Skaitymo metai “Ramybėje” : Sigitas Parulskis ir “Nesibaigianti vienatvė dviem”

Palangos kultūros klubo „Ramybė“ dėka imu prisijaukinti Palangą. Ši vieta per paskutinius metus tapo vis labiau klestinčiu kultūriniu židiniu, sugebančiu prisivilioti pas save geriausius šalies ir užsienio menininkus. Taip, tai vienas iš tų klubų, kuris šaunių, charizmatiškų šeimininkų dėka turi savitą aurą, bohemiškai jaukią aplinką, į kurią visada malonu sugrįžti. Tai pripažįsta ne tik čia viešintys muzikantai, rašytojai, aktoriai, bet ir vis gausėjantis šio klubo gerbėjų, lankytojų ratas, dažnai nepatingintis dėl vertingesnio renginio atvažiuoti net iš sostinės.

Klubas „Ramybė“ šiais metais organizuoja renginių ciklą užvadintą „Skaitymo metai „Ramybėje“. Šia proga organizuojami vakarai su žymiausiais rašytojais, poetais: įvairiomis formomis (vaidinimais, skaitymais ir t.t..) pristatoma jų kūryba.

Kovo 29 dieną 17 val. buvo surengtas susitikimas su vienu populiariausių šiuolaikinės literatūros autoriu – rašytoju, poetu, eseistu Sigitu Parulskiu. Svečią kalbino rašytojas Rolandas Rastauskas. Skaityti toliau…

MARCO BENEVENTO “Invisible Baby” [Hyena, 2008]

Jis atrodo vyresnis už Jose James, kitos spalvos ir nedainuoja. Užtat baigė Berklio muzikos koledžą ir groja “kliapu”! Taip, linkstame į jazz šiais indie-everything laikais, tačiau ar tikrai? Marco Benevento masažuoja įvairius klavišinius, skleidžiančius ne vien tradicinį džiazą primenančius garsus (neapsigaukite). Tarkim, albumo atidarymas “Bus Ride” tikrai nėra lengvas pasivėžinėjimas, nors ir prasideda tarsi tasai turistinis geltonas atidengtas autobusas, tik paskui pakimba ant storų troleibuso ūsų, jau nekalbant apie kitas metamorfozines stygas. “Record Book” labiau primena banguojantį dienoraštį – nuo štilio iki smarkesnių pretenzijų. Paprastai ir mielai. Be abejo, iš šių kompozicijų sunku nuspėti, kad vėliau teks įsivelti į “Atari” – eksperimentinį, labiau pašėlusį žaidimą, kuriame ryškesni nuotaikų kaitaliojimai ir įdomesnis mušamųjų vaidmuo. Kiek juokingiau skamba siūlymas kiekvieną rytą pabusti ir keltis su “The Real Morning Party” gabalu, be baimės pypsinčiu tokią beveik “happy birthday” atvirutės nepolifoninę melodiją, žadinančią rankas ir kojas:

Bet palaukit, to nebus daugiau Skaityti toliau…

Gala pristato: “Garbė režisieriui!” [Rež. Takeshi Kitano]

Garbė režisieriui! / Kantoku Banzai! (Japonija) [trailer'is]
Rež. Takeshi Kitano

Su įspūdžiais šiai dienai jau nespėju (oficialiam festivalio puslapyje kažkodėl net neminima, kad yra seansas šeštadienį), bet Takeshi Kitano filmą dar galėsit pamatyt sekamdienį ir pirmadienį. Ar verta? Tai nuo daug ko priklauso.

Apžvalgą norisi pradėti “Visiems žinomas Takeshi Kitano pristato…”, bet suprantu, kad ne visi naktimis nemiegojo ir žiūrėjo naktines televizijos transliacijas arba drąsiai gali įvardinti “Zatoichi”, “Lėlių” režisierių. O šiame filme režisieriaus braižo, filmų atpažinimas – labai svarbus, gal net esminis dalykas. Maža to, filme gausu citatų iš kitų Japonijos grand’ų kūrybos – filmo pradžioje matoma kone meditatyvi arbatos gėrimo ceremonija – 1:1 skolinys iš Lietuvoje rodytų Yasujiro Ozu filmų (tie, kam teko tai patirti, greitai atgamins). Bet nors filmas norint panašėja į kino enciklopedijos citavimą ir pajuokavimą citatų atžvilgiu, jį galima žiūrėti ir be specialaus pasiruošimo – galutiniam rezultate tai yra komedija, o po darbo lietuviai į kiną/ teatrą dažniau juk eina ilsėtis, pramogauti, o ne “dirbti”.

