1398 žodžiai apie Positivus 2009.


Foto: Delfi.lv

Suprantu visus, kurie vengia muzikos festivalių dėl gausios minios, laisvo ir nevaržomo svečių elgesio, kalnų šiukšlių bei kitų nepatogumų. Lenkiu galvą prieš tuos, kurie dėl neįkainojamo laiko ar tikėdamiesi sutaupyti latą kitą, pasiryžta statyti palapines prie pat pėsčiųjų tako, kur per dieną ir naktį pro šalį praūžia tūkstančiai žmonių. Turėdamas galvoje Positivus festivalį galiu tik pagirti šį jau trečius metus iš eilės vykstantį jaukų renginį, kurio metu galima puikiai suderinti ir poilsį, ir muziką. Tiesa, galbūt teks paaukoti vieną kitą grupę ar atlikėją, tačiau kol gulėsi įsikandęs smilgą šiltoje pušų atokaitoje, galėsi būti tikras, kad išsilaikysi ant kojų per vėlyvą pagrindinių artistų siautulį.

Nors iki prie Estijos sienos įsikūrusios festivalio vietos yra beveik „ranka paduoti“, norint suspėti į Peter Doherty ar Prata Vetra pasirodymą, buvome priversti „minti“ gerokai virš leistino greičio limito. Ir nors kelias pakankamai platus, teko mažų mažiausiai rizikuoti pakliūti nedraugiškai Latvijos policijai į rankas. Toks beprotiškas skubėjimas neatsipirko – bandymas įvažiuoti į Salacgriva miestelį baigėsi dar kažkur laukuose – bene keturis kilometrus priekyje driekėsi automobilių spūstis. Tad metėme automobilius ir nukulniavome pėsti. Vargu ar galima kaltinti organizatorius ir policiją – šiemet į šį mažą ir jaukų pajūrio miestelį sugužėjo, kaip skelbiama, beveik 25 tūkstančiai žmonių, o tai yra dvigubai daugiau nei pernai. Ir galiausiai – argi liūdėsi dėl tokių smulkmenų kaip neišgirsta daina ar pavargusios kojos, juk šalia geri draugai, lengvi pokalbiai, vėstantis vakarėjančio pajūrio oras ir mintys, jos kažkur toli toli.

Šioje apžvalgoje būsiu neobjektyvus kiekine prasme – nerašysiu išsamiai apie daugelį atlikėjų, dėmesį skirsiu tik keliems. Tad tikiuosi, jog tie, kurie čia neras savo favoritų, šį rašinį papildys savo vertingais komentarais. Ir galiausiai tegu meta į mane akmenį tas, kuris nesusigundė pušų spygliais nuklotu pavėsiu, gaiviu Baltijos vandeniu ir sugebėjo išbūti visų festivalyje grojusių muzikantų pasirodymuose.

Suplukę vėlų penktadienio vakarą atsidūrėme tiesiai priešais mažą susisukusį žmogutį akustine gitara grojantį didelėje scenoje. Kol įtikinėjau draugus, kad čia groja pats Peter Doherty (na tas, kurį Kate Moss „nusikabino“), jo pasirodymas persirito į antrąją pusę. Tad mėgautis „purvinu“ akustinės gitaros skambesiu ir susvaigusia šio atlikėjo lyrika teko neilgai. Žinau, kad netoliese buvo tokių, kurie užlipę į sceną „pavarytų geriau“. Žinau, kad galbūt Peter Doherty dėmesio nusipelnė tik kaip garsiausias pasaulio narkomanas. Galbūt Londono metro požemiuose akustines gitaras braukantys vyrukai padainuotų neprasčiau, vis tik sugebėjau persijungti nuo šešių valandų vairavimo nuovargio prie gražios gyvos muzikos. Gerai valdomas instrumentas, liūdnos, nors beveik niekuo viena nuo kitos nesiskiriančios dainos ir jauno, bet jau pavargusio nuo gyvenimo žmogaus balsas. Nežinau ar kviesčiau jį į svečius, tačiau mielai sudalyvaučiau mažame jaukiame šio kiek patetiško „herojaus“ koncerte dar kartą.

