Dešimt metų kanadietiškam power-pop’se: The New Pornographers – “Challengers” [2007]

Kuo daugiau sukausi šitoj visoj karuselėj, tuo stipriau jaučiau “The New Pornographers” kūrybos pilnatvę. Vyrukai padirbėjo iš peties, padarė viską ir iki galo, kad pakviestų mane į didelę šeimą, nuotykingai keliaujančią aplink savo garsų pasaulį per veik 50 minučių. Šeima, verta atskirų credit’ų dalybų – Neko Case, AC Newman, Nora O’Connor (prisidėjo prie Andrew Bird kūrybos), Kathryn Calder (Immaculate Machine), Dan Bejar (Destroyer, Swan Lake) ir, regis, bent dvidešimt kitų, skirtingų kiekvienoje dainoje balsų. Nuo pat albumą atidarančios tikrų tikriausios AC Newman gyvenimo istorijos, iki tokių pat turtingų vokaline ir lyrine prasme Neko Case solavimų. Drąsos “Challengers” netrūksta: paleistos nuo grandinės fleitos, maištaujančios kartu su sluoksniuotom daugia-vokalinėm linijom ir Broken Social Scene vertu orkestru. Čia pat arkadiškos ugnies liežuvius kiša styginių, klavišinių rifai, po lengvai sklandančio vyriško falseto kauke prisidengęs Newman’as, ne, palaukit, visas Newman’ų choras, įsisiūbuojantis iki ironiškų epų, kurie savo įsakmia (kone pikta!) jėga verste verčia nuo kėdės. Prancūziškos triūbos, arfos, ypatingai man patrauklus bandžo, melodionas, tiek daug gyvų instrumentų jėgos nematė nė viena ankstesnė NP daina. Kaip ir nematė prieš tai neprasižiodavusio Dan Bejar, kuris savo nenuspėjamai džiaugsmingu balsu, vargiai panašiu į kokį kitą, įsipina ne tik į dainas, bet ir kelias iš jų praturtina savom “literatūrinėm nesąmonėm”.

Vienoj lentynėlėj su The Shins, ši sklandi, šviesi, smagiai įsibegėjanti kiekviename kūrinyje kelionė man – viena gražiausių šiemet.

P.S. AC Newmanas tikras šaunuolis: ėmė ir pats aprašė kiekvieną albumo dainą >>

Bibliotekininkai gali pasidomėti NP video-biografija-interviu, kurį jie ima patys iš savęs >>

The New Pornographers – “All the things that go to make heaven and earth” (Pitchfork festivalyje)[video]http://youtube.com/watch?v=uwnqLjcEi20[/video]

Positivus festivalis. Latvija, Salacgriva liepa 27-28.

Latviją aš myliu ne tik dėl daugiau nei 300 km besitęsiančio pajūrio, Rygos bokštų ar tiesiog dėl „važiuoju ir prigriūnu kur noriu“ keliavimo būdo. Tiesiog ten groja gera muzika.

Į festivalį atvykau prieš geras tris dienas. Tikėjausi pagulėti prie jūros, įsijausti ar galiausiai pailsėti nuo…poilsio. Dėl nesibaigiančios audros laukimas prailgo, tačiau buvo verta.

Pirma diena.

