Artėjant kasmetinei Vilniaus knygų mugei, leidyklos pristatinėja naujas knygas, kurių aprašai vienas už kitą labiau intriguoja, todėl galva netrunka apsisukti nuo šių gausos ir įvairovės. Kad nepasiklystum šimtų leidyklų stendų labirintuose ir tūkstančiuose knygų, siūlome rekomendacinį sąrašą, sudarytą iš naujausių knygų, kurias galima bus rasti mugėje. Be abejo, kad šis sąrašas subjektyvus ir nebaigtinis, orientuotas į grožinę literatūrą, bet sudarytas patyrusių skaitytojų, tad tikimės, kad bus kažkam naudingas.
Visą Vilniaus knygų mugės renginių programą rasite čia, o ant leidyklų prekystalių rekomenduojame atkreipti dėmesį į šias knygas:
1. KARL OVE KNAUSGÅRD „Mano kova. Mirtis šeimoje”, leidykla „Baltos lankos”
Be abejonės, kad viena laukiamiausių šių metų knygų naujienų, tai visame pasaulyje išgarsėjusio norvegų rašytojo Karlo Ove Knausgårdo šešių autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“, pirmoji dalis „Mirtis šeimoje”. Keista, kas mugėje nebus šios knygos pristatymo, bet autoriaus pavardė kalba pati už save.
Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 m. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.
Šiame cikle autorius šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.
2. YUVAL NOAH HARARI „Homo deus. Glausta rytojaus istorija”, leidykla „kitos knygos”
Yuvali Noah Harrari – Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, eruditas, laikomas vienu įtakingiausių šių laikų mąstytojų. Jo ankstesnė knyga „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ sulaukė milžiniško populiarumo ir tapo tarptautiniu fenomenu. Ją skaitė ir rekomendavo įtakingi pasaulio žmonės, Markas Zuckerbergas įtraukė ją į savo internetinį knygų klubą, rekomendavo ją ir Barackas Obama, o Billas Gatesas „The New York Times“ sakė, kad tai būtų viena iš 10 knygų, kurias jis norėtų pasiimti į dykumą. „Sapiens“ patraukliu ir lengvai suprantamu būdu papasakojo, kaip prieš 75 000 metų kognityvinė revoliucija pakeitė sapiens protą, nereikšmingą Afrikos žmogbeždžionę paversdama pasaulio valdovu. Ši knyga baigėsi apokaliptiniu pranašavimu, kad Homo sapiens istorija gali greit pasibaigti: „Dar niekada nebuvome tokie galingi, tačiau labai menkai tenutuokiame, kaip su ta galia elgtis. Savo pačių pastangomis tapę dievais ir nepripažįstantys jokio kito autoriteto, tik fizikos dėsnius, nesijaučiame prieš nieką atsakingi“. Išvadavę žmoniją iš žvėriškų kovų dėl išlikimo, bandysime žmones pakylėti iki dievų, Homo sapiens paversti į Homo deus.
Naujoje knygoje „Homo deus“ autorius skelbia, kad senieji žmonijos priešai. maras, badas ir karas, jau yra suvaldyti ir, kad pirmą kartą istorijoje šiandien daugiau žmonių miršta nuo maisto pertekliaus, nei nuo bado; daugiau žmonių miršta nuo senatvės, nei nuo infekcinių ligų; kad daugiau žmonių numirė nuo savižudybių, nei nužudė kariai, teroristai ir nusikaltėliai. Tačiau nepaisant to, žmogui suteikti pozityvų laimės pojūtį yra daug sunkiau, nei panaikinti akivaizdžias kančias. Tad žmogus, įžengęs į trečiąjį tūkstantmetį, turi nusimatyti naują dienotvarkę, naujus iššūkius, kurie pagal Harari bus tokie: kaip pasiekti nemirtingumą, laimę ir dieviškumą.
3. JULIAN BARNES „Kalbant atvirai”, leidykla „Baltos lankos”
Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.
„Kalbant atvirai“ – intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.
„Aukščiausios prabos literatūra.“
New York Times Book Review
„Kibirkščiuojantis pasakojimas… Toks sklandus – rodos, puslapiai patys veja vienas kitą.“
Observer
„Autorius ne tik suteikia skaitytojams nepakartojamą pramogą, jis meistriškai analizuoja tiek tamsiuosius skausmo ir išdavystės klodus, tiek ant farso ribos balansuojančius meilės mechanizmus.“
New Yorker
Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017). Romanas „Kalbant atvirai“ pirmąkart pasirodė 1991 m., yra išverstas į daugelį kalbų ir laikomas klasikiniu Barneso kūrybos pavyzdžiu.
4. ELENA FERRANTE ” Apie tuos, kurie pabėga ir kurie lieka”, leidykla „Alma Littera”
„Neapolietiška saga“ – italų autorės Elenos Ferrante keturių įspūdingų knygų serija, kurioje pasakojama apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią dviejų moterų – Lilos Čerulo ir Elenos Greko, užaugusių skurdžiame Neapolio kvartale, draugystę.
