Eimunto Nekrošiaus FAUSTAS

G-taske nėra tradicijos pristatyti, aptarti teatro premjerų. Neabejoju, kad taip buvo dėl svetainės “jaunystės”. Tą reikia taisyti, nes taip jau susiklostė mūsų šalelėje, jog turint įvairiausių pasiekimų sportuose, mes stabiliausiai didžiuojamės ir giriamės krepšiniu, o esant profesionaliam ir kūrybingam menui, laikome, kad geriausiai mūsų kultūrą užsienyje atstovauja dramos teatras. Nors kiti menai užtikrintai vejasi teatrą, kuris retkarčiais stabteli, leidžia būti pavejamu, vis dėlto mūsų teatro žmonės tebelieka “geidžiamiausiais” svetur. Ir šio reiškinio “flagmanu”, be abejo, lieka teatro režisierius EIMUNTAS NEKROŠIUS. Nenoriu su įžanga išeiti iš ribų, todėl nebesigilinsiu į praeitį, neaiškinsiu jaunam, pradedančiam žiūrovui šio grando nuopelnus (mačiau visus jo spektaklius, išskyrus patį pirmąjį, 1977m “Medaus skonis” bei paskutinįjį, sako silpnoką, “Giesmių giesmė” ), bet garsinantį Lietuvos kultūrą visame pasaulyje šį spektaklių statytoją galima sulyginti pagal reikšmę teatrui kaip ARVYDĄ SABONĮ krepšiniui. Gerai, kad Arvydą žaidžiantį matė net visai jauno amžiaus sirgaliai, tai užteks priminti, kad ne išskirtiniai fiziniai duomenys, garantuoti daugiau dvidešimties pelnytų taškų, krūva atkovotų kamuolių ar negalėjimas atakuoti krepšį atsidūrus šalia Sabonio, varė į neviltį priešininkų trenerius. Didžiausia problema, kad prieš darydamas minėtus veiksmus, jis “sustatys” savojoje komandoje visus į vietas, suderins nematomą ne specialistui žaidimo struktūrą, užtikrins sąveikos ryšius. Tuomet vidutinių gabumų Sabo komandos žaidėjas taps grėsmingu, nes žinos ką daryti, kaip elgtis. Nusikraus daug juodo darbo, įtampos visiems – ir treneriams ir žaidėjams…

Lygiai tas pats su EIMUNTO NEKROŠIAUS spektaklių “organizavimu”. Garsusis vokiečių poetas J.W.GEOTHE savo garsiąja, eiliuota poema apie praradusį gyvenimo džiaugsmą, pasimetusį tarp žinių ir proto mokslininką daktarą FAUSTĄ neskyrė scenai. Tai iš karto sukuria ryškesnių iššūkių nei statant anų laikų dramaturgus-klasikus, pvz. Čechovą, Šekspyrą, kuriuos nepriklausomybės laikais iš esmės ir interpretavo E.Nekrošius. Antra, ši garsioji poema akivaizdžiai nėra publikos “stalo knyga”. Greičiausiai taip kaip man – skaityta kažkada vidurinės laikais. Ir prisiminimai susiveda į žinojimą, kad daktaras Faustas pardavė savo dūšią velniui, pasirašydamas krauju. Tame “medžiagos sceniniame sunkume” iš karto pastebi Meistro ranką.

Visai neskubama supažindinti “atitrūkusio” žiūrovo nuo Geothes kūrinio, kas “ten prie ko”, o sėdintys salėje įvedinėjami palaipsniui į nekrošiškų teatro metaforų, simbolių, alegorijų kalbą – būtent tokį teatrą išpažįstą Metras. Taip ir bus visas 4-ias valandas (su pertraukomis matuojant) – scenoje “nedramaturginės eilės” iliustruojamos neįtikėtino išradingumo ir kūrybingumo (bet ne superįmantrumo) scenografininėmis judančiomis detalėmis. Man, kaip dirbančiam techninį, ne humanitarinį darbą, vis šmėkštelėdavo mintyse – o juk reikėtų užpatentuoti, jeigu tai buvo sugalvota, o ne pamatyta kolegų iš užsienio pastatymuose (pvz. I veiksme žongliruojanti scena su šviestuvu, II-ame – “nerealiai” išmoningas virvių panaudojimas, III-iame, alksnių giraitė ir kt.). Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti į visą tą metaforinį simbolizmą, nežiūrint, kad ir taip netrumpai ta daktaro istorija dėstoma šiuo metodu.

