Mes suprantam, kad kaskart kai reikia rinktis tarp kelių renginių, žmonėms sunku ignoruoti masiškumo faktą. Kas geriau: nežinomas, nors ir daug žadantis prancūzų džiazo kolektyvas už 30 Lt ar rock muzikos grandai už 200-300 Lt? Apie ką rytoj rašys „delfi”, apie ką kalbės ir klausinės bendradarbiai? Čia tas pats, kas TV perjungti kerlingą, kai visi žiūri krepšinį. Tik šį kartą be jokių nuoskaudų – kartais net nepilną Piano.lt salę surinkdavę ARTscape programos džiazo koncertai, šį kart gerai išnaudojo visą didžiąją „Mulen Ružo” erdvę.

Islandijos dėka prisiminę jūrų ir žemės transportą prancūzai, tikėtina, pas mus atvyko smarkiai nusikalę, soundcheck’ą darė prieš pat koncertą, bet šį kartą realiai publika, liaudiškai tariant, nepasišiko ir palaikymu reanimavo trijulę. Na, patys muzikantai po koncerto užkulisiuose sakė, kad po dviejų savaičių Suomijoje, kur jiems net nelabai kas plojo, lietuviai atrodė, kaip išprotėję. Ačiū mums už tai, bet realiai tą vakarą „Mulen ružas” buvo lyg amžinas variklis, užburtas ratas – „Jean Louis” užvedinėjo publiką, publika gi užvedinėjo „Jean Louis”.

Jau po pirmų akordų buvo akivaizdu, kad decibelų kiekis, kurį nori, gali ir turi išgauti „Jean Louis”, vargiai susišnekės su salės akustika, dėl ko skambesys dažnai buvo, kukliai tariant, skardinis. Nebuvo tai lobis, turint omenyje, kaip stipriai skardos buvo taškomos ir kokių garsų seriją prancūzai į ją šaudė. Jeigu pirmos asocijacijos vertė minėti „Metallica” vardą, tai vėliau aš ten galėjau drąsiai sau leist girdėti ir „Sigur Ros” kosmosą ir „The Doors” psichozes. Čia tas atvejis, kai aklai leptelėjęs tau žinomo muzikinio stiliaus pavadinimą neapsiriksi, o bandantį sakyti, kad ne, šito tai čia nebuvo, gali išvadinti konservatyviai kurčiu idiotu. Prancūzai nesiskaito su žanrais ir tai yra tai, ko aš labai tikiuosi eidamas į kiekvieną džiazo koncertą ir tuo pačiu tai, ką labai retai gaunu. Gali vadinti tai metalu, bet su visa pagarba tą vakarą koncertavusiai „Metallica”, metalas būna bukas ir gali būti išradingas. Pirmasis tave pagauna (arba ne) ant savo aštraus kabliuko ir tąso kol nutrūksta valas. Antrasis gi kas kiek laiko žengia tiek netikėtą muzikinį žingsnelį, kad nelieka nieko kito, kaip tik iš nuostabos palaimingai šypsotis. Žinai, čia kaip žmonės su pavydėtinu humoro jausmu ir neįtikėtinu minčių šuoliu – kai leptels kalbant apie ŠMC, bajerį apie kunigus ir vaikus, tai taip ir nuvėps žandikaulis. Vakar jaučiaus panašiai – na, taip gerokai virš valandos.

O ką jūs vakar matėt geresnio?

p.s. Visi prancūzai vietoj vandens ant scenos atsinešė po bokalą alaus. Visi. Naujasis džiazas.