Myliu tave, Paryžiau / Paris, je t’aime

Praeityje garsios Prancūzijos kinematografijos pavardės Carne savininkui, tik ne a.a. Marceliui, bet jaunam Tristanui Carne, kilusi mintis sukurti šį filmą, realizavosi neįtikėtu daugelio pasaulio šalių kino kūrėjų sambūriu. Taip, tik toks, į šūkį panašus filmo pavadinimas „Myliu tave, Paryžiau“, matyt, ir tegalėjo sutelkti nepakartotiną žvaigždyną. Patikėkite, neturiu patosinių reklaminių užmačių, bet tai, ką regi ekrane, o dar daugiau, skaitai titruose, tiesiog pribloškia. Netgi nebus tiksliai apibūdinta, jog didžiulė grupė kino (ir muzikos (Marianne Faithfull ) taip pat – red. past.) žvaigždžių, kai kurios iš jų neabejotinai kultinės asmenybės, susirinko tam, jog sukurtų trumpus gal 4-ių, gal 7-ių minučių filmukus užduota tema, tarsi sudalyvautų mums gerai pažįstamame „Pravdos“ vienos minutės“ festivalyje ir sukurtų 18-a savų epizodų. Mat tai ką regime ir atpažįstame ekrane, atrodo, ne viskas. Nespėdamas skaityti finaliniuose kino juostos titruose viso prisidėjusiųjų sąrašo, atsitiktinai pastebiu paminėtą gero pažįstamo Vudžio Aleno, „Marijos Antuanetės“ stačiokės Asia Argento pavardes – jų nei pamatysi ekrane, nei rasi kokiuose filmo aprašymuose. Gal misteris Alenas bus parašęs kokią frazę (gal žodį pakeitęs), o Asia kadro gilumoje sėdėjo kur skverelyje, kada kolegos vaidino prieš kamerą? To nesužinosime. Ir nereikia. Svarbu, kad tas gausus kino profesionalų būrys, kuriuos matome, kartais vos spėdami atpažinti, puikiai realizuoja užduotį – atskleisti savajame epizode kažką jautraus, šilto iš pačių susigalvotų žmogiškųjų santykių sferos. Kai kada tie kontaktai tarp personažų labai tikroviški ir natūralūs, kai kada – kiek sukinematografinti, kad mums būtų įdomiau, bet visada vienaip ar kitaip jie susilieja į amžiną bei išskirtinį žmonijos jausmą – meilę. Kai kuriuose epizoduose šis jausmas keistokai išreikštas, kai kada sunku ir nusakyti, kur, kame jis, bet pamatę visus 18-a mozaikos segmentėlių visuomet surasime ir mintį, ir norą padiskutuoti su draugais apie tai, ką matėme. Tik filmo tempas nesuteikia tam laiko – reikia greitai įsitraukti į kitų personažų gyvenimiškus reikalus…

[video]http://www.youtube.com/watch?v=LkrqtxogmME[/video]

Ir specialiai neskubėjau pabrėžti, kad pagrindinis veikėjas, visų tų likimo posūkių kaltininkas ir kiekvienos rodomos istorijos dalyvis – Paryžius. Nė akimirkai neabejoju, jog tik šis romantiškos meilės, gal ir aistros miestas sugebėjo sukviesti šias ryškias kino žvaigždes, kai kurioms suteikiant galimybę tik šmėkštelėti ekrane. Žiūrovai, pabuvoję jame, supras tai. O tie, kuriuos sužavėjo filme miestas ir jo trauka, gal užsibrėš tikslą būtinai jame apsilankyti… Skaityti toliau…

Scott Walker – “30th Century Man”

Londone jau pristatytas, vasario mėnesį Berlyno kino festivalyje bus parodytas dokumentinis filmas apie kultinę roko muzikos personą – Scottą Walkerį. Kas per didi persona, jeigu apie jį nė velnio nežinau? Nežinau, bet faktas – britų NME apklausęs šimtus žymiausių grupių, atlikėjų, Scott Walker išrinko į Didžiausią įtaką padariusių veikėjų top20.

[video]http://www.youtube.com/watch?v=dBMJ79ly3B4[/video]

Nuo tada, kai 1967 m. pasaulį išvydo jo miegamojo dramų tipo (bedroom drama) keturologija “Scott”, padarius įtaką “Pulp”, Marc Almond kūrybai iki eksperimentinių 1995 m. “Tilt” ar 2006 m. “The Drift”, kurių turbūt niekas kol kas nesupranta – žinai, kad turi reikalą su žmogumi apie kurį dar ilgai bus kalbama.