Taip pat nuo pirmų spektaklio minučių parodomas ir vaidybos stiliaus FAUSTE išskirtinumas – personažai deklamuoja ištiesę rankas, tarsi Iljičiaus pozoje (žr. nuotraukoje). Sunku spręsti kiek tas reikšminga, bet išskirtinumo suteikia. Štai iš “Otelo” man atmintyje iki šiol išlikusi aistrų, jausmų raiška beprotiškai bėgant scenoje. Čia gal liks ištiestų rankų detalė…

Fausto vaidmenį atlieka ištikimiausias Eimunto “ginklanešys” VLADAS BAGDONAS. Matyt režisierius renkasi tą, kuriuo pasitiki kaip savimi. Matosi jo laisvė scenoje – jis pakels nukritusį dekoracijos aksesuarą, ištyrinės neplanuotai lūžusį pagalį, elgsis scenoje kaip dera personažui ir nebūtinai darys vien tai, kas kruopščiai surepetuota. Ir tikėsime, kad nesaikingai mušantis prakaitas plikę, taip pat suplanuotas dalykas – taip natūraliai aktorius dažną prakaito nusausinimą nosine atliks viso spektaklio metu, kad kai kuriems žiūrovams gal pasirodė – taip ir reikia. O tas vargu, ar taip jau planuota – pavedė kaitrūs prožektoriai ir visų 12-os aktorių “spec. apranga” – juodų frakų imitacija.

Viso spektaklio metu Skaityti toliau…

URBANATION – muzikinis gyvenimo būdo žurnalas jaunimui

Gal ir ne mano stilius, bet.. Smagu, kad kažkas kažką daro:

“UrbaNation – tai vienintelis Lietuvoje muzikinis gyvenimo būdo žurnalas jaunimui. 50 puslapių apie muziką, miesto stilių, ekstremalias pramogas, kiną, technologijas ir kitus šiuolaikiškam jaunam žmogui rūpinčius dalykus. Tiems, kurie ieško įdomios informacijos, gero skonio, šmaikščių komentarų ir nepaviršutiniškų įžvalgų.

Žurnalo kūrime dalyvauja gerai muzikos pasaulį išmanantys radijo stočių DJ‘ai, autorinius straipsnius rengia garsūs muzikantai, šou verslo atstovai: Svaras (G&G Sindikatas), Tomas Sinickis (Gravel), Manfredas (Nesakyk mamai), Vidmantas Čepkauskas (DJ Vidis) ir kt.”

http://www.urbanation.lt/

Ridley Scott GERI METAI / A Good Year (romantinė komedija)

Penktadienio rytais LTV pristatinėja naujus ateinančios savaitės filmus, kuriuos rodys FORUM CINEMAS ir CINAMON. Besiruošdamas darban nugirdau, kad garsusis mūsų laikmečio kino režisierius britas RIDLEY SKOTT turi vynuogyną Prancūzijos Provanso žemėje. Greičiausiai, blogai nugirdau arba informacija nepasižymi patikimumu, kas atsitinka tuose anonsuose. Tačiau tai, kad režisūros metras mėgsta gerą raudoną prancūzišką vyną pasižiūrėjęs filmą neabejočiau. Neabejočiau ir tuo, kad ir vienas ryškiausių šių dienų kino aktorių – RUSSEL CROW, gal būt šį gėrimą vertiną dar labiau. Tik tokie žmonės, pasitelkę scenarijui labai populiarų romaną, galėtų sukurti tokį šiltą, jausmingą filmą, kurio veiksmas vyksta Provanse – viename iš prancūziško vyno centrų.