Buvo gana baugu, kai tik prasidėjus festivaliui ir užgrojus pirmosioms vietinėms grupėms, prie scenos dėmesį muzikai rodė, nesumeluosiu, apie 10 žmonių. Tačiau vakarop, kai jau gerokai įsilijo, didžiojoje scenoje pasirodė Badly Drawn Boy ir tada minia gerokai padidėjo. Taip, tai tas pats apkūnus vyrukas su močiutės megzta kepure. Ilgaplaukis barzdyla, tarsi koks metafizinis sandėlininkas, iš Mančesterio pramoninio rajono. God bless you all, you‘re standing in the heavy rain, – pasisveikino “meškinas”, kaire ranka laikydamas Guiness bokalą, o dešine spausdamas gitaros grifą. Man patinka, kai scenoje stovi tiek žmonių, kiek reikia, ne per mažai ir svarbiausia, kaip teko įsitikinti The Concretes atveju, ne per daug. Bardas pagrojo apie valandą, tiesa, daugumoje dainas iš naujausio savo darbo, tačiau hitų taip pat nepagailėjo. Buvo gana laisva stovėti negausioje publikoje, susimojuoti ir persimesti su atlikėju viena kita replika. O už jas netoliese stovinčiam latviui Badly Drawn Boy padovanojo lūpinę armonikėlę. Vos liesdami stygas ar barbendami į klavišus bei metalofono geležėles vyrukai privertė užmiršti, kad per nugarą bėga lietus, o kojos tuoj tuoj prasmegs į purviną žemę. Gryniausias nuoširdumas ir jausmas, tarsi klausytumeisi muzikos ne po atviru dangumi, prie didelės scenos, o kaip, mėgstu sakyti, savo virtuvėje.

Žvilgterėjus į laikrodžius ir įsitikinus, kad festivalio rengėjai laikosi grafiko, netrukus jau sveikinomės su Brett Anderson. Jį įšrinkome festivalio nugalėtoju kategorijoje „Bretas Andersonas“, nes vaikinas atrodė pritrenkiančiai – soliarizuotas veidas, per kilometrą šviečiantys balinti dantys ir, žinoma, nuostabūs plastiški judesiai. Atrodė, kad jis mėgavosi ne tik publikos dėmesiu, tačiau ir pats savimi. Jo muzikos skambesys niekuo nesiskyrė nuo Suede, tad net jei tai ir duoklė mums, tebūnie, aš mielai padainavau su juo Trash, Beautiful Ones, ar galų gale Saturday Night. Žinoma, tarp šitų hitų įsipynė ir naujos dainos iš solinio albumo. Nepasakyčiau, kad jose trūksta „kažko tokio“, tačiau lengvas nusivylimo jausmas neapleidžia. O gal tai tik dėl to, kad jis tebenaudoja Suede sėkmės formulę. Kaip bebūtų, kaip įtartinai Brett‘as neatrodytų (nutarėme, kad koncerto metu jis buvo „ant kažko“), širdies į savo šou jis įdėjo ir dar kurį laiką atsisveikindamas sau kumščiu trankė į krūtinę. Priminsiu tik, kad Latvijoje jis groja jau antrą kartą.

Mumij Troll buvo pirmojo vakaro „vinis“ ir manau, teisėtai. Ką tik išleidę naują albumą, kuriuo šiek tiek reabilitavosi po Mergers and Acquisitions, prieš publiką jie stojo su nauju skambesiu ir su ta energija, kurią kadaise generavo Točno Rtut Aloe turo metu. Sugrojo beveik visas dainas iš AMBA albumo ir, žinoma, daug ką jau žinomo ir girdėto. Supratau, kad scenoje šie keturi vyrukai sugeba savo muziką vartyti kaip tik nori. Geležinis bosas ir virtuoziškai valdoma Juros Calerio gitara. Jei kas atsimenate MT per šiūmetinį pasirodymą Vilniuje, tą koncertą galite ramiai užmiršti, ten grojo tikrai ne MT. Žinoma, vietoj Delfiny jie galėjo pasirinkti kokią kitą dainą (kiek gi galima), tačiau pasirodymą vertinu labai gerai. Jau vien dėl to, kad per kiekvieną naują turą jie sugeba savo muziką pateikti nauja koncepcija, įvaizdžiu ir skambesiu. Šį kartą tai sunkaus roko siautulys, aštrus ir stiprus garsas. Antra valanda nakties ir išties gerokai viršyti lūkesčiai.

