“IŠVARYMAS” – spektaklis apie pažadėtąją žemę ar prarastą rojų?

Sužinojusi šios premjeros datas, pakviečiau draugus emigrantus grįžti keliomis dienomis anksčiau, prieš šventes, kartu aplankyti “Išvarymą”. Jie, visi iki vieno, maloniai atsisakė, padėkojo už pasiūlymą: vieni sakė, jog gal “ant švenčių visai negrįš, nes dirbs” (suprask, šventiniai tarifai dvigubai didesni); kitas nutarė padirbėti kalėdų seneliu,  t.y. per šventes už šlamančius lankyti emigravusių lietuvių vaikučius, o jei nebus pakankamai užsakymų, eis dirbti gruščiku į įgarsinimo įmonę, vienžo, darys bet ką, kad tik vienui vienas nesėdėtų per šventes savo kelikvadratiniame kambarėlyje, kurio pusę dalies išnuomavo kitam “laimės ieškotojui”; dar vienas giminaitis jau seniai Kalėdų švęst negrįžta namo, nes pigiau iš Londono skristi kažkur kitur paatostogauti, nei pas tėvus ir senelius Lietuvon, tik aš įsitikinusi, jog niekur jis neskrenda, o tokią pasiteisinimo “giesmelę” gieda artimiesiems. Šie visi minėtieji yra skirtingų išsilavinimų, skirtingo statuso, skirtingų priežasčių “išvaryti” iš Lietuvos ir jie visi daugiau, mažiau naujosios Mariaus Ivaškevičiaus pjesės herojai, kurie silpnumo akimirką prieššventiniame šurmulyje sau tyliai prisipažįsta: “Aš taip norėčiau namo, bet man taip gėda, kad nieko neišėjo…”.

Emigracijos tema šiandien savo aktualumu jau tapusi netgi nuvalkiota. Daug svarbiau už statistinius rodiklius yra psichologinės pasekmės, kurios pažymi vis daugiau emigracijos palytėtų šeimų. Kartą oro uoste stebėjau tokią sceną — žilstelėjęs lietuvis, išlydėdamas dukros šeimyną, ant rankų laikė anūką, gražų, kavos spalvos azijietišką pupuliuką, kuris su seneliu bendravo tik apsikabinimų ir gestų kalba. Šios dvi, tarsi iš skirtingų pasaulių, būtybės, tiesiančios viena į kitą rankas, tebuvo tik aplinkybių aukos, ne pačios pasirinkusios tokį likimą, o tik priimančios nūdieną kaip neišvengiamybę, kaip skaudžią gyvenimo realybę.

Prieš šventes sausakimšoje salėje stebėtas „Išvarymas“ toli gražu neprilygo kalėdinei dovanėlei įpakuotai į raudoną blizgantį popierių. Labiau visa tai panašėjo į LNDT prieššventinę akciją „atverkime žmonėms akis“, kas galbūt ne taip blizgės ir derės prie Kalėdų eglutės, bet gal turės daugiau naudos visuomenei nei dar viena naujametinė „Traviata“ ar „Žmogus iš La Mančos“.

Marius Ivaškevičius rašydamas šią pjesę, manau tikslingai pasirinko tas  mūsų kraštiečių emigracijos istorijas, kurios savo dramatiškumu labiausia sudrebintų visus naiviuosius, vis dar tikinčius, kad „TEN KITUR ir žolė žalesnė“. Pjesės „Išvarymo“ turinys gan realistiškas, daugelis situacijų, istorijų net stereotipinės, atpažįstamos iš spaudos, emigrantų draugų ir giminaičių laiškų. Vis neapleido deja vu, kad šį “filmą” jau esu mačiusi, tik M. Ivaškevičius skirtingus herojus, skirtingus likimus susaistė filosofiniais, psichologiniais dramaturgijos siūlais, suteikdamas pjesei ne tik realistiškumo, bet ir daugiasluoksniškumo.

