Kovo 31 dieną Menų spaustuvės diskusijų klube „Prie arbatos” vyko pokalbis, skirtas aptarti šiųmečius „Auksinius scenos kryžius”. Jame dalyvavo komisijos nariai menotyrininkas Helmutas Šabasevičius (komisijos pirmininkas), aktorius ir režisierius Petras Mendeika, muzikologė Veronika Janatjeva, teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė ir aktorė Dalia Storyk. Į diskusiją aktyviai įsiliejo dar keletas teatro bendruomenės žmonių.
Vaidas Jauniškis. Interneto komentaruose „Auksinių scenos kryžių” rezultatų aptarimas sukėlė tikrai daug aistrų, kaip ir realioje erdvėje. Komentarų visada būna daug, tačiau kai reikia pasisakyti gyvai, tada žmonės reaguoja įvairiai. Šiandien bandysime aptarti šių metų apdovanojimus, jų teikimo „mechanizmą”.
Vos prieš pusvalandį, visiškai atsitiktinai savo kompiuteryje aptikau dokumentą, liudijantį, jog kadaise, 2003 metų balandžio 1-ąją Kultūros ministerijoje buvo užregistruota Lietuvos teatro kritikų gildija. Jos nuostatus pasirašė ministrę Romą Žakaitienę dviem valandom pavadavusi moksleivė (kadangi tais metais balandžio 1-ąją ministrų postai dviem valandoms buvo užleisti moksleiviams). Mes kaip tik pataikėm tuo laiku ir turime tą raštą. Vėliau, tų pačių metų lapkričio 11-ąją, sekė Teatro kritikų gildijos laiškas, šį kartą – be jokių pokštų, kuriame buvo išdėstyta Tarptautinės teatro dienos minėjimų problema. Jame gildija siūlė, kad „į vertinimo komisiją narius siūlytų Teatro kritikų gildija Gildija gali siūlyti ne tik savo narius, taip būtų užtikrintas profesionalumo, atvirumo ir nepriklausomybės konkrečiam teatrui principas.” Buvo pasiūlyta Teatro dienai „užsakyti skulptoriui [tuo metu dar nebuvo aiškus apdovanojimo pavidalas] sukurti teatro apdovanojimą „Scenos kryžius”. Visi apdovanotieji galį priklausyti Scenos kryžiaus ordinui kaip jo garbės kavalieriai”. Vėliau šis laiškas buvo svarstomas, ir, subūrus komisiją, į kurią dar buvo pakviesti Nacionalinio dramos teatro vadovai Adolfas Večerskis ir Egmontas Jansonas, pastarųjų pageidavimu nuspręsta „Scenos kryžių” sustiprinti žodžiu „Auksinis”. Teatro dienai rengti kasmet būtų skelbiamas konkursas. Lėšos, šventei skirtos iš Kultūros ir sporto rėmimo fondo bei Kultūros ministerijos programų, būtų tikslingai skiriamos būtent šventės scenarijui ir jo vykdymui, kadangi tuo metu pati šventės ceremonija jau buvo vertinama nepatenkinamai. Būdavo geriau ar blogiau, bet visą laiką – blogai. Tai tiek istorijos.
O šiandienos diskusija yra pirmas toks atviras pasvarstymas apie patį „Auksinių scenos kryžių” rinkimo „mechanizmą”, kaip komisija tai vykdo, tačiau tai nėra komisijos atsiskaitymas prieš visuomenę. Tiesiog būtų įdomu išgirsti pačios komisijos nuomones įvairiais klausimais bei sužinoti jos darbo specifiką. Tiesa, norėčiau paminėti, jog dalyvauti šioje diskusijoje buvo kviesti Kultūros ministerijos atstovai, konkrečiai – vyresnioji specialistė, atsakinga už teatrą Rasida Žygienė arba Profesionalaus meno skyriaus vedėja Elena Vilkienė. Cituoju jų atsakymą: „Dėkojame už kvietimą dalyvauti Jūsų organizuojamame renginyje, tačiau dėl didelio darbo krūvio atvykti negalėsime. Tikimės, kad pokalbis su komisijos nariais bus produktyvus. Kultūros ministerija visada pasiruošusi priimti pasiūlymus, ir tikimės jų sulaukti po diskusijų su teatro bendruomene. Jūsų pasiūlymams aptarti organizuosime Kultūros ministerijoje posėdį artimiausiu metu, apie kurį pranešime elektroniniu paštu”.
