Penktadienis – laikas kinui: “Šioje šalyje nėra vietos senukams” (Rež. Ethan Coen, Joel Coen)

Istorija, prasidėjusi 2005-jų rugpjūtį Joel’io ir Ethan’o Coen’ų sutikimu ekranizuoti Cormac’o McCarthy romaną, baigėsi praėjusį sekmadienį formaliu pripažinimu keturiais Oskarais. Ir filmas, be abejonės, jų vertas. Apskritai, šiais metais nuvertinančias frazes apie Oskarų degradaciją galima laisvai leisti pro ausis – apdovanojimai pristatė publikos dėmesiui labai stiprius filmus pagrindinėse nominacijose, ir visi jie buvo verti auksinių statulėlių. Tai tik sustiprina „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pozicijas. Taigi, plojimai broliams, jie vėl aukštumoje. Bravo.

„Mes, em… Ačiū labai“, – tepasakė Ethan’as, gaudamas pirmą statulėlę. O ką dar bepridursi? Filmas ne vien viską pasako pats, jis turi ir klausimų žiūrovams. Visų pirma, pavadinimas. Originale (“No Country for Old Men”) jis skamba gan dviprasmiškai ir iškart verčia susimastyt – vietos šalyje ar pačios šalies nėra? Užtenka paklausti savęs šio klausimo filmo pradžioje, ir jis nepaleis jūsų visą filmą. Skaityti toliau…

Pasiklausyti: Naujas Nick Cave & The Bad Seeds albumas “Dig, Lazarus, Dig!!!”

“MySpace” šiam savaitgaliui leidžia pasiklausyti naujo Nick Cave & The Bad Seeds albumo Dig, Lazarus, Dig!!! Albumas oficialiai pasirodys pirmadienį. Šį darbą apžvelgsime vėliau, o išgirsti jį galite čia ir dabar. Gūdaus!

Vienas iš albumo koncepcijos pristatymo klipų:

Albumas Dig, Lazarus, Dig !!!: Skaityti toliau…

SONS & DAUGHTERS “This Gift” [Domino, 2008]

Trečiajį Škotijos sūnų ir dukterų albumą prodiusavo Bernard Butler. Buvęs Suede‘as tokias pačias paslaugas teikė ir A†A The Libertines, ir g. kažkada aprašytiems The Veils, ir tik šiemet debiutavusiems 1990s. Kas iš to? Su 40 minučių siekiančia trukme, „This Gift“ pagaliau yra tikrai panašus į albumą, o ne į EP, kaip pusvalandiniai smarkuoliai „Love the Cup“ (2003) ir „The Repulsion Box“ (2005). Dar – tai be abejonės labiausiai „klausytojui draugiškas“ albumas. Bet… ai, pasakysiu tiesiai šviesiai – jis ir labiausiai popsinis. Jei patinka The Gossip ir panašios „boba duoda roko“ grupės, gali užsikabinti ir už šito, bet man vietomis viskas darosi panašu gal net į Gwen Stefani, ir tai jau vargiai gali būti komplimentas. Tuo labiau, kad išgirsti šios grupės dainas skambant pop muzikos čartuose vis tiek atrodo nerealu. Ta keista saldumo riba tarp pirmųjų Sons & Daughters albumų ir naujojo darbo, atrodo vos juntama, bet, visgi, man ji yra lemiama. Viena, kas liko nepakitę, tai užtikrintas ritmas, leidžiantis trepsėt koja tas visas 40 minučių. Aš dėkoju ir už tiek. O Jūsų įvertinimui – antrasis albumo singlas – “Darling”:

http://www.myspace.com/sonsanddaughters

KNYGA. Samuel Beckett ir jo trilogija „Molojus“, „Malonas miršta” ir “Neįvardijamasis”.

Pamenu, tada buvo antrojo tūkstantmečio pabaiga, ir visi be išimties rašė įvairiausius topus. Kas geriausių šimtmečio filmų, kas geriausių muzikos albumų, kas gražiausių mašinų modelių, kas knygų, kurios vertos vadintis klasika. Būtent tarp pastarųjų radau Samuelio Becketto trilogiją. Šalia Šekspyro “Otelo”, , Dantės “Dieviškosios komedijos”, Ovidijaus “Metamorfozių” ir kitų, su kuo mus per prievartą supažindino vidurinėje mokykloje. Manykim, kad pasirodžius lietuviškai J. L. Borgesui, S. Rushdie, A. Doblinui, ir S. Beckettas bus taip pat nesavanoriškai grūdami ateinančiai kartai. Nematau tame nieko blogo, veikiau tik teigiamas puses. Nors yra viena neigiama – po Becketto visos kitos išliaupsintos rašliavos nebesiskaito, atrodo (o gal ir yra) pigios, lėkštos, paviršutiniškos ir nevertos laiko gaišimo. Tačiau ne skaitymo ir juo labiau Becketto asmenybės idealizavimui yra skirtas šis tekstas…