Pritariu melpomene.lt rašinyje išsakytai minčiai, kad O.Koršunovas pastatė miuziklą apie budulius.  Pridurčiau tik tai, kad, mano manymu, pagal tokią pjesę, vietoj šio teatrinio miuziklo, galėjo išeiti dar sėkmingesnis filmas.  Bet jokiu būdu nieko negaliu prikišti scenografui ir vaizdo projekcijų dailininkui G. Makarevičiui, kuris kuo autentiškiau pasistengė perteikti Londono megapolio rajonėlių panoramą. Visa kita, kas vyko tarp lėktuvų išraižyto Londono dangaus ir Temzės dugno, palikdamas dramaturgo, režieriaus ir aktorių valiai…

„Išvarymas“ – komiškai dramatiškas, su daug skirtingų, bet spalvingų personažų, kurie kiekvienas savaip kapanojasi šitoje “pažadėtoje žemėje”.  Dramaturgas neapsiriboja vien lietuvių portretais, įpina ir babajų Azimą,  rusę anarchistę Olgą, baltarusius Oksaną su Saško ir tipišką anglą Harį Stilmaną, kruopščiai ištyręs kiekvieno tautinį identitetą, net kalbos niuansus, nupiešė gan spalvingus šaržus. Pjesėje supinta daug likimų, bet nėra nei vienos laimingos pabaigos. Jie visi  jaučiasi čia nemylimi, bet kartu retoriškai klausia –  „o už ką mus čia turėtų mylėti?“.

Akivaizdu, kad M. Ivaškevičius kūrė pjesę ne apie patį intelektualiausią emigrantų sluoksnį, todėl pjesė gavosi tokia šmaikščiai kandi, gerokai pašiepianti mūsų išvarytuosius.  Nežinau, ar jis pats vienam iš pjesės herojui Edžiui sugalvojo “ančių nešiotojo” profesiją, bet potekstė gavosi jau artima net juodajam jumorui, — viena iš sėkmingiausių ir kulminacinių pjesės vietų, kurią spektaklyje suvaidino jaunosios kartos aktorius Martynas Nedzinskas. Apskritai, jaunieji aktoriai, su kuriais šį kartą buvo pastatytas “Išvarymas”, turėjo nuostabią galimybę atsiskleisti ir daugelis šiuo šansu pasinaudojo.

 Atskirai norisi pagirti Azimo vaidmenį atlikusį Tadą Gryną, Vandalo vaidmenį  – Marių Repšį. Neįsivaizduoju ar pastarajam galėtų būti dubleris, bet akivaizdu, kad jis bus šio spektaklio žvaigždė, talismanas, varikliukas, savo laikysena, išvaizda primenąs jauną Egidijų Dragūną. Puikia vaidyba sužibėjo ir nelengvus vaidmenis gavusios merginos: Monika Vaičiulytė, Elzė Gudavičiūtė. Eglės vaidmenį kūrusi M. Vaičiulytė eilinį kartą stebino publiką savo scenine organika.  Fantastika, kaip ji “skraidė” po sceną su aukštakulniais–žudikais! Rodos, būtų gimusi su jais, ar turinti ne vienerių metų sukimosi aplink stulpą “stripako” klube patirtį,  kokie jie “lengvi ir savaime suprantami” atrodė ant jos laibų  kojelių.

Monikai šįkart buvo patikėtas gan spalvingas puolusios moters vaidmuo. Taikliai parinkta scenos, kai Eglė parsiveda Beną į “savo prabangius namus”, paralelė su nyderlandų dailininko H. Bosho triptiku “Žemiškųjų malonumų sodas”, tiksliau, su triptiko viduriniąja dalimi, meno pasaulyje vadinama “skaistykla”. Pradžioje, kai dar tik Eglė atvažiuoja į Londoną, ji kupina šviesių užmojų “fotografuoti įdomų Londono gyvenimą”, vėliau, kaip dažnai nutinka, su savo svajonėmis ima elgtis niekšiškai, jas pamiršta, leidžiasi į gyvenimo primestus kompromisus. Taip, čia ji apsupta prabangos, valgo krevetes, kvėpinasi prabangiais kvepalais, bet čia ji tik “ugly kekšytė”, kurią savo smagumui laiko ir vartoja senolis britas. H. Bosho “skaistykla” yra ne kas kita, kaip jos gyvenimo atspindys, tarpinė stotelė į pragarą.