“Garbė režisieriui” – Takeshi Kitano pažado pildymas. Pažado daugiau nebekurti filmų apie jakudzas, mafiją. Tai ką jis dabar turėtų daryti, klausia balsas už kadro? Takeshi Kitano į šį klausimą atsako vaizdais Skaityti toliau…

KNYGA (savaitgaliui): RICHARD MATHESON “AŠ esu legenda”.

“I Am Legend”: romanas, iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė.- Kaunas: Obuolys, 2007; 208 psl.

Manau, kad protinga pirmiau perskaityti kūrinį, o tik po to imtis jo ekranizacijos. Ypač jeigu tai fantastikos, nuotykinio ar detektyvinio žanro kūrinys: gi koks įdomumas skaityti apie tai, ką jau matei ekrane? Bent man – jokio. Ne kartą tuo įsitikinau jau praktikoje.
Richardo Mathesono romano „Aš esu legenda“ trečioji ekranizacija mano akis pasiekė pirmiau negu knyga, tad dar kurį laiką atidėliojau skaitymo procesą, bet pradėjęs nesigailėjau. Romanas atskleidė gal ne daugiau negu mačiau kino filme, bet tikrai daug ką kitaip: kitokios siužetinės linijos, kitoks įvykių priežastingumas, kitokia pagrindinio veikėjo praeitis ir mėgiama muzika, kitokie blogiečiai-vampyrai ir, svarbiausia, kitokia pabaiga. Skaityti toliau…

„Patriotų“ triumfas arba įspūdžiai iš Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonijos.

Teatro dienos proga jau tapo tradicija kasmet Auksiniais scenos kryžiais apdovanoti komisijos atrinktus geriausius paskutinio sezono teatralus ir jų darbus. Šiais metais apdovanojimų iškilmės vyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, renginį režisavo Vytenis Pauliukaitis. Renginį vedė, neįprasta matyti scenoje pora – TV laidų vedėjas Rolandas Vilkončius ir aktorė Rimantė Valiukaitė. Jei televizijos vandenyse Rolandas jaučiasi užtiktrintai, tai šį kartą teatro scenoje šalia jam kompaniją palaikiusi aktorė jautėsi kur kas drąsiau ir užtikrinčiau. Vesdama renginį, R.Valiukaitė savo humoristiniu stiliumi ir lengvai ironiškomis replikomis gelbėjo ceremoniją nuo nuobodokos oficialios formos. Na, bet gana apie R.Valiukaitės ir V.Pauliukaičio kartu surengtus šou…

Užtikrintai šiais metais visus laurus “nunešė” Jono Vaitkaus spektaklis „Patriotai“ (pagal Petro Vaičiūno pjesę), kurio kūrybinės komandos nariai šiemet apdovanojimuose pelnė net penkis Auksinius scenos kryžius.

J. Vaitkus, kaip geriausias praeitų metų režisierius, buvo iškviestas apdovanoti šių metų tos pačios nominacijos nugalėtoją ir rodos nei pats, nei kiti labai nenustebo, kai atplėšęs voką, ten ir vėl rado savo pavardę. Režisierius šį kartą niekam nedėkojo, tik apgailestavo, kad šiais laikais teatruose nebeliko režisierių ir juos greit reiks įrašyti į raudonąją knygą. Iškilo natūralus klausimas – ar tik ne dėl tos pačios priežasties antri metai nėra kam daugiau teikti šios nominacijos, kaip tik J.Vaitkaus darbams ir pačiam režisieriui? Ar tikrai „Patriotai“ yra metų šedevras, geriausia kuo galima pasididžiuoti “teatro šalimi” vadinamoje Lietuvoje? Skaityti toliau…

KNYGA. Nick Cave “Asilė Pamačiusi Angelą”

Romanas, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė.- Vilnius: Tyto Alba, 2007; 364 psl.

