- Tarptautinis modernaus šokio festivalis (spalio 4-8)

Ne ne, tai joks renginys – tiesiog Jurgos pateikiamos “Kultūros karuselės” atitikmuo muzikos naujienų fronte. Tik jeigu Jurga rašo tinginiam, tai Paulius rašo tokiems patiems kaip jis pats – irgi tinginiam. Tai štai, ką aš šiandien sužinojau apie tai, kas įvyko šią savaitę…

http://radioheadlp7.com skaičiuoja paskutines valandas (rašymo metu jų liko 17) iki… Velnias žino ko. Gal norit spėti? Grupės vadyba neigia, kad jie su tuo susiję. Ką gi, ryt bus matyti.

“Blogotheque” kaip ir žadėjo, tęsia gyvų grupės “Beirut” albumo “The Flying Club Cup” įrašų skelbimą. Šiuo metu ten jau 6 dainos (žiūrėti http://flyingclubcup.com/).

Nežinau ar oficialus, bet pasirodė naujas Beck videoklipas “Timebomb”.

Nepaminėti čia visą savaitę sklandžiusios juostos apie Meg White (“The White Stripes”) sekso sceną būtų nusikaltimas.

Internete neoficialiai jau teka “Depeche Mode” vokalisto Dave Gahan naujas solinis albumas “Hourglass”, kuris pasirodys tik spalio 2č d., o oficialiai galima pasižiūrėti pirmą pristatomąją dainą iš jo – “Kingdom”.

Oficialus, nors ir ne atlikėjos rankomis darytas yra naujas rokuojančios folk’erės Lauros Veirs darbas “Phantom Mountain” – jį padarė konkurso “Sukurk man naują klipą” nugalėtojas. Sveikinam – gražiai paprastas darbas.

O taip pat nauji klipai: “Super Furry Animals” – “Run-Away” ir “Annuals” – “Carry Around”.

Patric Watson ėmė ir nušvilpe POLARIS muzikinį apdovanojimą iš “Arcade Fire”, “Feist”, “Junior Boys” ir kitų nusipelnsiusiųjų. Verta patikrinti, kas per vienas, ar ne?

“Stereogum” premjerino naująją Jonni Mitchell pristatomąją dainą “Shine” iš jos po devynerių metų pertraukos išleisto identiško pavadinimo albumo. Klausais ir kaifuoji – lyg pats Van Morrisonas būtų parašęs šį nuostabų epą (melas – jis jame tik groja).

Melancholiški australai “Lucksmiths” artimiausiu metu žada naują albumą “Spring a Leak”. O kol kas galima paklausyti dainos, kuri ten tikrai bus – “Bee Gees” koverio “I Started a Joke”.

Martin Scorsese planuoja filmuoti dokumentinį filmą apie George Harrison.

Jeigu jums ką nors sako pavadinimas “Grizzly Bear”, tai čia guli jų rugsėjo 22d. šou video versija.

Ir dar keletas naujų video iš: Jurgos, “Tunng”, “They Might Be Giants” ir “Queens Of The Stone Age”.

Gero savaitgalio!

Žymos:

Devendra Banhart „Smokey Rolls Down Thunder Canyon” [XL, 2007]

Rugsėjis 28, 2007 Parašė liu
Kategorija: Albumai, Muzika

Komentarai: 4

Valdžią barzdotų dėdžių bardų kategorijoje imant visokiems Iron‘ams ir Wine‘ams, į sceną vėl grįžta Devendra Banhart. Rankose jis vėl laiko tik gitarą, vėl sėda prie laužo ir pradeda lieti savo širdį. Vėl žodžiai skamba ne tik angiškai, bet ir ispaniškai. Sako „Cristobal“ net ir Gael Garcia Bernal‘is jam pritaria… Devendra virsta į ikoną? Turbūt, kad taip. Šiaip ar taip aplink laužą jau sėdi ištisa nuolanki minia – skambant „Tonada Yanomaminista“ prasideda šokiai, „Lover“ bei „Carmensita“ jam pritaria gospel choras, o per „Seahorse“ išgirstu pilno sąstato roko grupę. Ir ji skamba beveik kaip The Doors(!)..