Pasidairę po festivalio teritorijoje išsidėsčiusias palapines, prekyvietes, užkandines ir kitas „karštas“ vietas, patraukėme prie didžiosios scenos, kur netrukus turėjo groti Prata Vetra. Jų pasirodymui buvo pasiruošta kaip reikiant – trys dideli ekranai, apsaugos pajėgos ir, žinoma, minios žmonių. Grupė nebuvo sentimentali – klausėmės jų vėlyvojo laikotarpio kūrinių, juolab, kad jie ką tik išleido naują albumą. Ir nors buvo kiek nejauku, jog visi aplinkui latviškai dainavo beveik kiekvieną šių gyvybingų vyrukų dainą, vis tik atsirinkau sau jų „perliukus“. Vertinant Prata Vetra būtina turėti galvoje, kad tai yra aukščiausios Latvijos lygos grupė, tad įrodinėti, kad jų pasirodymui „kažko trūko“ yra bergždžias reikalas. Greičiau atvirkščiai, kažko buvo per daug, nes esu įpratęs prie mažesnių jų koncertų, kurių metu jie sugeba perduoti savo jaukumą, nuoširdumą ir energiją. Galbūt kiek neįprasta klausytis šios grupės kai ji per vieną vakarą sudainuoja ir latviškai, ir rusiškai ir net estiškai. Ir, žinoma, sunkoka priprasti prie įvairaujančio stiliaus nuo ramių baladžių iki pakvaišusio beveik trash – metalo. Bet kuriuo atveju visi aplinkui džiaugėsi. Džiaugiausi ir aš, kaip latvis Foje pasirodyme.

20090719_Jurga_positivus2
Foto: MP3

Antrąją festivalio dieną pamiršome, kad kažkas kažkur tuoj turi groti ir mėgavomės saulės voniomis už kelių kilometrų nuo festivalio vietos. Žinojome tik viena – kaip tikri patriotai turime suspėti į Jurgos pasirodymą. Trūks plyš, net ir nusvilusiomis nugaromis bei kojomis lygiai septintą, kaip per pionierių rikiuotę, stovėjome prie pat Jurgą tuoj priimsiančios scenos. Ji atėjo gražiai pasipuošusi – su „tėvynine“ suknele ir „noriu tavęs dabar“ makiažu. Nors Jurga dėjo akcentus į naujas, angliškai atliekamas dainas bei užsiminė apie būsimus savo pasirodymus Rygoje, ji pagerbė ir mus, lietuvius, mūru stojusius pirmose eilėse. Atokiau ant žolės įsitaisiusi publika būrėsi gausiau, stebėjau kaip latviai pritariamai linksi galvomis bei nuoširdžiai ploja. Nors Jurgai dar stinga pasitikinčio judėjimo scenoje, ji mus (ir tikiuosi, kad kitus) sužavėjo savo šiluma. Jai netinka piktos ir trankios dainos, tad per aštresnes instrumentines improvizacijas ji žaviai pranykdavo iš scenos. Čia pat grįždavo ir tęsdavo savo jaukų koncertą. Žinia, publika nepagailėjo komplimentų ir jos šauniai sukonstruotai grupei, profesionalumu toli gražu pralenkusiai daugelį festivalyje grojusių.

Netrukus didžiojoje scenoje užgroję Ebony Bones neįtikino mūsų brautis arčiau, tačiau atokiai gulėdami ant žolės tai koja, tai ranka ar galvos linktelėjimu pritarėme tam kiek išprotėjusiam pusiau pankiškam, pusiau rastamaniškam siautuliui. Efektinga juodaodė grupės vokalistė visomis pastangomis „judino“ publiką ir tas jai gerai sekėsi. Mes net pradėjome galvoti, jog tokia lyrika kaip „To the left! To the right!” yra verta beveik Grammy apdovanojimo.

Ramieji vyrukai iš Leisure Society lietė mažas ir dideles gitaras, pūtė fleitomis ir barškino mažus varpelius, tuo labai primindami The Kings Of Convenience. Čia pat pagalvojau jog kažkas grupių pasirodymus “sudėliojo” tikrai išmintingai – padūksti, paskui pasiklausai, tada pašoki ir vėl ilsiesi. Leisure Society padalijo savo koncertą į dvi dalis, pirma vadinosi “išsijunk žiūrėdamas į dangų”, kita – “eik greičiau nusipirkti alaus ir atvaryk pašokti”. Alaus nepirkau – nuskubėjau į labai lauktą negailestingų The Whip šou.

Nors The Whip yra jauna grupė ir spėjo išgarsėti tik su viena “Trash” daina, tikiuosi jiems negresia Polarkreis 18 likimas. Du sintezatoriai (greičiau dvi velnio mašinos), būgnų įrenginys su kažkur tarp jų įstrigusia žavia būgnininke, metalinis bosas ir ritminė gitara. Nors grupės muzikos pagrindą sudaro techninė elektronika, o lyrika dainose apsiriboja dažniausiai viena eilute, pavyzdžiui “Do you know what you’re doing to me?”, jie, banaliai tariant, nukėlė stogus. Žinoma, tik tiems, kas atėjo arčiau ir pasidavė pagundai bent kiek pajudėti. Visi po daugiau nei pusvalandį trukusio pragaro, įskaitant ir šio rašinio autorių, tūpė ant žemės ar skubėjo išsitiesti ant pajūrio smėlio. Tikiu, kad pasiklausę jų albumo įrašo numosite ranka ir pasakysite “ai, dar viena elektro punk grupė”, tačiau jūs negirdėjote, ką jie daro gyvai. Net nereikėjo nė lašo alkoholio, kad įsisuktum į šią industrinę pūgą.

