Dažnai tokia fraze baigiasi bet kuri aštresnė diskusija dėl klausomos muzikos ar lankytino koncerto pasirinkimo. Jei atsidursite tokio ginčo akivaizdoje, pravartu žinoti keletą dalykų, kurie padėtų tokį ginčą baigti taikiai bei išlaikyti pagarbą sau ir savo pašnekovui.
Savęs identifikacija
Visi save skirtingai identifikuojame skirtingoje muzikoje. Prisiminkite ar mokykloje kartais nerašėte dainų žodžių į slaptus sąsiuvinukus? Ar kartais būdami vienumoje (atskirais atvejais šiek tiek įkaušę) nerašinėjote sms draugui/draugei su citatomis iš dainų tekstų (Tam ypač tinka The Cure ir Depeche Mode)? Ar kartais beprasmiškai ginčydamiesi dėl muzikinio skonio nedaužėte sau į krūtinę: „Aš!! Aš užaugau su Andriumi Mamontovu! Jis visas dainas apie mane dainavo!“? Kodėl pasirinkote šiuos atlikėjus? Dėl jų gražių šukuosenų (tikiu, kad yra ir tokių atvejų) ar dėl to, kad jie puikiai mokėjo apdainuoti jūsų jausmus? Iš to seka išvada, kad iš esmės mylime atitinkamą kūrinį dėl to, kad jame randame save. Jei savęs neidentifikuojame tam tikrame stiliuje ar lyrikoje, ją atmetame kaip nepriimtiną, nemėgstamą. Diskutuojant apie muziką verta gerbti kitą žmogų – juk galbūt klausydamasis Napalm Death ar Slayer jis taip randa savus būdus tam pačiam maištui prieš žalingus ir kenkėjiškus socialinius reiškinius išreikšti. Galbūt aršiausias ir, atvirkščiai, saldžiausias kūrinys šiam žmogui asocijuojasi su jo asmeniniais išgyvenimais ir emocijomis. O jūs apie savo pašnekovo asocijacijas ir jausmus nežinote nieko. Jei manote kitaip, tuomet esate Dievas ir šis straipsnis skirtas ne jums.
Kultūrinė aplinka
Diskutuojant apie šį kriterijų galima leistis net į tokias tolimas džiungles kaip asmenybės vystymosi psichologija, tačiau suprasdami kito žmogaus aplinką kurioje jis augo, galime rinktis konstruktyvesnį ir daugiau naudos duodantį bendravimo su juo būdą. Jei tavo, brangus skaitytojau, pašnekovas augo kieme, kur jo draugai nuolatos suko repo ar sunkiosios muzikos plokšteles (na gerai, mp3), vargu ar tau pavyks įtinkinti jį jog ši muzika yra šlamštas. Tavo pašnekovas rado joje save ir, svarbiausia, klausydamasis jos pritapo prie tam tikros socialinės grupės, kur jautėsi saugus, gerbiamas ir mylimas. Savas, kitaip tariant. Tad jei tavo vyresnis brolis klausesi Pink Floyd ir Genesis, o tu sekdamas jo pėdomis dabar klausai „rimtą art roką“, nesi dėl to kaltas. Ir aplinka dėl to nei kiek nekalta. Kadaise tai buvo tavo ir tavo pašnekovo pasirinkimas – ar pritapti prie savo socialinės grupės, ar pačiame jautriausiame savo amžiaus tarpsnyje būti ujamu ir nemėgstamu draugų. Todėl jei gini ar prieštarauji vienai ar kitai muzikos krypčiai tikėtina, kad ginčas bus neproduktyvus, nes meilės ir nemeilės šaknys atitinkamam atlikėjui susijusios su tavo oponento skirtingais vertybiniais ir socialiniais poreikiais.