Antra diena

Kaip pastebėjote rašau tik apie pagrindines festivalio grupes. Ne tik dėl to, kad vargu ar kam įdomu skaityti apie keliolika Latvijos grupių ar prostitutę Tanel Padars, tačiau ir dėl to, kad taupydami jėgas, antrą dieną į festivalį atėjome į vėlyvą pavakarę. Mačiau kaip suvenyrų palapinėje kažkas išdėliojo pardavimui The Concretes albumus ir jau ketinau kelis jų įsigyti, tačiau vidinis balsas pakuždėjo, kad prieš tai geriau būtų jų įdėmiai pasiklausyti. Ačiū mano vidiniam balsui, nes taip ir nesupratau kur vokalistė Maria mokėsi dainavimo ir kam jų muzikoje be gausybės instrumentų reikalingos trys elektrinės gitaros. Kaip pasakė Clandestino, The Concretes – tai tas pats kaip Gintarė Karaliūnaitė (ji bent dainuoti moka) nutarusi pagroti roką. The Concretes pasirodymas buvo tikrai nuobodus, dainos vienodos ir perkrautos instrumentų. Kas patiko – tik vokalistės plaukai ir be galo seksualus švediškas akcentas. Ji žodį „love“ taria kaip „lIOvF“.

Po The Concretes atėjo Stereophonics ir ramiai, užtikrintai nunešė visiems stogus. Taip pat energingai, kaip ištroškęs atidarai butelio kamštelį. Daugumoje jie grojo naujas dainas, atrodė puikiai, savimi pasitikintys ir žinantys ką daro. Jei nepatinka, neklausykit, maždaug tokia žinia ėjo iš grupės, tačiau man patinka. Ir tai, ką girdėjome, patiko visai tūkstantinei miniai. Nors ir nežinodami žodžių visi pagaudavome tekstus nuo antro priedainio ir kaukėme kartu su Stereophonics. Dar kartą, tai – grupė, kuri puikiai groja gyvai ir kuri nesigėdytų į užpakalį įspirti broliams Galagheriams. Enjoy James, – atsisveikino Stereophonics, leidę pasijusti vos ne Glastonbury lygio festivalyje.

O James mes vėliau pavadinome reiškiniu, tikrai ne grupe. Tim Booth tikriausiai savo išvaizda, plastika ir gėriu žibančiomis akimis, kurias neabejoju, tikriausiai įžiūrėjo net toliausiai stovintys, pritrenkė ir paguldė ant menčių. Net autorius, klausydamas Say Something bandė praryti teniso kamuoliuką įstrigusį gerklėje. Pusė pasirodymo buvo sustatyta iš Seven ir Laid albumų dainų, dar šis tas naujo (jie rengiasi išleisti albumą) ir pabaigai nuostabi She’s a Star versija. Tai buvo pats jaukiausias ir gražiausias pasirodymas, kurį man teko matyti. Koncertas atvirumu ir nuoširdumu prilygo nebent prieš keliolika metų Profsajungų Kultūros Rūmuose matytus The Band Of Holy Joy. Gal pasakysite, jog tai pataikavimas publikai, kuomet Tim Booth pasirėmęs ant apsauginių pečių sudainavo dainą, tačiau nei mes, nei jis negalėjome vieni nuo kitų atitraukti žvilgsnio. Jautėmės tarsi per hipnozės seansą, o jis regis džiaugėsi, kad kažkur Dievo pamirštame užkampyje šitie žmonės dainuoja kartu su James.
Verta paminėti jų bendravimą ne tik su publika, tačiau ir tarpusavyje. Kai kas nors iš narių atlikdavo solinę partiją, kiti į jį žiūrėdavo ir palaikydami šypsojosi, o kai jie susipainiojo ir pradėjo groti ne tą dainą, viskas virto vos ne puikiu jam session.