[video]http://www.youtube.com/watch?v=JEYWGQMqC74[/video]

“30th Century Man” mintimis dalinasi: David Bowie, Radiohead, Jarvis Cocker (Pulp), Brian Eno, Damon Albarn (Blur, Gorillaz), Neil Hannon (The Divine Comedy), Marc Almond, Alison Goldfrapp, Sting, Dot Allison, Simon Raymonde (Cocteau Twins), Richard Hawley, Rob Ellis, Johnny Marr, Gavin Friday, Lulu, Peter Olliff, Angela Morley, Ute Lemper, Ed Bicknell, Evan Parker, Benjamin Biolay, Hector Zazou, Mo Foster, Phil Sheppard, Pete Walsh ir kt.

http://www.scottwalkerfilm.com

Juodoji orchidėja / Black Dahlia (rež. Brian De Palma)

Vienišas skrybėlėtas tipas, apsirėdęs nebe nauju kostiumu, spėriai užsimeta nunešiotą lietpaltį ir skuba savo neatidėliotinais reikalais. Jis nepanašus į labai užsispyrusį, principingą ir siekiantį netikėtai atsiradusių tikslų. Ir jokiu būdu ne supermenas – per dažnai padaugina alkoholio bei kitų svaiginančiųjų dalykėlių, be perstojo rūko. Šis herojus menkai spalvingose, tiesiog “murzinose” kino juostose, nelauktų likimo posūkių pametėtas, atsiduria keistose, kartais rodytųsi, beviltiškose ir įtemtose dėl savo išlikimo situacijose. Tačiau jis sugeba taip įtraukti į savo dramatišką istoriją, kad žiūri tokį kiną su virpuliukais kūne. Čia veiksmas vyksta būtinai natūraliame laike, diena po dienos artėjant tragiškesnei ar geresnei atomazgai.

[video]http://www.youtube.com/watch?v=h8-lVSvjnjM[/video]

Geriausi atsiminimai apie tokį kiną, kurtą ir įgijusi populiarumą dar gerokai prieš II pasaulinį karą JAV ir baigusį savo “aukso amžių” praėjus geram dešimtmečiui po jo, bet pratęsusį savo gyvavimą dar bent porą dešimtmečių Europoje, ypač talentingų Prancūzijos kino kūrėjų darbuose, niekada neapleis. Tokio kino pavyzdžius matydavau video juostose, Lenkijos TV naktinių seansų metu ar dar vienur kitur. Tik ne kino teatruose. Šie detektyvinio siužeto filmai, kuriems prancūzų kritikas tiksliai priskyrė Film noir (juodasis filmas) terminą nepasiekė mūsų kino teatrų. Kažkada dėl ideologinių neatitikčių, vėliau, kad buvo nebekuriami kaip išėję iš mados. Dabar, kai šiuolaikinio kino raida susiduria su akivaizdžiomis idėjų, originalumo stokos problemomis, sako, šis senasis kinas ne vien prisimintas, bet tapo ir gerokai populiarus.

Nemažai prie to bus prisidėjusi paskutiniame Venecijos kino festivalyje debiutavusi kino juosta “Juodoji orchidėja”. Pripažintas ir nusipelnęs kino istorijai kaip puikių gangsterinių retro manieros filmų autorius Brian de Palma, šikart pateikia aiškiai atitinkantį film noir kanonus kiną. Skaityti toliau…

Kultūros ekspresas: A.Giniotis, OK teatras, J.Vaitkus

“Ačiū” visiems, kurie prisideda prie “Kultūros” rubrikos gausinimo. Ypač tiems, kurie žadėjo…

Pastarosiomis dienomis Vilniuje kukliai pasirodė gan nekuklūs pasendintų kūnų atvaizdai. Tai Oskaro Koršunovo teatre Jūratės Paulėkaitės ir Dainiaus Gavenonio režisuotas spektaklis KARTU*. Premjera – vasario 2 d. Daugiau informacijos ->

Sausio 30 d. (vėliau vasario 15, 17 d.) “Jaunimo teatre J. Vaitkaus naujo spektaklio “IVONA, BURGUNDO KUNIGAIŠTYTĖ” pristatymas. Daugiau ->

Panašu, kad įdomus projektas, nors informacijos ir stinga, A. Giniočio Teatro laboratorija „ATVIRAS RATAS”. Spektaklis vaikams ir jaunimui 2005 metais gavęs Auksinį Scenos Kryžių, pasirodo kažkur yra rodomas. Kur ir kada? Ghmm.. ->

Už informaciją tikras ačiū keliauja Jurgai iš Utenos (cha cha).