Mes susiginčijome, ar verčiau išklausyti viską, ką šiandien dainuos Sinead O’Connor, ar pataupyti jėgas ir užsiimti pozicijas prie netrukus pasirodysiančio Moby scenos. Daugelio mylima atlikėja nenustebino “kažkuo tokiu”, greičiau tai buvo ramus moters dainavimas pritariant negausiems muzikos instrumentams. Gal ji buvo dingusi per ilgai, o gal mes užaugome, tačiau tikiuosi ja nenusivylė tie, kuriems ji buvo laukiamiausia vakaro žvaigždė.

Tašką ant “i”, kaip ir pridera uždėjo Moby. Trumpai apibūdinant jo koncertą galima pasakyti, jog tai buvo geriausių jo hitų demonstracija atnaujintomis versijomis ir papildyta penkiais kūriniais iš naujojo, labai mielo bei ramaus albumo “Wait For Me”. Moby išbandė visas garso operatorių galimybes ir (pagarba pastariesiems) nenuvylė nei viena nata. Jam pritarė dvi vokalistės, kurių balso galimybėmis nei kiek nesuabejojau. Ir net jei daugelyje Moby dainų galime išgirsti tik vieną eilutę, žinia, ji pasiekė tą sielos kampelį, kuris buvo labiausiai saugomas. Tad “Why does my heart feel so bad?” ar “Porcelain” buvo palydėti tokia erdvę išplečiančia muzika, jog regis atsidūrėme kažkur atvirame kosmose. Įspūdingai suskambėjo naujieji kūriniai, kurie tyčia buvo sugroti kitaip nei juos galime girdėti naujajame Moby darbe – aštriau, garsiau ir įtikinamiau. Per Pale Horses tikrai patikėjau tuo, ką užburiančiu balsu sudainavo Amelia Zirin-Brown. Tai tikriausiai yra pati liūdniausia ir gražiausia mano kada nors girdėta gyvai atlikta daina. Moby netrūko energijos, jis vieną po kito žėrė mums savo hitus – ir aštrų politinį Lift Me Up, ir devyniasdešimtųjų dvasia širdies ritmą greitinančią Go, ir tikrą “festivalinę” It’s Raining Again. Priekyje, šonuose ir už savęs mačiau tik iškeltas rankas ir susižavėjusius veidus. Neabejotinai, tai yra atlikėjas, kuris tiesiogine to žodžio prasme savo muzika “pasako” daugiau nei kalba savo lyrika ir daro tą įtikinamai.

Gal kažkam šios dvi dienos prailgo ir jiems teko savo favoritus pramiegoti po medžiais. Gal kažkas pametė piniginę ar kitus daiktus. Gal kažkas susitiko ir įsimylėjo. Gal kažkas susipyko ir išsiskyrė. Kažkas pasuko į pietus, kiti žvalgėsi šiaurėn. Mes nėrėme į sekmadienį trinktelėjusią audrą, kuri jau nuplovė ore skraidančias dulkes, sulygino pripėduotą jūros pakrantės smėlį, ir visomis kryptimis išblaškė pasklidusias muzikos natas.

fb-share-icon

17 komentarų apie “1398 žodžiai apie Positivus 2009.

  1. Vėl taisysiu :) ‘trash metalo’ – ferrum.lt būtum palydėtas keliomis riebiomis žinutėmis :)

    Mano versija.

    Iš Vilniaus pajudėjome ~ 11:00, nors keltasi prieš šešias ryte, nenorint pirmadienį turėti galvos skausmą su neužbaigtais reikalais, teko aukotis :] Už Panevežio pasitiko furų ir šiaip mašinų grūstis, kuri iššaukė nemažai keiksmažodžių iš mano lūpų, tačiau už sienos kelias tapo praktiškai tuščias, tad iki Rygos aplinkelio atvažiuota pakankamai greitai. Iki Salacgrivos važiavimas nebe toks komfortiškas, tačiau pakenčiamas. Ypač dėl gražių apylinkių: pušynas ir vietom matoma jūra.

    Mašiną festivalio parkinge priparkavau apie trečią po pietų. Parkingas atskirtas nuo kempingo ir tai sveikintinas dalykas, nes klausytis kaimyno ar kaimynų magių skleidžiamos muzikos, ypač kai ji nelabai tau prie širdies iki 6 ryto, yra kančia. Už automobilio pastatymą mokestis 2 latai (~ 10 litų). Reikia pasakyti, kad niekas jų iš mūsų net neprašė, sumetėm, kad greičiausiai nepastebėjo, tad eidami gauti apyrankių rinkliavą berenkančiam vaikinui bandėme duoti tuos 2 latus. Žmogus iš pradžių išpūtė akis, tada šypsodamasis pareiškė, kad dėl mūsų sąžiningumo nieko neims. Dabar jau mes išpūtėme akis ir padėkojom. :)