Festivalio faktai:

Tikslus laiko grafikas, gausus maistas, judėjimo laisvė, nuostabi pušimis apaugusios pakrantės gamta ir … nei vieno policininko. Muzikos garso kokybė – nepadoriai tobula!. Tiesa, suvenyrų pasirinkimas gana menkas, tačiau porą parsivežiau – James marškinėlius ir šiek tiek erzinančią slogą.

Renginiai: Rugpjūtis

Akimirkai net suabejojau, ar rugpjūčio renginių kalendorius atitinka G. formatą… Renginių nedaug, spėju, vieni vertingiausių susiplos į vos ne kasdieninius Kristupo gitarų koncertus, bei į garbės reikalo klausimu tapusį festivalį.

1 d. 21.15 KPAD: Julio Medemo filmas “Poliarinio rato meilužiai” (152 min., 1998, Ispanija). (imdb: 7.8/10) (traileris+foto)
Vilniaus mokytojų namų kiemelis

Ana ir Otto rašė kits kito vardus nelyginant ženklus, atsisakė laikinumo, gyveno viename rate, mylėjo(si), svajojo apie poliarinę diena, kuomet už horizonto nenusileidžia “vidurnakčio saulė”. Nepaisydami šalčio du meilužiai stengėsi paneigti nenumaldomą pabaigos grėsmę, gyveno rato formos atsitiktinumų pasaulyje, kuriame oras buvo pripildytas prasmingo laukimo nuotaika. Jie išvien stengėsi atsakyti į klausimus, į kuriuos nėra atsakymų. Kas slypi po vardu – ženklu? Ką ženklai dar numatė? Režisierius Julio Medem vysto, rodos, paprastą meilės istoriją, bet poetiškas režisieriaus kalbėjimo būdas, nekasdieniški dialogai padaro siužetą gilų ir ypatingą. Visos istorijos atvaizdavimo detalės ekrane puikiai iliustruoja kiekvieną pasakojimo žodį. Nors centre žmonių emocijos, filmas palieką ganėtinai šaltą įspūdį, tačiau tai tikriausiai tik stichiškas šaltis iš šiaurės, bandantis atvėsinti mylimųjų kaktas ir prigesinti meilės formas. Filmas 1999 metais apdovanotas dviem svarbiausiais Ispanijos kino apdovanojimais – “Goya” statulėlėmis.

3-5 d. Spartakiada
Kernavė

8 d. 20.00 Zucchero koncertas
Utenos pramogų arena

8 d. 21.15 KPAD: Luiso Bunuelio filmas “Tristana”. Paskutinis Sauliaus Macaičio tekstas
Vilniaus mokytojų namų kiemelis

10-11 d. Baltijos garsas
Kernavė

15 d. 21.15 KPAD: Carlos Sauros filmas “Palesink varną” (Ispanija, 1975 m., 107 min.).
Vilniaus mokytojų namų kiemelis

Filmas pasakoja apie devynmetę Aną, gyvenančią Franko režimo sukaustytoje Ispanijoje. Jauna mergaitė patiria daug žiaurių įvykių ir traumų. Jos serganti motina mirė skausmuose, jos mergišius tėvas, Franko armijos generolas, miršta meilužės glėbyje. Mergaitė gyvena savo prisiminimų pasaulyje, o vaizduotėje ją lanko ir su ja kalbasi mirusi mama…
Kaip ir dauguma Carlos Sauros filmų, sukurtų Franko režimo sąlygomis, šis hipnotizuojantis filmas po užuominų ir simbolių šydu slepia prieštaringas politines temas. Visuomenės represija tampa raktu į keistus vingius Anos istorijoje ir paraleles su Ispanijos politinėmis aktualijomis.