Elena ir Lila, kurių istoriją skaitytojai sekė dalyse „Nuostabioji draugė“ ir „Naujoji pavardė“, dabar jau moterys. Ir tapo jomis labai anksti: Lila ištekėjo vos šešiolikos, susilaukė vaikelio, metė vyrą bei turtus ir dabar dirba itin sunkų, alinantį darbą; Elena paliko kvartalą, baigė mokslus Pizos universitete ir išleido romaną, kuris sulaukė didžiulio pasisekimo ir atvėrė jai duris į pasiturinčių intelektualų sluoksnius. Jos abi veržėsi iš gniuždančio skurdo, tamsumo, nepaklusdamos likimui ir sustabarėjusioms kvartalo nuostatoms.
Dabar jiedvi beprotišku ritmu, prie kurio mus pripratino Elena Ferrante, įsiliejo į aštuntojo dešimtmečio įvykių sūkurį, kupiną vilčių ir dvejonių, įtampos ir pavojingų iššūkių, vis dar siejamos stipraus, nors ir dvilypio ryšio, kartais giliai užslėpto, kartais prasiveržiančio visa jėga ar atveriančio netikėtas perspektyvas.
Savo Neapolio tetralogija Elena Ferrante sukūrė literatūrinį paprastumo stebuklą – pasakodama dviejų draugių Elenos ir Lilos meilės, neapykantos ir rungtyniavimo istoriją, ji į (post)moderno išvargintą literatūrą grąžino gyvenimą. Patį gryniausią ir kasdienį, su visomis dedamosiomis: Neapolio kvartalo triukšmu ir skurdu, prietarais ir tradicijomis, smalsiais ir kariaujančiais kaimynais, smurtu šeimoje ir vyrų dominavimu, moteriška ištikimybe, svajonėmis, paklusnumu ir žiauria konkurencija. Tikrąją savo tapatybę slepianti Ferrante pasakoja ne tik gyvenimo, bet ir išnykimo iš jo istoriją – šio siūlo negalima pamesti ir šiame romane. Literatūrologė Jūratė Čerškutė.
5. PHILIPPE CLAUDEL „Brodekas”, leidykla „Baltos lankos“
„Aš vadinuosi Brodekas, ir aš čia niekuo dėtas.“
Įsivaizduojamoje šalyje, kažkur Europos rytuose, pasibaigus karui Brodekas sugrįžta į savo kaimelį. Grįžta iš koncentracijos stovyklos, patyręs didžiausią pažeminimą ir kraują stingdantį siaubą. Ir vis dėlto per stebuklą išlikęs gyvas, nes nuolatos jautė, nors ir toli, plakant mylimos Emelijos širdį. Tačiau Brodekas nė nenutuokia, kas jo laukia namie.
Vieną dieną į kaimą atkeliauja nepažįstamasis. Keistas atvykėlio elgesys, apranga ir įpročiai, pernelyg didelis mandagumas ir itin plati šypsena ima kurstyti kaimo gyventojų baimes ir prisiminimus. Kai keistuolis nupiešia gyventojų portretus, apnuogindamas jų netobulumą, paslaptis ir ydas, įtarimų kyla dar daugiau. Tačiau Brodekui jis tiesiog „De Anderer“ – Kitas, galbūt dėl to, kad „jis – tai truputį aš“. Vėliau įvykdoma atvykėlio žmogžudystė, kurioje dalyvauja beveik visi kaimo vyrai – išskyrus Brodeką. Niekas nepripažįsta kaltės, o Brodekas, vienintelis išsilavinęs žmogus kaime, įpareigojamas parašyti apie tai raportą. Greta užsakyto aprašymo išnyra gyvenimo istorija žmogaus, kuris koncentracijos stovykloje turėjo ryžtis tapti Šunimi Brodeku, kad išgyventų. Rašydamas jis pasiners į pačias siaubo gelmes ir pagaliau pasijus išsilaisvinęs.
Paprastai ir aiškiai parašytas, meistriškai sukonstruotas „Brodekas“ – alegorinis romanas apie kitoniškumą. Jame nefigūruoja nei žodis „žydas“, nei „Holokaustas“, bet netrukus paaiškėja, kad knygoje įvykusios katastrofos šaknys slypi kaip tik čia. Tai itin tapybiškas pasakojimas apie mitą ir istoriją, meilę ir ištikimybę, atskleidžiantis žmogiškojo žiaurumo ir gėrio ribas.
Philippe Claudel (Filipas Klodelis, g. 1962) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, už romaną „Brodekas“ apdovanotas licėjaus mokinių Gonkūrų premija ir „Independent“ (dabar – „Man Booker International“) užsienio literatūros premija. Lietuvių kalba išleistas kitas autoriaus romanas „Pilkosios sielos“ Lietuvoje tapo Metų verstine knyga. Autorius taip pat apdovanotas Gonkūrų premija už noveles.