Ainis Storpirštis, kuriam patikėtas pagrindinis Beno vaidmuo, mano atminty išliks bene nuobodžiausiu personažu. Nežinau, ar jį savo charizma užgožė Vytautas Anužis, ar, tiesiog, jis toks — nuobodus, eilinis tipas, kokių Londone aibė — turėjo būti. Benas gyvena naivia viltimi, su ambicija pasiekti kažką daugiau šitame sumautame Anglijos megapolyje. Jis pereina veik visus įmanomus emigracijos etapus: pažeminimą, nusivylimą, apgavystes, neapykantą ramiaveidžiams britams, atranda ir praranda naujus stabus, griebiasi bet ko, kad tik nugintų vienatvę. A. Storpirščio Benas, vienintelis iš visos margos kompanijos, nesitenkina dabartimi, gyvena viltimi apie gražesnę ateitį, svajoja apie kerštą jį pažeminusiam britui, laukia vaiko gimimo, tikisi šanso garbingesniam darbui ir pan.  Išoriškai gal jo gyvenimas ir gerėja, bet tai, kad jis vakarus su besilaukiančia mylimąja iškeičia į pasisėdėjimus pub’e, ar tai kad nesuvaldo agresijos darbe, rodo, kad niekur jis nepasistūmėjo. Gyvenimas laukime, neapykanta britams ir svajonės apie kerštą išpučia jį iš vidaus tarsi skausmingą kraujo burbulą, kuris vėliau ar anksčiau  turi sprogti.  Manau, tai esminė šios pjesės žinutė. Daugelis emigrantų metų metus gyvena guosdami save pažadu, kad “tai” tik laikinas gyvenimo etapas, reikalingas užsidirbti butui, pragyventi krizes, sukaupti kapitalą ateičiai ir t.t.. Metų metus jie gyvena ankštuose kambarėliuose, dirba po 12 valandų per dieną ir po 7 dienas per savaitę, neleisdami sau mėgautis turtingu Londono kultūriniu gyvenimu, praleisdami Lietuvoje šeimos šventes, senelių laidotuves, vis guosdamiesi, kad tai tik LAIKINAI.  Tame „laikinume“ gimsta vaikai, kurie pradeda lankyti vietinius darželius, mokyklas, kalba angliškai, o kalbos apie sugrįžimą vis retėja, tyla. Taip, kai kurie ten užkaltas babkes siunčia į Lietuvą, statosi namus, bet kokia taikli ši Beno Vandalui išsakyta mintis: “tu čia griauni, o ten statai”. Daugelis pamynę orumą, dešimtmečius dirbdami  fabrikuose, statybose,  nešiodami antis, valydami turtuolių namus, GRIAUNA SAVE DABARTYJE, vardan gražios ateities? Gal dramaturgas kiek perlenkė lazdą su Vandalo “pabaiga”, kiek per tiesmukai perteikdmas mintį “gyvenk šia diena, o ne siųsk babkes rytojui, nes rytojaus tiesiog gali nebe būti”, bet iš tikrųjų tai yra sena, kad ir banali tiesa.

Labiausiai „Išvaryme“ imponavo sumanymas pasitelkti gyvai atliekamą Sauliaus Prūsaičio muziką, suteikusią visumai šarmo ir melodingumo. O.Koršunovas, kaip žinia jau ne pirmą kartą, į savo spektaklius kviečiasi profesionalius muzikantus: “Meistre ir Margaritoje” prie fortepijono buvo pasodintas maestro P. Geniušas. Šįkart muzikinio takelio kūryba patikėta muzikantui, kuris pats kelis metus gyveno emigracijoje ir puikiai nutuokė, kokie muzikiniai motyvai, temos gali tiksliausiai perteikti intymiausias spektaklio akimirkas. Vykęs ir režisieriaus sprendimas muzikantus neizoliuoti nuo spektaklio veiksmo, o atvirkščiai – paversti spektaklio dalimi, leisti diriguoti aktorių chorui, vesti aktorius ir žiūrovus paskui savo muziką. Labai tikiuosi ir jau dabar laukiu šio spektaklio muzikinio takelio CD pavidale.

Silpniausia spektaklio grandis man visgi pasirodė pati režisūra. O.Koršunovas savo markės nepagadino, bet tai jau kvepia fabrikėliu, kuris gamina tą patį produktą atnaujintame įpakavime. „Išvarymas“ — spektakliukas (arba spektaaaaaklis, vertinant pagal laiko trukmę) gimęs iš reikalo, bet ne iš meilės ir įkvėpimo.  Nors pati pjesė, mano manymu, buvo tinkamai subalansuota O. Koršunovui. Esminis privalumas — kad režisierius ištempė į rampų šviesą jaunimą, antraplaniuose vaidmenyse palikdamas tokias aktorius kaip J.Dapkūnaitę, A.Dainavičų, A.Gradauską ir kitus scenos senbuvius.