18 d. 19.00 � okantys Dervišai (Turkija)
Lietuvos nac. filharmonija

Ištrauka: Mevlevijos brolijos nariai garsėja savo ritualiniais šokiais. � okėjai trumpais dešinės kojos judesiais priverčia kūną suktis ant kairės pėdos. � okio apeigose (vadinamose Sema) grojamas tam tikras muzikinis repertuaras – ay>n, kurį sudaro į keturias dalis suskirstytos vokalinės ir instrumentinės kompozicijos. Jas atlieka vienas arba daugiau dainininkų, fleitininkas (neyzen) ir du perkusininkai, grojantys timpanais bei lėkštėmis. 2005 m. Mevlevi Sema apeigas UNESCO pripažino Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru.

21 d. 19.00 Autobiografinio spektaklio „Pradžia“ eskizas (A.Giniočio globojamas “Atviras ratas“)
Vilniaus mokytojų namų kiemelis

21-23 d. Arfos muzikos vakarai (Kristupo vasaros festivalis)
Taikomosios dailės muziejuje

28 d. 19.00 “Trys paršiukai” (A.Giniočio globojamas “Atviras ratas“)
Vilniaus mokytojų namų kiemelis

24-26 d. BE2GETHER
Norviliškių pilis

24-26 d. Mėnuo Juodaragis
Zarasų ežero saloje

25-26 d. Klusa Daba
Ryga, saloje, AB Dambis vietove

Dar?

Artemoltobuffa – “L’Aria Misteriosa” [2007]

Man tikrai nieko nemoka už itališko indie-popso prominimą. Nene, jūs nieko panašaus neprisigalvokit. Aišku, čia jums ne Sigur Ros ir ne Under Byen, čia yra itališkas, beveik iki akustinio, išsinuoginęs popsas. Ne, aš irgi nesuprantu, apie ką kalbės dainose, bet tikiu, kad per muziką perleistus jausmus galiu suprasti giliau, nei bandydama išlaužti iš draugo italo bent kokį grubų anglišką vertimą. “Artemoltobuffa” – tai dainų ir tekstų rašytojas Alberto Muffato, įkvėpęs kažkiek teisingų atlikėjų – Bonnie Prince Billio, Yo La Tengo, Red House Painters, Sufjano, Nick Drake, Low – kūrybos, sukūrė albumą, kuris peržengia šios elegantiškos kalbos ribas. Tai lyg jaunas stiebelis šiandieninėje itališkos muzikos tundroje, kažkur tarp versų gracingai slepiantis tėvynainių tradicijas ir tą švelnų, ilgesingą, bet taip retai pasireiškusį Fabrizio De Andre liūdesį.

Gi nepasidarys įrašas blogesnis nuo to, jei žinosim, kad ten Alberto yra garbinamas kritikų už nuostabią, gilią ir prasmingą poeziją, o “L’Aria Misteriosa” laikomas vienu laukiamiausių Italijoje indie albumų po gražaus debiuto. Bet kai ko paslėpti net po nepažįstamos kalbos klodais tikrai neįmanoma – tai ta lyriška, kone kinematografiška gracija lengvai tariamuose žodžiuose – taip kalba tik žmogus, suvokiantis kiekvieno skiemens vertę ir prasmę tarp eilučių; motyvas, kuris čia užlieja pažįstamai skambančia nostalgija, kitur – ramiom pučiamųjų, styginių arba nuotaikingom elektrinės gitaros aranžuotėm, abstrakčiais sintetiniais aikčiojimais arba tyvuliuojančiais pianino klavišais ir palydinčiais atmosferiškais gitaros rifais, ir visa tai skamba lyg žadėta, bet neišgirsta dalis jausmingo garso takelio, skirto La Finestra Di Fronte, Le Conseguenze dell’amore, ir tiems, kas nesipriešins nupučiamas paslaptingo, veneciško oro dvelksmo.

Artemoltobuffa myspace, oficiali svetainė, bei laukiamiausias linkas parsisiuntimui – komentaruose.

Kas apleido video?