Nick Cave nebyliai sako, kad Dievas paleidžia mus į pasaulį ir nubaudžia tuoj pat. Kažką paverčia šunimi, kurį pagaus iškrypusio medžiotojo spąstai. Kažkam sielą užpildo tikėjimu, tik vieną dieną tas kažkas padegs artimą savo. Kitas gims nuskriaustu, nekenčiamu, vienišu nebyliu kaip Jukridas Jukrou – pagrindinis Nick Cave Asilė Pamačiusi Angelą romano herojus. Visi esame katastrofiško Dievo plano dalis, – rašo Nick Cave. Dievo – tarsi to juodai apsirengusio monstro gražiu vyrišku veidu ir raudona dešine ranka iš knygos autoriaus dainos Red Right Hand – …you are the microscopic cog in his catastrophic plan…

Ilgus metus Jukridas kenčia ujamas beprotės alkoholikės motinos ir stebi savo atsiskyrėlį tėvą. Jukridas vengia painiotis jam po kojų, nes vienintelis tėvo užsiėmimas – gaudyti laukinius žvėris paties gamintais spąstais ir vėliau nelaimėlius suleisti į vieną narvą pjudytis. Galiausiai Jukridas sutinka angelą, išgyvena metamorfozę ir imasi trijų „D“: Dirbti Dievo Darbą. Jukrido virsmas – tarsi kvėpavimas vakuume, tarsi beorė erdvė, kurią norisi greičiau prabėgti, kad skaitydamas neuždustum. Jukrido persimainymas ilgas, sunkus, kupinas protu nesuvokiamų pagrindinių ir šalutinių reiškinių, kurių nelinkiu kam nors patirti. Dabar jau niekas nestos Jukridui skersai kelio. Jis pasitelks keisčiausius būdus daryti savo-Dievo tvarką ir skelbti savo-Dievo tiesą. Patikėkite, kaip tai atliko Jukridas, patys tikrai taip nesugalvotumėte! Skaityti toliau…

[nostalgija:] Šiaurės Kryptis – “Netiekto” [Zona, 1993].

Ar esate girdėję apie penkias gedulo/išsiskyrimo patirties stadijas?

Pirmoji – „netikiu, kad taip atsitiko“. Tikrai netikėjau, kad Šiaurės Kryptis, išleidusi vos vieną albumą, niekada nebesukurs nieko tokio kaip Netiekto. Buvo sunku suvokti, kad nematysiu jų keistai rymančių scenoje, nelygu kur – Sporto Rūmuose, rūsy, savo virtuvėj, galiausiai. Ir kartą klausiau vieno žmogaus – kaip manai, ar toks koks esu dabar… ar tai dėl muzikos, kurios kadaise klausiausi? Sulaukiau atsakymo Taip. 90 procentų. Tai vadinama nesąmoningu savęs programavimu. Ir jei ieškoti įtakų – Šiaurės Krypties Netiekto prisidėjo didele dalimi. Ženklia dalimi. Programų specialistai, jei tik atversi jiems širdį. Jei dar spėsi su naujos siunčiamos muzikos srautu.

Antroji stadija – pyktis. Nejaugi, negali būti, kaip gi taip?! Jie skėlė per galvą stipriau nei visi andriai kartu sudėjus ir čia pat dingo. Iš kur žinojote, po galais, kaip jaučiuosi, kai sėdžiu ant savo palangės vidury vasaros ir geležinės antys jau skrenda pro mano langus. Iš kur žinojote, kad gimiau rudenį ir jau laukiu žiemos? Iš kur žinojote, kad irgi gulėjau ant garuojančio ežero paviršiaus, ant lakuoto stalo? Kaip galėjote nuspėti, kad mano meilę nužudys aviacija, kad oro uostuose ieškosiu ko nepamečiau ir žvalgysiuosi ko nesutikau? Skaityti toliau…

Opus 3 veža savo klausytojus į “Radiohead”

Nauji vėjai Lietuvos radijo klausytojų dovanėlių padangėje. Radijo stotis “Opus 3″ siūlo savo klausytojams neeilinį prizą: ne kokį ten bilietuką į “nupezusių” ir atgyvenusių žvaigždžių kaip Bonnie Tyler ar Scooter koncertuką, o kelionę dviems į „Radiohead” koncertą, vyksiantį Barselonoje 2008 m. birželio 12 dieną. Prizą sudaro: tiesioginis skrydis į Barseloną, 2 nakvynės viešbutyje, 1000 Lt dienpinigių. Yra (ne)norinčių? Tai (ne)skaitom detaliau čia.

Kultūros karuselė (kovo 19- kovo 26d.)