Spektaklis truko veik 5 valandas. Nepasakyčiau, jog labai prailgo, bet bariuką visgi nusprendėm aplankyti ir nuo antrojo veiksmo scenos įvykius stebėjome su stiklu rankoje — kad ne toks sprangus atrodytų tas emigranto gyvenimas.  Visgi siūlyčiau padaryti išvarytiesiems nuo pasilikusiųjų dovanėlę ir nuvežti „Išvarymą“ į Londoną.  Jie tikrai to verti…

Foto:  D. Matvejevo

fb-share-icon

22 komentarai apie ““IŠVARYMAS” – spektaklis apie pažadėtąją žemę ar prarastą rojų?

  1. Neabejotina, kad tai geriausia, įdomiausia, ką šiai dienai skaičiau apie IŠVARYMĄ. Puiku. Teksto daug, o skaitosi vienu prisėdimu. Tik ir skatina bėgti pamatyti…
    Kur ten skambiai pasivadinusiai anonimui Melpomenei su savąja recenzija iki čia…. ;)

    Aišku, Koršunovo metraštininkas, skrybėlėtas p.Borkowskis parašys. Vaizdas dar prasiplės. Aišku, esmė – pamatyti kiekvienam pačiam…

    Nustebau tik dėl pasiūlymo „nuvežti į Londoną“. Ai – čia turima galvoje tuos emigrantus! Žinoma, kad prisirinktų jų daug, nors šiaip niekur neina, nieko nežiūri (pasak Ivaškevičiaus).
    O nustebau, nes lygiai prieš metus Marius deklaravo, kad turi tokį kontraktą su Londonu, kad pradžioje pastatomas spektaklis ten (vietinės trupės), o tik vėliau Lietuvoje (taip ir planavo, kaip dabar gavosi)…
    Kažkaip, net jei lietuviai neina į angliškus spektaklius, LT trūko info, ar yra ir koks jis ten gavosi. Įtariu, kad gal nėra?

    Man įdomu ir pačiam suvokti, kuri tiesa arčiau (menų faktūroje praslysta anonimo nuomonė, kad „silpną pjesę Koršunovas „ištempia“). Gal ir čia teisybė… Kaip bebūtų, Tuminas Mistrą tikrai „nusodina“ stipriai.

    Žodžiu, BRAVO visiems!

  2. 1. „gružčikas“ rašosi su „ž“

    2. jeigu sutinki, kad spektaklis apie „budulius“ tai kiek iš jų yra tavo minėtųjų emigrantų draugų ir giminaičių kuriuos lygini su spektaklio herojais?

    3. man vis dėlto įdomu kiek laiko pats Ivaškevičius (kad ir Koršunovas arba šios recenzijos autorė) pats yra praleidęs emigracijoj kad žinotų, suprastų, išgyventų ir perteiktų kas ir kokia yra ta šiuolaikinė lietuvių emigracija.

    4. galbūt aš ir klystu… bet man ir nebuvus spektaklyje (skaitant šias recenzijas)“stojasi“ vaizdas kad visgi kūrinys labiau yra hiperbolizuotos Lietuvos lietuvių opinijos (plius žiniasklaidos) apie šiandieninę emigraciją rezultatas negu realus dabartinės lietuvių emigracijos atspindys.

  3. Kažkiek paminėjau, kad dramaturgas apie pusmetį pagal specialią užduotį Londone specialiai rinko medžiagą apie emigrantus iš Lietuvos, jų situacijas ir būsenas. Man asmeniškai teko apie tai išklausyti iš rašytojo, kai kokie aštuoniese buvome literatūriniame susitikime su juo. Galėjai ir spauda pasidomėti – daug Ivaškevičius pasakoja, kaip atsirado pjesė.
    Deja, Londone jis rado tik budulius – moralinė, kultūrinė didžiosios daugumos emigrantų situacija, apgailėtina.

  4. Valdi,
    Maniau G-tasko jau nebeskaitai :))
    1. Dėkui už pastabas dėl klaidų;
    2. Nepriimk nieko asmeniškai, nebent skaitai save buduliu;
    3 ir 4. Valdi, mes puikiai žinom, kad gyveni prestižiniam rajone, kad leidi sau paatostogaut ne tik Lietuvoje, bet ir Afrikoje, kad leidi sau pasimėgauti turtingu Londono kultūriniu gyvenimu ir, kad nelenki nugaros statybose.. Esu tikra, kad ir M. Ivaškevičius Londone turi daugiau panašių į tave pažįstamų, nei į aprašytuosius. Bet šitas spektaklis apie tave tik kokiais 3%, nes didžiuma emigrantų negyvena taip gerai kaip tamsta, ar bent jau ne visada taip gerai gyveno. Pjesės autorius ne vienam interviu užsiminė, kad jis atsirinko tik pačias dramatiškiausias istorijas ir patirtis, socialinė statistika šiuo atveju jam nebuvo svarbiausias rodiklis. Kitas vertus, tai yra mūsų požiūrio taškas į emigrantus, kai patys emigrantai aprašys savo požiūrio tašką, tada galėsime padiskutuoti kiek nutolę vienas nuo kito šie taškai yra.