Saviraiška
Paauglystėje muziką mes vartojome kaip savo maišto garso takelį. Vieniems tai buvo sunkusis rokas, kitiems saldžios baladės, tretiems dar kažkas. Tą išreiškėme ausyse segėdami „grafkes“, rymodami prie laužų ar mojuodami vėliavomis ir šaukdami „Laisvę Tėvynei bei Afrikos papūgoms!“. „Vienybė“ ir „susikaupimas“, kuris užliejo mūsų sielas, vertė mus mylėti ir tuos maištaujančius atlikėjus ant scenos. Jautėmės dalele VISO TO. Šiandien neegzistuojant jokiems konkretiems maišto objektams (na gerai, „Už ekologiškus produktus!“) sunkiau save realizuoti ir išsiskirti. Todėl mes ieškome skirtingų skonių ir stilių. Jūsų pašnekovas ir jūs patys kartais ginčijatės ne dėl to, kad galiausiai išsiaiškintumėte kurio atlikėjo muzika verta šiukšlių dėžės, tačiau dėl to, kad užgaunamas jūsų saviraiškos būdas. Ginčijamas jūsų pasirinkimo individualumas ir originalumas. Atskirais atvejais net jūsų abiejų egzistencija. O tai jau yra asmenybiniai dalykai. Save gerbiančio šokių muzikos žinovo, kasmet apsilankančio Ibizos saloje neįtikinsite, kad jo klausoma muzika yra nieko vertas kompiuterio klavišų spaudinėjimas. Jei ne šokių muzika, šis jūsų pašnekovas nebūtų užmezgęs tiek daug pažinčių su „įdomiais“ žmonėmis ir nebūtų „turėjęs gero laiko“. Savo vertę žinančio „alternatyvaus“ punk roko gerbėjo nepaveiksite savo argumentais apie harmoniją, aranžuotę ir kitus niuansus, kuriuos neva duota girdėti tik jums. Pastarasis pašnekovas į pagalbą pasitelks Che Gevarą ir geriausiu atveju pasiūlys pasivaišinti dar likusiu neišgeru alaus buteliu.
Požiūris į artistą
Neretai šiuolaikinės pop muzikos klausytojai atkreipia dėmesį į kūrinių autoriaus (greičiau, atlikėjo) įvaizdį ir išvaizdą, nuošalyje palikdami patį artisto kūrybos produktą. Atsiprašau, tačiau pasinaudosiu stereotipu, kad paauglės merginos, o kartais ir ne paauglės bei irgi ne tik merginos, pasakodamos apie lankytą koncertą ar klausytą albumą pirmiau atsiliepia apie atlikėjo fizinį (!) grožį nei apie kūrinio emocinį užtaisą. Ir tame nėra nieko blogo. Juk jūs irgi nemėgstate atlikėjų, kurie scenoje atrodo idiotiškai. Anaiptol, jūsų gerbiami muzikantai yra rimti ir susikaupę. Tad yra normalu, jei kartais pamirštame apie ką kalbame. Merginos, neįsižeiskite, anądien diskutavau su trisdešimtmečiais vaikinais, kurie man tvirtino, jog Yvos narės bent jau „padoriai“ atrodo scenoje palyginus su tomis „nuskurusiomis“ gotėmis „iš kaimo“. Deja mūsų pokalbyje muzika vietos nerado. Kaip matote, yra kur tobulėti.
Mada
Vargu ar sutiksime muzikos mėgėją, kuris nėra jautrus mados pokyčiams. Net ir ką tik įsigyti VANS ar ALL STAR bateliai sąlygoja muzikinio skonio pasikeitimą (ir atvirkščiai). Pažįstu žmonių, kuriuos sutikęs, visada sužinosiu kas naujo muzikos pasaulyje ir kokių negirdėtų bei niekam nežinomų atlikėjų jie ką tik „iškasė“ interneto šiukšlių konteineriuose. Tokie besikeičiantys vėjai yra daugiau sąlygoti natūraliu melomano poreikiu progresuoti bei noru būti pirmuoju „pažadėtosios žemės“ atradėju. Todėl neužsipulkite ir priimkite tokio žmogaus nuomonę, nes jis atliko savo darbą ieškodamas naujų atlikėjų bei rodydamas juos kitiems. Sutikite, kad kur kas smagiau yra būti atradėju negu pasekėju. Jei atsidūrėte tokioje nepatogioje padėtyje, apsižvalgykite, ar kartais iš tikrųjų neverdate savo sultyse. Beje, kaip atpažinti, jog tos sultys jau „prarūgo“? Jei pagausite save nuolat referuojant į tuos pačius atlikėjus ar nuolat aiškinsite, kad Oasis yra viso labo Bitlų kopija, o Kraftwerk jau seniai sugrojo viską, ką kuria šiuolaikiniai elektroninės muzikos autoriai, pasidarykite išvadas. Patyliukais.
