MARC ALMOND @ Forum Palace, Vilnius, 2008-09-29

Ekonominė krizė matyt ima įsibėgėti, nes vakar per Marco Almondo pasirodymą „Forum Palace“ nebuvo tiršta – sakyčiau apie 700-800 žmonių, bet tai nebuvo problema atėjusiems. Galėjai be didelio vargo ir suspaudimų iš šonų stovėti pirmoje eilėje, ant scenos lyg ant staliuko pasidėti savo gėrimą ir mėgautis žvaigždės pasirodymu. Žinoma, ėmė nerimas dėl pačio atlikėjo, kuris pamatęs tokį retoką klausytojų būrį, iš pradžių jautėsi nejaukiai, tačiau kelios dainos ir viskas įsivažiavo. Bet apie viską iš pradžių.

Scenoje pasirodė Alina Orlova ir pranešė, kad turi kažkokių problemų, todėl šįvakar pasirodo tik atsiprašymui. Kam tai rūpėjo? Nebent tiems, kurie dėl turėjusio būti „apšildymo“ atėjo į koncertą vėliau ir nepamatė Almondo pasirodymo pradžios.

Nieko nelaukiant, po Alinos scenoje pasirodė keturi muzikantai (bosas, būgnai, gitara ir fortepijonas), kurie ištraukti lyg iš „The Blues Brothers“ filmo, trūko tik juodų skrybėlių: tokie rimti, pagyvenę, statiški, veide jokių emocijų, lyg muziejaus sargybiniai, ir čia kontrastas – išbėga liaunas (nors ir su mažyčiu pilvuku), nenustygstantis vietoje, ekstravagantiškasis Marcas Almondas. Iš pradžių naujos dainos, tarp kurių ir pasidžiaugimas prisikėlimu po avarijos „I Have Lived“.

Viskas truputį problematiška, muzika neskamba, dainos mažai kam žinomos, žiūrovai skeptiški ir tikrai nemokantys naujausių dainų žodžių, Almondo šneka skubota ir neraiški (tačiau dainuojant viskas aišku, lyg skaitytum knygą), dar truputį streikuoja aparatūra (pakeičiamas vokalisto mikrofonas), bet viskas susitvarko ir senesni hitai, repertuaro pakoregavimas Marco iniciatyva (bent aš supratau, kad tai buvo daroma vis nurodant gitaristui, ką grojam dabar) bei Almondo mono performansas po truputį virsta tuo, ko ir buvo tikėtasi – negalėjimu atitraukti akių nuo dainininko. Skaityti toliau…

Klaipėda-Kaunas-Vilnius@18-asis Tarptautinis modernaus šokio festivalis

Spalio mėnesį Kaunas turės galimybę džiaugsis ne tik geru kinu, bet ir jau tradiciniu tapusiu modernaus šokio festivaliu, kurį pirmą kartą šiame mieste prieš devyniolika metų  surengė „Auros“ meno vadovė ir choreografė Birutė Letukaitė, tuo padėdama pamatus naujoms modernaus šokio tradicijoms Lietuvoje.

Per keliolika savo gyvavimo metų Kauno šokio teatro „Aura“ organizuojamas tarptautinis modernaus šokio festivalis tapo ne tik prasminga miesto tradicija, bet ir reikšmingu šalies kultūrinio gyvenimo vyksmu. Supažindindamas su šiuolaikinio šokio tendencijomis bei kviesdamas priimti naujus kūrybinius iššūkius, šis festivalis ugdo publiką, plečia šokio meno suvokimo ribas bei skatina tarpkultūrinių mainų plėtrą.
Šiais metais festivalio dalyvių pasirodymai vyks rugsėjo 30 – spalio 6 dienomis Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje.