Nauji video: Bloc Party, Keane, The Shins, Kristin Hersh

Kai nėra jėgų aprašyti ar nors išgirsti naujus darbus, tave gelbėja “youtube”. Nueini, pažiūri, vis šioks toks įspūdis, o dar kai ir su vaizdu… Šį kartą keletas labai laukiamų (Bloc Party, The Shins), nelabai (Keane) ir stebinančių (Kristin Hersh – aš jau tuziną kartų galvojau, kad jeigu ji dar nenusižudė, tai bent muzikos nebekuria). Ghmm..

[video]http://youtube.com/watch?v=OkITsv3Nk6M[/video]

[video]http://youtube.com/watch?v=T8oRFcA0mFM[/video]

[video]http://youtube.com/watch?v=QTNbZDSWkuI[/video]

[video]http://youtube.com/watch?v=lK1bqeVqPFM[/video]

[G. lankytojų] Geriausi 2006 metų albumai

Laikas! Pasistengsiu į temą (body) sumesti visų G. nors kokią temą pakūrusių topus, kiti, jeigu nori/gali, lai sumeta savo nuomones komentaruose. Sorry, viskas susiveda į laiko trūkumą.

Taigi…

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Tomas Mi

[video]http://www.youtube.com/watch?v=jc1YhwGTyTc[/video]

Trečia: RAZORLIGHT – “RAZORLIGHT”, nes jie šiuo albumu galiausiai pasiekė tą aukštumą, kurios link veržiasi į juos panašūs. Dažnai klausytas, retai iš grotuvo išimtas, tobulas albumas.

Antra: WHITEST BOY ALIVE – “DREAMS” (ir čia Pauliau tebus naujas bei graži mūsų santykių pradžia. Aš rimtai. Rimtai dėl Whitest Boy Alive:)) Nes taip, tai vienas gražiausių vokalų. Taip, romantiška monotonija kurią net pats gerai tuo įtikėjęs galėčiau sugroti.

Pirma: MUSE – “BLACK HOLES AND REVELATIONS”.
~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Kuo man ypatingi šie (jau praėję) metai? Visų pirma Lietuvoje, pagaliau albumus išleido britpop atstovai BRAINERS, bei jau visur viešai suspėti pagarbinti GRAVEL. Albumai nėra tempiantys iki pasaulinių standartų, bet visgi to mes dar neturėjom, ir to, bent jau man, trūko. Tuo tarpu pasaulyje 2006 metais mano madas diktavo „indie“. Tik šįkart, šalia stiprių indie pop/rock albumų sužibėjo ir indie electronica. Buvo ir puikių sąlyginai „meinstryminių” darbų. Tačiau finale nugalėtojas liko vienas.
Bet apie viską iš eilės. Štai sąrašas ryškesnių 2006 metų albumų:

[video]http://youtube.com/watch?v=51V1VMkuyx0[/video]

PETER BJORN AND JOHN „WRITER‘S BLOCK“
Tinkamo indie rokelio pavyzdys. Būtų tiesiog geras albumas, jei ne “Young Folks” – nepamenu savo gyvenime atvejo, kad pirmą kartą girdint dainą per kūną lakstytų šiurpuliukai…

GRAHAM COXON „LOVE TRAVELLS AT ILLEGAL SPEEDS“
Pirmasis labiau užstrigęs albumas. (Buvęs) BLUR gitaristas dar yra toje stadijoje, kai kiekvienas naujas albumas yra geriausias jo diskografijoje. Skaityti toliau…

Atsargiai – žaidimas “Sellaband”!