6. ROBERT MUSIL „Žmogus be savybių” I tomas, leidykla „Sofoklis”
„Žmogus be savybių“ – bene intelektualiausias XX a. romanas, tapęs moderniosios literatūros klasika. Jis toks pat reikšmingas kaip J. Joyce’o, M. Prousto kūriniai, artimas T. Manno, H. Hessės, F. Kafkos prozai. M. Kundera yra pasakęs, kad tai jo šimtmečio knyga, proveržis romano istorijoje – iki tol nėra buvę kito tokio kūrinio, kur mąstymas užimtų tiek vietos.
I tome veiksmas nukelia į XX a. pr. Austrijos sostinę Vieną. Aukštuomenė ruošiasi paminėti 70-ąjį imperatoriaus valdymo jubiliejų ir ieško būdų, kaip jį įamžinti pabrėžiant Austrijos savitumą ir pranašumą prieš Vokietiją. Pagrindinis knygos herojus Ulrichas – trisdešimt dvejų metų, praeityje garsus matematikas, inžinierius, kariškis, po ilgų klajonių pakeitęs gyvenimo būdą, sugrįžęs į Vieną tam, kad daug ką išsiaiškintų. Visi romano veikėjai įsitraukę į savo susikurtą tikrovę, o Ulrichas kaip tik laikosi atokiau ir kritiškai vertina gyvenimo realybę, intensyviai ieško savęs. Jis svarsto: „Žmogus, kuris trokšta tiesos, tampa mokslininku; žmogus, kuris nori leisti išsilieti savo subjektyvumui, matyt, tampa rašytoju; bet ką daryti žmogui, kuris nori to, kas yra tarp vieno ir kito?“, todėl pasirenka „tarp“ būseną, kurią pavadina „eseistiniu gyvenimu“.
Robertas Musilis (1880–1942) – austrų rašytojas, literatūroje vokiečių kalba laikomas modernizmo klasiku, nors jau seniai pripažintas, dar tik atrandamas Europoje ir visame pasaulyje. Į lietuvių kalbą išversta jo pirmoji knyga „Auklėtinio Terleso sumaištys“ ir „Žmogus be savybių“ – reikšmingiausias Musilio kūrinys, rašytas ilgiau nei 20 metų.
7. VIRGINIA WOOLF „Tarp veiksmų”, leidykla „Vaga”
1941-ųjų kovo 27 dieną Virginia Woolf parašė leidėjui Johnui Lehmannui ir išdėstė savo abejones dėl naujojo romano: nuogąstavo, kad kol kas Tarp veiksmų – „pernelyg paikas ir trivialus“, kad jį būtų galima spausdinti, žadėjo kiek vėliau jį nuosekliai peržiūrėti.
Kitą dieną, Lehmannui dar nespėjus atplėšti laiško, Woolf pilnomis kišenėmis akmenų žengė į Uzo upės vandenis. 59-erių metų rašytoja literatūros pasauliui paliko devynis romanus, nemažai esė, dienoraščių.
Paskutiniame V. Woolf romane „Tarp veiksmų” pasakojama apie vieną vasaros dieną Anglijos užmiesčio name, kaimo žmonėms besiruošiant kasmetiniam vaidinimui, horizonte jau šmėžuojant karo šmėklai. Romano sumanymas ir stilius – kupinas fragmentiškų akimirkų, poetinės prozos pasažų ir staigių perėjimų iš vieno personažo sąmonės į kitą – pribloškiamai originalus, drąsus ir kartu labai užtikrintas.
8. GABRIEL GARCIA MARQUEZ „Kelionė po Rytų Europą”, leidykla „Alma Littera”
Gabrielis García Márquezas (1927–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje. Pasaulinį garsą rašytojui pelnė romanas „Šimtas metų vienatvės” (1967). Tai buvo naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Prasidėjo pergalingas Márquezo žygis per pasaulį, nekantriai laukiantį jo naujų kūrinių, kurių garsiausi yra „Patriarcho ruduo”(1975), „Meilė choleros metu” (1985), „Apie meilę ir kitus demonus” (1995).
„Kelionė po Rytų Europą” – G. G. Márquezo, laikraščio „El Espectador” jauno reporterio, įspūdžių knyga apie išvyką į socialistinio bloko šalis XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Nors pasakojimas paremtas tikrais faktais ir įspūdžiais, skaitome jį kaip romaną.