Tradicinėse ir netradicinėse erdvėse įprastu ir neįprastu laiku savo kūrybinius darbus pristatys šokio trupės, atlikėjai ir choreografai iš Belgijos, Izraelio, Vengrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Švedijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, kitų šalių.
Festivalio programoje – pripažinti ir dar negirdėti vardai, unikalūs šokio projektai ir šiųmetės premjeros, iškalbinga vyriško šokio plastika ir moters kūno metamorfozės. Šiuolaikinio šokio meno ribas praplės įvairios scenos menų jungtys, multimediniai, audiovizualiniai kūriniai.

Pagrindinė festivalio scena išlieka Vytauto Didžiojo universiteto Didžioji salė. Čia bus pristatytos dvi premjeros – “Auros” “Atgal” ir tarptautinis projektas “Body Babel” (“Kūnas Babelis”). Projektas, kuriame skambės gyva muzika, remiasi idėja, kad skirtinga kultūrinė ir individuali patirtis savaip veikia ne tik verbalinę, bet ir neverbalinę – kūno – kalbą. Šią kalbą bandys perteikti šešių šalių šokio artistai, suburti belgų choreografės Rosos Mei. Lietuvai projekte atstovauja “Auros” šokėja Lina Puodžiukaitė.

Teminiame lauke – išskirtinis dėmesys komplikuotai šiuolaikinio žmogaus jausenai, painiems žmonių tarpusavio santykiams, visuomenės sąmonę kaustantiems stereotipams, vertybių krizei.

Festivalio dalyvių choreografijoms kūrybinių impulsų teikia šiuolaikinės mito transformacijos, dar neišnaudotos kūno, erdvės, vaizdo ir garso technologijų galimybės. Skaityti toliau…

„4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos” (Rež. Cristian Mungiu).

Taip jau atsitinka, kad rumunų šedevras „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos” puikiai priimtas festivalyje “Kino pavasaris”, grįžta į didžiuosius ekranus. Puiki progra apie filmą pakalbėti dar kartą.

Filmas pasakoja apie merginą vardu Gabita (akt. Laura Vasiliu), kuriai žūtbūt reikia pasidaryti abortą, kai tuometinėje Rumunijoje tai – nelegalu. Mergina silpna, gležna, nedrąsi, todėl paprašo pagalbos savo draugės Otilijos (akt. Anamaria Marinca), kuri yra tiek fiziškai, tiek morališkai stipresnė. Otilija sutinka padėti, nors ir pati turi pakankamai rimtų problemų: ji nėra patenkinta santykiais su sužadėtiniu Adi (akt. Alex Potocean), nuolat ieško meilės ir švelnumo, desperatiškai bando sukurti šviesesnį rytojų.

Tolesni įvykiai detalizuoja visas aplinkybes, kuriomis Otilija atlieka savo „misiją”. Nelegaliai dirbantis gydytojas-mėgėjas, ponas Bebe (akt. Vlad Ivanov), padeda merginoms įgyvendinti jų tikslą; savo ruožtu režisierius visą savo dėmesį nukreipia į herojų vidų, jų moralines laikysenas įtemptoje, „gyvybė ar mirtis” tipo situacijoje.

Režisierius nekalba apie patį abortą, kaip aktą, jo (a)moralumą, pasekmes ir pan., bet stengiasi parodyti individo vietą tame žiauriame pasaulėlyje Skaityti toliau…

[nostalgija:] LEONARD COHEN

Kada tai su Justinu persimetėm, kad negaliu parašyti apie Leonardą Coheną „albumo nostalgijos“ rubrikoje, nes neturiu, ne, iš tikro nesugebu išsirinkti, kurį bardo albumą norėčiau pagerbti. Ir ši situacija nepakito iki šiandien: man dauguma Coheno albumų yra lygiaverčiai. Vienas nelabai patinka dėl dar jauno ir nepakankamai prarūkyto dainiaus balso, kitas labiau vertinamas dėl poeto tekstų nei muzikos (nors tai galima pasakyti veik apie visus jo albumus), trečias bijomas vertinti, nes jis jau visų įvertintas ir ima rodytis tinkamai neįvertintas, ketvirtas…