Filmo GERI METAI negali įvertinti vienu požiūriu ar pažymiu – jis ryškiai dviprasmiškas.

Nusipelnęs kino istorijai (Oskarai ir kai kurių ankstesnių darbų pripažinimas kultiniais) duetas akivaizdžiai nėra stipriausias KOMEDIJOS žanre. Stilius – ne šių menininkų prigimtiniai talentai. Ridley šitą savybę jau “apšvietė” prieš porą metų sukurtoje detektyvinėje komedijoje APGAVIKAI („Matchstick Men“). Dėl Russelo tuo galime įsitikinti šiame filme (pvz. pastangos prajuokinti tuščio baseino scenoje ir kt.). Jeigu kino salėje jumyse prabus KRITIKO ŽVĖRIS, šiurpinsitės, kad atskiruose filmo segmentuose nesunkiai žinote, kas atsitiks toliau – paslapties siužetas mūsų smegenims peno neduoda. Šiuo požiūriu, kaltinsite scenaristą ir režisierių neoriginalumu. Talentingojo R.Crow pastangas būti didžiai žaismingu ir bajeristu, lyginsite su didžiojo Robert de Niro nesėkmėmis komedijose. Tiesa, Ruselas akivaizdžiai “šarmingesnis” net ir “ne savo” žanre. Tokiems vertintojams nepavydžiu ir gaila jų pinigų už bilietą.

O jeigu atsisėsite į salės krėslą nusiteikę romantiškai, linkę atsipūsti ir versti laiką tamsoje prisiminimais apie praėjusį žydintį pavasarį ar žaliąją vasarą, o gal būt, stebėdami įvykius ekrane, ir savuosius meilės išgyvenimus, filmas – jums. Yra ir dar vienas dalykas, kurio “nepridengsi” vien maloniu nusiteikimu. Tai išskirtinė, nedaug kam “įkandama” filmų kūrėjo Ridley Scott VIZUALINĖ kino meistrystė. Koks jo filmas bebūtų, ar debiutiniai ir plačiausiai jį išgarsinę SVETIMAS („Alien“) ir BĖGANTIS AŠMENIMIS („Blade runner“), ar šis, nepretenzingas naujausias filmas – visur yra “plika akimi” matomas kadrų plastiškumas. Atkreipkite dėmesį kaip talentingai nufilmuota pvz. teniso partija. Čia jau yra tikras mėgavimasis kinu, nebekreipiant dėmesio į esančius siužetinius banalumus. Lygiai tas pats ir žiūrint į Russelą. Kad ir negalėdamas pilnai atskleisti savo vaidybos privalumų, jis trykšte trykšta gerąja energija, mėgaujasi savuoju personažu. O jei dar išgirsime filme puikią romantišką muziką, (gausiausiai atstovauta CHARLES TRENET, ne taip seniai miręs XXa prancūzų tokios muzikos korifėjus), bus tikrai sieloje šviesu…

Tikrai džiaugiuosi, jog žiūrėdamas filmą nugalėjau savyje “kritiko žvėrį”…

Filmas GERI METAI Lietuvos k/t repertuaruose ->

Oficialus filmo tinklalapis ->
Filmas imdb tinklalapyje ->
METACRITIC – žymiausių kino leidinių vertinimai ->

Nick Cave @ Arena Riga 20 11 2006

On the gathering storm comes a tall handsome man…tikriausiai šias eilutes Nick Cave parašė apie save, nes šį vakarą jis pasirodė įprastame jam amplua – juodu aksominiu kostiumu, juodais batais ir baltais marškiniais. Jį dar vadina Officeman, ne tik dėl tokio įvaizdžio, bet pasak jo paties, jis Braitono studijoje dirba penkias dienas per savaitę, nuo 8 iki 5 vakaro. Kitaip negalėčiau, – sako jis. Čia taip pat reikalinga disciplina.