Taigi, pirmiausia norėčiau paklausti, kaip buvo sudaroma komisija?
Helmutas Šabasevičius. Kiekvienas sulaukė skambučio ar tiesiog pasiūlymo dalyvauti šioje komisijoje, kurį apsvarstęs priėmė vienokį ar kitokį sprendimą. Sudarymo principas yra apibrėžtas nuostatuose, prie kurių šiandien turbūt dar ne kartą grįšime. Trumpai tariant, ten minima, jog komisiją turi sudaryti teatro srities profesionalai. Manau, jog ši nuostata yra įvykdyta. O apie tai, kas pasiūlo komisijos narius, mes nesame informuoti.
Vaidas Jauniškis. Cituoju vieną interneto komentarą: „Jei teatras yra neįmanomas be žiūrovo, tai kas jį atstovauja specialistų sudarytoje komisijoje?” Yra įvairių variantų, – tarkime, anglų „Olivier” apdovanojimuose yra ir žiūrovų bendruomenės atstovų. Pas mus komisijoje ne tik nėra žiūrovų, tačiau sulig kiekvienais metais mažėja ir teatro kritikų. Pirmoje komisijoje buvo vien teatro kritikai ir vienas teatro profesionalas (scenografas). Vėliau teatro teatre darbuotojų vis daugėjo.
Helmutas Šabasevičius. Apskritai komisijos narių sumažėjo. Pamenu, jų būdavo vienuolika ar netgi daugiau. Anksčiau esu buvęs vienoje komisijoje, kurioje buvo galima dirbti tiesiog atskirose grupėse. Šokio srityje mes turėjome net tris narius, kurie galėjo nedalyvauti bendrame spektaklių peržiūros sraute, o žiūrėti tik tai, kas susiję su jų interesų lauku. Dabar buvome tik septyni.
Vaidas Jauniškis. O jūs sprendėte apie visas sritis ar tik savas?
Helmutas Šabasevičius. Buvo nuostata, kad mes pagal galimybės žiūrėsime visus spektaklius ir balsuosime lygiaverčiai.
Toliau kalbėsiu apie patį procesą. Iki sausio 15-osios priimamos teatrinių įstaigų paraiškos, kuriose jos siūlo pretendentus apdovanojimams. Po to komisija sudaro spektaklių lankymo grafiką, kuris apima laikotarpį iki kovo 15 d.. Per šiuos du mėnesius mes turime peržiūrėti visus pasiūlytus spektaklius. Šiemet jų buvo apie 45. Žinoma, mes žiūrėjome spektaklius ir per visą sezoną, tačiau aktyviausias darbas trunka tuos du mėnesius. Tiesa, grafikas nėra sudaromas tiksliai, kadangi dauguma teatrų repertuarą planuoja mėnesiui ir todėl negali pasakyti, ką jie rodys vasarį ar kovo pirmoje pusėje.
Po kovo 15-osios mes paprastai surengiame du posėdžius. Pirmajame aptariame, kas galėtų būti trejetukuose. Aišku, kartais būna taip, kad tiesiog nėra iš ko sudaryti trejetukų, kaip šiemet nutiko su operos ir operetės kategorijomis. Antrame posėdyje mes esame priversti labai skubiai pasakyti, kas turi tapti laureatais, kadangi, likus savaitei iki teatro dienos, reikia paruošti kryžius bei diplomus.
Vaidas Jauniškis. Kada jūs buvote pakviesti į komisiją?
Helmutas Šabasevičius. Būna įvairiai. Kai kuriems tenka „atsistatydinti”, kaip nutiko ir Julijai Skuratovai: ji tiesiog planavo savo kūrybinį gyvenimą ir suprato, jog būti komisijoje jai yra neparanku, kadangi planuoja didelį darbą teatre, už kurį galėtų būti apdovanota. Komisijos kaita nėra prognozuojama, todėl būna ir taip, jog tenka kažkam labai staigiai įsijungti į komisijos darbą. Nors paprastai komisijos nariai apie savo darbą žino iš anksto.