Autorius keliauja po Rytų Vokietiją, Čekoslovakiją, Lenkiją, Vengriją, pasiekia Maskvą ir su nepranokstamu proto blaivumu pasakoja apie kasdienius įvykius ir nykią realybę, kuri jam atrodo neįtikėtina ir fantastiška. Rašytojas, išryškindamas menkiausias gyvenimo smulkmenas, ne tik iškelia aikštėn politinę aplinką, bet ir liudytojo akimis žvelgia į tą protu nesuvokiamą pasaulį, kurį kartais įmanoma aprašyti tik griebiantis juodojo humoro.
Ši knyga – dar vienas neprilygstamo Márquezo meistriškumo pavyzdys, bylojantis apie tikrą rašytojo pašaukimą: malonumą papasakoti įdomią istoriją. Tai ne sausas reportažas, o gyva ir jausminga istorija su tikrais, nepramanytais ir įsimenančiais personažais.
9. ELEANOR CATTON „Šviesuliai”, leidykla „Baltos lankos”
Volteris Mūdis 1866-aisiais atvyksta į Naujosios Zelandijos aukso kasyklas pralobti, tačiau vos atvykęs, audringą ir tamsią naktį, patenka į slaptą susirinkimą. Jame 12 vyrų aptarinėja virtinę neišaiškintų nusikaltimų: dingo turtingas žmogus, paleistuvė bandė pasitraukti iš gyvenimo, o nelaimėlio girtuoklio namuose aptikta daug aukso. Mūdis netrukus įtraukiamas į mįslingai susipynusių sudėtingų likimų tinklą. Kas juos valdo – turto troškimas, nepalankios aplinkybės ar netikėtas šviesulių – dangaus kūnų – išsidėstymas?
Tai daugiasluoksnis kūrinys – nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris viename, vertinamas už itin meistriškai sukurtą matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir itin vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX amžiaus Naujosios Zelandijos aukso karštinės pasaulio. Pasak literatūros kritikų, „Šviesuliai“ – postmodernus kūrinys, atgaivinantis klasikinį Viktorijos epochos romaną, lygintinas su paties Charleso Dickenso kūriniais.
„Parašydama vaizdingą XIX amžiaus romano parodiją, Catton sukūrė romaną XXI amžiui. Tai visiškai nauja. Nespėji versti puslapių. Žmogaus siela atskleista visomis skirtingomis nevilties formomis. Tiesiog palaima! O knygos apimtis… Ką gi, tokia gera knyga negali būti per ilga.“
New York Times Book Review
Eleanor Catton (Eleonora Katon, g. 1985 Kanadoje) – jauniausia rašytoja, kada nors laimėjusi prestižinę literatūros premiją „Man Booker“ (2013 m.) už istorinį romaną „Šviesuliai“. Tik pasirodęs, romanas iškart tapo literatūros sensacija, yra išverstas į daugelį kalbų, o BBC televizija nusipirko teises pagal romaną statyti serialą. Autorė kartu su vyru gyvena Naujojoje Zelandijoje ir dėsto kūrybinį rašymą viename šalies universitetų.
10. NEIL GAIMAN „Vandenynas kelio gale”, leidykla „Bonus animus”
„Vandenynas kelio gale“ – magiška britų rašytojo Neilo Gaimano istorija bet kokio amžiaus skaitytojui. Tai pasakojimas apie nepakartojamą ir bauginančią kelionę, kurią įveikę mes tampame brandžiais žmonėmis.
Po daugelio metų sugrįžęs į Saseksą, kur praleido nepamirštamas vaikystės vasaras, pusamžis vyras atsiduria aplinkoje, keliančioje jautriausius prisiminimus.
Hemstokų šeimos fermoje kadaise gyveno trys magiškų ir paslaptingų šios šeimos moterų kartos. Jauniausioji iš jų – Letė Hemstok – fermos ančių kūdrą vadindavo vandenynu.
Vyras pasineria į prisiminimus. Kai buvo septynerių, sėdint prie šio vandenyno ribos tarp įprastos realybės ir fantazijos buvo tokios perregimos, kad virsdavo siaubą keliančiomis realiomis būtybėmis. Nuo kažko panašaus ir pražūtingo kadaise jį apgynė Letė Hamstok. Ji buvo jauna, bet tokia išmintinga ir nepaprasta, kad viskas, ką ji sakė ar darė, buvo neginčijamai teisinga. Svarbiausia – ji visada tesėdavo pažadus saugoti ir ginti berniuką, kad ir kas jam gyvenime nutiktų.
„Vandenynas kelio gale“ – poetiškas ir liūdnas, nuostabiai realus fentezi žanro kanonus keičiantis kūrinys. Tai pasaka, kurią privalu perskaityti suaugusiesiems, kad neužmirštų, jog stebuklai visada šalia.
11. MARISHA PESSL „Naktinis filmas”, leidykla „Tyto alba”
Ar atsitrauksi ir užsidengsi akis? Ar turėsi stiprybės prieiti prie prarajos ir pažvelgti į ją?