Įdomu, kas inspiravo šį tekstą?
Jei atlikėjai būtų vertinami beišankstinės nuomonės, tada visuose „svetimuose” stiliuose būtų galima rasti ką nors tokio, kas juos pateisintų. Pvz., kad ir ta pati Yva: puikiai suveikta, rasta niša — ir štai, nori ar nenori, bet apie ją kalbama, iš paskos pasipylė aibė pasekėjų. Turi mergina gabumų, tiesa, ne muzikinių. Bet į muzikines aukštumas ji net ir nepretenduoja. Tad kaip ir nėra dėl ko ginčytis. Tokios nepretenzingos atlikėjos net negali pasmerkti…
Tekstą inspiravo ilga diskusijų apie muziką patirtis.
idomi tema, bet – hm, nesigincykim apie jos igyvendinima, ar ne? :) gavau dovanu knyga m.vilucio „torta”, tai nepaisant to, jog tai gryniausia grafomanijos israiska, ten yra glaustesne ir bendresne pastaba apie mena apskritai, skambanti mazdaug „yra elitinis menas ir pop menas. vienas yra gilus, reikalauja kancios, ne visiems ikandamas, kitas – pramoginis, smegenu poilsis, atsipalaidavimas nuo prasmiu ieskojimo”. ir net tai gali but kvestionuojama ar tam tikrais argumentais ginama. taip kad labai grazus raginimas „tolerancija!” ir „pasidomekit muzika, jei diagnoze: apkiautes”, taciau pastarojo daugumai zmoniu to visai nereikia. ir jie nera kuo nors menkesni, netgi isskiriant tiesiog muzika (kad ir kaip skaudu butu tai pripazint). skonis gali apimti gyvenimo vertybes, buda, pasauleziura.
Galbūt man pasirodė labai svetimas autoriaus požiūris į muziką ir kaip su ja išaugama, tikriausiai sąlygojo skirtingo gyvenimo aplinkybės.
Tiesiog manau, yra žmonių grupės atmetančios kažkuriuos stilius ir klausančius tik vieno kokio stiliaus. Tarkim, metalistui, neįrodysi niekaip, kad repas irgi yra muzika.
Aš pats asmeniškai augau keliose muzikose gotikoje, metale, punk muzikoje.
Dabar retai kada šių stilių klausau, bet nesu priešiškas ir jei kas rekomenduoja vieną ar kitą grupę mielai paklausau.
Popsas net ir apstatytas gražiomis mergaitėmis gali būti geras kaip Yva yra visiška tragedija, taip 69danguje galiu su malonumu klausyti.
Ir šiaip nelabai supratau ką autorius norėjo paskayti.
Mėsa, čia tu parašei? Gerkit degtinę ir klausykit klasikinės muzikos – kaifas :)
Na jei šį tekstą paskatino rašyti ilga diskusijų patirtis, tad norėtųsi gilesnės įžvalgos:) Su daugeliu teiginių galėčiau nesutikti. O labiausia užkliuvo šis: „Jei tavo, brangus skaitytojau, pašnekovas augo kieme, kur jo draugai nuolatos suko repo ar sunkiosios muzikos plokšteles (na gerai, mp3), vargu ar tau pavyks įtinkinti jį jog ši muzika yra šlamštas. Tavo pašnekovas rado joje save ir, svarbiausia, klausydamasis jos pritapo prie tam tikros socialinės grupės, kur jautėsi saugus, gerbiamas ir mylimas.” Ir anksčiau, ir dabar klausausi to, ko mano aplinkoje niekas nesiklausė ir nesiklauso. Niekas dėl to manęs nei ujo, nei buvau niekinama. Buvo sunkumų pačiai, kad negalėjau tinkamai akiračio plėsti, nes nebuvo su kuo savo atradimais ir patirtimi dalytis. Net kilo mintis, kad gal muzika kiekviename pažadina kažką tokio įgyto su krauju, genais. Nes kodėl, pvz., vienus sutartinės veikia, o kitus — ne? Aplinka čia niekuo dėta. Žinoma, ji daro įtaką, bet ne tiek, kiek įsivaizduojama.
