“Tema yra ten, kur tu niekada nebuvai” – kalbant su Virgiu Malčiumi.

Virgis Malčius yra žmogus, kuriantis su garsais, vaizdais, rapidografais ir žodžiais, o jo ilgame cv šokčioja festivalių ir projektų pavadinimai. Atsivaikščiojusi po ūkanotus ir nerimastingus jo kūrinius, susitikau pakalbėti ant sofkutės ŠMC, kur tylą vis atskiesdavo gerbiamų lankytojų žingsniai. Čia duodu pokalbį – tekstą, beveik visiškai tokį, koks tuomet ir gimė.

Gal gali papasakot truputį, kaip viskas prasidėjo, kaip priėjai iki to, ką kuri dabar?
Nenoriu sakyti, kad iš neturėjimo ką veikti… Iš poreikio, iš tikrųjų. Ir iš nepritapimo. Nes mokykloje kažkaip nelabai man patiko, bet prisitaikai. Tiesiog prisitaikai ir lieka kažkas tokio neužpildyto, tada bandai šitai užpildyt kažkuo. Nes savaime stebi aplinkas, per aplinkas stebi save ir žiūri, kad atsiranda nesutapimų kažkokių. Ir tie nesutapimai, jie tau kelia klausimų begales. Juos bandai kažkaip įdaiktinti, įprasminti; tada ieškai priemonės. Vat tie priemonių, įrankių ieškojimai ir yra didžiausi suradimai, tai, per ką tu save surandi. Manau, ir kitiems žmonėms būna kažkokių vienatvės arba saves užpildymo klausimų, bet jie randa kitokių įrankių. Galbūt kažkokių, netgi…  Čia tegu būna daugtaškis.

Taigi, tu į tą vaizdinę, dailinę kūrybą ir nukrypai per ieškojimą išraiškos savo nepritapimui?
Taip. Aišku, pradžioj visada būna pieštukas, penzeliukas ir jis visada išlieka, ir jis tau labai padeda, ir vis tiek tu tą patį darai, tiktai tiesiog kitom priemonėm fiksuoji.

Iš sąsiuvinio kampo į bloknotą?
Niekur neatitolsti nuo tų minčių. Geriausias fiksavimas vis tiek gaunasi ranka.

Ar galėtum išskirti, kurioje srityje tau jaukiausia – grafikoje, animacijoje, video? Ar tai nesvarbu, neišsitenki vienoje medijoje?
Jo, gal taip greičiausiai – čia būtent ta vieta, kur tu nori dabar pabūti. Pavyzdžiui, miške aš ilgai neišbūnu, nes ten kažkaip per daug harmonijos, o protas neramus ir vis tiek… Visi sako, į gamtą, į gamtą, ką mes ten veiktume? Su tokiais protais mes ten pradėtume kailiais apsigobę vieni kitus medžiot. Todėl nereikia gadinti gamtos harmonijos, tegu lieka tie rezervatai, gerai kad žmonės ją nuo savęs saugo…
Man tekstai kažkaip visada patikdavo, nes nuo tekstų pradedi dėliot veikėjus. Veikėjas, jis atsiranda kaip pasakotojas arba kaip toks trikdytojas tavęs, nes žmogus talpina daug veikėjų ir jie kartais labai pasireiškia. Susireikšmina, gal? Tuštybės tokios duoda. Tada atsiranda apatija.

Tavo filmuose persikloja muzika, žodis ir vaizdas – visi fragmentiški, bekonteksčiai, bet sulimpa. Kuris iš jų ateina pirmiausia? Ar aiškios pradžios nėra?
Čia yra toks balansavimas. Fragmentiškai kažkas vyksta ir tu griebiesi to, tekstai tau padeda, nes kartais juos paskaitinėji ir kyla kažkokių vaizdų, tada tu ieškai, tada ieškai garso. Kartais būna – garso vaizdai, vaizdo pagalba garsai. Seniau – visiška būsena, tiesiog pasineri į savo nepasitenkinimą, nesusitvarkai su vienatve, nes vienas neišbūni, su kitais neišbūni, tu vienatūris; kuom save užpildai, kaip save užpildai, kuo kiti save užpildo, kaip jie vykdo savo fotosintezę, iš kur jie gauna šviesos, kaip jie susitvarko su ta vienatve – ką jie veikia vieni? Vat tas labai svarbu. Vieni bute – ką jie, sėdi; ir ką jie, kaip jie save pakenčia, kaip jie save myli, kaip kitus pakenčia, šalia esančius?