Šį vakarą jo pasirodymas vadinasi Nick Cave Solo Performance. Tai nenuvilia, nes scenoje kartu su juo The Bad Seeds senbuviai, nors ir ne visi, tačiau smuiko (Warren Ellis), būgnų (Jim Scalvunos) ir boso (Martyn Casey) turėtų pakakti. Vyrai užima savo vietas, pats Nick Cave sėda prie juodo, iš pažiūros, matyt, paskutinį koncertą atlaikysiančio fortepijono ir smogia agresyviąją West Country Girl versiją. Jei girdėjote šią dainą albume The Boatman‘s Call, čia jos beveik neatpažinti – daina tranki, aštri ir dramatiška. Fortepijono klavišai dirba tarsi kulkosvaidis. Nuo pat pirmųjų garsų mintyse pažeriu komplimentus garso technikai ir žmonėms dirbantiems su ja – girdėti kiekviena nata, nieko netrūksta, nieko nėra per daug.

Lygindamas prieš kelis metus matytą Nocturama turo koncertą Londone galiu pasakyti, jog šį kartą tai yra mažai auditorijai skirtas pasirodymas (keista, kad koncertas buvo organizuotas pernelyg talpioje Rygos arenoje). Kamerinis, tarsi kompanija susirinktų tavo svetainėje. Tarsi sėdėdamas ant grindų, vyrams baigus groti dainą, pasiteirautum, – dar arbatos? Nick Cave užtrauktų suktinės dūmą ir gurkštelėtų pasiūlyto gėrimo, tuo tarpu Martyn Casey reiktų atidaryti gero raudono vyno butelį. Skaityti toliau…

Steve Reich And His Musicians Vilniuje / 2006 11 20

Jeigu dabar pradėčiau vardinti visus Steve Reich nuopelnus, darbus – visa tai būtų dirbtina. Man jis tobulai atitinka žvaigždės apibrėžimą – matau, žinau, kad egzistuoja, nors tuo žinios ir baigiasi. Nors prieš koncertą susirinkau daugybę jo darbų, pažintį taip ir palikau paskutinei dienai – per daug tie įrašai atrodė sausi, kad jais patikėčiau.

Koncerto dieną, viešbutyje H-Inn vyko jo konferencija. Laimingo atsitiktinumo dėka interviu įrašas neišsisaugojo, tad galiu lengviau atsipūsti – šimtų man negirdėtų pavardžių ir kūrinių pavadinimų atgaminti nereikės. Taip supratau, jog tai žmogus iš kito pasaulio – pasaulio, kurio aš nepažįstu. Nei kiek nenustebau, kad paklaustas kokios muzikos jis klausosi dabar, išgirdau entuziastingą balsą minintį niekad negirdėtus vardų ir pavardžių derinius. Michael Gordon “Decasia”? Taip, sugretintas su W. Disney “Fantasia”, šis įstrigo galvoje, tad būtinai patikrinsiu.. Kada pajutot, kad jūsų muzika daro įtaka, turi savo vardą? Jeigu neklystu, Reichas mini ~1976 metų koncertą Berlyne, po kurio prie jo pasišnekėt priėjo Brian Eno. Dar po kelių metų po koncerto ranką jam spaudžia David Bowie. Taip ateinama iki klausimo apie pasekėjus ir remix’ų albumą. “Prieš kelis metus manęs klausia: Ar jūs žinote grupę “ORB” (Tikiuos nemaišau ir jo klausė ne apie “Orbital”)? Atsakau, kad ne ir iškart gaunu paklausyt. Po kelių akimirkų nustembu – Ei, juk jie pavogė mano muziką! Skaityti toliau…

Kepti karveliai patys į burna neskrenda, arba kaip didžiausia Lietuvos rokenrolo viltis daužė Lietuvos rokenrolo viltis