  5. Tęsiasi atsiliepimų apie spektaklį gausa. Reiškia palietė rašančiuosius, yra įvykis LT kultūros būvyje.
    Fain., kai parašo tokie profesionalai, teatro kritikos veteranai:

    http://www.lzinios.lt/Lietuvoje/Svietimas-ir-kultura/Musu-bilietas-i-viena-puse

    Viena kitą papildančios recenzijos. Yra ir skirtingų įvertinimo aspektų…

    Gale yra ir nuoroda į interviu su M.Ivaškevičiumi, kuriame jis kaip žinodamas atsako į kai kuriuos mano ir Valdžio paklausimus.

  6. skaičiau ten kažkokį interviu su Ivaškevičium – lyg ir sudeda jis taškus kur priklauso, bet negaliu daug sakyt nes nematęs kūrinio. Man daug svarbiau išsiaiškint kad realiai kūrinys atspindi tik dalį lietuvių emigrantų, ties kuriais pjesės autoriaus buvo užsiangažuota ir tai yra gan svarbu išryškint aptariant ir recenzuojant šią tematiką.
    O ir dėl atvežimo į Londoną: negi jūs tikitės kad šitie buduliai Londone tikrai ateis žiūrėti šio (ar apskritai kokio nors) spektaklio?

  7. Valdi, šitoje pjesėje paliesta labai daug temų, problemų su kuriomis susiduria kone kiekvienas emigrantas, ar jis būtų „budulis“ ar jis būtų išsilavinęs, brandus žmogus. Kadangi nei pjesės skaitei, nei spektaklio matei, tau sunku dabar suprast apie ką eina kalba. Mano pažįstamų, draugų ar giminaičių rate yra emigravę žmonės ne vienetais, o dešimtimis, ištisomis šeimomis. Tarp jų yra visokių: tokių kurie išvažiavę net mokyklos nebaigę (tad iš statybų ir fabrikų metų metai neišlipa) ir tokių, kurie išvažiavę studijuot į Londoną ir ten pasilikę, padarė stulbinančias karjeras. Bet ir vieni, ir kiti vis tiek teigia tą patį – vietiniai niekada jų nelaikys lygiaverčiais žmonėmis, kaip jie. Kad visa ko pasiekė, tai yra tik dėl to, kad viską stengėsi daryti/dirbti keligubai geriau nei vietiniai.
    Daugumai emigrantų pažįstama ir tapatybės problema. Daug metų gyvendamas emigracijoje vis dar skaitai naujienas Lietuvoje, stengiesi neatsilikti nuo paliktos šalies pulso, o kas tavo vaikams bus Lietuva? Ar nebus taip, kad vieną dieną jam iškils klausimas – kur jo tikroji tėvynė? Nes ta šalis kurioje jis gimė ir gyvena gal ir turtingesnė, ir suteikia jam daugiau galimybių, tačiau kažkodėl jo iki galo nepriima, nelaiko jo savu, kad ir kaip jis besistengtų… O ta kita, į kurią važiuoja aplankyti senelių ir kurios kalba kartais kalba tėvai, jam tiesiog svetima, nes jis ją menkai pažįsta. Natūralu, kad emigracijoje gimę vaikai susidurs su šia problema, savęs ir Jūsų klausdami – kas aš po velnių esu?
    Tokių ir panašių temų yra daugybė ir jos yra bendražmogiškos. Jos paliečia (ar tik palies) daugiau ar mažiau visus emigrantus, neaplenkiant ir tamstos.