Ta vienatvė, apie kurią kalbi, vienatvė bute man iškart asociuojasi su „Kibirgalvio“ triptiku – visiška neramybė, neturėjimas, kur save padėti, ar čia irgi yra tas vienatvės lašas?
Šiaip va tas veikėjas, aš taip įsivaizduoju, jisai bandė… Būna, galvą į kibirą įkiši, kad atsivėsintum, arba į šulinį. Geri vandenį ir pagalvoji, kodėl man galvos neįkišus į tą šaltinio vandenį? O vat jis paskui kažkaip užsimiršo, atsistojo, tas kibiras kaip liko, taip liko, ir jis paskui suprato, kažkaip atsipeikėjo… Tas atsipeikėjimas ir gaunasi, kai tu pradedi stebėti save, savo vaikščiojimus… Schematiškai žiūrint, mes vis tiek labai aiškiai braižom geometrines figūras, skriestuvais žygiuojam į darbą, atgal, ir tas truputį varo iš proto. Tas visada buvo, to reikia, iš tikrųjų, kad provokuotum save – tas figūras geometrines gi galima išnaudoti kuo puikiausiai.

Man tavo filmai pasirodė labai meditaciški – net kai kadrai keičiasi greitai, į juos turi labai atidžiai žiūrėti ir klausytis ar skaityti. Ar tu ir sieki tokio žiūrovo dėmesio „sutirštinimo“ ar tai – priemonė, estetika?
Aš šiaip pats įeinu į būseną kažkokią… Aišku, montažas yra truputį matematika, yra ritmas, kompozicija, tokie techniniai labai dalykai, bet vis tiek ta būsena, ji išlieka, ir ji labai padeda.Ta aplinka, kurioje fiksavai vaizdus, ten pats aštriausias pojūtis, nes viskas pradeda veikti. Tu veiki toj aplinkoj, ir tu stovi ir jauti, tarsi… Jau matai į priekį, kad taip reikia, to reikės, to prireiks, tada susipakuoji ir varai į kitą vietą, ir būna, kad per dieną susirenki visus vaizdus.

Filmuose, ypač naujausiame, „Ten aukštai“, matosi, kad tave labai domina paviršai, priartėjimai, tarsi darai iš objektų, iš daiktų mįsles. Kažkokie tekėjimai, sulinkimai, lėtumas – ar tai kamerai dėkingi triukai, ar juose irgi kažko ieškai?..
… Sau naujų erdvių. Nes jų ima stigti, ir atsikartojimai –  arti šaka su lapais, ji tau be galo ritmiškai gali veikti,  padėti muzikai ir vaizdui padėti, bet ji galiausiai kartojasi, išsikvepia. Netgi tos vietos, kur tu gyveni – aš dabar į kaimą persikėliau, ten labai gerų vietų yra, ten dvaras, seni medžiai, kolūkio pastatai visokie, žodžiu, vienoj krūvoj laikmečiai susimalę. O abstraktus vaizdas – jis reikalingas, nes tema yra ten, kur tu niekada nebuvai. Ten, kur tavo daiktai nebedalyvauja. Tai yra kažkokia neapibrėžta erdvė, man tai – kažkas, kur tu net negalėtum būti. Nėra atsparos taškų, nėra tavo ženklų, nėra tavo vietos, nėra tavo patirties toje erdvėje.