    Pirmieji smalsūs žvilgsniai į parkingą – iki 500 vienetų autotransporto priemonių ir pusiau užpildyta teritorija, į kempingą – iki 100 palapinių bestatoma, kiek nustebome, tikėjomės rasti dalį tų žadėtų
    tūkstančių, o pamatėme maximum puse tūkstančio bestatančių ar jau pasistačiusių savo pašiūres. Pastatę automobilį nuėjome gauti apyrankių į svečių/media palapinę, kiek nerimavome ar tikrai čia ims ir sužieduos mus taip for free, ar tik nereiks g-taško keiksnot :) Išsiaiškinom kas mes per vieni ir ko norim (džiugu, kad latviai skirtingai nei lenkai kalba daugiau mažiau angliškai), simpatiškos savanorės surado mus sąraše (nereikėjo keiksnot :), paženklino, palinkėjo gero festivalio ir padėkoję laimingi nuėjome statytis 3 vietų tvirtovės. Žmonių judėjimas į festivalio teritoriją nebuvo didelis, girdėjosi saundčekai, važiavo automobiliai su atlikėjais, žodžiu – atvažiavome pačiu laiku.
    Išsirinkome viečikę šalia galinės kempingo tvoros, kad naktį dėl vienokių ar kitokių priežasčių būtų galima lengviau orientuotis ir turiu pasakyti, kad neprašovėme dėl to, nes vėliau (iki pirmos dienos vakaro) teritorijoje laikinų gyventojų gerokai papilnėjo. Kempingas mokamas, 3.5 lato žmogui + atskira apyrankė, tad buvo ir apsukrių žmonių, kurie apsigyveno nemokamai šalimais miškeliuose arba kiek pigiau šalimais esančiuose žmonių laukuose (latviai,pasirodo,verslūs :] ). Smalsūs žvilgsniai kliuvo už biotualetų (užteko), šalia kurių buvo vandens bakai su kriauklėmis. Tokius mačiau pirmą kart, atrodytų mažas dalykėlis, bet labai faina, kai išėjęs iš tūliko gali kaip baltas žmogus nusiplaut rankas su muilu ir nusisausint popieriniais rankšluoščiais. Buvo ir dušai, kavos ir alkoholio prekyvietės, tad bendras kempingo ir parkingo įvertinimas tikrai tik teigiamas.

    Po kelionės besiilsint palapinėj išgirdom pirmuosius rimtesnius garsus iš festivalio teritorijos (pati festivalio teritorija yra įsikūrusi prie jūros, nuo parkingo/kempingo skiria ją apie pusė kilometro. Pro apsauginius pralindome apie penkias (spėju), koncertinė programa jau buvo prasidėjus. Išplanavimas gana aiškus, jau matytas žemėlapyje iš Positivus website‘o. Teritorija nemaža: viena pusė ribojasi su Rygos įlanka, kitoje su Via Baltica, iš šonų didžioji ir mažesnioji scenos. Viduryje – mažesnieji tentai, kuriuose vyksta prekyba, atrakcijos, taip pat dar 3 palapinės su koncertine programa, miškelis. Taigi viskas iš esmės ‚po ranka‘.

    Pirmieji šiek tiek pamatyti – estai Bedwetters. Grojo mažesnėje (Ciesų alaus) scenoje. Iš tų kelių gabalų, kuriuos spėjau išgirsti, tai labiausiai užneša į post hardcore. Ne mano stilius, ne mano muzika, bet sugrotas The Prodigy Invaders must die intarpas pabaigoje (ar tai pradžioje) maloniai nuteikė.

    Nuskubėjome susipažinti su jūra, kurią mačiau senai ir netgi labai senai. Sekli, šilta, rami, kiek atsiduodanti dubliais (?), vis tik įlanka. Bestebeilijant į žydrynę ir traukiant tabako dūmus, praleidome dalį programos. Norėjau pamatyti latvių grupė Laime Pilniga (The Happs), bet tiesiog užmiršau :) Užtat į Sons of Noel and Adrian atėjom dar pusvalandis prieš nurodytą programoje laiką, užsipirkom latviško alaus (kainos so so, alus šeši pem, verčiant mūsiškiais, latas trim mokant latviškais) ir išsitiesėm šalia didžiosios (Tele 2) scenos. Apie minėtą grupę išgirdau tik prieš festivalį, pasiklausiau tik per myspace‘ą, bet tiek užteko, kad pasibraukčiau ją koncertinėje programoje. Taip jau būna kai grupė turi kažką išskirtinio. Po pirmų akordų šovė mintis, kad tai britiški Fleet Foxes, tik trūko kiek daugiau ekspresyvumo. Gana originali, patraukli ausiai, folko motyvais paremta muzika. Kita vertus, kiek trūko įvairesnio vokalo (nors pati tiek pagrindinio, tiek lydinčio vokalo kokybė visai gera) bei ne tokio monotoniško tempo. Būtent pabaigoje pasirodymo buvo galima justi tą lauktą išraiškingumą atliekamoje muzikoje. Reziume – tikrai patiko, asmeniškai mieliau jų būčiau klausęsis tamsiu metu, melancholija ir šviesa man skamba kaip antonimai.
    http://www.youtube.com/watch?v=7rSgtaIJggY