  8. Aš kaip ir Valdis – šiandien „nieko nežinau“ apie kūrinį, pjesę ir jos realizaciją. Bet, kaip teigė pats Marius, jis tokius herojus rado. Gal vertinti reikia procentaliai (tarp juodadarbių ir padariusių karjeras)…

    O „buduliai“ gausiai sueitų Londone į spektaklį. Tai aiškiai įrodė anšlagai į filmą TADAS BLINDA. Blogybė tik tame, kad šių dviejų kūrybinių darbų atvežimas – absoliučiai skirtingi savo galimybe…

  9. del lygiavertiskumo ir priemimo tai pasigincyciau – vis delto manau kad cia paciu lietuviu ar rytu europieciu problema(iskaitant ir pacius autorius, pridek dar ir mane pati – kitu atveju man ko gero si tematika nerupetu)- nepilnavertiskumo kompleksas, saves susimenkinimas – tipiskas lietuvio bruozas. Aisku egzistuoja daug ivairiu niuansu – tarp kuriu vienas svarbiausiu yra komunikacija, butent del kurios sita atskirtis ir islenda, nes dauguma isvaziave nemokedami kalbos automatiskai atsiduria socialinej periferijoj, bet teigini kad prisitaikiusieji bet kokiu atveju lieka antrarusiais – kategoriskai atmetu, nes tai yra paciu teigianciuju reikalas. Vaikai gime vietoje tik dar labiau sumazina sita atskirti, nes jie yra tiesioginis pirmosios isvaziavusios kartos tiltas i bendruomene – tuo isitikinau tiesiogine patirtimi. Susiduriu su zmonemis galima sakyt is viso pasaulio, kalbejau su bendraamziais gimusiais vietoje – jie yra vietiniai gyventojai (visai kitokie nei ju tevai), su vietiniu mentalitetu ir issilavinimu – zinoma – ju tevu gimtine jiems yra svetima ir cia jau yra kitas klausimas.
    UK yra tautu katilas siandien (neskaitant kai kuriu provinciju) ir tapatybes klausimu cia niekas nekelia nes tam nera preteksto – egzistuoja vietines subkulturos kurios yra glaudziai susijusios tarpussavyje/saveikauja ir niekam nebeidomu ar/kodel tu baltas, rudas, juodas ar geltonas.
    Nesuprantu kodel prieskarines emigracijos veikeju niekas taip neplake kaip siandienines – ar del to kad jie bego nuo karo (ir ne tik)? Kuo anie skyresi nuo siandieniniu?
    Manes asmeniskai visiskai nejaudina ir nekamuoja mano ar mano vaiku tapatybes klausimas (ji egzistuoja) – tai yra mano asmeninis reikalas ir pasirinkimas. Bet kazkodel lietuvoje esu uzjauciamas ar smerkiamas, laikomas paklydeliu, ne patriotu, pasimetes tarp materialines geroves ir tevynes ilgesio, apie mane raso pjeses ir stato spektaklius, manes gailisi ir pamokomai linkcioja galva: „…argi mes nesakeme?“ – Taciau as taip nesijauciu ir nesuprantu kodel tureciau.
    Sita tematika yra politikos ir ziniasklaidos isvystyta klise kuri pagriebta meno zmoniu lieka tokia pat socialine klise, eilini karta pakurstanti aistras del emigracijos ir tuo sekmingai islaikanti aukstus bilietu pirkimo reitingus.
    P.S Deja emigracijos problema su visom is jos isplaukianciom pasekmem daugiau yra paciu lietuvos lietuviu problema nei emigrantu..

    1. Nesusireikšmink, Valdi. Daug kur, o Lietuvoje jau tikrai, „kitokių“ problematika visada buvo ir vis dar lieka. Gėjai, žydai, juodaodžiai (etc.) irgi nesuka galvos dėl savo tapatybės, nes yra kas tai padaro už juos – dauguma. Daugumai jie yra svetimi. Lygiai taip pat, kaip ir išeiviai. Nereikia kaltinti nei žiniasklaidos, nei politikų, nei kultūršikų, kad jie atspindi daugumą.

  10. As manau, kad isvaziavusiu buduliu procentas yra toks pats, koks ir likusiu (gal ir nemazas). Tik isvaziavus jis biski atsiskiedzia su kitais gyventojais, tad uzjauciu likusius, kad tik budulius jie mato.