Marisha Pessl (Mariša Pesl) – amerikiečių autorė, jos psichologinis įtampos romanas „Naktinis filmas“ iškart tapo pasauliniu bestseleriu ir buvo išverstas į 25 kalbas. Knyga apie niekada neegzistavusį siaubo filmų režisierių Stanislą Kordovą, kurio portretas autorės „sukonstruotas“ iš Stanley Kubricko, Romano Polanskio ir Davido Lyncho…
Niūrią spalio naktį dvidešimt dvejų Ešlė Kordova randama negyva apleistame sandėlyje Žemutiniame Manhatane. Nors sakoma, kad tai savižudybė, Skotas Makgratas, „žurnalistas, galintis nužengti į pragarą ir paimti interviu iš Liuciferio“, kaip apie jį kadaise buvo rašoma, tuo netiki. Jis žino, kad už visko slypi jos tėvas, legendinis kultinių siaubo filmų režisierius Stanislas Kordova. Žmogus, kurio vardas sėjo siaubą ir kurio niekas viešumoje nematė daugiau kaip trisdešimt metų. Ar keista Ešlės mirtis – tik dar viena Kordovos šeimą persekiojančio prakeiksmo dalis? Režisierių gaubia paslaptis, jis neduoda interviu, su juo dirbę aktoriai atkakliai tyli, ir visa, ką pavyksta rasti Makgratui, – tik legendos apie jo sukurtus filmus, laikomus siaubingiausiais kino istorijoje. Filmus, kurie dėl jų baisumo nerodomi jokiuose kino teatruose. Smalsumo ir keršto vedamas, Makgratas vis giliau pasineria į kraupų, tačiau hipnotizuojantį Kordovos pasaulį. Paskutinis žurnalisto priartėjimas prie režisieriaus slepiamų paslapčių jam kainavo profesinę karjerą ir santuoką. Tačiau dabar jis gali prarasti kur kas daugiau…
„Naktinis filmas“ – odė pasauliniam kinematografui ir lėtai užvaldanti knyga, laikanti skaitytoją supančiotą siaubo iki paskutinio puslapio. Tarsi kraują stingdantis filmas, kurį žiūri šiurpdamas, tačiau neįstengdamas atplėšti akių.
12. HOWARD PHILILIPS LOVERCRAFT „Tykantis tamsoje. Kūrybos rinktinė”, leidykla „kitos knygos”
Amerikiečių rašytojo, siaubo ir weird fiction, keistosios literatūros, klasiko H. P. Lovecrafto (1890–1937) tekstai – tarsi skiepai nuo egocentrizmo. Jie primena apie žmogaus vienatvę ir menkumą nepažinaus, neaprėpiamo, šalčiu alsuojančio kosmoso akivaizdoje. Didžiausio siaubo šaltinis – susidūrimas su absoliučiu nežmogiškumu. Knygos istorijose – rafinuoti estetai kapų plėšikai, menininkai, kuriems pavyksta užčiuopti Visatos paslaptis, mokslininkai, trokštantys atrasti tai, kas galbūt net neskirta žmogui, apleistos tolimos vietovės, tampančios šiurpių būtybių priebėga…
H. P. Lovecrafto kūriniai padarė milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Taip pat metalo muzikai, komiksams, kompiuteriniams žaidimams. Savo mokytoju jį laikė W. S. Burroughsas, S. Kingas, juo žavėjosi J. L. Borgesas, apie jį rašo M. Houellebecqas ir kiti. Nors rašytojas mirė neišleidęs nė vienos knygos, šiandien jo tekstai – JAV literatūros kanono dalis. 2005 m. autoriaus kūrybos rinktinė išleista prestižinėje „The Library of America“ serijoje.
Pirmojoje lietuviškoje H. P. Lovecrafto rinktinėje – apsakymai ir apysakos, aprėpiantys visą jo kūrybos kelią.
13. KRZYSZTOF ZANUSSI „Gyvenimo strategijos” , leidykla „Vaga”
Ir toliau uždavinėju klausimus, užuot teikęs mentoriaus atsakymus. Norėčiau, kad ši knyga kaip tik būtų susijusi su klausimais – tais paprasčiausiais ir svarbiausiais. O mano patirtis tegu pasitarnauja kaip pavyzdys, kad mąstančiam žmogui atsakymų į juos ieškoti tenka visą gyvenimą.
Krzysztofas Zanussi
Krzysztofas Zanussi, įžymus režisierius, be kurio lenkų kinas nebūtų pasiekęs tokio aukšto meninio lygio, perkelia savo pamąstymus į literatūros dirvą. Ir pasitelkęs žodį sugeba – taip pat įtaigiai, kaip ir kino filmo vaizdu – sužadinti žmogaus nerimą. Jis kelia paprastus, tačiau budrinančius klausimus apie galimybes, kokias žmogui suteikia LIKIMAS. Svarsto, kiek yra būdų pragyventi gyvenimą ir ar kuris nors jų etiškesnis už kitus. Užburia skaitytoją, tuo pat metu rašydamas apie religiją, dinozaurus ir spalvotas puskojines.