    Po dar vieno alaus užsipirkimo, atėjo eilė tą vakarą labiausiai mano lauktiems The Tiger Lillies. Nei karto nemačiau jų gyvai, nors buvau per plauką iki to pernykštese „Sirenose“. Daug tikėtasi ir daug gauta. Sukurtas mažas spektaklis, viena maža istorija ant didžiosios scenos ir žiūrovai-klausytojai tai įvertino gausiais plojimais ir šūksniais. Sugrotos praktiškai visos garsiausios Tigrinių lelijų dainos, išeita bisui. Vienas geresnių matytų performancų. Kaip supratau patiko ir pačiai grupei. Vėlgi, būčiau mieliau klausęsis jų tamsiu metu, o ne tik temstant.

    Two Door Cinema Club skambesys neįpareigojantis, klausytis gana lengva, viena iš ‚bangos‘ grupių, kuri greičiausiai bus pamiršta po kelių metų. Manęs ir kolegos nekabino. Ir čia nėra kaltė tame, kad grupė neturi būgnininko, veikiausiai kalčiausi bus prieš tai groję The Tiger Lillies :)

    O vat kad Peter Doherty užlips vienas ant scenos nesitikėjau. Bet užlipo – vienas ir blaivaus proto. Mergaitėms patiko, kai kuriems berniukams irgi, o mums vėlgi – nekabino. Trūko grupės šalimais, nebuvo išpildymo ir nebuvo tiek charizmos kiek tikėjaus.

    Prata vetra arba kitaip sakant Brainstorm‘ai turėjo būti vakaro vinis. Latviams. Klausau tik vieną dainą, kurią atlieka Brainstorm ir ji įrašyta su Bi-2, tačiau kadangi Liovos iš Bi-dviejų nebuvo, tad nesikankinau belaukdamas. Išklausę lygiai 3 dainas (gerai, kad buvo ekranai, tad nebuvo jokių problemų stebėti iš toli), parėjome į kempingą. O latviams tai buvo šventė, lygiai taip pat pagalvojau, kad panašiai būtų ir su lietuviais jei A. Mamontovo ar Bixų koncertas būtų promotinamas kaip vienintelis šią vasarą gimtojoje žemėje. Gėda net sakyt, kad kempinge buvome vos po vidurnakčio. Visgi jautėsi nuovargis ir alkis po kelionės, o ir sekančiai dienai ruoštis norėjome. Miegojau kaip kūdikis. Ir ne aš vienas, pailsėti buvo galima, triukšmaujančių kempinge praktiškai nebuvo, bent jau to negirdėjau.

    Jeigu pirmoji diena buvo daugiau mažiau suplanuota, tai antrosios planai susijaukė. Ekspromtu sugalvojom nuvažiuoti iki Pärnu Estijoje, užtrukome ten gerą pusdienį, tad praleidom ne tik Jurgos ir co. pasirodymą, bet ir The Whip, The Leisure Society bei Ebony Bones. Dėl Jurgos jaučiuosi kaltas, dėl likusių nepergyvenu.

    Užtat pamačiau Sinead O‘Connor. Pasenusi :) Bet plaukus vis dar skuta trumpai. ‚Nothing Compare 2 you‘ buvo skirtas 22 metų Sinead sūnui. Taip ir susimąstai kaip šviesmečiais bėga laikas… Miniai patiko, mums taipogi. Miela, nuoširdu, kai kam sentimentalu. Geras pasirodymas.

    O tada buvo Moby. Nėr ką daug pasakot, nebent apie tai, kad kažkas pagailėjo pinigų ekranams/režisieriams/operatoriams ir tie kas stebėjo pasirodymą tolimiau, nelabai matė kas dedas ant scenos. Užtat bent jau šviesos ir garsas buvo superinis. Čia reik pasakyt, kad Brainstormai vieninteliai buvo rodomi per ekranus. Nesuprantu iki dabar už ką tokia garbė jiems, ne jau tiek mylima grupė :) Na bet mes stovėjome per gerą dvidešimtį metrų, matėme scenos vaizdą pakankamai gerai. Pradėta nuo Extreme ways, o kuom baigta net negaliu pasakyti arba Honey arba Feeling so Real, bo kažkur ties galu šiokį tokį katarsį patyriau ir šioks toks užtemimas įvyko :) Puikus koncertas, kaip jau rašiau motyvaciniam laiške, vien dėl jo verta važiuoti į festivalį. Beje, būtent tai padariusių buvo nemažai. Antrąją dieną žmonių kiekis buvo pastebimai didesnis, neužteko parkavimo ploto. Pabijoję spūsčių, išvažaivome tą pačią naktį. Į nuosavą lovą griūvau laimingas ir išsekęs.
    Trumpi pastebėjimai