Jei dar nežinojot, Lietuvoje irgi yra grupių grojančių rock‘n‘roll ir tai darančių pakankamai gerai. Na, gerai sukalto albumo mes dar neturime, bet tikėtis tokio sulaukti tikrai galime. Taigi, didžiausia Lietuvos rokenrolo viltis yra grupė esminiu pavadinimu – Axis. Išvertus iš anglų kalbos „axis“ reiškia „ašis“, ir nesumeluosiu pasakydamas, kad būtent aplink Axis ir sukasi visas Lietuvos „indie“ pasaulis. Praeitais metais būtent jie organizavo John Peel Day minėjimą Vilniuje, o šiemet laimėjo Baltic New Music Chart, bei įgyję galimybę įrašyti albumą Rygos garso įrašų studijoje, kartu su dar keletu panašią muziką grojančių Vilniaus grupių surengė savo pačių atsisveikinimui su Lietuva skirtą festivaliuką-manifestą, pavadinimu „Planas A“ ir išvyko. Į Islandiją… Eksperimentai, dainų tobulinimas, garso šlifavimas – kažkas panašaus buvo įvardinta, kaip šios kelionės tikslas. Ir štai, po keleto mėnesių, matyt, skambesys jau nudailintas iki tobulumo. Pagaliau jie važiuos į Latviją įsirašinėti. Bet prieš tai – trumpas sugrįžimas namo, pasilabinti su sena „chebra“, išlenkti bokalą lietuviško alaus. Ir pristatyti naująją kūrybą. Taigi, penktadienio vakarą traukiam į ŠMC kavinę. Būtent tokioje, intymioje aplinkoje Axis pasirodys šį vakarą (iš karto sakau – baisiai netikusi vieta tiek grojimui, tiek klausymui). Tai Partyzanai organizuoja renginuką, keistu pavadinimu „Kepti karveliai patys į burną neskrenda“. Į neįprastai mažą (net ir kavinei) erdvę patenkam apie 22 valandą, tačiau net ir laikrodžiams mušant vidurnaktį, atrodo susirinkusiems visiškai vis vien kas vyksta aplink. Pavadinčiau tai tiesiog įprasta „kabako“ atmosfera: visi užgulę stalus, garsiai bendraudami su stalo kolegomis sriūbčioja įvairius, daugiausia alkoholinius gėrimus. Bet mes čia atėjom visai ne to, taigi jau porą valandų nesulaukiant vakaro „žvaigždžių“ imam nervintis. Vos neišeinam namo. Įkvepiam gryno oro, tada pažiūrim pro langą į vidų ir matom – Axis jau derina gitaras. Ką gi, sulaukėm. Smunkam atgal į vidų, maišomės į penkiasdešimties žmonių minią ir jau netrukus išgirstam… Skaityti toliau…

Tššš..!!! Sufjan Stevens Amsterdame [2006 11 11]

Likus 4 mėnesiams, nusipirkau bilietą į koncertą. Likus mėnesiui pažiūrėjau kelis “gyvus” Sufjano įrašus “youtube” ir pasakiau, kad tai bus geriausias iš šiemet matytų koncertų. Likus kelioms dienoms susiradau viešbutį, išvykau…Dabar su nedidele naivumo doze prisimenu Tomo įspūdžius iš koncerto apie “Muse” Barselonoje – pasirodymą reklamuojančius plakatus jis išvydo kelios valandos po nusileidimo. Asmeniškai minėjo, kad matė ir Sufjano turo po Europą reklamą. Tuo tarpu atrodė, kad Amsterdamas geriausio praeitų metų albumo savininko nelaukė, vienintelis daug lietaus matęs plakatas kabėjo ant “Paradiso” rūmų, primenančių tai mažą bažnytėlę, tai XX a. pradžios gaisrininkų pastatą (norėjau nufotografuoti, bet jau kitą dieną jo nebuvo ir ten). Nusispjoviau – gi ne durnas, suprantu, kad bilietai jau seniai išparduoti – nėra ką reklamuoti.