Kaip ir prieš porą metų įrašytas „Cripple Crow“, naujasis albumas vėl yra epinis, 70 minučių trunkantis pasakojimas apie pasaulį, tokį koks jis yra, ir tokį, kokiame nori gyventi 26-metų-bet-jau-dėdė Banhart‘as. „Freely, freely… I wanna live that way“ – Devendra rodos niekada nesikeičia, todėl manau užtenka turėti bet kurį vieną jo albumą savo kolekcijoje ir jis bus toks pat geras kaip ir visi likusieji, ir jis pasakys viską apie šitą hipį. Aš savo vieną jau turiu senai, tačiau jei tu dar ne – kodėl nepaėmus šito?..

Žymos:

Yra specialus puslapis Kauno kino festivaliui.

Rugsėjis 26, 2007 Parašė paulius.rymeikis
Kategorija: Kinas

Komentuoti

Tik tiek. Jį rasite čia. Jeigu turite ką pasakyti, pasakykite. Skaitysime ir sužinosime. Festivalio pradžia – jau šį penktadienį, rugsėjo 28 d.

Žymos:

- Kauno kino festivalis(09 28-10 07)

Rugsėjis 26, 2007 Parašė paulius.rymeikis
Kategorija: Kinas

Komentarai: 12

Nors pirmą blyną kepantis Kauno kino festivalis akivaizdžiai nusileidžia tiek Vilniečių “Scanoramai”, tiek “Kino pavasariui”, smagu, jog tai vyksta ir… Tikėkimės, kad su kiekvienais metais festivalis tik gerės.

Peržiūrėjau didžiosios dalies filmų trailerius, pasiskaitinėjau aprašus – padariau tą patį, ką ir prieš bet kurį kitą festivalį. Savo nuomonę surašau, o jūs arba ja tikėkit, arba ne – susidarydami įspūdį patys. Žemiau rasite nuorodas į filmų aprašymus lietuvių kalba, filmo puslapį imdb tinkalapyje (jeigu egzistuoja) ir televizoriuką – nuorodą į trailer’į. Gerų jums filmų, kauniečiai ir miesto svečiai!

Tapatumai

Akmuo. Laikas. Prisilietimas / Stone Time Touch. (Kanada) Dokumentinis
Aš už Indiją /I For India. (Didžioji Britanija). Dokumentinis
Balti delnai / Fehér tenyér (Vengrija)
Dvi dienos Paryžiuje / 2 Days in Paris (Vokietija, Prancūzija)

Iš Rytų / D’Est rež. Dokumentinis
Iš kitos pusės / Auf der anderen Seite. rež. Fatih Akin (Vokietija/Turkija)

Monotonija, rež. Juris Poškus, (Latvija), 2007 m., 90 min.
Septynios mergelės / 7 Vírgenes. (Ispanija),
Sudie, Falkenbergai / Farväl Falkenberg (� vedija)

Tbilisis, Tbilisis / Tbilisi, Tbilisi. (Gruzija)