  11. Valdi, tu jau ginčijiesi prieš patį save, nes čia tavo žodžiai, kad darbovietėje sunku konkuruoti su pačiais anglais dėl tam tikrų pareigų ir pan.
    O dėl tavo minties, kad emigrantus kažkas „plaka“, tai jau čia tavo kompleksai ir išsigalvojimai. Niekas nedraus kažkam parašyti pjesę apie emigrantus, net jei toje pjesėje nebūtų nei kruopelytės tiesos, nes tai nėra publicistinis straipsnis ar istorijos vadovėlis, tai yra grožinis autoriaus fantazijos kūrinys. Nu taip išėjo, kad šįkart jis rašė apie emigrantus, praeitą kartą rašė apie partizanu, už ką irgi buvo plakamas, kad kažką ižeidė, kitą kartą parašys dar apie kažką.. Negi man dabar nervuotis, kad Cezario grupė pastatė spektaklį „Drąsi šalis“ apie lietuvių kompleksus ir visokias keistenybes ar, kad spektaklyje „Urvinis žmogus“ pašiepiama moteris vyro atžvilgiu ir t.t.. Poemas, pjeses, spektaklius gali kurti apie ką tik nori ir žiūrovas, skaitytojas gali rinktis požiūrį į jų turinį. Mano pasirinkimas – žvelgti į pasaulį savikritiškai ir saviironiškai, todėl spektakliuose, knygose aš nebijau pasijuokti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.. Nešaukiu ant viso pasaulio, kad aš visai kitokia negu vaizduoja kūrėjai spektakliuose, kaip ir niekas nesako, kad pjesės „Išvarymas“ herojai yra šimtaprocentinis kiekvieno emigranto paveikslas. Patikslinsiu, kad „Išvarymas“ atspindi problemas su kuriomis susiduria daugiau mažiau visi emigrantai, o ne pačius emigrantus (nes matau, kad labai asmeniškai tai priėmei).
    O jei tu pasirinkai požiūrį, kad emigracija visais atžvilgiais yra gėris ir neturi jokių neigiamų pasekmių ir pusių ir nėra čia apie ką garsiai diskutuot ir kalbėti, tai tu arba pats save apgaudinėji arba tu nori apgauti mus. Vien tai, kad pati Lietuva kaip valstybė nyksta, retėja viduriniojo sluoksnio gretos (kas be pensininkų balsuos, kas kels tą ekonomiką?), kad likusieji turėsime išlaikyti ne tik savo, bet ir Jūsų visų emigravusių tėvus pensijoj, kad tūkstančių emigrantų šeimos narių metų metus gyvena atskirti vieni nuo kitų, kad daug emigrantų dirba nelegaliai (tad kokios jų socialinės garantijos laukia ateityje?) ir dar dešimtys, šimtai visų kitų KAD… Žiniasklaida nepučia burbulo, ji tik konstatuoja faktus, pateikia statistikas, parodo kaip vaikai vieni palikti pas senelius auga be tėvų, kol šie Airijose uždarbiauja, kokias psichologines žymes emigracija palieka šių likimuose ir pan.

    Niekas nesmerkia išvažiuojančių, labiau išvažiuojantieji pasiteisindami plaka liežuviais ant valstybės kurią palieka ir niekas jų dėl to neteisia, čia jų pačių pasirinkimas. Emigracija turi daug ir teigiamų aspektų, tik šįkart pjesės autorius pasirinko vaizduoti tuos, kurie tais emigracijos į didmiestį privalumais menkai pasinaudoja ir deja tokių yra dauguma. Manau, kad aš gyvendama Lietuvoje esu išsamiau susipažinusi su Londono, Vokietijos ar Norvegijos kultūriniu gyvenimu nei dauguma ten gyvenančių, kurių interesai apsiriboja šalia namų esančiu Pub’u ar tuo ką rodo telikas. Lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje turim daug panašių budulių, kuriems nusispjaut ir į knygeles, ir į parodas, ir į spektaklius.. Tik skirtumas tas, kad Londone ar Airijoje ir besmegeniai buduliai gali užsidirbti pragyvenimui, kažką griaudami, kažkur vogdami, kažką statydami, todėl ten ir traukia visi pulkais iš Lietuvos. Apie šių nuotykius karts nuo karto papasakoja kiti emigrantai, pasirodo žinutės užsienio žiniasklaidoje, naujienos atkeliauja ir iki Lietuvos.. Taip ir gimsta mitai, pjesės, herojai daugiau ar mažiau atspindintys realybę. Bet dėl to nebūtina parintis, įsižeisti kiekvienam emigrantui, o tuo labiau teigti, kad emigracija visai ne problema, o tik kažkieno išpūstas burbulas.

  12. Jeigu priimti M. Ivaškevičiaus žodžius

    „Tiesa sakant, emigracija mano pjesėje nėra pirmas planas. Tai yra daugiau sąlyga, prielaida įvykti tai istorijai, kuri joje aprašoma. Toliau tai yra žmogaus bandymo keisti save, daryti iš savęs kitą asmenį prisitaikant prie aplinkos, istorijos.“

    tai didžioji dalis čia (bei daug kur kitur) esančios diskusijos tampa bereikalinga.