„Gyvenimo strategijos“ – tai žavus pasakojimas apie nenuolankaus, net ir šiandien prieš srovę einančio menininko kelią.
K. Zanussi į mugę atvyksta ir pats, jo knygos pristatymas vyks penktadienį 20 val. forume-LRT studijoje.
14. STIEG LARSSON „Mergina kuri pakliuvo į voratinklį”, leidykla „Obuolys”
Ji – mergina su drakono tatuiruote, geniali kompiuterių įsilaužėlė, neatitinkanti jokių visuomenės standartų. Jis – principingas žurnalistas, nepaliaujantis ieškoti tiesos net tada, kai jam tai gresia baudžiamąja atsakomybe ar persekiojimu.
Vėlyvą vakarą žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas sulaukia netikėto skambučio iš profesoriaus Balderio. Žinomas švedų mokslininkas papasakoja, kad jam gresia mirtinas pavojus, bei prašo M. Bliumkvisto paviešinti šią istoriją žurnale Millennium. Žurnalistas greitai supranta, kad situacija, į kurią pakliuvo profesorius, yra labai pavojinga. Tačiau dar įdomiau tai, kad Balderio atlikti tyrimai dirbtinio intelekto srityje, dėl kurių ir užvirė visa košė, kažkokiu būdu yra susiję su viena M. Bliumkvistui gerai pažįstama kompiuterių įsilaužėle…
Aiškėja, kad Lisbeta Salander, kaip ir profesorius Balderis, tapo kibernetinių gangsterių taikiniu. Nusikaltėliai rezga sąmokslą, nuo kurio gali nukentėti ne tik pagrindiniai knygos herojai, žurnalo Millennium komanda, bet ir visas Stokholmas. Šįkart M. Bliumkvistas ir L. Salander susidūrė su ištisu šnipų, kibernetinių nusikaltėlių ir valdžios pareigūnų tinklu. Kažkas yra pasiruošęs žudyti tam, kad šis tinklas niekada neiškiltų į dienos šviesą…
15. LENA ANDERSSON „Be įsipareigojimų”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Pasiilgote Esteros? Ji grįžta vėl įsimylėjusi!
Estera Nilson nieko taip ir nepasimokė. Prabėgus penkeriems metams nuo istorijos su Hugo Rasku („Estera. Romanas apie meilę“ (2016)), ji sutinka aktorių Olofą Steną. Ir jau pirmojo pasimatymo metu atpažįsta kūno reakciją: bus beprotiškai įsimylėjusi. Olofas nė neslepia, kad yra vedęs, susituokęs su Eba, nors tuo pat metu susitikinėja ir su Estera. Jiedu užmezga artimus santykius, tačiau, pasak Olofo, tai – jokie santykiai. Nes jis juk vedęs ir sakosi nė neketinantis palikti Ebos. Bet ką tuomet su juo veikia Estera? Gal ji ir paliktų jį, tik tas keistas Olofo dvilypumas puoselėja skyrybų viltį. Pasitelkusi aštrią įžvalgą ir humorą, Lena Andersson atskleidžia meilužės vaidmenį mūsų kultūroje bei giliai įsišaknijusias nuostatas, valdančias meilės trikampį.
Mes visos tai patyrėm – mes visos buvome Estera. Dėl jos mums kaista skruostai, bet jie kaista ir dėl mūsų pačių – Didžiosios Britanijos rašytoja, kritikė Julie Meyerson.
Lena Andersson – garsi švedų žurnalistė, septynių romanų autorė. Labiausiai išgarsėjo kūriniu „Estera. Romanas apie meilę“ – už jį buvo apdovanota Augusto premija. Pasak literatūros kritikų, niekas dar nėra taip pasakojęs apie meilę, kaip tai daro racionalioji L. Andersson.
16. ANDREJUS KURKOVAS „Šengeno istorija“, leidykla „Alma Littera”
Lietuviai nedažnai tampa pagrindiniais veikėjais užsienio rašytojų kūriniuose. Romanas „Šengeno istorija“ – būtent toks. Vienas žinomiausių ukrainiečių rašytojų pasaulyje Andrejus Kurkovas (Андрей Курков) pasakoja apie lietuvius tėvynėje ir Europoje. Romanas apie tris jaunų lietuvių poras prasideda 2007 m. pabaigoje, kai Lietuva tapo Šengeno zonos nare. Bevizio režimo sienos jauniems, užsispyrusiems ir energingiems jaunuoliams reiškia ne tik daugybę naujų galimybių, bet ir klausimų, iššūkių bei atradimų.