    • Lietuvių festivalyje mačiau/girdėjau iki dešimties.
    • 2 žmonėms važiuoti į festivalį nuobodu, nebent jie pora :)
    • Publika neagresyvi ir gerai nusiteikusi.
    • Savanoriai paslaugūs, apsauga nesikabinėja.
    • Tik antros dienos vakare mačiau bevemenčius ar tiesiog dėl per didelio alkoholio ar kitų substancijų vartojimo miegančius jaunuolius. Ne daug jų buvo. Lyginant su kokiomis bliuzo naktimis, santykis 1:20 jei ne didesnis :)
    • Ar važiuočiau į festivalį jei tektų pirkti bilietą? Nežinau. Atrodo, kad Openeris Lenkijoje yra gerokai pranašesnis.

    Čia šiek tiek nuotraukų. Tingiu fotkinti, o ir fotoginklas mažo kalibro, tad nei daug, nei geros kokybės foto.

    http://picasaweb.google.com/virginijustiskus/Positivus09?feat=directlink

  2. Ką tik perskaičiau ko gero ilgiausią kada nors skaitytą komentarą:) Ačiū.

    p.s. kad nuobodu nebutu, gi panas reikia kabint:)(čia sakau į ausį)

  3. man gaila, kad Positivus šiemet pasikeitė. iki šiol tai buvo britiškos muzikos tradicijos festivalis, pakviesdavęs yspūdingus vardus, kurių, be kita ko, nelabai kokiam kitam festivaly už salų ribų ir būtum išgirdęs. aišku dėl to jis buvo specifinis ir, be abejo, dėl to kažkiek kentėjo jo populiarumas/lankomumas. gal ir krizė šiemet įtaką padarė – būtinybe tapo pelnas(?) taigi buvo pakviesti tokie artistai: Moby – potencialiai įdomus tiek elektronikos, tiek gyvos muzikos mėgėjams, S.O’Connor – vyresniajai kartai, Prata Vetra – vietiniai herojai vietinei liaudžiai. beveik visi kiti užsienio atlikėjų vardai buvo… turbūt tiesiog nebrangiai pasikviesti.
    man buvo įdomus tik P.Doherty, tad abejojau ar verta važiuot ir, galų gale, nevažiavau. iš to ką teko perskaityti – tikrai nesigailiu.

  4. Iš dalies tau pritariu, liu, galbūt rengėjai pernelyg stengėsi pataikyti (ir jiems tai pavyko) į įvairius rinkos segmentus, kaip kad pats teisingai ir išvardijai. Dėl to festivalyje (jei labai priekabiauti) atsirdo kiekvienam segmentui aktuali „skylė” – Klausiusieji Sinead O’Connor, ranka numojo į The Whip, o Moby vadino „komerciniu”. Kiti gi, atvirkščiai.

    Kaip bebūtų, tokį savo „priekabiavimą” dar prieš važiuodamas į festivalį pavadinau snobišku blogąja prasme – kodėl turėčiau leisti savo nuostatoms ir nepamatuotiems lūkesčiams mane nugalėti ir tokiu būdu praleisti progą pabūti vietoje, kurią tiesiogine to žodžio prasme myliu.

    Sutinku, kad prieš du – tris metus tokie atlikėjai kaip Sterephonics, Manic Street Preachers, Travis, Badly Drawn Boy ir Brett Anderson buvo geriau nei tarkime Sinead O’Connor ar Prata Vetra (vietoje jų galbūt butų labiau tikę BI-2 ar Mumij Troll, jei jau kalbėti apie vietinę rinką).

    Kaip bebūtų, jei man kas patikėtų organizuoti festivalį, tikrai vadovaučiausi logika, jog turiu patenkinti gausaus klausytojų būrio lūkesčius, o ne vienos kurios nors tikslinės grupės, tad yra kaip yra. Pastaruoju atveju, manau, geriau, kad festivalis surinktų pinigus kitų metų renginiui, nei su „skoningu” lineup’u nuvažiuotų žemyn.

  5. Na, kukliai tariant festas buvo šiemet kuklus tiek atlikėjų sudėtim, tiek esamų atlikėjų programa.
    Doherty tai man buvo graudu žiūrėti. Panašiai įsivaizduoju Samą su akustine gitara valandą grojantį BIX repertuarą.
    Prata vetra tai smagu buvo stebėti ir jausti kaip žmonės aplink minitnai dainuoja dainas ir šėlsta. pačiam latviška terminija liko neįkandama. beje, ekranai kodėl tik vietiniams lyderiams? matyt tikrai taupė kur tik galėjo.
    Geriausia tai festo vieta – prie jūros, net sėdėdamas kopose girdi kaip The Whip kala tą pačią natą. O jei perkaitai gali nors pabraidyti.