Šventės, aišku, yra gerai, bet… Joms pasibaigus siūlau sužinoti, kas per pastarąją savaitę įvyko kultūriniame gyvenime:

Vilniaus etninės kultūros centras kovo 28 d., penktadienį, 19 val. kviečia į įspūdingą ugnies ženklų ir muzikos misteriją „Šventaragio ugnys“ skirtą pavasario lygiadienio šventei paminėti.

Audronis Liuga savo straipsnyje “Ateis ir sąžinei pavasaris” dalinasi mintimis apie šiandieninę teatro situaciją bei kalbina Lietuvos režisierius: Oskarą Koršunovą ir Eimuntą Nekrošių

nytimes.com publikuoja reportažą iš Niujorko Gugenheimo Muziejus, kuriame šiuo metu reprezentuojama vieno garsiausių kiniečių menininko Cai Guo-Qiang „Aš noriu tikėti“ („I Want to Believe“) paroda. Nuorodoje rasite ne tik kūrinių aprašus, bet ir įspūdingiausių darbų foto galeriją.

lrt.lt rašinyje „Festivalis – nedidelio miestelio didelis turtas“ rašo apie artėjantį penkioliktąjį Birštono džiazo festivalį, kurio organizatoriai žada šiemet stebint klausytojus ne garsenybėmis, o naujais vardais.

delfi.lt straipsnyje ” “Vartuose“ – urbanistinis tapybos abstrakcijų proveržis” rašo apie ketvirtadienį, „Vartų” galerijoje atidaromą vokiečių menininko Heinz-Hermann Jurczek tapybos paroda. Čia bus galima išvysti naujausius didelio formato abstrakcionizmu ir klasikiniu modernizmu persmelktus kūrėjo darbus.

„Valstiečių laikraščio“ apžvalgininkė Daiva Drulytė rašinyje “Medinės skulptūros sužavėjo BBC” rašo apie Garliavoje gyvenantį skulptorių Adolfą Teresių ir jo medines skulptūras, kurios taip sužavėjo BBC televizijos žurnalistus, kad jie padarė lietuvį menininką savo kuriamo serialo herojumi.

„7md” apžvalgininkė Kora Ročkienė rašinyje „Vaizdajuosčių nostalgija: neskubėkite išmesti“ parengė sutrumpintą, dienraštyje „New York Times“ spausdintą autoriaus Denniso Limo, tuo pačiu pavadinimu straipsnio versiją. Straipsnyje rašoma apie tai, kokį vaidmenį atliko vaizdajuostės ne tik technikos pasaulyje, bet ir įvairių režisierių kinematografiniuose darbuose. Skaityti toliau…

Gala kino festivalis (kovo 28 – balandžio 3 d.)

Skubam, skubam iki “Kino pavasario” apžvelgt lyg ir nekonkuruojančio festivalio, eilinę mėnesio pabaigos kitokių filmų dozę. Šįkart be dviejų keistų Azijos režisierių darbų galėsim išvysti vokišką telefoninį žaidimą, ieškoti “netikro” amerikiečio laimės ir išsiaiškinti cezarinę grūdo paslaptį. Bet apie viską trumpai-informatyviai.

Garbė režisieriui! / Kantoku Banzai! (Japonija) [imdb: 7.1/10 (347 balsai)]
Rež. Takeshi Kitano

Kaip spėju, šis filmas yra žadėto “Mergaitė ir lapė” paskutinės minutės pakaitalas, nuvilsiąs gamtos dokumentikos mėgėjus, tačiau galbūt pradžiuginsiąs T.Kitano gerbėjus. Ir koks gi tasai japonų meistras, kažkada užsitarnavęs pagarbą filmais “Lėlės” ir “Zatoiči”? Pasirodo, pripažintas režisierius ėmėsi analizuoti savo kūrybos ir nūdienos vertybių susikertančias (arba ne) kreives. 2005-aisiais jis truputį apžvelgė savo gyvenimą filme “Takeshis”, dabar gi su didele doze ironijos išbando tikriausiai niekinamus žanrus, tokius kaip banali komedija, konvejerinės rytų kovos, “siaubakas” ir kt. Prisiekę ir neprisiekę gerbėjai vis svarsto, šis jovalas įgalus labiau prašypsinti ar nuliūdinti, bet jūs tikriausiai jau nusprendėte patys.

Seansai: Kovo 28 d. 18:45 / 29 d. 14:30 / 30 d. 21:10 / 31 d. 20:40 Skaityti toliau…

Kitas puslapis »