„Ir anksčiau, ir dabar klausausi to, ko mano aplinkoje niekas nesiklausė ir nesiklauso. Niekas dėl to manęs nei ujo, nei buvau niekinama. Buvo sunkumų pačiai, kad negalėjau tinkamai akiračio plėsti”
Auksinės mintys, kurioms norisi pritarti
Visų pirma, kai kam reiktų šį tekstą paklausyti dar kartą – pagrindinis jos moralas, manau, yra tai, kad kiekvienam jo klausoma muzika yra gera, artima, net jeigu mes, klausydami kitokios negalime to suprasti, taip, kaip mūsų nesupranta tie, kurie irgi klauso kitokios muzikos. Kodėl žmonės klauso vienos grupės, kodėl jie ją mėgsta iš dalies ir yra šio teksto pagrindas. Antra jo pusė – suprask, kad kiekvienas turi teisę turėt savo nuomonę, skonį, o tu, jeigu esi supratingas žmogus, turėtum tai suprasti. Iš tiesų, nėra nieko kvailesnio, nei ginčas apie tai, kad kažkieno gitaros solo yra vertingesnis už tris Mamontovo akordus – tu atsakyk, kuo tau svarbus tas solo, o kitas žmogus pasakys, kuo jam brangūs tie trys akordai. Bitlai buvo puiki grupė, bet į gitarą į rankas aš paėmiau dėl kur kas mažiau „puikios” grupės – tai, kuri jų man svarbesnė?
Odre, išimtys nepaneigia bendros taisyklės, jog bręstantis protas/kūnas ieško palaikymo. Tiek depešistų, tiek fojistų, tiek rūkančių, tiek filatelistų draugijose. Žmogus yra socialus padaras ir neverta tuo abejoti, o pramogos yra tai, kas yra aktualu jaunam žmogui ir per ką jis socializuojasi. Aš irgi niekada nebuvau jokių judėjimų narys (tais laikais, kai pamėgau visus drumandbase bei jungle, nuėjau į strokes temple kartą ir atsijuokęs iš susirinkusių „šliapų”, nutariau, jog geriau rinkti kasetės ir klausytis muzikos namuose), bet tuo pačiu niekada neturėjau tunto draugų, ir tuo pačiu niekada nebuvau atstumtasis (dėl priežasčių, kurių čia neminėsiu), bet vis tiek labai gerai suprantu, ką rašo Tomas – nes tai visada buvo greta, kažkur netoliese.
Beje, Tomas, kaip užkietėjęs vilnietis mane galėtų pataisyti, bet ar tie patys depeshistai nesakydavo „Ir anksčiau, ir dabar klausausi to, ko mano aplinkoje niekas nesiklausė ir nesiklauso”? :)
Visgi, Pauliau, labai klaidžiai užšifruota mintis, nors ir suprantma.
O bet tačiau, man kažkaip atvirkščiai, nei atrodo įrašo autoriui nereikia įrodinėti, kad viena ar kita muzika yra gera, tiesiog, kad ir koks būtų stilius imi ir paklausai ir pasidarai savo išvadas visai nesmerkdamas kitų, kad jų stilius blogas.