Grįžtant prie mechanizmo – kartais teatrai siūlo pretendentus tendencingai. Būna taip, jog, mūsų nuomone, viename spektaklyje turėtų būti išskirti kiti žmonės, nei siūlo pats teatras. Arba netgi spektaklis nebūna siūlomas nominuoti, nors yra to vertas. Mes savo protokole ministerijai pateikėme pasiūlymą leisti komisijai patiems taip pat nurodyti pretendentus, ne vien tik teatrams.
Vaidas Jauniškis. Vadinasi, jūs esate „įkalinti” rinktis tik tai, ką siūlo teatrai?
Helmutas Šabasevičius. Tikrai taip. Jeigu iš teatro rekomenduojamo spektaklio konkrečiai vienas ar kitas aktorius nėra pasiūlytas nominuoti, mes negalima jo nominuoti.
Veronika Janatjeva. Lygiai tokia pati situacija ir su kitų sričių profesionalais – scenografais, kompozitoriais, choreografais. Jeigu jų nėra sąraše, pateiktame Kultūros ministerijai iki sausio 15 d., mes savo iniciatyva negalime jų įtraukti į svarstomų kandidatūrų sąrašą. Kaip žinome, paraiškos yra teikiamos teatrų vadovybės, o menininkai ne visada gali sutarti su vadovybe. Tokių pavyzdžių yra buvę.
Vita Mozūraitė. Norėčiau paklausti, ar vis dar tebegalioja tas principas, kad teatras gali nominuoti spektaklį tik tuo atveju, jeigu yra apie jį parašyta bent viena recenzija?
Helmutas Šabasevičius. Šiemet irgi buvo privaloma pateikti recenzijas, tačiau jos nebūtinai turėjo būti publikuotos spaudoje. Turėjome visą aplanką tiesiog pateiktų kritikų recenzijų apie vieną ar kitą rekomenduojamą įvertinti aktoriaus vaidmenį ar menininko darbą, net jeigu jos nėra publikuotos spaudoje. Tai yra gana formalus reikalavimas.
Vita Mozūraitė. O tai kas jiems tas recenzijas rašo? Tarkim, šokio? Nes realiai tuo užsiima tik du ar trys žmonės.
Helmutas Šabasevičius. Tai tie du ar trys ir rašo…
Vita Mozūraitė. Mane vienais metais tiesiog iš proto vedė prašymai rašyti recenzijas. Tiesa, tada jos turėjo būti publikuotos. Tai yra visiškas absurdas, kadangi būna ir taip, jog negali nieko gero pasakyti apie spektaklį, tačiau turi rašyti. Kai aš žinau, kad jie nori recenziją pateikti komisijai, turiu parašyti kažką pozityvaus, kad teatrai galėtų tai rekomenduoti..
Šiemet, kaip matau, komisija pagal savo veiklos sritį yra pasiskirsčiusi gana proporcingai. Kiek žinau, tai daro milžinišką įtaką balsuojant. Bent jau aš, būdama komisijoje, su tuo susidūriau.
Helmutas Šabasevičius. Na, bent jau aš tikrai nejutau kažkokių nesutarimų. Tiek trejetukai, tiek laureatai buvo išrinkti taikiai ir visų pusių sutarimu.
Šarūnė Trinkūnaitė. Pritariu Helmutui. Šiemet tikrai labai natūraliai „išsikristalizavo” trejetukai. Kadangi esam kultūringi žmonės, todėl tiesiog pakėlėme rankas ir susiskaičiavome.
Veronika Janatjeva. Jeigu nesijauti tvirtai kažkokioje pozicijoje, pavyzdžiui, mano atveju – vertinant aktorinį meistriškumą, – visada yra galimybė susilaikyti ir, manau, ja reikia naudotis.
Audronis Imbrasas. Nebepamenu, ar tai jau buvo formalūs teatro dienos minėjimai, tačiau iš pradžių tai buvo ne ministerijos, o teatro bendruomenės šventė. Tuo metu gana aktyviai veikė Teatro sąjunga, kuri ir sumanė teikti apdovanojimus. Komisijos principas buvo aiškus – tik kritikai. Nenoriu kitų profesijų diskriminuoti, bet, mano nuomone, bėgant metams, atsirado daug vadinamojo politkorektiškumo. Tada komisijoje atsirado ir kitų profesijų žmonės. Dar vėliau atsirado tendencija, jog „kryžiai” turi „išsivaikščioti” po visus miestus. Čia kaip ir kiekviename mene: jeigu pradedami daryti kompromisai, tai tampa jau nebeaišku kuo. Kiek žinau, Rusijoje taip pat labiausiai orientuojamasi į teatro kritikus.