Kol keletas jaunuolių morališkai ruošiasi Arcade Fire koncertui ir naujam albumui, trumpai pristatau vieną įdomų projektą. Tarkime, pavadinsiu g-taskas.lt blogo nuolatinius plepius melomanais, kuriems rūpi daugiau nei muzikos klausymas. Be to nuobodaus fakto apie atlikėjų/grupių support’ą perkant originalius CD lyg ir niekuo pasigirti negalime. Tačiau yra tokie vokiečiai ir olandai, kuriems parūpo muzikinio pasaulio kaita ir kurie sugalvojo tokį žaidimą. Žaidimo esmė – suvienyti muzikantus, muzikos mylėtojus ir investuotojus vardan muzikos. Be abejo, kiekvienas verslo projektas turi paslėptą pelno troškimą, tačiau gal geriau žodį kitą apie žaidimo idėją.

Nori prisidėti prie draugo, pažįstamo ar tiesiog gero atlikėjo svajonės išleisti albumą? Žaidime tu – Believer’is. Pasitikrini savo kreditinę kortelę, išsirenki Artist’ą (ieškai jų tame pačiame žaidimo puslapyje), kuriuo tu tiki (t.y. nori viena ar keletu plytelių nutiest jam takelį į įrašų studiją), nusiperki jo akcijų (1 = 10$) ir… lauki. Juokinga, ką? Iš tikro, kiekvienas Artist’as, norintis išleisti albumą (profesionalioje įrašų studijoje su palaikymu), pateikia savo kūrybos atraižų. Vadinamieji Believer’iai klausosi ir renkasi favoritus, pirkdami akcijas. Artist’ui pardavus 5000 akcijų (vadinasi, surinkus Believer’ių, vertų 50000$), už tuos pinigus (neva, už tuos pačius 50000$) yra pasamdomas profesionalus A&R (Artist&Repertoire; skautas) žmogus, taip pat prodiuseris, kurie kartu su Artist’u paverčia kūrybines atraižas normaliu albumu profesionalioje studijoje originalaus CD formatu. Artist’as savo tikslą pasiekė. Fanai (Believer’iai) gauna originalius CD. Artist’o muzika patalpinama Sellaband (žaidimo pavadinimas ir pati organizacija) portale download’ams. Visos pajamos, gautos iš reklamos, pasidalijamos tarp Artist’o, Believer’ių ir Sellaband komandos. Taip pat muzika pardavinėjama CD formatu – vėlgi pajamų dalybos. Kuo sėkmingesnis Artist’as, tuo didesnė tikimybė uždirbti Artist’ui, Sellaband ir netgi Believer’iui. Yra dar daug gerų dalykų, kuriuos būtų galima papasakoti, bet skaityti mokate patys. Klausyti – taip pat. Žemiau – tik viena miela grupė Second Person, momentais primenanti Portishead, Massive Attack, tačiau turinti savastį:

[video]http://youtube.com/watch?v=t_OyWJIUWYY [/video]

Kažkuo netikite? Šiais laikais visko pasitaiko. Baigdamas tiesiog išdėstau faktus:
1. Sellaband startavo 2006 rugpjūčio mėn.
2. Šiuo metu yra virš 1660 Artist’ų, iš kurių 2 jau surinko reikiamą 50000$ paramą iš Believer’ių.
3. Albumo gimdymui jau ruošiasi Nemesea (olandų alternative metal/rock/goth band) ir Cubworld (amerikietis acoustic/ambient/soul/electronic).
4. Tarp Artist’ų galima rasti 3 lietuvių grupes (Dr. Green, Kuosma Raja, junkfoodgang), 4 latvių ir 3 estų atstovus.
5. visa kita – www.sellaband.com

[Video] Camera Obscura – If Looks Could Kill

Kažkas sako, kad kolektyvo 2006 metų albumas “Let’s Get Out Of This Country” tėra gražus darbas, tiesiog nugrimztantis atmintyje kaip toks. Ghmm.. Jeigu ne tikrai silpnas garsistų, suvedėjų darbas, aš jį mielai laikyčiau metų top33. Iš “Belle and Sebastian” pabėgęs moteriškas vokalas, nerūpestingumas + ankstyvųjų “Cardigans” pop/rock dvasia. Šiandien tuo galima įsitikinti stebint sausio 29 d. singlo pavidalu išleidžiamą “If Looks Could Kill”.