Nemanau, kad tai buvo gera mintis. Juolab kiekvienas, pasirodo, ieškom klipuose skirtingų dalykų, kitaip vertinam. Manau, mažai kas sutrukdys prominti savo asmenines, “emocionalias” simpatijas. Štai keletas naujų senienų, kurias šiaip ne taip pavyko atkast iš archyvų. Vis tas tikėjimas, kad kažkas kitas padarys darbus už tave… Didesnioji dalis vaizdų – daugiau pristatomieji albumų atgarsiai, nei pretendentai į metų klipą, nors kas dabar juos žino… kitą dalį pasilaikiau dedikuotiems straipsniams apie tų atlikėjų albumus, žinau kaip labai norėsit apie juos parašyti, taip? Gaila, negalėjau įdėt Animal Collective, John Vanderslice, Manic Street Preachers, Richard Hawley naujų singlų… patikėkit, negalėjau. Lieka pasitikėti jumis, kad ir taip jais pasidomėsit.

The Go! Team – “Grip Like a Vice”
[video]http://www.youtube.com/watch?v=w6KfJcjrSTM[/video]

Rufus Wainwright – “Rules and Regulations”
[video]http://youtube.com/watch?v=nNd5R7FQBFg[/video] Skaityti toliau…

Muzika reklamoje. Geriausia 2006/7. (Pagal creativity-online.com)

Creativity-online padarė gerą darbą ir atrinko reklamas, kurių garsinė pusė nenusileidžia, papildo ar net perspjauna vaizdinę. Tarp pavyzdžių ir tiesiog vykęs jau sukurtos muzikos panaudojimas (nuotaiką pakeliantis (!?!) Royksopp “Remind Me”), ir tiesiog gražūs garsiniai efektai (Skoda), ir tiesiog “youtubininkus” prigavusi idiotiška “Starburst” dainelė, ir speciali kompozcija Johnnie Walker – kas kart žiūrint, klipo gale man per kūna nueina šiurpuliukai… Jeigu bus pageidaujančių, ateityje galima būtų įdėt, kad ir pavienius, bet naujus ir vykusius reklamos/muzikos projektus. O dabar.. Halei-hip-iš-hop-žiūrim:

Geico / Royksopp “Remind Me”
[video]http://youtube.com/watch?v=H02iwWCrXew[/video] Skaityti toliau…

KAI MOKINYS PRANOKSTA MOKYTOJĄ…

Žinot tą atvejį, kai mokinys pranoksta mokytoją? Tai va dabar pabandysiu susukti tokią legendą. Žinia legendomis visiškai pasitikėti nevalia, bet čia jau Jūsų reikalas, o aš tiesiog papasakosiu taip, kaip visa tai atrodė stebint mano akimis.

Taigi, 1989 metais, kažkur amerikoje susikūrė tokia „indie rock“ grupė INTERPOL. 2002 metais jie išleido debiutinį albumą. Kažkur kitoje vandenyno pusėje, keli anglai paklausė to įrašo ir sumetė kažką tokio, maždaug „ir mes taip norim“. Taigi ir jie įkūrė grupę, pavadino ją EDITORS ir ėmė „atkalinėt“ tokį patį roką. Sakydamas „tokį patį“, turiu galvoje ne tik muzikos garsus – net ir dainininko balsas buvo INTERPOL vokalo kopija! Būtent čia aš dedu atskaitos tašką ir simboliškai pervadinu grupes – nuo šiol INTERPOL yra mokytojai, o EDITORS – jų mokiniai. Jūs jau turbūt supratot kur link aš suku(?).