    Aš sutikčiau su Jurgos mintimi, jog atrodo, kad kūrinys labiau gimė iš reikalo nei iš poreikio (širdies, sielos) ir gal todėl nieko giliau bent jau manyje nepasiekė. Į „Išvarymą“ nėjau kaip į fantastikos žanro spektaklį, tad pagrindinių herojų dramos/istorijos neišvertė iš koto – apie tai jau esam skaitę delfi straipsniuose, TV laidose, etc. Pakeiskim kelių spektaklyje girdimų futbolo komandų pavadinumus bei vietoves ir laisvai galėsim perkelti veiksmą į Vokietiją, nes iš ties, problemos pristatomos (kažkaip neapsiverčia liežuvis sakyti „nagrinėjamos“) „Išvaryme“ yra kur kas universalesnės nei lietuvių emigraciją į UK. Tas pats ir su herojais, kurių vardus pakeitę galėtume šį veikalą pristatyti, kaip nagrinėjanti lenkų ar latvių problemas. Juk ne tame esmė. Todėl diskusijoje netenka prasmės ir bandymai įvardinti kiek objektyvus buvo pjesės autorius, nes „Išvarymas“ nėra nei „Lonodono“, nei „lietuvių“, nei „žinynas“. Tiesiog veiksmas turėjo kažkur vykti ir kažkas (ne visi) turėjo jame dalyvauti.

    O.K. režisūroje „Išvarymas“ man pasirodė per mažai dramatiškas, jeigu jau žiūrėti į pagrindinę pjesės liniją. Nežinia kiek ji buvo aplipdyta, kiek atskiesta, tačiau tie pavieniai laiko prasme atskirti paveiksliukai taip ir neleido pajusti dramos, kuri turėtų gyventi nuolatiniame išvaryme esančiame herojuje. Broliai, tėvai, draugai – tai kur kas daugiau nei svečioje šalyje pamesti keli pakeleiviai ar atrastos meilės.

    Bet va atmetus visas aukštas karteles, reikia pripažinti, kad „Išvarymas“ yra vienas geriausių popsinių kūrinių dabartiniame teatrų repertuare. Nekokybės jam neprikiši, pramogos jausmo – neatimsi. Ir čia tiek M. Ivaškevičiaus teksto nuopelnas, kuriame nėra nė vieno bereikalingo keiksmažodžio (jų ten šimtai, bet visi savo vietose) ir daugybė tikrai puikių tekstinių/idėjinių perliukų (sceną apie šunį galėčiau žiūrėt kone kas vakarą), tiek O.K., nes gi suprantam, kad geras režisierius net ir iš prasto aktoriaus gali padaryti stebuklą, o čia jaunoji karta tiesiog spinduliuoja. Kai kuriuos veidus matai pirmą kartą, o atrodo, jog būtum įsimylėjęs jau prieš dešimtmetį.

    Gal tik ta britiška mergaitė, kuri dominuoja ir kuriai duodamas pabaigti trečias veiksmas man nevalingai atgindavo mintis, jog „pritrūko aktorių“, kas galbūt yra tiesa, jeigu norėjosi tokio britiško, šiek tiek maišyto kraujo tipažo.

    Negalėčiau pasakyti, jog man tai topinis spektaklis, nes šiek tiek iškreiptų suvokimą apie mano skonį, tačiau bendrąja prasme tikrai rekomenduotinas ir smagus reikalas. Gaila tik, kad be gilesnio poskonio.

  13. Leidykla APOSTROFA išleido Mariaus Ivaškevičiaus „IŠVARYMAS“ knygą. Gal bus platinama ir spektaklio pertraukų metu. Dabar – knygų mugėje.

  14. Vakar žiūrėjau spektaklį.Labai patiko.Patariu neieškoti panašu-nepanašu-taip nėra.Aš iš karto atpažinau musų bendrapiliečius.Nuostabios mizanscenos su plakatais,muzika.Jauni aktoriai puikūs.Puiki scenografija.Pirmą kartą teatre nebuvo nuobodu:aktoriai nekalbėjo pastatytais balsais,o,svarbiausia,nebuvo didaktikos.Ieškoti dramos linijų ir t.t. tai menotyrininkų reikalas,jie iš š.mėgsta prispausti vaško,jie iš to gyvena.Saviironija-intelekto požymis.

  15. Ar negalima apseiti be keiksmažodžių? Kaip žemai puola tauta, kad jau scenoje taip vulgariai elgiasi. Žiūrėkit bus ir jums kaip Sodomai ir Gomorai. Gėda už Lietuvos aktorius… be galo gėda.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.