SUE GRAFTON „Alibi”

Kai tamsusis paros metas pradeda metuose imti viršų, man kyla natūralus potraukis pazeigioti kažką tokio lengvo, neįpareigojančio, na, lyg popietę spręstum kryžiažodį, o čia, aišku, tinka senas geras (arba naujas, tik per daug neįmantrus) detektyvas. Ir kai Agatha Christie, Arthuras Conanas Doyleis, Georges Simenonas ima rodytis jau perkandami ir pabodę, traukiu kokią pavardę iš Edgar Award nominuotųjų (dažniausia renkuosi iš „The Grand Master” kategorijos) ir ieškau, ką turime lietuviškai.

Paskutinį kart papuolė jau girdėta, bet dar nepažinta amerikietė Sue Grafton ir prieš dešimtmetį išversta jos knygutė „Alibi“, kurią lengvai rasite veik kiekvienoj bukčių krautuvėlėj. Sue Grafton labiausiai žinoma savo „Abėcėlės serijos“ detektyvais, kuriuose veikia privati seklė Kinsi Milhoun (Kinsey Millhone). Visos šios serijos knygos prasideda kokia abėcėlės raide, kaip, pavyzdžiui, „„K” Is for Killer“, „”B” Is for Burglar“, o „“A“ is for alibi“, lietuviškai išversta tiesiog „Alibi“, yra pirmoji šios serijos knyga, kurioje susipažįstame su ta žaviąja sekle.

Kinsi Milhoun ne kokia senutė, prikaupusi gyvenimiškosios išminties. Ji dar jaunutė – tik trisdešimt dviejų, nors ir dukart išsiskyrusi, bevaikė, paskutiniu metu viengungė, nors dėl to baisiai nepergyvenanti. Gyvena ir dirba laisvai samdoma sekle saulėtoje Kalifornijoje, išgalvotame Santa Terezos miestelyje.

Romane „Alibi“ mergina tiria prieš aštuonerius metus nunuodyto skyrybų advokato mirties aplinkybes.

Viskas kaip ir įprasta: mirtis, užsakovas, tyrėja, policijos versija, įkalčiai, daug įtariamųjų, bet Sue Grafton herojė ir rašymo stilius suteikia pasakojimui dar nečiupinėto malonumo. Kinsi žavi savo valiūkiškumu, atkaklumu, įžvalgumu, savarankiškumu (ei, ji pati pasitikrina automobilio tepalus), gyvumu, sportiškumu ir t.t. Iš vienos pusės, ji tokia tipiška seklė, iš kitos – lyg kokia Bridžitos Džouns pasekėja, vis kelianti skaitytojui šypseną.

Sue Grafton neapsiriboja sausu kapstymusi po užveltą kriminalinę bylą: sėkmingai piešia įtikinamus ir, svarbiausia, nenuobodžius charakterius; greta pagrindinės rimtosios siužetinės linijos veda kitą, pikantiškesnę (Kinsi stebi draudimo bendrovę bandančią apgauti piktą moteriškę); tekste įvelia smagių moteriškų pastebėjimų, amerikietiško gyvenimo kritikos.

Pavyzdžiui:

„- Kas čia?
– Liesinantis dietinis šokoladukas,- atsakė ji. – Tik šešios kalorijos. <…> Pažiūrėk į popierėlį. Kertu lažybų, kad jame nėra nė vieno natūralaus produkto. Pieno milteliai, hidrogenuoti riebalai, kiaušinių milteliai bei visa eilė chemikalų ir priedų. Bet žinai ką? Pastebėjau, kad tikras maistas nėra toks skanus kaip dirbtinis. Ar pastebėjai tai? Faktas. Tikras maistas neturi skonio, kažkoks pavandenijęs.“

Sue Grafton priminė ne tik savo mokytoją Rossą Macdonaldą (iš kurio „pasiskolino“ Santa Terezos miestelį) ar Carterį Browną, bet ir komiško detektyvo meistrą Rexą Stoutą. Sue rašo lengvai, pagauliai ir tikrai norėtųsi lietuviškai sulaukti „Abėcėlės serijos“ tęsinių, tik būtų gerai, ne tokiu, kirviu tašytu, vertimu.

*****

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų vertė Vilma Krinevičienė, leidykla „Tyrai”, 2000.- 224 p.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.