Tai tau labai svarbu erdvė? Tai yra pradžia, esminė dimensija?
Taip, kad galėtum pradėti dėliot, kad galėtum jungti tuos savo kylančius personažus. Nes dabar pats aš susimąstau – įvairiai prieini, iš tikrųjų. Animacijoj jau visą erdvę susikurt turi…
Vat labai geras dalykas – eini į parduotuvę ir įjungi tokią nuotaiką, įjungi ir stebi kasininkę, žiūri, kaip pienas sudėliotas, gąsčiojies kažkaip, stebiesi ir t.t. Ir tas grįžimas iš parduotuvės kartais… Tu nusistatai specialiai, galvoji – kiekvieną dieną varau į tą parduotuvę, šį kartą stebėsiu viską; taip pats save sudirgini – aaa, akcijos, aaa, visi vartoja, puikiai vartoja, puikiai mėgsta greitą maistą, viskas gerai, filmai ir 3D ir viskas labai puikiai, ir visa tai tu vartoji, ir viskas labai gerai. Bet kartais tu to nusikratai. Vienu momentu. Ir tada tai tampa tau… Tokia fantasmagorija – ką mes čia visi darom? Kaip mes visi puikiai numanipuliuojam, tokia psichoreklama gaunasi. Puikiai tą suprantam, bet niekas to neatsisako, ir vartojam, ir viskas labai gerai. Ir tada vėl užpildai… Vat, kategorijos  – kaip tu bandai pats save rasti, ar sluoksnyje, ar savo aplinkoj, ar draugų rate, ar pokalby, ar dar kažkur. Apibrėži savo ratą ir galvoji: kur aš, kokioj visuomenės daly? Ir pats save pagauni, kad tu puikiai supranti masę, puikiai supranti. Tai yra neatsiejama. Visada atsiremiam, kai pritrūkstam – gyvūnais, tarkim. Ir tas bendrumas, jisai išlieka, bet kokiu atveju. Tik kad sąmoningumas kartais reikalingas – truputį, kad būtų įdomiau. Jeigu, tarkim, jungiklis lempos vat toj vietoj, tai tu imk, perkelk į kitą vietą, ir iš įpročio vis tiek ten badysi pirštą; po savaitės jau viskas įsimena, bet kažkaip… kitaip.

Apie animaciją – ji įvairi ir skirtinga. Koliažiniai kūrinėliai kritiški, žaidžiantys absurdu, pieštiniai švelnesni, tarkim, „Taikos kurapkos“ – nors prie širdies dėk. Tu sąmoningai taikai, lipdai techniką prie temos?   
Jo, ir būtent koliažinė animacija… Man buvo toks laikas, kai norėjosi tiesiog atitrūkti nuo tų videopoezijų, nuo tų kažkokių nuardymų savęs; norėjosi truputį prablaškyti save. Netgi sarkastiškai, ciniškai šiek tiek pažvelgt, tiesiog įjungus tokį… Kramtytojo vaidmenį. Kad tu gali kramtyt ir virškint, o ne gaut jau suvirškintą kažką. Dantys. Reikalingi dantys, kad galėtum kramtyti. Tai vat tuo metu labai norėjosi taip truputį paanimuot ir pakramtyt.

Man atrodo, pats koliažo pobūdis labai dėkingas kritikai, nes tai savaime yra kratinys, bet jis struktūruotas, ir jame gali derinti absoliučiai priešingus, keistus, neįmanomus…
Taip, supriešinti, kontrastuoti; galvą mauni ant visiškai netinkančio personažo. Elniukas ištuština katiną, iš katino išlekia antis, iš anties – robotas, ir sako: VISKAS NE TAIP. Ir sulenda. Atgal. Tai yra nesąmonė visiška. Kartais reikalinga nesąmonė. Vat, mes kalbam, ir, būna, atpalaiduoji kažką. Gal tau netinkantys dalykai, arba pačiam smagu nuo to – humoras. Kai juokauji. Gali netgi meluoti juokaudamas, sakykim taip – aš nudaviau butelius, ir… Kaip čia pajuokauti dabar, rytoj nuduosiu, ir poryt nuduosiu butelius – tai jau nuobodu – ir ketvirtadienį eisiu nuduot butelių, ir penktadienį eisiu butelių nuduot, ir šeštadienį eisiu… Vat – Beckettas, Samuelis Beckettas, jis tai mėgsta, rašyt apie tą motoninį, nesibaigiantį akmenukų dėliojimą. Užsiciklini. Cage‘o tie tuch tuch tuch – dinamizmas dalyvauja, veikia. Ir tas butelių nudavimas reikalingas. Tada animacija atsiranda, tada – absurdas. Galvojam, ar gali kas nors žiūrėti šitą daiktą? Jis tau pačiam jau yra absurdas. Nors siužetą visada užsibrėži, bent jau montuodamas bandai dėliot, kartais gaunasi, kad tiesiog dėlioji iš inercijos. Veikėjai – jie savo atlieka, o tu jau toliau bandai gabalus sulipdyti į vienumą, tada padeda tau tekstas ar garsas.