“Akmuo. Laikas. Prisilietimai” ir “Aš už Indiją” – taip vadinamiems “hardcore” dokumetšnikams – panašu, jog labai paprasti, šviečiamojo pobūdžio filmai. “Balti delnai”, “Septynio mergelės” ir “Sudie, Falkenbergai” akivaizdžiai paprasti festivaliniai filmai. Vargiai kvepia “metų top”, žiūrėk vienas įvertins už šiltumą, kitas už paprastumą, trečias už įkvepiančia istoriją. “Dvi dienos Paryžiuje” – nepasitikslinau, bet panašu į “Forum Cinemas” tipo romantinę komediją, kuriai pasisekė startuoti būtent Kauno kino festivalyje. Pagrindinė filmo aktorė ir režisierė – Julie Delpy – mergina iš kultinių R. Linklater’io filmų “Before Sunrise” ir “Before Sunset”. Tiesą sakant, panašu, kad ir šis filmas buvo įkvėptas minėtųjų – kažkas baisiai jame panašaus. Tik nenuslėpsi, jog režisierius kitas. “Iš Rytų”, turint omeny pastatymo metus (1993) ir atsiliepimų imdb kiekį, daug nesitikėčiau, nors net nemačius trailerio sunku spręsti. Tokia pati abejonė ir dėl gruzinų “Tbilisis, Tbilisisi”, nors skaitant apie pastarojo režisierių gali tikėtis bent jau žmogiškosios melancholijos. Apie latvių režisieriaus “Monotonija” info mažokai, bet filmas gavo pagrindinį prizą Maskvos kino festivalyje, kategorijoje “Perspektyvos” – per klaidą įkritus į kino teatrą būtų galima pažiūrėti. Na, ir aišku, “Galva į sieną” režisieriaus – Fateh Akin – naujas filmas (“Stambulo garsus jis laiko atokvėpiu po atsakomybės, kuri užkrito sulyg “Galva į siena” sėkme) “Iš kitos pusės”. � is net jeigu ir neperspjaus ankstesnio, turint omeny režisieriaus požiūri į jo kūrimą, turėtu paglamonėtį kinomanišką gomurį.

Muzika, keičianti pasaulį

“Silent shout” – audiovizualinė patirtis (� vedija)

Kartu su Rolling Stones (� vedija)
Kažkas atsitiko, rež. Artūras Pozdniakovas, Lietuva, 1986 m., 67 min.

Manu Chao. Pasaulinis turas / Manu Chao. World tour (Prancūzija)

Muzikos smūgis. Ritmas revoliucijai / Hitmusic. Rythm of the revolutionary (� vedija)

Neužrašyta ateitis – Džo Strameris / The Future is Unwritten – Joe Strummer (Didžioji Britanija)
S. Volkeris:Trisdešimtojo amžiaus žmogus/Scott Walker:a 30th Century Man (Didžioji Britanija)

Su muzikiniais filmais viskas paprasta. Du klasiški kokybiški dokumentiniai – vienas apie kultinės grupės “The Clash” lyderį Joe Strummer, kitas apie Scott Walker, žmogų apie kurį su pagarba kalba Jarvis Cocker (“Pulp”), David Bowie, Brian Eno, Sting, Damon Albarn (“Blur”) ir kiti. Kitas klasiškas – lietuviškas “Kažkas atsitiko”. Vargiai pats esu matęs kino ekrane…

“Silent shout” iliustruoti pridėjau jų pasiradymą su kompozicija “Heartbeats”. Ta pačia, kurią vėliau perdainuos Jose Gonzalez ir kuri bus panaudota hipnotizuojančioje SONY Bravia šokinėjančių margaspalvių kamuoliukų reklamoje. Įspūdį apie pasirodymą susidaryti galima, bet tai tiesiog koncertas – tiek ten tos dokumentikos. � io koncerto DVD nuo pavasario galima rasti jų albumo “Silent Shout” Deluxe Edition pakuotėje. Verta paminėti tai, kad minimas albumas 2006 metais dominavo muzikos kritikų topuose. Taip, tai kiek alternatyvi elektronika, bet… Ar ne smalsu įsitikinti?