Aš manau, jog mes, kaip teatro bendruomenė, turim teisę visus šiuos dalykus konstatuoti ar keisti. Pamenu, kažkuriais metais naujai partijai perėmus dominavimą Kultūros ministerijoje, atsirado visiškai kitokia komisijos sudėtis. Buvo neskaidrių apdovanojimų. Mes žinome, kas vyko paskutinius trejus metus. Tad manau, jog sudarant komisiją būtų labai siektina jau minėto politkorektiškumo vengti.
Principas neleisti laureatui gauti apdovanojimą trejus metus yra absoliuti klaida. Tai tas pats politkorektiškumas: kad per dažnai negautų tie patys, reikia nuspręsti apdovanoti ne dažniau nei kas treji metai. Tad jeigu Koršunovas, Nekrošius ar Graužinis trejus metus iš eilės pastatytų gerus spektaklius, jų reikėtų „nepastebėti”. Tokiu atveju nebūtinai geriausias gali gauti prizą ir, kaip žinome, gauna. Tokie nelogiški sprendimai tikrai turėtų būti pakeisti.
Dauguma komisijos narių paprastai vistiek stebi spektaklius visus metus, tad galbūt reikėtų tai tiesiog įforminti. Žinau keletą atvejų, kada trupės per tuos du mėnesius tiesiog nerado kada ir kur parodyti savo spektaklio, todėl jie niekur nefigūravo, jų niekas nepamatė ir nevertino. Ar jie būtų gavę apdovanojimą, ar nebūtų – tai jau kita tema. Tiesiog fiziškai „neįsitenkama”. Kokiu tikslu sumanyti tokie apribojimai, man sunku suvokti.
Toliau – apie teatrų kandidatų siūlymus. Tikrai yra atvejų, kada vadovybė neteikė menininko kandidatūros apdovanojimams, kadangi paprasčiausiai sezono metu susipyko. Reikėtų du dalykus suvesti į vieną: gali teikti teatro vadovybė, tačiau komisija taip pat turi teisę pastebėti ir nominuoti. Vėlgi – tam tiesiog reikia pakeisti nuostatus, ir tai nėra sudėtinga.
Antrus metus esu (toliau tikriausiai nebebūsiu) Teatrų ir koncertinių organizacijų taryboje prie Kultūros ministerijos. Tai yra tam tikras fiktyvus organas, kuris pagal įstatymą turėtų vertinti visų teatrų veiklą. Kaip tai yra daroma? Tarybos nariai gauna daug popieriaus lapų, kuriuose surašyta, ką ir kiek kartų teatras parodė per visą sezoną. Tarybos nariai toli gražu ne viską matė, tačiau turi vertinti. Teoriškai jų sprendimas netgi turėtų lemti teatrų finansavimą. Kaip mes galime vertinti? Iš kur aš galiu žinoti, kaip atrodo tie dvidešimt spektaklių Klaipėdoje? Tai yra neįmanoma. Todėl tokiam sprendimui būtų labai sveika „Auksinių scenos kryžių” komisiją bei pastarąją tarybą laikinai suvienyti.
Helmutas Šabasevičius. Tada reikėtų keisti ir spektaklių pristatymo apdovanojimams sistemą. Turėtų būti peržiūrimi apskritai visi spektakliai, kokie buvo sukurti Lietuvoje per tuos metus. Stipriai padaugėtų spektaklių.
Goda Dapšytė. Kadangi atstovauju institucijai, kuri gali teikti kandidatus apdovanojimams – Scenos meno kūrėjų asociacijai, ir praktiškai ji atsako už visą nepriklausomą sceną, galiu pasakyti, jog dabartinė teikimo tvarka riboja komisijos pasirinkimo laisvę. Ne visi teatrai yra pripažįstami profesionaliais, nepriklausomai nuo to, kokio profesionalumo yra jų kūryba. Dalis jų tiesiog nenori savo pavadinime turėti žodžio „teatras”. Ir tokiems tiesiog užkertamas kelias į apdovanojimus. Dažnai jaunimo trupės net nežino, kur kreiptis, kad jie būtų įtraukti tarp kandidatų. Kartais jie tiesiog pasimeta tarp dokumentų, kuriuos jiems reikia užpildyti. Pati tvarka yra komplikuota. Tada tiesiog teikiame visus iš eilės. Ir visų jų darbus sužiūrėti yra sunku, kadangi nepriklausomas trupes skaičiuojame jau gal dešimtimis.