Tu mėgsti absurdą?
Provokuot save mėgstu. Viską aš darau sau, tam, kad man paskui būtų įdomu žiūrėti, bet suprantu, kad kažkam būtų smagu ir parodyti. Tada įvedi tokių ženklų, nuorodų, kurios pagelbėtų, nes tai toks srautas… Reikia stabdyt, nurodyt kodą, kažkokį mazgą užrišt, bet kad jis ir atsirištų lygiai taip pat; nesumazgyt, nesuvelt kažko kaip barzdoj. O srautas yra geras dalykas, dažnas juk naudoja ir literatūroje;  tu duodi sau srautą ir po to galima iš jo pradėti dėlioti kažką.

Kūryba, kurioje yra kritika ir dantys, bet vis tiek neatrodo, kad būtų pykčio. Ar tu kurdamas turi taikinį, kryptį, ar tiesiog – kasdienybė ir noras ją pakramtyti?
Manau, tai, kas surinkta per laiką – per mėnesį, du, tris… Aš mėgstu klausyt radijo, mėgstu klausyt paskaitų… Tiesiog domiuosi. Arba pokalbio metu. Arba muzika labai padeda… Buvo laikas, kai domėjausi įvairių genčių barbenimais visokiais, nes kartais gali taikyti tai animacijai. Kartais… Tiesiog renki visą tą dalyką, galiausiai sudėlioji ir suarchyvuoji.

Pastebėjau, kad tavo kūryboje yra tokių dažnai linksniuojamų elementų: chruščiovkės, balsai iš radijo, „pagonys“ kaip epitetas, apskritai tokia Audrių Puipą truputį primenanti „kaimiška“ estetika, nesterili ir šilta Rytų Europa. Tai yra kažkas, kas tave įkvepia, kažkas, kuo tu žaviesi? Ar su asmeniniais sluoksniais susiję dalykai, ar išvis – kritika, pašaipa?
Tai yra toks kritiškas požiūris. Pvz, yra kaimiečiai, kurie daugiausia miestuose sėdi, ir apskritai – kiek aš save pats pagaunu, labai dažnai, kad labai sunku yra išeit iš trobos, o kiti žmonės juk puikiai prisitaiko –keliauja ir duoda kitiems, dalinasi… Tas Šapukis nuo Pakrapiškių, kuriam taip sunku išeiti, jis tik iki malūno ir atgal. Galima iš to šaipytis, aišku, bet gali ir iš savęs – save pamatyt ir pagauti ten kažkur.

Pagauti, kad pats esi truputį „prie žagrės“?
Taip. Šapukis. Nuo Pakrapiškių. Ir tos chruščiovkės, ir tas užsiciklinimas, ieškojimas ten, kur seniai jau nėra. Keičiasi, cirkuliuoja tos puikios arterijos Europos sąjungos, dalyvauk ir neršk kaip žuvis, ir ką tu nori, tą veik, iš tikrųjų, bet tas toksai spazmas – vat, mus taip paveikė, vat, pažiūrėkit, kokioj aplinkoj mes gyvenam, vien tik monolitai ir tos baisios statybos… Aišku, yra likusių tikrai daug tų neypatingai patrauklių dalykų, bet… Saviironija. Galbūt galima save pagauti ironizuojant kitą, šaipantis, kažką darant, bet tu lygiai toks pat sėslus Šapukis ir niekur tu nenori. Toks drungnas. Nei šilta, nei šalta. Tu būk šaltas, būk užkaitęs ir desperatiškas, pulk į tą prarają. O tu sėdi toks, nu, toks, su savo rudu dryžiu… Taip vat – aaaai, kam čia. Pabūsiu. Praeis gal tas laikas, pasikeis tas laikmetis, gal vat ta karta kažką gal pakeis. Toks požiūris.

Žodžiu, sau vis tiek apie save nepameluosi?
Jo. Labai gerai pasakyta.