“Kartu su Rolling Stones” vietinės reikšmės švedų TV filmas. Panašu, jog toks yra ir “Muzikos smūgis” – bent jau pagal tai, jog info apie šią produkciją faktiškai nėra. “Manu Chao” irgi kvepia tiesiog muzikiniu koncertu kino ekrane. Duok dieve, kad tiek jie, tiek “The Knife” būtų iš kino juostos…

Kino pasakojimai

Ali Zaoua /Ali Zaoua (Prancūzija/Marokas/Tunisas/Belgija)
Dievo valia / Om Gud vill (� vedija)
Klasė / Klass (Estija)
Klimatai /Iklimler (Turkija)
Koks vyras be ūsų? / � to je muškarac bez brkova? (Kroatija)
Ninos kelionė / Ninas resa (� vedija)
Tiesiog meilužiai / Les Amants réguliers (Prancūzija)
VIDAUS IMPERIJA / INLAND EMPIRE rež. David Lynch

Gana stipri filmų grupė. � iek tiek rezervuotai žiūriu į “Dievo valia” – juodai/baltas kinas, Nina Persson (“The Cardigans”) ir geras garso takelis dar ne pakankama priežastis eiti į kiną, nors… � iek tiek vilioja pamatyti estų “Klasė”, nors akivaizdu, kad vaizdelis bus panašesnis į SEL videoklipą “Kiemas” negu į M. Hafstrom “Blogis”. Kroatų “Koks vyras be usų?” naudoja tą puikiai išdirbtą balkanišką veikėjų-freak‘ų formulę, bet rezultatą iš neišversto trailerio nustatyti sunku. Būna ir pasiseka su tais juokeliais ir visai ne. “Ninos kelionė” akivaizdžiai ambicingas filmas, nors kartais jo vaizduojamo karo tikrumo kokybė neša į lietuvišką “Dievų mišką”. “Ali Zaoua” nors ir iš vaikų-jaunimo festivalio serijos, bet žada būti tikrai gražia žiauria pasaka. “Klimatai” reikia nueiti ir žiūrėti. Reikia nueiti – kvepia fantastiškai geru filmu. Dėl “Tiesiog meilužiai” galima spėlioti – laikmečio atmosferą (kaip ir greta pastatomas “Svajotojai”) jis atkuria puikiai, bet kodėl trailer’yje tik vienas filmo fragmentas – tik tas, kur tik atmosferą ir tegali išskaityti? Įtartina, bet kabina… D. Lynch visada pravartu pažiūrėti, bet skubėti neverta – panašu, jog filmas po festivalio įšoks į reguliarųjį kino teatrų repertuarą.

Prancūzų Naujosios bangos retrospektyva

Hirosima, mano meile, rež. Alain Resnais, Prancūzija, 1959 m., 90 min., liet. subt.
Iki paskutinio atodūsio, rež. Jean-Luc Godard, Prancūzija, 1960 m., 89 min., liet. subt.
Keturi šimai smūgių, rež. François Truffaut, Prancūzija, 1959 m., 97 min., liet. subt.
Kišenvagis, rež. Robert Bresson, Prancūzija, 1959 m., 76 min., liet. subt.
Naktis ir rūkas, rež. Alain Resnais, Prancūzija, 1955 m., 32 min., dokumentinis, liet. subt.
Pamišėlis Pjero, rež. Jean-Luc Godard, Prancūzija, 1965 m., 110 min., liet. subt.
Žiulis ir Džimas, rež. François Truffaut, Prancūzija, 1962 m., 106 min., liet. subt.

Oficialus festivalio tinklalapis – http://kinofestivalis.lt/

Žymos:

“Monologai Morė prie Ragiuzo” arba paaiškinimas – iš kur atsirado prancūzų kapinaitės Sereikiškių parke

Rugsėjis 25, 2007 Parašė Jurga Mandrijauskaitė
Kategorija: Teatras

Komentarai: 30

Praėjęs savaitgalis Vilniuje buvo turtingas menu netikėtose erdvėse.. Viena iš netikėčiausių meno erdvių, kurią aptikau netyčia saulėtą šeštadienio popietę, – tai prancūziškos kapinaitės vidury Sereikiškių parko. Tiesa, kad tai erdvė menui, sužinojau kur kas vėliau…

Sekmadienį mosikuodami bilietais grūdomės visi į sausakimšą autobusą, kuris turėjo vežti į antrajį Sirenų spektaklį iš Prancūzijos “Monologai Morė prie Ragiuzo” (režisierius Valery Deloince).