Skaityti toliau…

Ačiū Švedijai: “Boat Club” – “Caught The Breeze” [2007]

Nors visą vakarą mane galbėjo amerikiečių “The Shins” pop-tiunas “Australia” (tiesa, dar ir pigus ispaniškas Jumilla regiono vynas), vargiai jis būtų buvęs toks geras, jeigu jo nebūtų patiūninę švedai “Peter Bjorn & John” (pamenat animacinį švilpautojų klipą?). Lyg išgirdę pagalbos šauksmą, jiems (ir man) padėti nutarė EP “Caught The Breeze” išleidę jų tėvynainiai “Boat Club”. Pasakysit “girdėjom tai jau ir “The Embassy”, ir “The Tough Alliance” kūryboje”, bet aš šiuo atveju pabūsiu šališkas ir pacituosiu vieno “Joy Division” gerbėjo nuomonę apie prie šaknų grįžusius “Interpol”: “Kuo daugiau grupių panašių į “Joy Division”, tuo geriau”. Išvertus į žmonių kalbą, mintis būtų – kuo daugiau gerų grupių, tuo geriau. Vėl švelnus vyriškas vokalas, sintezatoriai ir taip puikiai į šokių/pop ritmą įvilkta melancholija, kad nejučia imi tikėti legendinės grupės “Foje” žodžiais, jog sielos džiaugsmas iš tiesų slepiasi liūdesy.

Aš tikrai tikiu, kad muzika gali išgelbėti pasaulį. Ir ne vieną. Vis dar tikiu.
Boat Club – Memories
Boat Club :: Spanish Castles (išimta)
Boat Club – Always away.mp3
Boat Club – Warmer Climes

Likusias 2 EP dainas galite paklausyti čia ->

Nuoroda į visas 4 aukščiau minėtas dainas – komentaruose.

Pretendentai į “Nationwide Mercury Prize”

Šiandien buvo paskelbti pretendentai pasiimti apdovanojimą už geriausia, kas yra UK muzikinėje padangėje. Pernai prizą ir £20 000 priglaudė “Arctic Monkeys”, užpernai – “Antony And The Johnsons”. Šiemet.. Teks palaukti iki rugsėjo 4 d., bet pgl. bukmekerių spėjimus, grupių/atlikėjų šansai šiemet atrodo maždaug taip:

4/1 Arctic Monkeys
4/1 Amy Winehouse
8/1 The View
8/1 Klaxons
8/1 Jamie T
8/1 Dizzee Rascal
10/1 The Young Knives
10/1 Fionn Regan
10/1 Bat For Lashes
12/1 New Young Pony club
12/1 Maps
12/1 Basquiat Strings

http://www.nationwidemercurys.com

Iron & Wine – The Shepherd’s Dog [2007]

Čia turėjo būti A-ketvertuko vertas įrašas apie Sam Beam (Iron & Wine) naująjį darbą. Vietoj to rašinėlio gausit kiek-įmanomą-pagal-Karoliną trumpą, sausoką anonsą, idant nesupyktų viena mielesnių indie leidybinių – Sub Pop, neseniai išplatinusi visiems blogams prašymą išimti ketvirčiu anksčiau nei reikėjo “nusileakinusį” floridiečio albumą. Tiesa, pasirodo “leakintojai” apsigavo: dėdė Semas jau ruošia jums sekantį savo LP. Paima rankas, gitarą ir suraizgo neišeidamas iš namų. Argi ne dream job?

Karpant mano ilgąją apžvalgą.. mėgstu atlikėjus, kurie rizikuoja, su kiekvienu albumu kur nors nueidami. Kur galima nueiti, pradėjus nuo miegamojo sienomis nutrintos lo-fi-alt-folk poezijos? Ogi į visas keturias puses. Su kolektyvu Calexico nukeliavęs nuo bendro turo iki džiaziškų trupinėlių bendram darbe “In The Reins”, prisidėjęs prie garso takelių filmams “In Good Company” bei “Garden State” (šitam coverinęs Postal Service kūrinį), o savo soliniuose įrašuose apnuoginęs viską, kuo kada nors dabinosi folk’as, jis, pasak ankstyvųjų gandų, pateikė vieną labiausiai išbaigtų ir rafinuotų srities darbų. Tik įprastiems savo gerbėjams perprantamą ne taip lengvai. Skaityti toliau…

Kitas puslapis »