Tony Scott – DÉJÀ VU

Pelnytai įtakingiausią pasaulinio kino kalvę Holyvudą peikiantys dėl lėkštumo, kino, kaip meno niveliavimo į vidutiniškumo lygmenį, reguliariai yra priversti nutilti, kada susiduria su užatlantės tikrų profesionalų, demonstruojančių dar ir akivaizdžiai gerą skonį, darbais. Tokių darbų JAV kino horizonte mažuma, tačiau vis dėl to pasitaiko. Malonu, kad 2006 metų antroje pusėje gerų amerokoniškų filmų tikrai užderėjo. Štai detektyviniam žanrui atstovaujančiu “Infiltruoti” dar galime žavėtis kino teatruose, kai pasirodė ekranuose kitas puikus šios stilistikos atstovas “Deja vu”. Jei “Infiltruotų” didžiulę kino įtaigos “jėgą” galėjome užrašyti į nuopelnus fenomenalaus pripažinimo režisieriui ir aktoriams, tai paanalizuokime, kas po debiutinių “Deja Vu” seansų privertė nedrąsiai jiems nebūdingai pliauškėti delnais nefestivalinių tradicijų žiūrovus, palikusių dėl filmo įdomumo nebaigtas doroti popcorno dėžutes.

Manydamas, kad papasakodamas kas vyksta filme atlikčiau nusikalstamą veiką prieš tuos, kurie dar tik žiūrės filmą, sakau, – “Deja vu” yra kinas, kurį verta pamatyti. Filmo režisieriaus kotiracija kino pasaulyje yra kokiais trimis laipteliaus žemiau nei M.Scorceses, o ir iš aktorinės pusės čia lemia irgi “trigubai mažesnės pajėgos, jei žiūrėsime vardų kiekio “žvaigždiškumą”. Tačiau filmai lygiaverčiai geri. Kas gi užtikrino “Deja vu” sėkmę? Be minėtų faktorių, labai išskirčiau ir dar vieną – filmo prodiuserį.

JERRY BRUCKHEIMER didžiai žinoma asmenybė Holyvudo kino industrijoje. Deja, didžiąją daugumą jo įdirbio kaip tik asocijuotume su vidutiniško meninio lygio, gerokai “bedvasiais”, užtat kupinais įtempto veiksmo, prifarširuotų brangių spec. efektų filmais. Na, pavyzdžiui, daug primintų jo organizuoti filmai “Perl Harboras”, “Armagedonas”, kiek geresnis “Uola” (The Rock) – bendradarbiaujant su rež. M.Bay. Bebaigiant pastarąjį, mirė Jerrio partneris Don Simpson. Atrodė, kad likęs vienas Bruckheimeris tęs tokių pat filmų “kepimo“ tradicijas, nes jam vadovaujant pastatyti ir “Karibų piratai, “Juodojo vanago žūtis”, “Valstijos priešas” ir dar daug daug panašių įspūdingų, bet menkai turinčių bendro su kino menu, individualumo paieškomis kūrinių. Tokie pat buvo ir jo darbai su ankstyvaisiais britų režisieriaus TONY SCOTT filmais – „Top Gun“, “Griausmo dienos” (Days of thunder) su tuomet kylančia žvaigžde Tom Cruise ar prieš dešimtmetį parodytas “Raudonasis potvynis (Crimson Tide) su Denzel Washingtonu, taip pat “Valstijos priešas” (The enemy of state). Gal būt Scotto-Washingtono dueto sukurtas filmas “Degantis žmogus” (Man on fire, 2004 m) prieš pradedant su jais dirbti kuriant “Deja vu”, privertė įžymųjį prodiuserį atsipeikėti nuo vien action dominavimo? Kaip bebūtų, naujasis “pasikartojimas mintyse” (taip galima išversti iš prancūzų kalbos “Deja vu” ) gavosi nepalyginamai šiltesniu, “žmogiškesniu” Jerry Bruckheimerio produktu, jokiu būdu neatsisakant ankstesniems jo filmams būdingų tvyrančios įtampos, gaudynių, sprogimų sferos… Aišku, tai lėmė ir kitų kūrėjų pastangos… Skaityti toliau…

GERIAUSI 2006 METŲ ALBUMAI.