Ekologiško maisto parduotuvėje (pasirodė, kad ten tokia kas antra) nusiperku už delną mažesnį pyrago gabaliuką (1,7 euro), dar kažkokio niekalo ir be pietų 19 val. vos tik atidaromos duris, 19 valandą, prisistatau į vietą, kad išsiaiškinčiau ar galima fotografuoti. Niekam mano problemos neįdomios, tad sugrūdęs striukę į kuprinę (sutaupau už rūbinės paslaugas, kad pyragėlis nebūtų toks kartus) ir lendu į salę, kur netrukus šildyti pradės veikėjas vardu St. Vincent. Patalpa nedidelė, bet aukšta (keli aukštai nuo kėdučių priklausomiems klausytojams) – akivaizdžiai pritaikyta muzikai. Įsitaisau kone pačiame jos gale, prie pultų (paskaičiuoju, kad ten ir matysis gerai, ir garsas turėtų būt optimalus) – iki scenos koks 15 metrų. Suprantu, kad žvaigždė nebus tenkažkurtoli. Skaityti toliau…

Jarvis – “Jarvis” [2006]

2006 11 13 / Rough Trade

Žinau šitą tipelį jau šimtą metų, bet šiandien pažiūrėjęs į jo fotografiją nustebau: “Oba, jis gi panašus į Erlend Oye!”… Ir dar: “Ar visi akiniuočiai tokie talentingi?”… Na, bent jau šitie du – tikrai. Bet apie norvegą pastaruoju metu daug prirašyta, todėl jį paliekam nuošaly ir susikoncentruojam ties jo angliškuoju broliu. Tuo labiau, kad ir proga yra. Didelė proga. Taigi…
Ponios ir ponai, Jarvis Cocker! Taip taip, tas pats charizmatiškasis, ekscentriškasis ir visoks kitoks, deja, nebegyvos grupės Pulp frontmenas. Tik nesakykit, kad jums nepatiko Pulp, nes man, „britpopo vaikui“, jie buvo vieni geriausių. O turint omeny, kad debiutinį mini-albumą jie išleido dar 1983 metais, kai aš dar turbūt tik mokiausi laikyt šaukštą rankoje, Pulp, teoriškai, galėjo patikti ir mano tėveliui su mamyte. Bet čia buvo tik pirmas, nelabai vykęs, žingsnis. Grupė palaipsniui tobulėjo ir pagaliau iššovė… praėjus 12 metų nuo debiuto! Dabar jau turėtų būti aišku, jog Pulp nevalia lyginti su šių dienų britų didžiaisiais („next big thing“), kurie dažniausiai blyksteli puikiu debiutu, o po metų jau niekas tokių nebeprisimena. Taigi Pulp buvo/yra legenda. Dešimtasis dešimtmetis, kartu su Blur, Oasis, Suede, Manic Street Preachers, Radiohead, priklausė ir jiems. Tai buvo „britpop“ aukso amžius… Bet išaušo naujas šimtmetis. Pulp pasitraukė iš olimpo. 2001 metais pakankamai netikėtai pasirodęs „We love life“, tapo jų gulbės giesme. Brandus albumas, sudarantis įspūdį, kad grupė dar gali labai daug, tačiau nuo tada apie Pulp mes nieko nebegirdėjome…
Ir štai praėjus penkeriems metams – džiugi žinia. Pasirodo Jarvis Branson Cocker negali nedainuoti. Na taip, šen bei ten jis periodiškai pasirodydavo, sudainuodavo kokią proginę dainelę ar sukomponuodavo melodiją (sklando gandai, kad prieš kelis metelius netgi ir mūsų šalį aplankė, bei plokštelių sukinėjimu liaudį linksmino, kuo aš pats, tame renginyje dalyvavęs, truputį abejoju), na bet koks maestro Vytautas Kernagis juk irgi „Mūsų dienos kaip šventė“ kartą per metus Katedros aikštėj sudainuoja… Taigi, naujas, debiutinis, dabar jau ne grupės, o atlikėjo, albumas. Prisipažinsiu, po minėtų metamorfozių truputį nerimavau, žiūrek ims, pasikvies madingų superprodiuserių, užpils elektroninio padažo, vokalą, jei toks apskritai bus, pakoreguos kompiuteriai… Ir visgi aš rėkiu „valio!“ – iš kolonėlių skamba… naujas Pulp albumas! Paklausykite „Don‘t let him waste your time“, „Heavy weather“ ar „From a to i“ – tai nėra dar viena madinga šiandienos britų muzika, dar vieni Arctic Monkeys. Ne. Tai net ne šiandiena – tai tas pats „auksinis“ dešimtasis dešimtmetis. Jei tu, kaip ir aš, vis dar esi kažkur ten, pasiruošk geriausiam, drąsiai spausk „play“, pažadu – tau patiks. Trylika kūrinių, plius „hidden track“ (paaiškinkit man, kodėl/kaip/kam taip stipriai prigijo ši poalbuminių siurprizų tendencija). Senas geras brit-pop. Ką gali žinoti, gal istorijos ratas sukasi ir visa tai grįžta jau artimiausioje ateityje(?)… Tuo labiau, kad ir pats Jarvis dainuoja: „The future starts tonight“. O jei visgi tau dėl to pasidarytų neramu, pabaigoje išgirsi: „Everything is gonna be alright“…