Iš kur tu semi idėjas, tuos veidus žmogelių, tokius sermėgiškus ir labai tikrus? Turi kažkokį savo šaltinį?
Aš save seną bandau paišyt. Senukai… Mūsų protas, jis yra neramus, ir labai gerai. Bet jis pradeda trukdyti, nes tai jau per didelė inercija, jis nebesodrina tavęs. Senukai, jie ramesni. Kūnas jiems nebetrukdo, nebepulsuoja, nebeblaško – viskas taip nudrimba, nulinksta… Senukai juokingi, jie ir smirdž, ir šneka kvailai, ir kaip tik labai išmintingai – būna, sentencijom tiesiog sakinys… Šiaip tai labai struktūriškas, fotografiškas veidas. Ir tuos senukus aš dažniausiai susigalvoju, nes man taip įdomiau. Aišku, bruožai visada iš kažkur yra nesąmoningai, ar indėnas koks, ar pigmėjus, ar Australijos aborigenas; o tada gal savo burną uždedi, nes mes vis tiek autoportretiškai matom viską. Akį kokią ar kažką. Aš lūpas savo dažnai paišau, man patinka labai – didelę ar mažą, žemiau ar… Ypatingai žemiau labai patinka, nes tada jis visas kažkaip animalizuojasi, nudrimba šitie [rodo į skruostus prie lūpų kampučių], nes šiaip burna ištempia šiek tiek. Ir aš įsivaizduoju, jis, kai purtosi, seilės taškosi, bet jie nekalba – nekalba, nešneka.

Kai dirbi,ar esi iš tų, kurie daug eskizuoja, planuoja ir „gimdo“ kūrinį, ar viską darai spontaniškai?  
Spontaniškai ir iš karto – tiesiog dėlioji brūkšnius, žymiesi kontūrą, kartais be kontūro, vien brūkšniais darai. Kartais prašauni, aišku, neištrinsi, tada užveli, gaunasi toks papildomas objektas. Pats procesas turi tave džiugint. Ir dažniausiai daug laiko užima vienas piešinys, tai reikia kažkokio klausymosi – radijas. Radijo teatras. Visus archyvus perklausai ir truputį nusėda tas. Šaipais  – visokio to teatro yra, ir durno, ir įdomaus, ir kai tik pasižiūriu į savo piešinius, man jie – toks radijo teatras.

Tau radijas yra kažkas ypatingo?
Radijas man [atodūsis]… Geriau už internetą. Radiją kiekvieną dieną klausau. Ilsiuosi ir klausau. Svoboda, Klasika, na, ir paskaitas – kad nereikėtų skaityt ir niekur eit, užsidedi paskaitą ir klausai.

Labai įdomu, nes radijas – ta tokia keista medija, ji kažkaip išliko, nors visur yra vaizdai ir vaizdai ir vaizdai. Jis vis tiek yra, nors labai mažai dar sutinki žmonių, kurie tiesiog sėdi ir klauso radijo. Taip pat vienas iš tų nesterilių šiltų elementų.
Jo. Jaukių. Ir jie atitinka dažnius, mūsų dažnius – radijo bangos, jos kažkuo… Iš ko mes esam? Iš vandens, iš skysčio, ir netgi varpo garso motyvai mūsų skystį virpina, ir radijo bangos, jos maloniai veikia.

Ar gali įvardyti kokius nors kūrėjus, kurie tave labai veikia, įkvepia?
Šiaip labai daug iš karto sukasi veikėjų, aišku, Dostojevskis, labai labai stipriai man įėjęs yra, aš jį dažnai skaitau. Dabar rusų kalba bandau, bet sunkiai sekasi. Nusipirkau visus tomus, susidėliojau gražiai, iš eilės, tai, būna, pasiimu, pavartau, tiražą paskaitau ir padedu atgal… Kino daug režisierių sukasi, bet jie iš kitų sričių, labai įdomu juos stebėti. Aišku, yra stop kadro genijus, Jan Švankmajer, čekų… Va šitas vyrukas – labai įtaka, kurios bandau atsikratyt. Gal net ne taip stipriai veikia, bet mums sutampa tam tikri dalykai, ir galbūt jis nuo manęs net ima kai ką, o aš to nežinau –vėlgi, kaip pažiūrėsi. Jis jau 1965 – 67 m. darė tokius dalykus… Ir plastiškai, ir po kadrą, ir tas požiūris toks… Ten jau nebe kinas, o gera kritika, iš tikrųjų. Rėžimo, vartojimo – aišku, Warholas labai puikiai parodė tą reprodukavimą, vienas kito ir aplinkos. Yra režisieriai, kurie artimi, va, Šarūno Barto kadrai – „Koridorius“ labai iškart į atmintį kyla, Tarkovskio filmai, be abejo, tos meditacijos žolių… Neišvengi tų žolių, upėj matai žolę, makaluojančią pagal tėkmę – jau nežinau, kiek aš jų prifilmavau, bet nė vienos nenaudojau… Aišku, Jimas Jarmuschas su savo virtuviniais pokalbiais ir visais tais veikėjais, kurie vos juda, ten labai gerai. Jie ne tiesiogiai veikia, bet gal palieka aplinkas, erdves, būsenas… Erdvė sukuria būseną.