Tikrai, tuoj pasipils, tad.. Tegu būna lengvai pasiekiama vieta su įv. nuorodomis. Jeigu rasit ką įdomaus, rašykit komentaruose, o aš jau kaip nors perkelsiu į temos kūnelį. Naujausiai atrasti topai – viršuje. Visa kita – pagal ABC.

Largehearted Boy [Blog]
Asobi Seksu – Citrus
Camera Obscura – Let’s Get Out of This Country
Casey Dienel – Wind-Up Canary
Destroyer – Destroyer’s Rubies
Grizzly Bear – Yellow House
Joanna Newsom – Ys
Josh Ritter – The Animal Years Skaityti toliau…

Naujas A. Mamontovo projektas “Mandalos” – šiandien per “Opus3″

Jeigu neklausot radijo stoties “Opus3″, nepastebit bėgančios eilutės LTV laidų eteryje, žinokit – šiandien 20 val. laidoje “Elektrolankos” galėsit išgirst subj. laukelyje minimą projektą. Hey Ho!

r/s “Opus3″->
“Elektrolankos”->

“Mažųjų žvaigždžių ringo” finalas

Juokinga, kai į “Euroviziją” besiveržiantys Lietuvos atlikėjai, tiki, jog pasaulį gali nustebinti arabiškais motyvais, britpop‘u ir pan. – galima pagalvot, kad tos dvasios perteikime esame pažengę žingsniu į priekį. Visai kita situacija, kai sekmadienio rytą įsijungi LTV ir stebi “Mažųjų žvaigždžių ringą”… Manęs visai nestebina, kad rytoj šios laidos finale tarp septynių dalyvių – net 2 atlikėjos moderniai atliekančios lietuvišką folk‘ą: Sigita Padvariškytė ir Ieva Strončikaitė. Pasakytumėt, kur gauti jų įrašų – lėkčiau vidury nakties. Būčiau prodiuseris – žinočiau koks ir kieno albumas bus sekantis.
Kas: “Mažųjų žvaigždžių ringo” finalas
Kada: 10.30 (gruodžio 17 d., sekmadienį)
Kur: LTV

Ankstesnis Ievos Strončikaitės pasirodymas (25 min 05 s) ->
Ankstesnis Sigitos Padvariškytės pasirodymas (38 min 45 s) ->

50 geriausių 2006 video

Metams artėjant į finišo tiesiąją tokio pobūdžio viščiukų skaičiavimo bus daugiau negu reikia, bet.. Kol kas pirmas didelis rimtas blynas – blogo “DoCopenhagen” pateiktas video topas. Man svarbu, kad jis atitinka mano muzikinę filosofiją – indie, alternative. Visi video ->

O čia nr.1 – ironiškas, “LT United” stiliaus (ne video) darbas su puikia choreografija – “OK Go” ir “Here It Goes Again”:

[video]http://www.youtube.com/watch?v=pv5zWaTEVkI[/video]

Aki Kaurismäki – PRIEMIESČIO ŠVIESOS (Laitakaupungin valot)

Rašyti apie kino centre “Skalvija” pradėtą rodyti suomių filmą “Priemiesčio šviesos” yra pakankamai keblu. Visų pirma, kad minint kūrinį, būtina pristatyti jo autorių Aki Kaurismaki. Antra, filmas neabejotinai priskirtinas “keistųjų” kategorijai. Taigi, jei man ar kam nors kitam jis suteikė daug malonumo ar neišreikšto išoriškai kaifo, kitą “Priemesčio šviesų” neordinarumas gali nuvilti, nepatikti. Žodžiu, pristatydamas filmą negali būti tikras, kad tai, ką pamatei, patyrei seanso kino salėje metu, pajus ir kiti. O apie populiariausią ir žinomiausią už Suomijos ribų kino autorių Aki Kaurismaki, senokai tapusį viena iš svarbiausių jų “eksporto prekių” (šalia kokių “Nokia”, Kalėdų senio, ledo ritulininkų ar autolenktyninkų), pasakoti šiandien atrodo kaip blogas tonas – visa apie kiną informuojanti žiniasklaida mirga nuo jo charakteristikų. Kaipgi be šito, jei “Priemiesčio šviesos” buvo ką tik pasibaigusios Scanoramos “vinių”, jei Kaurismaki save pasauliui pristato su originalios ir nepakartojamos ironijos dozėmis. Ir ne vien filmuose…