vakar nusikalęs įsijungiau tą LT 1000mečio minėjimą. na visa tai kas vyko scenoje tikrai buvo skirta ne man. čia matyt pilietiškumo trūkumas, bet su liaudiškomis dainomis ir Mildažyte aš nenoriu identifikuotis. Lyg viskas tvarkoje buvo su žiūrovais, jie – kasdieniai. Tokie, su kuriais negėda klausyt kokio koncerto. Tada gali ir klausomą muziką pamėgti. Bet kai į koncertuojant Reamonn’ams stebėjau aplink siaučiančius kaimiečius su bambaliais (alaus) ir 16kines mergelkas, tai pagalvojau : „fak, kokią aš muziką klausau, fak, jie skirti ne man”
benami, tu esi iš kosmoso ir šis įrašas tau, akivaizdu, yra svetimas ir nesuprantamas, idant niekada niekam nesakei, kad jie klauso šūdo :)
Iš konteinerio, Pauliau, susimaišei :)
Kažkaip man rodos lengviau būtų diskutuoti prie alaus bonkės…
Kad čia nėr apie ką diskutuot – dėl skonio nesiginčisime, juk ;)
Man būtų liūdna, jei klausyčiausi tik to, ko niekas mano aplinkoje nesiklauso. Nebent man tai teiktų malonumą. Savivertei užsitikrinti.
Man pats tekstas butu saunus, jei autorius neslietu pomegio tam tikrai muzikai su jau pasenusiomis tiesomis is patirties/bendro supratimo/socializacijos teoriju. Kad zmogus yra socialus (daugeliu atveju) sutverimas yra faktas, kad sulaukes tam tikro amziaus renkasi referentines grupes (beveik „palaikymo komanda”) irgi faktas (daugiau ar maziau), taciau esminis dalykas siuo metu yra tai, jog buti gujamu/nesuprastu/nevykeliu del patinkamos muzikos, manau, yra pasirenkama (nu buna isimciu peleniu ir bjauriuju anciuku visokiu). Kitais atvejais, budamas 13 gali klausyti kokio pshy/horn/trash metal (cia pati sugalvojau) ir but ne tik kad suprastas, gali but lyderiu ar dar kuo nori. Manau, jog taip yra del to, jog referentines grupes gali rast internete – kas puikiai vyksta ir vystosi dideliu greiciu. Galiausiai, manau, kad gincytis gali del ko tik nori ir apie ka nori. Ir apie akordus, ir apie scenini ivaizdi, ir apie bet ka kita, tik atspirties taska besigincijantiems reiktu surast bendra.
ir dar:) Praktine prasme tekstas (netaisytas) labai tiktu (mazdaug) penktokams. Mano sunenas, budamas 12 metu, sake, kad jo klasiokes yra fyfos nes klauso yvos, ir jis nekencia gotu, nes anie rengiasi juodai ir nori numirt.
Dievaži, g. vieni intelektualai…
p.s. skaitau iš vieno žmogaus pasiskolintą knygą. net nuostabu, kokios joje protingos mintys ir kaip jos neatsispindi žmogaus iš kurio tą knygą skolinausi veiksmuose.
Štai Pauliau, norėjai komentarų, tai ir turi:)
Beje, depešistų nepažįstų nei vieno. Karta ne ta.
depeshistai, pacifistai, emistai – tas pats daiktas, kitoj rankoj :) ‘skant kiekviena karta turi savo didvyrius.
GINČO verta tik sąvoka (apibrėžimas, terminas, supratimas) SKONIS. T.y. ar jis išugdytas, suformuotas ir pan.
Nes visi stiliai, kryptys turi teisę egzistuoti. Jie, žinoma, taikytini, atskiroms kartoms, etninėms grupėms, judėjimams ar kam tik nori.
Esmė GINČO ar vadovaudamasis SKONIU klausytojas, žiūrėtojas, stebėtojas ar vertintojas sugeba atskirti atlikimo, pateikimo, parodymo LYGĮ.
O kokioje terpėje jis tai bando atlikti (trash metal, gotai, rock’n’roll, blues, klasika, etno ar dar dievai žino kokiose srityse) nėra esminis GINČAS. Kiekvienam savo. Bet tame „savame” PRIKLAUSO suprasti, ar kokybiškai, kvalifikuotai, profesionaliai pateikiama. Ar nemokšiškai, skystai, prastame lygyje…
bezubov, bet pagal tave diskusijos esmė būtų: „taip, suprantu, kad tau patinka Yva, bet tu juk supranti, kad tai yra šūdas?”. gi čia labiau norima pasakyti: „taip, suprantu, kad tau patinka Yva. O kodėl ji tau patinka?”