Alfonso Cuaron „Žmonių vaikai“ (Children of Men)

Meksikiečių kino režisierių Alfonso Cuaron pažįstame. Matėme du garsiausius jo filmus: šviesų, paaugliškai išdykusį „Taip pat ir tavo mamą“ bei pačią niūriausią, todėl įdomiausią Hario Poterio versiją. Britai mano neapsirikę pakviesdami meksikiečių režisierių ekranizuoti „nacionalinę Anglijos eksporto prekę“, todėl Londone jam sudarytos sąlygos dirbti ir toliau, ekranizuojant futuristinį 86-ių sulaukusios rašytojos P.D. James romaną. Čia autorius vėlgi lieka ištikimas niūriai, įtampą skatinančiai atmosferai ekrane – tam, ką jau matėme į didįjį ekraną perkeliant J.K. Rowling knygą.

Filmas Lietuvoje rodomas jau keletą dienų, tad kai kas jau žino ne tik siužetą, bet ir tam tikrus nepasitenkinimo filmu aspektus: filmui trūksta siužetinių linijų, banaloka pabaiga, palydima patekimo į „gelbėjimo“ laivą simboliniu vardu „Rytojus“. Dar galiu pridėti, kad jau nuo pat pirmų minučių nepasitikėjimą kelia negrabūs futuristiniu atžvilgiu sprendimai – argi po 20-imties metų dar galėtų būti praeito amžiaus gamybos ir dizaino dviaukščiai autobusai arba tokie lengvieji automobiliai? Ir dar… Nors kovinė linija žavi profesionalumu, gal net pranokstančiu prieš keletą metų rodytą „Juodojo vanago žūtį“, filmo melodraminė linija, švelniai tariant, yra sentimentali. Filmas iš tikrųjų neatrodo toks išbaigtas, kaip dabar ekranuose karaliaujantys M. Scorceses „Infiltruoti“ ar Alfonso Cuaron tautiečio A.G. Inarritu „Babelis“.

Ir vis dėlto stoju į „Žmonių vaikų“ gynėjo poziciją. Skaityti toliau…

Elektroninės muzikos ir džiazo sintezė: „Dictaphone“ & Juozas Milašius

Foto iš vakarykščio (2006 lapkričio 4 d.) koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje:

Įspūdžiai – komentaruose-> Skaityti toliau…

Kitas puslapis »