Šįmet vienas iš spektaklių nebuvo siūlytas tik dėl to, jog tuo metu nebuvo rodomas. Jo premjera įvyko dar 2010 m., tad 2011-ųjų apdovanojimams jo teikti taip pat negalėsime. Vieną kartą nebespėji, antrą kartą nebepavyks. Aš ir dauguma mūsų asociacijos narių tikrai būtume už tai, kad spektakliai būtų stebimi visus metus.
Vaidas Jauniškis. Maždaug prieš šešetą metų, kai aš buvau komisijoje, mes žiūrėdavome spektaklius iki kovo 15-osios, ir tuo metu nebuvo jokių reikalavimų dėl pristatymų ar rekomendacijų. Komisija buvo absoliučiai laisva rinktis. „Metai” tuo metu buvo sezonas – iki teatro dienos. Dabar skaičiuojame kalendoriniais metais, iki gruodžio pabaigos. Kuris variantas komisijos nariams būtų priimtinesnis?
Petras Mendeika. Man atrodo, reikėtų teikimą skaldyti į dvi dalis. Pirmą dalį galėtume stebėti iki gruodžio pabaigos, o antroji dalis – spektakliai, pastatyti po Naujųjų metų, iki Teatro dienos.
Dabar, sezonui baigiantis, praėjus Teatro dienai, dažnai tekdavo nusivilti negavus pakvietimo į kai kuriuos teatrus. Tiesiog atsakydavo, jog nėra vietų. Ir ką jiems pasakyti tokiu atveju?
Bet norėčiau pasisakyti sklaidos klausimu. Jeigu spektaklis gauna apdovanojimą, manau, jis turėtų gauti teisę nemokamai pasirodyti didžiausiose Lietuvos scenose. Tai būtų tam tikras paskatinimas teatrui. Galų gale, tai būtų duoklė mokesčių mokėtojams, nes teatrą išlaiko visi, ne tik vilniečiai ar Klaipėda. Mažesnio miesto teatras galėtų gauti teisę į sceną Vilniuje. Manau, jog tai neturėtų būti sudėtinga. Finansiškai ministerija nenukentėtų, nes tai yra jų teatrai ir salės.
Veronika Janatjeva. Vaidai, norėčiau tau užduoti klausimą. Tada, kai buvai komisijoje ir jūs nebuvote varžomi jokių siūlymų, jūs pažiūrėdavote absoliučiai visus spektaklius? Ar vis dėlto kažkaip rinkdavotės?
Vaidas Jauniškis. Be abejo, kažkiek neišvengiamai rinkdavomės.
Veronika Janatjeva. Tada ta principinė nuostata, jog žiūrime viską, negalioja.
Vaidas Jauniškis. Bet ir dabar jūs negalite žiūrėti visko. Gal netgi iš tų pasiūlytų nepamatote visko. Kažkuriais metais buvo iškilusi problema, kada pradėjo teikti siūlymus tie vadinamieji profesionalūs teatrai: Kelmės, Alytaus bei kiti. Tada vienai komisijai iškilo klausimas, ar važiuoti ten ir nepamatyti kažko kito, nes grafikas pakankamai tirštas. Aišku, kad mes kažko tikrai nepamatydavome, bet visada yra žmonės tame mieste, kuriais tu gali pasitikėti ir paklausti jų nuomonės. Geras darbas niekaip neprapuola, apie jį kalbama. Ir tekdavo pamatyti 50-60 spektaklių per sezoną.
Audronis Imbrasas. Kiekviename mieste yra bent po vieną ar du teatro srities žmones, kurie tikrai profesionaliai dirba. Jie nebūtinai turi būti komisijoje. Tai gali būti tiesiog kolegos, su kuriais galima pasitarti. Toks tinklas egzistuoja, ir, matyt, komisija tariasi su jais, kai to reikia.