Nekonstatuočiau iš karto pašnekovui, kad „šūdas” (yra LT pop scenose ar erdvėse ir „šūdesnių” – pvz. Radži). Klausčiau – KODĖL tau patinka, KAS tau joje patinka. Taip prieiname prie vertinimo kriterijų. Suprasčiau, kad kriterijus, pvz. yra dideli plotai įžiūrimo kūno (kojos, iškirptės). O gal pateiktų ir kitų argumentų, pvz., kadangi Natalija baigusi muzikos mokyklą, turi sugebėjimo tonuoti, savo repertuarą ji atklieka gyvai. Tada galėtų vykti pokalbis apie jos muzikavimo prasmę, sudėtingumo lygį, žodžių ir natų BRANDOS ir „gilumo” aspektus, bandymas palyginti su analogais ne LT. Gal gerbėjas susimąstytų, kad reikia matyti ir kitus argumentus. Žinoma, reikia būtinai vertinti, kad gerbėjas neišvengiamai turi būti arba keliolikmetis, arba neriboto amžiaus iš provincijos. Norint būti objektyviam, ČIA tokie atlikėjai neturi būti iš principo minimi, nes jie visiškai iškrenta iš konteksto. D.Zvonkus aiškiai sako – turime tam tikrą ratą gerbėjų. Į juos ir orientuojamės.
Aišku, jam reiktų duot per snapą, kad taip žlugdo galimybes kelti to savo gerbėjų rato, anksčiau minėto SKONIO ir suvokimo turėjimo LYGĮ…
ir man atrodo kad yra tam tikra riba kai suprantu kad su konkrečiu asmeniu neprasminga diskutuoti, nes visiškai nesutampa suvokimo/priėmimo gylis. „tau patinką Yva, nieko kito tu neklausai ir nenori klausyti – mums paprasčiausiai neverta diskutuoti.” – manau čia apie tai bezubov’as rašo.
Taip, labai dažnai geriau, ir, žinoma, patogiau nė nepradėti diskutuoti. Pavyzdžiui su manimi. Nes aš teigčiau, kad jei Radži matau vienintelę gerą savybę – tamsūs kaip varnos plaukai, tai „YVOS show ant Lietuvos” įžiūrėčiau daug GUDRIŲ dalykų savo (jų) atžvilgiu. Todėl laikau, kad jie sėkmingai tarpsta LT pop žemėlapyje arba kitaip tariant geroje nišoje įsikūrę. Grupė už tai turi būti pagirta. Už tokią nuomonę g-taske gali gauti tik į snukį…
Bet vis pauola atrast ČIA propaguojamų atlikėjų, kurių objektyvus lygis kelia abejonių. (Kokie, jau pamiršau, tai nebekalbėsiu).
Yva tekste paminėta tik kaip pavyzdys, taip, nuvalkiotas, tačiau tokios realijos.
Egle, be ironijos, tik ar pasidalintum NAUJOMIS tiesomis is patirties/bendro supratimo/socializacijos teoriju?
Aš daugiau Radžio teigiamų savybių matau:) Vos ne antrasis Lemanas (rodė neseniai per TV, tai ir prisiminiau), na toks šio laikmečio. Net balsas panašiai virpa. Tiesiog prikišamai akivaizdu — laikas bėga, o lietuviškos muzikos fronte nieko naujo.
Pritardamas visai ironijai dėl A.Lemano, su Radžio vokaliniu lygiu tai nelygintinas objektas.
diskutuoti prasminga tik tada kai tai yra diskusija, o ne kelių žmonių monologai. apie patogumą pradėti monologą neina kalba. tai energijos ir laiko švaistymas.
štai dėl tokių straipsnių g-tašką ir mėgstu.
„lemputės amžiuje kažkas vis įsivaizduoja, kad muzika yra menas. Muzika yra globalus socio-kultūrinis ritualas, kuris vibruoja atstumu tarp subjekto ir objekto.”
nukopijuota iš komentarų:
http://www.uroboras.lt/2009/07/02/ar-papuosalai-daro-tave-gejum