Maloniai paprašyti užsitraukti užuolaidėles, visi puolėm vykdyti nurodymus, ir pamažu autobusas pajudėjo žiūrovui nežinoma kryptimi. Lydimi nematomo pasakotojo, ekrane stebėjome video instaliaciją, vaizduojančią miestelio gyvenimą, kraštovaizdžius, žmonių portretus.. Toks keistas jausmas apima: nematai kurlink vairuoja autobusas ir net nenori žinoti.. Tiesiog norisi išjungti smalsumą (ir nesidairyti pro užsilikusius langų plyšelius), o atsiduoti istorijos tėkmei, leistis į netradicinę teatrinę kelionę po Morė-siur-Ragiuzo.

Autobusui sustojus, visi tyliai išsilaipina ir išvysta šviečiančius kaimo trobesių siluetus.. Čia nėra ekskursijos vadovo ir nebegirdime pasakotojo balso, tad patys nieko nelaukę slampinėjame po kaimelį (lyg po Rumšiškių muziejų), kaišiodami nosis į gyventojų miegamuosius, virtuves, kartais pasijausdami nejaukiai, aptikę ten gyventojų figūras..

Apvaikščioję trobesius, netikėtai išgirstame garsus iš šalia esančių “miestelio kapinių”, kurios jau iš toli švytėjo žvakutėmis ir žibintais lyg vėlinių naktį.. Mirusieji, nuo vieno kapo iš kito, ima pasakoti savo gyvenimo istorijas. Pamažu po dalelę lyg dėlionė lipdosi tikroji Morė-siur-Ragiuzo kaimo istorija… Ji pilna visko – neatskleistų žmogžudysčių, meilės istorijų, ištvirkavimų, išprievartavimų, juokingų šeimyninių konfliktų ar tiesiog tragiškų įvykių. Kiekvienas mirusysis vos per porą minučių spėja atskleisti ne tik savo charakterio ypatumus, keistumus, bet ir savo likimą. Antkapiai, kapo puošmenos tarsi buvusios asmenybės atspindžiai, net ir po mirties daug ką nebyliai pasakantys apie mirusiojo buvusį gyvenimą, socialinę padėtį ir t.t. Na, kad ir kapo su keramikine šunelio figura istorija sukėlė ne vieną dalyvio šypsnį. Kapo šeimininkai papasakojo apie ilgai trukusį šeimyninį konfliktą dėl šuns, kurį iš didelės meilės šeimininkas pasiėmė po mirties į kapą su savimi. O žmona, visą gyvenimą pavyduliavusi dėl didesnės meilės šuniui nei jai, nesutiko gulti į tą patį kapą su jais abiem, todėl buvo palaidota šalia. Štai tokias ir kitokias istorijas klausėme vieną po kitos.

Tą vakarą mirtis nebeatrodė liūdnesnė nei gyvenimas. Mirusieji neatrodė tokie tolimi ir neprieinami.. Anaiptol, režisierius tarsi priartino šiuos du pasaulius, leido pažvelgti su humoru į tai, ką dažnai laikome tabu, neliečiamybe..

Pasivaikščiojimą po miestelį užbaigėme Morė-siur-Ragiuzo bare, kur šeimininkai vaišino prancūzišku vynu.. Tikru, beje.

Įspūdis tikrai toks keistas ir įdomus, kai teatras iš scenos keliasi į atvirą miesto erdvę. Tikriausiai dar keisčiau visas šis spektaklis, su kapinaitėmis ir sklindančiais iš anapus balsais vidury Sereikiškių parko, pasirodė ir daugeliui prašalaičių, tais vėlyvais vakarais visai netyčia keliavusiems tiesiog pro šalį ir nesupratusiems, kas čia vyksta.. Bet gal tuo ir įdomus buvo šis savaitgalis, kad nežinai, kur ir ką buvo galima aptikti, ko tikėtis..