  6. Nežinau, offca, man sunku pritarti, galiu kalbėti asmeniškai tik už save ir tik tokiu kampu – kai jaučiuosi viduje chujovai tai ir renginys (koks jis bebūtų) būna chujovas, pernai buvo man visokie šūdai, tai ir Positivus nelabai pamenu, nebent tik Manicus. Supratau galiausiai viena – nuostatos ir nusiteikimas ima viršų. Sutinku, kad Dohertis atrodė kiek patetiškai, na ir kas, nieko kito aš nesitikėjau, bet iš to ką mačiau, „išspaudžiau” kiek įmanoma. Pavyzdžiui – niekada negalvojau, kad festivalyje taip gerai gali skambėti akustiškai atliekama programa, galiausiai man buvo įdomu kaip tos pačios „kreivos” dainos gali skambėti gyvai. Na ir kas, kad The Whip kala tą pačią natą, o juk kala neprastai. Ir visiškai nesijaučiu, kad būčiau ką nors „pritempinėjęs”.

  7. na taip, apie festivalio vietą jau ne kartą šnekėta, ji ideali ir mano nuomone. tačiau muzikiniu požiūriu tai buvo kiek kitoks festivalis. o juk prieš tai jau jis vyko dukart, ir ką? ir nenumirė. o juk pirmieji kartai, sako, būna sunkiausi. na ok, girdėjau tokią teoriją, jog tas jų rėmėjas „latvijas krajbanka” rėmė dosniai ir nesitikėdamas dividendų (jeigu taip būna?). bet gi ir prieš šiųmetinį organizatoriai darė apklausą, tipo „kokią grupę norėtumėte išgirsti festivalyje?”. taip, tarp siūlomų variantų buvo ir Moby, bet pats buvau jo koncerte Rygoje, Hotel turo metu, tai negi latviai taip jį isimylėję, kad užbalsavo daugiau nei už Oasis, Kings Of Leon, Muse, Sigur Ros, Arctic Monkeys, the Killers..? nu gal. ai nežinau, aš tiesiog biški nusivylęs. žiūrėsim kaip bus kitamet.

  8. ohoho, gerai būtų, jei į positivus the killers atvažiuotų:DDD sakyčiau perdidelės žvaidždės kaip tokiam festivaliui.

  9. Žiūriu, žliumbimas beigi niurzgėjimas ir toliau išlieka vienais mėgstamiausių lietuvių užsiėmimų. Taip, šiemetinio dalyvių sąrašas gal kiek kuklesnis nei pernykštis. Nerašysiu to visiems nusibodusio žodžio, bet man asmeniškai džiugu, kad festivalis apskritai įvyko. Maža to, pirmą kartą per tris metus atsipirko.

    Gerai, kad nusivylusieji liko namuose. Nes „positivus” tai ne vien festivalio pavadinimas. Tai yra tas svarbiausias elementas, kurį kiekvienas turi atsivežti ir pasidalinti su visais. Kitaip paprasčiausiai карнавала не будет.

    Na ir šiek tiek apie muziką:

    Doherčių Petia – jis užlipo į sceną. Ir nulipo nuo scenos. Vien šis faktas vertas atskiro paminėjimo. Nes visa kita nelabai. Nežinodamas galėtum pasakyti, kad scenoje šiek tiek daugiau nei пачка сигарет sugebantis Pilies gatvės muzikantas.

    Prāta Vētra – nepakankamai britai. juos galima palyginti nebent su 4yeah geriausiais metais. Tai reiškinys. Dainuoja ir šoka visi: nuo su pliušiniais meškiukais dar miegančių mergaičių iki „autoritetingų” dėdžių, kurie galbūt jau ir anūkus čia atlydėjo. Šių eilučių autorius taip pat buvo išmokęs keletą dainų, bet PV patys kalti, kad kaip tik jų ir negrojo.:D

    Jurga – irgi nepakankamai britė. Turiu prisipažinti, kad ne itin dažnai lankausi jos koncertuose Lietuvoje. Bet čia, už 400km nuo Vilniaus, šiek tiek gailėjausi, kad tą vakarą atstovavau Londono Arsenal, o ne Lietuvos rinktinei. Jurga nėra iš tų, kurios gali surinkti stadionus ar šūkauti „Kur jūsų rankos?” Bet surengti jaukų ir mielą pavakario pasirodymą su puikia grupe ji tikrai gali. Tuo festivalio žiūrovai galėjo eilinį kartą įsitikinti.