Norėčiau atsakyti Petrui dėl sklaidos. Pinigų yra, tačiau nėra kanalų, kuriais jie būtų nukreipiami. Jeigu būtų sklaidos politika, spektakliai ir taip pasiektų kitų miestų sales. Nebūtinai tik tie, kurie buvo nominuoti. Dabar, kai tokios politikos nėra, būtų gerai, jeigu nors tie geriausieji apvažiuotų Lietuvos miestus. Kita vertus, ne visi teatrai yra vien ministerijos. Dalis erdvių priklauso miestų savivaldybėms. Bet kokiu atveju, jeigu valdžios organai norėtų spręsti šią problemą, ją būtų galima išspręsti.
Goda Dapšytė. Mes nuolat kalbame apie blogąją ministeriją, tačiau ne visiškai aišku, ką ji šioje istorijoje veikia. Tai, jog Kultūros ministerija organizuoja „Auksinių scenos kryžių” apdovanojimus, bendrame kontekste yra kiek keista. Kiek žinau, muzikų apdovanojimus organizuoja ne ministerija?
Veronika Janatjeva. Ne. Kompozitorių sąjunga. Tai pačios bendruomenės iniciatyva, todėl suvaržymų iš karto sumažėja.
Goda Dapšytė. Apribojimai, kuriuos mes gauname iš ministerijos, yra tarsi užmokestis už taip pat jų dėka atsiradusį finansinį komfortą. Klausimas, kas šiandien yra svarbiau.
Veronika Janatjeva. Bet finansai devalvuoja apdovanojimą, nes tai yra laikoma pašalpa. Visi kriterijai yra ne juridiniai ar įstatyminiai, o tiesiog buhalteriniai. Mums nuolatos būdavo anonimiškai sakoma: „auditas to neleistų”, „audito išvados tokios, jog Lietuvos pilietis negali gauti kitų mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojamos premijos dažniau nei kas trejis metus”.
Goda Dapšytė. Kitaip tariant, audito išvados įtakoja „Auksinių scenos kryžių” teikimo rezultatus?
Veronika Janatjeva. Taip.
Audronis Imbrasas. Valstybės kontrolė, vaizdžiai tariant, jau trejus metus terorizuoja šį sektorių. Čia yra tik dar vienas to audito pavyzdys. Kiek aš kalbėjausi akis į akį su auditoriais (paprastai jie šito labai vengia), tai jie neišlaiko paprasčiausio penkių minučių pokalbio. Jie tiesiog neturi argumentų, išskyrus vienintelį, kad po VEKS-o mes visi vagiame. Siūlau konstruktyvų dalyką: jūs, komisija, ir mes, teatrinių ir koncertinių organizacijų taryba, rašykim bendrą raštą, kuriame išdėstysim atitinkamus punktus. Tada valstybės kontrolė tegul paaiškina, kodėl tik kas trejus metus galima teikti apdovanojimą. Kas čia per čempionatas?
Vaidas Jauniškis. Ar būtent šiais buhalteriniais suvaržymais remiantis buvo nuspręsta šiemet nominuoti ne geriausią režisierių, o geriausią spektaklį?
Helmutas Šabasevičius. Būtent dėl to.
Vaidas Jauniškis. Nors tai yra visiškai skirtingos kategorijos.
Veronika Janatjeva. Tokios nominacijos, kaip „geriausias spektaklis”, iš viso nėra. Mes ją sugalvojome.
Vita Mozūraitė. Kai aš buvau komisijoje, tai vis pasitaikydavo atvejų, kada nebūdavo nominuoti tinkamo choreografo ar šokėjo. Kiekvieną kartą klausdavome ministerijos: galbūt būtų galima panaikinti tą nominaciją tais metais? Atsakydavo, jog remiantis nuostatais, to daryti negalima. Bet taip devalvuojamas pats apdovanojimas. „Scenos kryžius” kiekvienais metais yra absoliučiai nelygiavertis.
Julijus Lozoraitis. Jeigu galima, norėčiau pasakyti keletą samprotavimų. Visų pirma – pasakyti komplimentą šių metų komisijai, kuri nustebino mane gerąja prasme. Nariai, skirstydami apdovanojimus, tuo pagrindė ir savo reputaciją. Su tuo juos ir sveikinu.