[video]http://www.youtube.com/watch?v=ztIWgEO0vRc [/video]

Renginiai: Vasaris

Vasario 1 – 11 d. Vilnius (Skalvija), Kaunas (Senamiesčio kino klubas), Panevėžys („Garsas“)
Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“

Vasario 5 d. 19 val. Vilnius (Skalvija)

Regimanto Adomaičio jubiliejinis vakaras�

Vasario 7 d. 19 val. Vilnius (Skalvija)

Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmo “Dienų tėkmėj” premjera

Vasario 11 d. Vilnius (“Pramogų bankas”)

Bill Evans / Randy Brecker ,,Soulbop band” koncertas�

Vasario 16-22 d. Vilnius (Skalvija)

Woody Alleno filmų retrospektyva

Vasario 22 – 25 d. Vilnius (Litexpo rūmai)

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2007�

Dar kas nors?

Gyvenimo žaidimas / MURDERBALL

Keista (ar ne?). Vieno lietuviško forumo lankytojas apie filmą skelia žiaurią, bet nestebinančią tiesą – “nemanau, kad filmas apie invalidus bus įdomus”. Tuo tarpu debiutuodamas “Sundance” festivalyje “Murderball” gauna žiūrovų simpatijų prizą. IMDB balsuotojai, kurių dauguma iš JAV, įtaiso filmą tarp 40 geriausių dokumentinių, tad įdomu, kaip “Murderball” seksis Lietuvoje? Ir toks palyginimas ne tam, kad prifarširuoti erdvę spaudos ženklais – žiūrint neapleidžia jausmas, kad vertinimas tiesiogiai priklauso nuo to, kur (kurioje šalyje) šis filmas rodomas. JAV ir Kanados regbio rinktinės kovoja dėl pasaulio čempionų titulo? Tokia nesąmonė šios sporto šakos fanatikui galėtų prisisapnuoti tik baisiausiame košmare – negarsėja jos kaip regbio valstybės. Bet situacija keičiasi, kada kalbama apie neįgaliųjų sportą, požiūrį į neįgaliuosius. “Murderball” – tai lyg reklaminis klipas (filmas iš tiesų naudojamas propagandiniais tikslais gerąja prasme) informuojantis žmones apie tuos, kuriems gyvenime pasisekė mažiau.

[video]http://youtube.com/watch?v=_kaT5dDiISw[/video]

Kodėl tai įdomu? “Murderball” sukaltas ant kiek kitokios, nei galima tikėtis, platformos. Jo pagrindinė ašis – JAV ir Kanados regbio invalidų vėžimėliuose komandų kova, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, tikslas – auksas Olimpinėse žaidynėse. Tada tai filmas apie stiprius/kitokius žmones, asmenybes. Filmo režisieriai iš pradžių bijoję, kad gali pritrūkti įdomių pagrindinių herojų, vėliau prisipažino, kad juos teko atrinkinėti – tiek daug buvo. Ir tik galiausiai, kada siužeto dinamika kiek nuslūgsta, įsigilini ant kieno pečių visa tai statoma. Tačiau tai nesukelia gailesčio, greičiau jau inspiracijos. Nėra čia “visas pasaulis kaltas dėl to, kas man atsitiko, aš turiu teisę pykti”. Atvirkščiai – kiekvienas herojus turi tikslą, asmeninį gyvenimą, praeitį – kaip kiekvienas mūsų. Ir kai patys tenkindami ir savo smalsumą, režisieriai įtraukia epizodus, kuriuose kalbama apie seksualinį pajėgumą, išgirsti be jokių kompleksų pasakojamą dar vieną anekdotą arba net prisipažinimą, kad dabar su moterim kažkam pradėjo sektis geriau.

“Murderball” kiek užburia dinamika, humoru, muzika, bet iš tiesų tai labai intymus pasakojimas. Per ilgus filmavimo metus režisieriams pavyko tapti žaidėjų/trenerio šeimų nariais, perimti jų požiūrį. Gal tik su retom išimtim, kamera dirba vėžimėlyje sėdinčio žmogaus galvos aukštyje (“ass level view”). Sunku patikėti, kad būdamas taip arti, gali išvengti šio filmo smogiamosios jėgos. Žiūri, matai kaip keičiasi rodomi žmonės, tavo požiūris į juos ir galvoji, o ar pats nors kiek viduje judi, esi pajėgus keistis? Tai tam tikras kiekvieno filmo vertinimo rodiklis, bet į tai visi turit atsakyti patys sau. Tiesiog nueikit ir išbandykit save.

Filmas Lietuvos k/t repertuare->

Oficialus filmo tinklalapis->

Murderball imdb duomenų bazėje->

Kitas puslapis »