Trys romanai, „Molojus“, „Malonas miršta“ ir „Neįvardijamasis“ – trys etapai paskutiniame žmogaus tapatybės praradimo tarpsnyje, kuriuos skaitydamas esi priverstas apversti savo sąmonę ir suabejoti visomis iki šiol atrastomis gyvenimo prasmėmis ir egzistencializmo filosofinėmis teorijomis. Skaityti toliau…

[nostalgija]: Blondie – “Paralell Lines” [Chrysalis, 1978]

Šis albumas man siejasi su pirmąja gyvenimo meile – lietuvių kalbos mokytoja, kuriai tuo metu buvo 27, о man 16. Didi nelaimė buvo ta, kad ji dėstė jaunesnėms klasėms ir mylėti ją galėjau tik per pamokų pertraukas. Nemaniau su tuo taikytis, todėl ją vėliau palikau. Išsiskyrimo proga, M1 eteryje jai užsakiau Blondie dainą Heart Of Glass, nes mokytoja buvo velniškai panaši į panelę Deborah Harry. Iki šiol svarstau ar girdėjo. Danguole?

Bet kuriuo atveju, tai yra albumas, kurį privalo pasiklausyti bet kuris intelektualiai maištaujantis paauglys, vėlyvais vakarais turintis nežabotų fantazijų, ir paauglė, kuriai retkarčiais maga pabūti bloga mergaite. Idėjine prasme tai – visų pirma, labai seksualus albumas, ne tik dėl išdailinto Deborah Harry įvaizdžio viršelyje ir (o, Dieve!) pravertos jos burnos nuotraukoje ant spalvoto vinilo… galų gale balso, gundančių dainų eilučių, lengvos punk gaivos, bet dėl…auros. Laikydamas rankoje plokštelę, užsimerkęs galiu pasakyti, kad tai yra Blondie Paralell Lines diskas. Skaityti toliau…

Muzika reklamoje: TAC vs.Angie Hart ir “The Cure”.

Nors šis reklama labiau tiktų projektui nomoshiti.jp, sunku pro akis praleisti australietės Angie Hart (ex Frente!) “The Cure” dainos “Pictures Of You” koverį TAC’ui. Kas tas TAC, sužinosit ilgainiui – nesinori išduoti.

www.myspace.com/angiehart

Trumpametražių operų festivalis “NOA”.

Primename, kad šią savaitę vasario 28 – 29 d. vyks dvidienis Trumpametražių operų festivalis NOA – nepriklausomo akademinio jaunimo renginys, sutelkiantis ivairių disciplinu menininkus ir atlikejus, grindžiamas lygiaverte partneryste tarp poeto, kompozitoriaus ir režisieriaus.

Trumpametražių operų festivalis – specifinis, daugiamatis ir prieštaringas renginys, kurio taikinyje atsiduria šiuolaikinė kamerinė opera. Tai jungtinis jaunųjų sostinėje atsidūrusių menininkų projektas, kurio siekis dar kartą apibrėžti tarpdisciplininės operos teritorijas ir įkūnyti, komentuoti, reaguoti bei bandyti keisti šių dienų situaciją. Skaityti toliau…

Naujas Madrugada albumas – “Madrugada” [EMI Norway, 2008]

Neatsargiai vertinti naująjį “Madrugada” albumą būtų neteisinga, nes užkliudytume amžiną atilsį grupės gitaristo Robert Burås atminimą. Pradėjęs naujojo albumo darbus muzikantas pernai buvo rastas miręs savo bute su gitara rankoje. Kadaise jis yra pasakęs: Turėčiau gyventi ramiau. Man negalima nueiti per toli.

Robert Burås buvo žmogus, kuris sugebėjo tobulai įrėminti savo grupės draugo vokalisto Sivert Høyem balsą ir lyriką, surasti jiems geriausią vietą ir formą. Žmogus, kurio dėka “Madrugada” turi didelę vertę – nenukopijuojamą skambesį ir nuotaiką.