Norėčiau pasakyti savo pastebėjimą, ką būtų galima pakeisti, išsaugant pačią apdovanojimų esmę. Visų pirma – trejetukai. Juk žinome, kad kartais trejetukai skelbiami tik tam, kad būtų trys. Esu kalbėjęs su keletu aktorių bei režisierių. Dažnai būna aišku, kas gaus apdovanojimą, o kiti du – tarsi dėl kompanijos. Bet yra toks paradoksas: tie, kurie trejetuke yra „dėl kompanijos”, paskutinę naktį šventai įtiki, kad būtent jie gaus tą apdovanojimą, nes toks šansas būna vieną kartą gyvenime. Rezultatas – trauma dviems žmonėms.
Antra – apie pinigus. Greta apdovanojimo gaunama ir piniginė premija. Kalbėjau su vienu aktoriumi, kuris negavo apdovanojimo, tačiau, kaip supratau, labai tikėjosi. Aš jam sakau, jog pinigai ir garbė yra visiškai skirtingi dalykai. O jis man ir atsako: „Ne, tu neteisus. Pinigai yra labai svarbu”. Reikėtų šiuos du dalykus kažkaip atskirti.
Dalia Storyk. Dėl trejetukų prieštaraučiau. Buvo tokių atvejų, kai mes iki paskutinės akimirkos nežinojome, kas laimės. Tikrai negalima sakyti, jog kiti du buvo tik ramsčiai. Kartais būna labai ryškus lyderis, bet daugumoje trejetukų buvo tolygūs vardai.
Veronika Janatjeva. Būna tokių metų, kada net penki žmonės yra verti būti nominuoti. Šiuo atveju mes esame ribojami, tačiau neaišku dėl ko.
Helmutas Šabasevičius. Apie tai kalbėjome ir ministerijoje. Manęs klausė – galbūt visai nereikėtų skelbti nominantų, o tiesiog Teatro dieną paskelbti laureatus. Bet, pasitarę tarpusavyje, nusprendėme šiemet dar nekeisti šios tradicijos.
Petras Mendeika. Trejetukus reikėtų skelbti žymiai anksčiau, kad būtų galima juos aptarti visuomenėje. Kritikai galėtų parašyti atsiliepimus. Galėtų būti tam bent mėnuo laiko.
Vita Mozūraitė. Bet jeigu trejetukus paskelbtų prieš mėnesį, kaip visuomenė juos aptartų? Internete pasipeštų ir tiek, o komisija vistiek liktų su savo nuomonėmis. Tarp interneto komentatorių keletas žmonių tikrai matę daug spektaklių ir adekvačiai diskutuoja, tačiau anaiptol ne visi. Tad ar verta leisti visuomenei diskutuoti visą mėnesį? Nematau prasmės.
Audronis Imbrasas. Jeigu skelbtų likus mėnesiui, tada pasipiltų užsakomieji straipsniai, kuriuose būtų rašoma, kad vienas yra toks, o kitas – kitoks, susitaręs su kažkuo, pinigus išleido ne taip, kaip dera.
Veronika Janatjeva. O gal derėtų skirti tam tikrą erdvę, pavyzdžiui, Menų faktūroje, lietis žiūrovų aistroms ir po to teikti publikos favoritų nominaciją?
Jonas Tertelis. Tada nugalėtų tas teatras, kuris turi geresnį programuotoją.
Vaidas Jauniškis. Visgi ši diskusija būtų prasta be rezultato, nes jau keleri metai kaip kalbame ir piktinamės ar tiesiog gūžčiojame. Todėl ekspromtu apsitarę prieš pat diskusiją mes – šalia jau „Kryžių” komisijos surašyto protokolo – taip pat siūlome nusiųsti laišką ar kreipimąsi į Kultūros ministrą. Išdėstantį čia aptartas problemas ir rekomendacijas bei siūlydami susitikti ir spręsti jas su tais, kurie šiandien negalėjo ateiti. Nors esu įsitikinęs, kad ministerijos atstovai čia tiesiog turėjo dalyvauti pagal savo darbo pareigas, – jei ministerija rūpinasi kultūra, ji turi stebėti jos gyvenimą, o pati ne laukti raštų ir laiškų. Tai – per vieną susitikimą išsprendžiamas klausimas, ir tikimės, kad tas susitikimas įvyks.
Parengė Aurimas Minsevičius