Galutinis vertinimas būtų teigiamas dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia – dėl idėjos, dėl teatro be aktorių (tik su jų balsais), dėl netikėtos erdvės (net jei ją atradau visai netyčia dieną prieš), dėl netikėtų techninių sprendimų (balsų iš žemės ir antkapių), dėl pačios pjesės linksmumo (net jei jos pagrindiniai herojai mirusieji). Na, gal akimirkomis ir prailgdavo tų mirusiųjų monologai, bet iš esmės spektaklis savo neįprastumu tikrai buvo vertas teatro gurmanų dėmesio.

Foto: Dmitrijaus Matvejevo

Žymos:

THE FIERY FURNACES “Widow City” [Thrill Jockey, 2007]

Rugsėjis 24, 2007 Parašė lukas never
Kategorija: Albumai, Muzika

Komentarai: 4

Žinant jų produktyvumą (5 albumai per 4 metus) ir tą faktą, jog paskutinis buvo tik 2006-ųjų balandžio mėn., išgirdęs, jog naujausias jų darbas “Widow City” išleidžiamas šį spalį, sunerimsti: “ką, užsikimšo mūzos?” Tačiau viskas gerai. Tikrai. Jie ką tik pakeitė įrašų kompaniją, jie netgi numatė turą Amerikoje ir Europoje. Didysis brolis iš Friedbergerių broliško-seseriško dueto, Matthew, 2006-aisiais taip pat išleidęs dvigubą solinį albumą, dabar skelbia įprastinėmis tapusias naujienas. Padarysiu mažytę pauzelę.. Dabar pusiau cituoju: “jau baiginėjam dar vieną albumą, vardu “Back to Begamo”, kuriame bus sesutės Eleonor rinkinys jos mėgstamiausių mano arijų”. Arijos? Keista? Kodėl – Matthew atskleidė, kad dar dirba ties rokenroliniu baletu. O ką? Kažkas tarp pirštų/rankų šokio ir indiškos pop muzikos, aiškina Matthew. Na, pažiūrėsim-išgirsim-pamatysim. O kol kas galime tenkintis šeštuoju albumu, kuris tęsia gražiausias tradicijas tų tikrųjų ugningų krosnių. Vėl keli motyvai vienoje dainoje, žaismingas Eleonor vokalas, visą pasaulį apimančios dainos, Matthew multi-multi-instrumentalistika; galima ir šokt, ir dainuot, ir ieškot siūlo galo jų naratyve. Drįstu spėt, kad, jeigu šis duo ir toliau kurs tokia sparta, tai jie greičiau apdainuos viso pasaulio valstybes ir sostines nei su 50-čia valstijų apsisuks šaunusis Sufjan Stevens. Bet tai – spekuliacija. Kol kas neragavusiems siūlau bandyt įsivaizduot albumą iš video promo:

Arba pasiklausyt vienos iš dainų – “Japanese Slippers”:

http://www.thefieryfurnaces.com
http://www.myspace.com/thefieryfurnaces

Žymos:

Kultūros karuselė (rugsėjo 17-24d.)

Rugsėjis 24, 2007 Parašė Jurga Mandrijauskaitė
Kategorija: Kultūra (kt.)

Komentarai: 6

Įsuku naujos savaitės kultūros įvykių karuselę.. :)

Joachimas Lange recenzuoja Zalcburge įvykusią J. Fabre premjerą „Rekviem metamorfozei“

Helmutas Šabasevičius. „Rekviem metamorfozei”. Grožio šermenys

Nuodingiausia pasaulio muzikos gėlė Vilniuje interpretuos H. Ch. Anderseno pasaką “Mergaitė su degtukais”

Daiva Šabasevičienė recenzuoja „Meno forte“ parodyta ir prieštaringai Lietuvoje įvertintą Davido Harowerrio „Juodvarnio“ premjera, kurią režisavo Jonas Vaitkus