    Ebony Bones – šita pakankamai britė. Kai prieš išvažiuodamas varčiau jūtiūbą, pirma mintis buvo: šyzus… Gyvai viskas vėlgi kitaip. Nežinau kaip dėl stadionų, bet šita mergaitė pasiuntė susirinkusiai publikai maždaug tokio turinio žinutę: stojatantausųvisistajgejble!!! Ir ką gi, turiu pripažinti, kad nors ant ausų nestovėjau, bet vieną kitą galūnę konvulsijos trūkteldavo.:)

    The Leisure Society – irgi britai. Bet nepakankami. Arba netikri. Bent jau pagal savo atliktą repertuarą tai buvo kažkas tarp Beavio ir Buttheado mokytojo hipio garažinės grupelės ir saviveiklinio kunigų-suvirintojų seminarijos ansambliuko. Jie berods irgi bandė kažką pastatyti. Bet viskas linko.:D

    The Whip – viena nata, sakot… Užtat kooookia.:D Gal kas ir mėgsta įvairiose organizmo ertmėse ieškoti plastilino, bet aš laikausi nuomonės, kad muzika smegenui ir muzika galūnėms nebūtinai turi sutapti. Todėl sakau „aj vona be triaš” ir stengiuosi ranka pasiekti debesis. Beje, Tomas visai nesuklydo sakydamas apie „trash metal” :D

    Fenkjufenkjufenkjufenkju. Galima apgailestauti, kad šis dėdė vėlgi nepakankamai britas. Galima išreikšti susirūpinimą, kad per daug „komercinis”. Bet jeigu prieš metus per pono Norman Cook pasirodymą nekantriai žvilgčiojau į laikrodį, o ausyse, akyse ir galvoje buvo tik „WHAT THE FCUK?” ir noras greičiau atsidurti maždaug už 7 kilometrų, tai šį kartą apie tai nebuvo net minties. Įvairiaspalvėse šviesose prieš akis prabėgo bent 15 audringo ir ramaus, linksmo ir liūdno gyvenimo metų. Nuo studentiškų laikų „Go” ar „Feeling so real” iki „Why does my heart feel so bad?”, „Lift me up” ar naujausių „Wait for me” ir „Pale horses”. Sugrįžau tik draugų tampomas už rankovės: eime, jau baigėsi…

    Na o kai prie aukščiau išvardintų dalykų pridedi dar ir savaitgalį su gera kompanija gražiame neaprėpiamo Latvijos pajūrio kampelyje, ko dar belieka norėti? Gal nebent vėl būti ten pat kitais metais.:)

  10. kuom jum tas dohertis nusikalto? atsistojo vienas, toks energingas bicas, pagrojo, vienas visa scena uzpilde. is sono ziurint pasirode kad jam patiko :) man patiko irgi.

    the whip – asmeniskai man cia buvo didziausias nusivylimas

    prata vetra – super, tik tikejausi isgirst bent viena angliska daina, bet tiek jau to :) grizes atsisiunciau visa diskografija

    okonor – vos neuzmigau, del savotisko stiliaus nepatiko

    moby – isgirdes pirmos dainos akordus apsiverkiau. tuo viskas ir pasakyta

    tiger lillies – is pradziu atrode neidomu bet veliau labai itrauke. gana provokuojantys bicai (kuo kazkiek man primene morrisono is the doors stiliu), patiko, bet ju irasu niekada neklausysiu

    the hobos – man asmeniskai labiausiai patikes pasirodymas. gal del tos nuogos mazules, gal del ju dainu. zodziu grupes sugrizimas sekmingas, tikiuosi vokalistas nebevartos ir uzsiiims tik kuryba. grizes atsisiunciau visus albumus

    reziume – kietas festivalis, daug sypsenu, geru zmoniu, geros muzikos, saule, jura. ko dar galima noret? padariau graziu nuotrauku, susiradau nauju draugu is latvijos. atrodo daug visko nuveikiau ir pamaciau bet paziurejas ivairiu portalu nuotraukas supratau kad velniskai daug praleidau. gal ir gerai, reiskias tikrai buvo ka veikt. kitamet tikrai grisiu, kitiems butinai rekomenduosiu apsilankyt.

  11. Kaip Sinead gerbėjas, Sinead O’Connor koncertu labai nusivyliau. Visiškai blanku. Ne intonacijų, be jausmo, skausmo, minčių. Atgrojo hitus ir visogero. Nors nieko ir nestikėjau. Moby labai berai. Ir šiaip festivalis. Garsas kaip visad – labai blogas. Garsekalbių saikingai pastatė o garsą ant pačio max leido. Klausyt sunku buvo.

  12. Na, aš čia turbūt gerokai pavėlavusi į šia diskusiją, bet gal vis dėl to kas atsakys… Gal esate ką nors girdėję kaip reikalai su savanoriavimu „Positivus” festivalyje? Gal kas nors patys savanoriais buvote? Gal iš kitų kokių ispūdžių girdėjote?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.