Nepaisant skaudžios netekties, grupė užbaigė ir išbaigė savo naujausią kūrinį be Robert Burås. Tik įjungus grotuvą nuo pat pirmų akordų jie jau rezga darganotus jausmų voratinklius. Platus atmosferinis geležinių gitarų skambesys, lūžinėjantis žemas Sivert Høyem vokalas ir tamsiausius sielos kampus pasiekiančios jo mintys.

Albumas geriausiai klausosi vienumoje, aplinkoje, kur niekas netrukdo. Jei ši muzika būtų naudojama fonui, ji praplauktų pro šalį. Daug prarastumėte neišgirdę kaip švelniai keičiasi instrumentų akordai ir apie ką savo baladėse pasakoja Sivert Høyem. Jei turite nebaigtų meilės reikalų Skaityti toliau…

Kultūros karuselė (vasario 20 – vasario 27d.)

Pokalbį su filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ („No Country for Old Men“) kūrėjais Joeliu ir Ethanu Coenais išspausdino savaitinis žurnalas „Polityka“.

V. Woolf savo esė „Savas kambarys“ rašė, kad norint tapti rašytoja, moteriai reikia savo kambario ir 500 svarų metinių pajamų. O štai romanų „Seksas ir miestas“, „Lūpdažių džiunglės“ autorė Candace Bushnell yra Niujorko princesė: milijonierė mezganti romanus su milijonieriais, gyvenanti prabangioje rezidencijoje, dalyvaujanti pokyliuose modernių jachtų deniuose, besirengianti garsiausių mados kūrėjų drabužiais. „Gazeta Wyborcza“ pateikia straipsnio fragmentus apie Amerikoje vykstanatį mūšį tarp vadinamosios chick literatūros, t.y. lengvo bei malonaus skaitalo gražioms merginoms apie gražias merginas, pirkinius, mitybą ir gundymus, šalininkių ir šios literatūros priešininkių.

Jurijus Dobriakovas rašo apie utopiją dviejuose laike ir konceptualiam lygmeny susijusiuose dalykuose: debiutiniame Olgos Generalovos spektaklyje „Arbūzų cukrus“ Menų spaustuvėje bei Žeimių miestelio dvaru, kur jau antrus metus gyvena jaunieji menininkai Domas Noreika ir Agnė Bagdžiūnaitė.

Skaitymo metų pradžioje „Metų knygos“ apdovanojimus iš kultūros ministro Jono Jučo rankų priims rašytojai – vilnietis Sigitas Parulskis ir klaipėdietis Rimantas Černiauskas. Plačiau apie praėjusių metų geriausių knygų rinkimus skaitykite čia.

Apie tai, kaip gerus rašytojus ir jų knygas gali nužudyti menkas vertėjas rašo dienraštis “Lietuvos rytas”. Siekdama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę bei vertėjo darbą ir ginti literatūros vertėjo profesijos prestižą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2007 m. įsteigė Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius 3 metus. Skaityti toliau…

JOSE JAMES “The Dreamer” [Brownswood, 2008]

“… ir repas tapo džiazu…” Jis tikrai daug svajoja. Stovi, sėdi, guli, sapnuoja. Balsu taip lengvai žongliruojama, pakartojama, stebinama, kad pradedi nebeskirti, ar tu bėgioji lengvais zebriniais klavišais, ar šokinėji bosinėmis stygomis, ar vien pasiduodi vokaliniams žaidimams, pasakoms, lopšinėms. Taip, tai džiazo albumas, kurį “pasiglemžė” žinomas radio DJ, prodiuseris, naujuoju John Peel pravardžiuojamas Gilles Peterson. Tačiau visus nuopelnus reikia priskirti ne jam, o juodukui, vardu Jose James. “Infekuotas” soul ir hiphop ritmų bei stilistikos, šis amerikietis dainininkas ir kompozitorius visiškai paskendęs laisvajame vokaliniame džiaze, kurį puoselėti ir puošti stipriai padeda jam talkinantis trio (fortepijonas, kontrabosas ir būgnai). 7 autorinės dainos ir 3 koveriai. Puikiai tinka vakarui, nakčiai, tingiam sekmadienio rytui, dienai, vakarui, darbiniam fonui, prie paukštienos, kiaulienos ir jautienos, salotų ar deserto – žodžiu, nepretenzinga subtili svari jazz muzika daugeliui gyvenimo fragmentų paskaninti.

Viena albumo dainų, Freestyle Fellowship koveris “Park Bench People” gyvai:

Daugiau (ir kokybiškiau) paklausyti galite atlikėjo maispeise, o koncertas paslėptas čia.

Kitas puslapis »