Gal gali papasakoti, ką šiuo metu darai, ką ketini daryti ir ko galima iš tavęs tikėtis?   
Suradau veikėją – dabar kažkaip vėl ant grafikos patraukė – labai džiaugiuosi suradęs. Dėliojau tokius trumpus siužetus. Tiesiog paruošimai animacijai – yra piešinukas su pasakojimu ir įvykiu. Seniau būdavo tiesiog tokie fotografiniai veikėjai, kurie sustoja ir papozuoja trumpam, o ten jau veiksmas, kur jis kerpa plauką, ir kerpa jį ne šiaip sau, nes kai nukirps, tai jau kažkas įvyks. Tai vat, lūkestis toks, įvykio lūkestis, ir ciklas piešinukų. Dabar niekaip negaliu pabaigti, darau video naują, būtent iš savo kaimo erdvių – kažkodėl religine tematika. Ir kažkodėl ant karstyklių turi būt kažkas pakabintas. Kažkas iš tų šventųjų, ant karstyklių jisai kabo ir kabo, ir aš niekaip neišsiaiškinu, kodėl. Nors erdvės geros ir vaizdai virpa, viskas virpa ir rūkas kaip tyčia, tas geras lietuviškas rūkas, veikėjai sukarpyti; beje, naudoju dabar olandų tapytojus XV – XVI a., van Eyckas ir visi kiti… Ta anatomija, priblėsusi tokia – jie tapydavo kūną be raudonų, ryškių atspalvių, tokį tonaliai, švelniai pilkšvai melsvą, ir ant rūko labai gerai žiūrisi. Ir aš nenoriu nei juokaut, nei ironizuot, nei provokuot, nes ten yra Nukryžiuotojo pozos… Kai jį nuiminėjo nuo kryžiaus, nuiminėjo gi labai grubiai, kaip kūną, laiko už rankos ar už pažąstų ir nuima, ir tas kūnas – viskas, jis tik kūnas. Tas nuėmimas, tas ant to lauko paguldymas jo, norėtųsi pabaigti, ir… Neironizuoti. Nors kartais tas esminis santykis, ieškojimas savęs per Dievą, man jisai yra dar iki galo neišaiškintas ir aš neatsiduodu visa galva tikėjimui ir religijai, bet negaliu ir atmesti, nes mano gal protas neišneša, gal reikia laiko… To, ko nesupranti, nereikėtų bijoti ir juoktis – čia neatsiejama, nes kuo labiau žmogus bijo, tuo jis… Reaguoja kažkaip keistai. Daug kūrinių yra tokių – beprotiškų, jie neargumentuoti niekuo. Jie tiesiog provokuoja. Tarkim, nardink į šlapimą sakralinius, svarbiausius žmogui dalykus… Jie provokuoja, bet jie neatsiremia. Atsparos taškas-menininkas – taip negali būti. Jis joks atsparos taškas.
Tu provokuok save, daryk su savim ką nori, tu toks esi vienatūris, sodrink uraną savyje, pildyk, taškykis, ką nori daryk, bet menininkas – jis neša žinią arba nori duoti kažką. Jis dalinasi kažkuo. Manipuliuoti nereikia. Labai matosi, kai jis manipuliuoja, jis meta kažką į kaktą kažkam ir laukia, kol visi susikivirčys… Taip vat piktai pabaigsiu. Sodrinkim uraną buto sąlygom: nusiperki penkis tūkstančius juodos duonos, ruginės, kepaliukų, pieno litrą, ir bliūdą. Sumeti juodą duoną, užpili pieno ir verdi. Verda verda verda, gaunasi brogė tokia, tada pradarai langą, pravėdini, ir įmeti du vorus. Ir po pusmečio – penki mililitrai išsodrinto urano, buitinėm sąlygom.  Toks savotiškas dvasinis teroristas – čia paprovokavau save.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie ““Tema yra ten, kur tu niekada nebuvai” – kalbant su Virgiu Malčiumi.

Komentuoti: GaL Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.