2007 m. gruodžio 20 d. vakarą vienkiemyje prie Anykščių susirenka trys jaunų lietuvių poros, susipažinusios netoliese vykusiame muzikos festivalyje. Draugai laukia vidurnakčio, kuriam atėjus, Lietuva simboliškai pakels pasienio užtvarus į Lenkiją bei Latviją ir taps pilnateise bevizio judėjimo Europoje nare, Šengeno zonos dalimi. Neuždarytos valstybės sienos bičiuliams atvers jaudinančio laukimo, drąsių svajonių ir naujų galimybių kupiną nepažintą pasaulį.
Jiems į pagalbą skubės dar vienas romano veikėjas – keistokas, energingas senukas, prisistatantis Kukučio vardu. 2007 m. gruodžio 21 d. naktį Kukutis tapo pirmuoju žmogumi, Šeštokų pasienio punkte be paso perėjusiu Lietuvos–Lenkijos sieną. Jis klajoja po Europą ir stengiasi padėti lietuviams, svetimoje šalyje patekusiems į bėdą. „Šengeno istorija“ dedikuota būtent Kukučio kūrėjui – „didžiam lietuvių poetui“ Marcelijui Martinaičiui.
Andrejus Kurkovas – vienas žinomiausių šiuolaikinių Ukrainos rašytojų. Anglų, prancūzų, japonų, gruzinų ir lenkų kalbas mokančio, rusiškai rašančio intelektualo knygos leidžiamos daugybėje pasaulio šalių, o jo publicistiką, pasisakymus bei komentarus cituoja ir spausdina solidžiausi pasaulio laikraščiai. 1961 m. gimęs A. Kurkovas iki „Šengeno istorijos“ jau yra parašęs 20 knygų ir 8 filmų scenarijus.
Vieniems A. Kurkovas – šių dienų Bulgakovas, kitiems – ukrainietiškas Murakami.
The Guardian
LIETUVIŲ AUTORIŲ NAUJIENOS
17. SIGITAS PARULSKIS „Amžinybė manęs nejaudina“
Begalinis žmonių noras sužinoti tiesą. Bet ta tiesa jiems dažniausiai reikalinga tik numalšinti smalsumui. Jie nieko su ta tiesa nenori padaryti: nenori iš jos pasimokyti, nenori ja mėgautis, nenori ja grūdintis. Kai smalsumas patenkintas, jiems niekas daugiau nebeįdomu, tiesa jiems tampa bevertė. Žvalgosi kitos istorijos, kitos paslapties, kitų paskalų.
Man vis sunkiau pasakyti, apie ką mano paties knyga.
Galbūt per ilgai, per daug rašau, galbūt dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau neberūpi žanro kanonas ir nebeturiu noro dėl ko nors įtikinėti, įkalbinėti, koketuoti.
Kartais toks jausmas, kad matau savo tekstą iš vidaus, ir ten nėra žodžių, sakinių, tik būsenos ir nuotaikos, ir vaizdiniai.
Gal dėl to ši knyga, sudaryta iš daugelio savarankiškų tekstų, man atrodo kaip vientisas pasakojimas: apie stingstantį laiką ir jame atsispindintį grožį, ir negandą, ir atmintį, ir dar kažką, kas labai konkretu ir sunkiai įvardijama, bet labiausiai ji apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius.
Kur kitur, jeigu ne stingstančiose dabarties akyse galime pamatyti žybtelėjant amžinybę ir save – akimirką nemirtingus.
Sigitas Parulskis
18. LINA EVER „Neišryškinta juostelė“, leidykla „Tyto alba“
Pagrindinės herojės Dalios santuokinis gyvenimas byra į šipulius ir net atostogos Kretoje jo neišgelbsti. Negana to, ligoninėje atsiduria komos ištiktas tėvas, žinomas Lietuvos fotografas, su kuriuo ji nepalaikė ryšių nuo tada, kai jis paliko šeimą, ir ji tampa vienintelė atsakinga už jo slaugą. Jo fotolaboratorijoje radusi neišryškintą juostelę moteris supranta aptikusi nutylėtą tėčio gyvenimą. Kodėl jis paliko šeimą? Kodėl mama išsisukinėja nuo atsakymų? Kas ta ugniaplaukė nuotraukose? Kodėl jis niekada viešai nerodė savo geriausių darbų? Dalia visa galva panyra į tėčio istoriją, nes giliai širdyje jaučia, kad tik prisilietusi prie šaknų įstengs atrasti save ir savo kelią, galės ir vėl pamilti. „Neišryškinta juostelė“ – tai romanas tiems, kam patinka įtraukiantis siužetas, šeimos paslaptys, bohemiško „anų laikų“ menininkų gyvenimo užkulisiai ir fotografų profesinės virtuvės atspindžiai. „Neišryškinta juostelė“ – tai romanas tiems, kam patinka įtraukiantis siužetas, šeimos paslaptys, bohemiško „anų laikų“ menininkų gyvenimo užkulisiai ir fotografų profesinės virtuvės atspindžiai. Gyvas ir dinamiškas romano pasakojimas suartina Vilnių ir Kretą, susieja senas šeimos nuotraukas su dabarties vaizdais, slaugymo ligoninėje valandas su gimstančiais jausmais naujam mylimajam ir priverčia susimąstyti apie galingą meilės jėgą. Pradėjus knygą skaityti laukia bemiegė naktis. Lina Ever – žurnalistė, tinklaraštininkė, rašytoja ir gidė po Berlyną. Ragavo verslininkės, vadovės, valdininkės duonos, bet geriausiai jaučiasi rašydama. Išleido tris romanus: „Objektyve meilė“ (2014), „Ruduo Berlyne“ (2015), „Berlyno romanas“ (2016). „Neišryškinta juostelė“ – ketvirtoji jos knyga.