Niekaip neišvengsiu Suomijos režisieriaus netiesiogiai nepriešpastatydamas JAV komikui Woody Allenui. Abu jie ironizuoja savo visuomenę ir terpę, kurioje gyvena. Aišku, Amerika ir Suomija visapusiškai skirtingos Vakarų kultūros šalys. Todėl judviejų filmai skirtingi – vien sulyginus dialoginę kalbą, kokius skirtumus patirsime! Tačiau savo esme abu kino grandai pasiekia tą patį fenomenalų rezultatą – ironizuodami, kartais akivaizdžiai pašiepdami savo tautų personažus, jų silpnybes, dešimtmečius išsilaiko populiaruiausiųjų kino kūrėjų sąrašuose. Suomiai turėtų piktintis jų vaizdavimu Aki Kaurismaki filmuose – čia herojai ir kvailoki, ir lėtapėdžiai, ir nelaimėliai įvairiausiose srityse. Brolių Aki ir Mika Kaurismaki filmai kategoriškai skiriasi nuo holivudinio kino tradicijų, kas populiaru Suomijoje. Bet nežiūrint viso to, šie autoriai yra garbinami. Aki Kaurismaki nebaramas, kada neatvyksta į patį prestižiškiausią šalyje priėmimą Nepriklausomybės dienos proga pas Prezidentą, pasiteisindamas, kad jo manymu tuo metu vyko kažkoks ledo ritulio mačas, nekritikuojamas ir tuomet, kai “ supykęs” išvadina Socialinių reikalų ir sveikatos ministrę “viso Suomijos kvailumo įsikūnijimu į vieną moterį”, kai ji uždraudžia rūkymą baruose, tuo, pasak Aki, griaudama šalies barų kultūrą. Prestižiškiausias kino festivalis Kanuose aiškiai “sušilusį” su buteliu rankoje prisitatantį spaudos konferencijose režisierių ne tik nepasmerkia, bet padaro tarsi tradiciniu savo talismaną neįsivaizduodami jo filmų premjerų ne Kanuose. Fenomenas tęsiasi net pas mus: perpildytose Scanoramos seansų salėse, kai kurie žiūrovai atsiliepimuose sakė, jog pamatytos “Priemiesčio šviesos” juos nuvylė. Ir ką gi, per pirmą filmo rodymo seansą dabar Skalvijoje, neliko nei vienos tuščios vietos…

Kas gi gali nuvilti “neužsigrūdinusių” ankstesniuose filmuose prie Aki Kaurismaki stiliaus žiūrovų “Priemesčio šviesose”? Neabejotinai, jog esant aiškiam, net primityvokam siužetiniam veiksmui, laukiame to, ką matome “normaliame” kine – visai kitokio emocionalumo, personažų reakcijų, siužetinių posūkių, dialogų. Šiame, paskutiniame trilogijos kūrinyje (pirmoji buvo “Debesys išsisklaido” apie bedarbius, antroji “Žmogus be praeities” (didysis Kanų prizas), rodytas Lietuvos repertuare, apie benamius, šią, trečiąją – “Priemiesčio šviesos” režisierius vadina filmu apie vienatvę) matome tarsi “atbulinį” filmą, lyginant su tuo, ko tikimės. Akivaizdu, kad režisierius specialiai daro, jog “savo viduje” nesuprastume, kodėl būtent netradiciškai ir taip kitoniškai elgiasi pagrindinis personažas apsaugininkas Koistinenas. Manau, taip režisierius juokauja su mumis. Tuo žavi kritikus ir “pasikausčiusius” gurmanus. O “neatlikusių namų darbus” ir atsitiktinai užėjusius, varo į neviltį belaukiant “normalaus” reginio. Kas perskaitys ką čia parašiau, pabandykime “įeiti” į Aki Kaurismaki kiną, vedami jo logikos:
“Kai aktorius pereina iš vieno kadro kampo į kitą, mano supratimu, yra vizualus efektas. O kai jis nusivelka švarką, jau “action”…

Šyptelėkime. Ir priimkime tokį suomio tipą, kokį rodo mums Aki Kaurismaki. Žmogus, jaunystėje dirbęs paštininku tik todėl, kad baigęs darbą 11 valandą, galėtų kasdien pasižiūrėti po 4-5 filmus, žino ką sako: “Jau dvidešimt metų sąmoningai auginame žiūrovus, žiūrinčius tik vieno tipo filmus. Sunaikinti kino klubai, kad niekam neateitų į galvą pareikalauti kažko kito, nei siūlo dabartinis repertuaras.”