Fenomenas: į „Atviro rato“ monospektaklį „Pra…“, kurį vaidina jaunas aktorius Justas Tertelis, nėra bilietų! Apie tai Ridas Viskauskas savaitraštyje “Literatūra ir menas”

Helmutas Šabasevičius apie pirmajį teatro forumą Telšiuose

Spalio 15 ir 16 d. „Domino“ teatre įvyks Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro premjera – Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“ pristatys režisierė Yana Ross

Beldžiasi XVII-as Tarptautinis modernaus šokio festivalis

Rytis Radavičius: Pirmasis meno aukcionas Lietuvoje

Vilniuje vėl senoji muzika, prasideda „Banchetto musicale“ festivalis

Pradėti internetinio Jurgos singlo „5th Season“ išleidimo darbai.

Jaunimui – kino pamokos su šalies kino profesionalais

Vilniuje Katedros aikštėje siautėjo avys žudikės, reklamuojančios naują kino siaubo komediją

Žymos:

“Requiem metamorfozei” arba vardan ko buvo sutrypti 37 tūkstančiai gėlių žiedų

Rugsėjis 22, 2007 Parašė Jurga Mandrijauskaitė
Kategorija: Teatras

Komentarai: 33

Na štai, vakar pagaliau įvyko teatro festivalio “Sirenos” atidarymas su bendru „Sirenų“ ir „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ projektu, belgų menininko, šiuolaikinio teatro pasaulio enfant terrible arba „grožio kario“, kaip jis pats save vadina, Jano Fabres naujausiu kūriniu „Requiem Metamorfozei“ (prieš tai jis parodytas tik prestižiniame Zalcburgo festivalyje ir Rūro trienalėje). Spektaklio simboliniu pavadinimu buvo bandoma prikelti namą vaiduoklį pačioje miesto širdyje – Vilniaus koncertų ir sporto rūmus.

J.Fabre per 25 kūrybos metus tapo galybės skandalingų pasirodymų, teatro ir šokio spektaklių bei operų autoriumi. “Requiem metamorfozei” – teatrinės mišios mirusiesiems, kurių šerdyje – gyvenimas. Fabre grąžina mirtį į patį gyvenimo sūkurį, kur linksminamasi ir šokama, o mirtis garbinama kaip nuolatos atsinaujinančio ciklo grandis”, – teigia Lukas Van den Driesas, Nyderlandų teatro žinovas, Fabre bendražygis ir dramaturgas.
Vos įėjus į salę, visus pirmiausia pribloškė neįprastai didelė scena bei įspūdinga scenografija. Lietuvoje tokiu mastu statomi tik miuziklai, muzikinės operos – daugiatūkstantinėms minioms “Vingio” parkuose arba “Siemens arenose” stebėti. Scena buvo papuošta milžinišku gyvų gėlių kilimu, ir pirma asociacija užuodus gėlių mišinio kvapus – esu šermenyse.. O dar tiksliau, salė jau nuo pat pirmos akimirkos kvepėjo mirtimi.. Nuskintos, net jei dar ir nespėjusios nuvysti gėlės visada kvepia mirtimi.. Kažkur skaičiau, kad kiekvienam šio projekto pasirodymui didžiuliai sunkvežimiai iš Olandijos kaskart atveža 37 tūkstančius gyvų gėlių, kurios po pasirodymo virsta purvu. Tai – dalis spektaklio idėjos: ant gėlių kilimo pasirodantys nuogi šokėjai taip pat pasakoja apie mirtį.

Spektaklis prasideda gyvai grojamu muzikantų pasirodymu iš skirtingų salės pusių (gitaros, kontrabosas, mušamieji, pučiamieji ir t.t..).. Gyva muzika buvo vienas iš šio spektaklio privalumų.. Nors labai tikėjausi, kad pabaigoje spektaklio “Requiem” visgi sugros visais tais vargonais, kuriais buvo papuoštas ištisas scenos galas, taip suteikiant kūrinio idėjai dar labiau didingumo ir pompastikos, tačiau pasitenkinome ir mirties puotos linksmybėmis su gitarų brūžinimais..