19. VALDAS PAPIEVIS „Brydė“, leidykla „Odilė”
Valdo Papievio „Brydė“ – psichologinis trileris, rašytas Lietuvoje prieš tris dešimtmečius. Romane iš fragmentų dėliojamos dvi istorijos: viena – apie pokario žmonių šiurpius išgyvenimus mažame miestelyje, kita – apie Sąjūdžio metų Vilnių. Kūrinys, gavęs postūmį iš autentiškų anykštėnų pasakojimų, stebina autoriaus įsijautimu į kiekvieno personažo širdį, jo likimą ir lemtingus pasirinkimus. „Brydėje“ kuriami istoriniai vaizdai – neįprasti ir paveikūs, o gausiais įvykiais knyga nenusileidžia amerikietiškam veiksmo filmui. Tačiau tikrasis teksto žavesys slypi magiškoje Valdo Papievio kalboje. Būtent ji atveria mums prievartos, baimės draskomų, savyje vilties ir tvirtybės ieškančių veikėjų jausmų, minčių ir pasąmonės pasaulį.
„Staigūs, netikėti siužeto viražai, vienas kitą keičiantys trėmimų, partizaninės kovos, pokario mokyklos ir iš sovietmečio įšalo bundančio Vilniaus epizodai sukuria gyvą, dinamišką, jaudinančią knygą, kuri sudomins labai skirtingus skaitytojus.“
Violeta Kelertienė
Valdas Papievis – Paryžiuje gyvenantis prozininkas. Už romaną „Eiti“ (2010) apdovanotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Liudo Dovydėno premijomis. Jo romanas „Odilė, arba Oro uosto vienatvė“ (2015) pateko į geriausių metų knygų penketuką, taip pat išrinktas į meniškiausių metų knygų dvyliktuką, pagal jį kuriamas filmas. Už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką rašytojas 2016-aisiais įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.
20. ANTANAS ŠILEIKA „Basakojis bingo pranešėjas”, leidykla „Baltos lankos“
„Basakojis bingo pranešėjas“ – tai žaismingi ir atviri, ironiški ir jaudinantys lietuvių emigrantų sūnaus atsiminimai apie dvi jo tėvynes: gyvenimą Kanadoje ir nuolatinį grįžimą – mintimis ar fiziškai – į Lietuvą nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų.
Savęs ieškantis paauglys Toronto priemiestyje, literatūrinį kelią pradedantis jaunuolis bohemiškame Paryžiuje, jau susiformavęs rašytojas, dėstytojas, už Lietuvos nepriklausomybę kovojantis žurnalistas – visi šie skirtingi autoriaus veidai atsiminimuose susilieja į vieną darnų paveikslą. Bingo salės ir griūvanti Sovietų Sąjunga, ministro pirmininko kabinetas ir Toronto bažnyčios rūsys – netikėčiausiose vietose ir situacijose autorius atranda ir talentingai užfiksuoja subtiliausius gyvenimo atspalvius, juokingas, liūdnas ar net tragiškas akimirkas. Tai nutrūktgalviški ir kartu išminties nestokojantys pasakojimai apie tapatybę, emigraciją, nuolatines namų paieškas, pašaukimą, darbą, šeimą ir meną.
„Atsiminimuose preciziškai, užtikrintai ir su humoru atskleidžiamas naujoje žemėje besiformuojantis imigranto identitetas.“
Catherine Gildiner
„Juokingas ir ilgesingas, visiškai įtraukiantis ir neabejotinai originalus „Basakojis bingo pranešėjas“ braižo gyvenimo geografiją: nuo Vestono priemiesčių iki Vilniaus gatvių, nuo ikoniškų Paryžiaus knygynų iki paslaptingų Ontarijo ežerų, knibždėte knibždančių ešerių.“
Will Ferguson
„Atsiminimai, kuriuose nėra pilkų epizodų, o svarbiausios vietos nublizgintos iki švytėjimo.“
Quill & Quire
Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką, o apsakymų knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 m. Lietuvos Metų knygos rinkimų penketuką. Atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ penktasis autoriaus kūrinys.