Taigi, jei norite pamatyti KITOKĮ kiną, “Priemiesčio šviesos” yra kaip tik tas atvejis.
Filmas Lietuvos k/t repertuare->
imdb->

Iggy Pop & The Stooges @ Arena Riga

Galvoje sukasi pora atlikėjų vardų, kurių, manau, rokenrolo mūza niekada neapleis, o tai reiškia, kad anie jei tik turės sveikatos, man tebebus aktualūs ir reikalingi iki paskutinio vinies smūgio graban. Vienas ryškiausių jų – Iggy Pop kurį visada svajojau pamatyti ir išgirsti gyvai.

Kažkuria prasme esu dėkingas sovietų kolaborantams, kurie kadaise užėmę TV bokštą padėjo plėtotis pop kultūrai Lietuvoje, nežinia ar sąmoningai. O gal tik bandydami nukreipti jaunų žmonių dėmesį nuo tuo metu vykstančių įvykių… Kaip bebūtų, tuomet per kiekvieną dieną transliuojamą piratinę/pogrindinę MTV pirmą kartą išgirdau ir pamačiau Iggy Pop. Klipe jis atliko savo vėlyvojo laikotarpio kūrinį Candy su ta gražia B52’s mergaite (Uuu…ugniniai plaukai). Šitos dainos pakako, kad vėliau įvaldyčiau kaugę Iggy Pop albumų ir, vau, netgi (pasakysiu paslaptį) retkarčiais pasistaipyčiau prieš veidrodį bandydamas imituoti šito psicho judesius scenoje.

Arena Riga salėje pasidabinau The Stooges marškinėliais ir nušokavau link fotografų zonos, kurią vėliau pavadinome voljeru, nes iš vienos pusės – staugianti minia, o iš kitos – mikrofono laidu mums nugaras plakantis ir kur kas garsiau nei trys tūkstančiai susirinkusių žiūrovų staugiantis Iggy.

Nutuokiau, kad šį vakarą Iggy tikrai negros savo solinių dainų (o ir reklama užsiminė), kurias jis darė nuo septyniasdešimtųjų vidurio, kuomet išsiskyrė su savo grupe The Stooges. O ir gerai kad nebuvo jo solinių kūrinių, nes juk jei ne Sex Pistols, tai The Stooges tikrai padėjo pamatus įvairiausioms agresyvaus maišto formoms pop muzikoje (ne, ne, tik nereikia to “Beatles dalyko”).Beje The Stooges kitąmet išleis naują albumą ir žada skambėti taip, kaip jie skambėjo “tada”. Skaityti toliau…

Мумий Тролль @ Utenos pramogų arena 2006.11.30 vs. Camouflage @ Galaxy 2006.01.02

Vilnius sulaukė dar vieno, jau ne pirmo šiais metais, muzikinio maratono. Ketvirtadienį rusiškos ir ne tik muzikos gerbėjai judėjo į Utenos pramogų arena paklausyti jau senokai sostinės nelankiusių, vis dar Rusijos poproko flagmanų Мумий Тролль, o šeštadienį kiek vyresnė publika, senieji romantikai ėjo į klubą… Forum Palace klube Galaxy koncertavo vokiečiai Camouflage.

Skaityti toliau…

Trečiasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Vis dėlto nenormalu, jog g-taske visai nepastebėtas praslinks šis festivalis, prasidėjęs jau penktadienį.