Menininkas paliečia amžinus mirties ir gyvenimo klausimus.. Teigia, jog mirtis nėra klinikinis įvykis. Tai transformacijos fazė, kai siela keliauja toliau, o kūnas dūla, yra ir išnyksta. Žemė, didžioji mirusiųjų duobė, alkana ir nepailstanti, atveria nasrus ir praryja tai, kas liko. Neilgai trukus gyvybė vėl rėkia mums tiesiai į veidą. Gyvybė bręsta, pūva. Tik tiek, ne ką daugiau. Tačiau ji amžinai nesuvaldoma, viską pranoksta nepažabojama energija.. Transformacijos idėjai atskleisti J.Fabre pasirenka savo ypatingai mėgiamus kūryboje naudoti vabalų, vabzdžių simbolius.. Galbūt, kad ryškiausias gamtoje metamorfozės reiškinys yra siejamas su vikšro virtimu drugeliu, kuris metamorfuojasi net per kelias stadijas – kiaušinėliai, vikšras, kokonas, lėliukė ir tik tada jis virsta drugeliu.. Entomologai galėtų dar smulkinti visas šias stadijas apibūdindami iki smulkmenų, kaip pvz. vikšro stadijoje paskutinio nėrimosi metu lervos virsta pronimfomis (su sparnų užuomazgomis) arba nimfomis (su ryškiomis sparnų ir lytinių organų užuomazgomis) ir t.t.. Scenoje nuolat besikeičiančios scenografijos išdėstymas, kintanti choreografija, kostiumai, aktorių pozos, muzika – manau, bandė tą amžiną judėjimą, transformaciją atspindėti..

Skaityti toliau…

Žymos:

Chinawoman: Nostalgija stiptizo klubams, neoninėms iškaboms, prostitutėms ir vienišoms naktims su vyno buteliu prie jūros.

Rugsėjis 20, 2007 Parašė paulius.rymeikis
Kategorija: Albumai, Muzika

Komentarai: 7

Tiesą sakant, toliau pavadinimo net ir nežinau, ką rašyti. Kartais pasitaiko grupių, kurios skamba taip naujai, kad net neturi už ko užsikabinti – į tą nepanašu, į tą irgi. Artimiausias pavyzdys būtų “Xiu Xiu”, kurių skausmingu “optimizmu” kartais taip malonu pasimėgauti, jei nenori naudoti tikro peilio. “Aviva, Aviva /Come on let’s have a threesome /Aviva, Aviva /It’s how our love must end” melancholiškai dainuoja duetas iš Kanados, o fone skambantys vargonėliai ir ritmą pumpuojantys sintezatoriai leidžia įsivaizduoti palubėje besisukantį disko rutulį, striptizo šokėjos nublizgintą stulpą ir miegantį riebų, girtą vidurinės klasės atstovą su vis dar rankoj laikomomis vieno dolerio kupiūromis. Ech, seni, šiandien tikrai buvo geras vakaras. Grojant “Montreal Love Theme” kažkas pro langą pamatys, kad naktinę pamainą atidirbus blondinė, aukštais kablukais kirs miesto gatvę, kurios vis dar didėjančiose balose atsispindės savo geriausius laikus išgyvenančios neoninės iškabos. F#*@ dabar skaitau bene vienintelį visame internete esantį tekstą apie Chinawoman (jų pačių puslapis) ir jaučiuos kaip plagiatorius, verstą tekstą pateikiantis kaip savo. O gal tai tiesiog tiesa? Klausai “Chinawoman” albumo “Party Girl” ir prisimeni tą kvailą klausimą: “O kam dabar lengva?”. Gerai, jeigu esi lietuvis ir mėgautis kito sumautu gyvenimo yra tavo hobis, bet ką daryti kitiems? Bent jau perklausyti. Nuostabiai desperatiška melancholija.