Mačiau jame tris filmus, kuriuos tiesiog nevalia praleisti. Pirmą dieną rodytas „FILMAS APIE KRZYSTOFĄ KIESLOWSKI (Still alive. Film o Krzystofie Kieslowskim) yra nepapratai aktualus kino mėgėjams. Pasirodo didysis Lenkijos kino metras, “degė” kurdamas filmus. Iš čia ir visiškas išsekimas, depresija, net kai kurių liudininkų laikoma, kad sutriko psichika. Filmas pastatytas su didžiule pagarba ir meile.
Dar kartą rodomas 6 d. – 15.15

O štai sekmadienio du filmai buvo tikri festivalio favoritai. Visiškai be vaidybos elementų dokumentoka – daugiau kaip 60-ies metų senumo kadrai rusų filme BLOKADA. Užpildyta SKALVIJA užgniaužusi kvapą valandą turėjo unikalią galimybę be dirbtinumų matyti realius Leningrado blokados vaizdus II pasauliniame kare. Stebinantis artilerijos techniškas lygis prieš 65-ius, sugriovimų ir gaisrų mastas, ŽMONĖS, lavonai gatvėse, pergalės saliutai – štai kai kurios detalės iš šio nuolatinio judėjimo (kas reikštų gyvybę) ekrane filmo. Tai negalima pasakoti ir komentuoti – tai reikia matyti. Tikiuosi vienintelio filmo kartojimo, pirmadienį 20.30val. nepraleisite.
Šaunu, kad labai Rusijos kūrėjams bus padėję Lietuvos kino meistrai – Šarūno Barto studijos specialistai atliko didžiai reikšmingą darbą – prisidėjo prie supernatūralaus garso sukūrimui to meto juostai. Taip pat labai šaunus žiūrint iš techniškos pusės autorių sprendimas į filmą nedėti nei vieno komentatoriaus bei kitokio žodžio, nei vieno istorinio fakto. Tik giliai liksiantys atmintyje kadrai…

Į sekantį seansą susirinko ko ne visa kino ir teatro kritikos kohorta. Būtent į jį taikė atidarymo dieną Vilniaus Meras. Šiandien jo nepastebėjau, užtat šmėstelėjo tarp žiūrovų vienas LR ministras. O filmas lenkų, KAIP TAI DAROMA (Jak to sie robi). Filmas kurtas 3,5 metų. Jo autorius Marcel Lozinski šiame tarpe buvo SKALVIJOJE jo filmų retrospektyvos proga ir pasakojo, kad daro tą filmą. Jis baigtas vasarą. Tačiau dėl neaiškių priežasčių (viena iš jų, kad jis pasakė TV redaktoriui, kad darbuodamasis pasijuto kaip socializmo laikų reporteris), filmas buvo pristabdytas ir tik prieš savaitę imtas rodyti Lenkijoje. Gal dėl to filmo dar nėra imdb archyvuose.
Taigi “Kaip tai daroma” primena savo dvasia įsimintiną čekų filmą iš festivalio Nr.1. – ČEKŲ SVAJONĖ  (apie reklamos specialistų melagingą įtaigą liaudžiai dėl neegzistuojančio prekybos centro atidarymo). Bet čia realus ir žinomas Lenkijos VIEŠŲJŲ RYŠIŲ specialistas (tą užaštrina radijo laidos rodymas, kada pilietis keikia tą specialistą, jog anksčiau sukūrė tikrą”niekšą”, kuris dabar sėdi Briuselyje) įrodinėja, kad galima paėmus ir atrinkus pagal savybes žmogų iš gatvės padaryti žinomu ir populiariu politiku. Darbo metodai “žiauriai” įdomūs, vertingi pamąstymui ir aktualūs. Po įdomaus valandos žiūrėjimo vienu momentu ima rodytis, kad filmas bus be finalo, kad apsiriboja kūrėjai tik tos “darbo technikos” demonstravimu ir išviešinimu. Ar taip ir liks, ar vienas iš atrinktųjų taps tuo “įžymiuoju”, siūlau būtinai kas galite pasižiūrėti gruodžio 5d. nepatogiu 14.30val. laiku.

Daugiau informacijos apie k/f -> 

Žvilgsnis į muzikos rinką gruodžio mėnesį.

Pamenat, kažkada klodavau einamąjį mėnesį planuojamų išleisti albumų paklodes? Man tai patikdavo, bet darbo prie to (formatavimas, etc.) velniškai daug, o visiems atrodo, kad tiesiog copy-paste. Nusispjoviau. Bet pastebėjau, kad kur kas daugiau energijos į tai įdeda žmogus iš “Gramofono” – Andrzej Tuniewicz. Visko jis neapžioja, bet tai tikrai geriau nei tiesiog vardai ir pavadinimai. Taigi, skaitome apie muzikos rinką gruodžio mėnesį.