Ketvirtas buvo tas, kuris įėjo į mano gyvenimą ir nebeišėjo. Geidžiu tokio įėjimo dabar, vakar, užvakar ir dar keleri metai atgal, kai nebegaunu tos gyvenimiškos, nuotaiką, požiūrį, tikslą ir kelią palydinčios muzikos. Tiesą sakant, net (tik) Coheno „Dear Heather“ buvo man nepakeliui, bet tai nereiškia, kad aš negarbinu ir nesimeldžiu priešpaskutiniam „Ten New Songs“, kuris be perstojo sukosi vieną pašėlusią, neištikimą naktį, kuri baigia išdilti, bet „In My Secret Life“ ir likusias devynias meilės istorijas moku mintinai. Tada aš padovanojau visą albumą tai, kuri, manau (greičiau, tikiuosi ir viliuosi), man dėkinga iki šiol už „Secret life“ ir „A Thousand Kisses Deep“. Žinoma, tai parodys ateitis, arba kita moteris, kuriai išdrįsiu pasakyti, apie ką dainuoja kanadietis. O būtent: „Give Me Crack And Anal Sex/ Take The Only Tree That‘s Left? And Stuff It Up The Hole/ In Your Culture“. Jis dar 1992-aisiais albume „The Future“ išpranašavo mano ateitį. Ir nieko tame blogo, ir nieko tame džiuginančio, aš gi realistas, kuris antrą nakties per garsiai užsideda „Waiting For The Miracle“ ir ima jo laukti. Net nesusimastydamas, ar tai jis – stebuklas, ar tai ji – svajonė, kuriai galiu prieš visą pilką visuomenę surikti „I‘m Your Man“,  ar tuos pačius žodžius šnabždėti į ausį… Juokinga ir keista, bet taip yra šiandien ir bus rytoj, nors ta frazė dar iš 1988-ųjų Coheno albumo pavadinimo ir dainos, kai, užkariavę Manheteną, mes kartu, šokome Vienos valsą, o prieš tai buvo tikslas susirasti antrą pusę, kuri geistų kartu iki pražilimo be perstojo suktis pagal „Dance Me To The End Of Love“. Skaityti toliau…

Kauno kino festivalis’o8 ir G. ieško kino kritiko, kuriam galėtų atiduoti akreditaciją į visus festivalio filmus.

Visų pirma, smagu žinant, kad rimti kino festivaliai gali gimti ne tik sostinėje. Antrą dublį šiemet darys “Kauno kino festivalis” (spalio 9-16 d.), kuris, džiugu, nepasididžiuos ir vėliau aplankys sostinę (spalio 16-20 d.).

Pernai, kai festivalis dar buvo tik kauniečiams, nesusilaikiau ir atlėkiau tik į Fatih Akino “Iš kitos pusės”, šiemet gi… Na, net atmestinai užmetus akį, matosi, jog žiūrėti bus ką. Ir šviežutėlis Jean-Pierre bei Luc Dardenne filmas “Lornos tylėjimas”, šiemet Kanuose laimėjęs apdovanojimą už geriausią scenarijų (taip, taip, būtent šį apdovanojimą pernai laimėjo Fatih Akinas), ir, atrodo, tik šiemet Berlynalėje pasirodęs Martin Scorsese filmas “Shine” apie grupę “Rolling Stones”, ir, bent jau pagal apdovanojimus, geriausias šių metų ispanų filmas “Vienatvė”, ir naujas Woody Allen darbas “Viki, Kristina, Barselona”, ir…

…liūdna tik, kad neturim, kas galėtų apie tuos filmus parašyti, nulėkti į pirmą seansą ir parekomenduoti atistrenkti iš kito miesto į sekantį ir pan. Bet… Tikim, kad ir Kaune yra žmonių mėgstančių kiną ir galinčių apie jį parašyti. Šiais laikais tikėtis, kad kažkas tai padarys iš vidinių paskatų jau neverta, bet ir nereikia. www.g-taskas.lt kartu su “Kauno kino festivaliu” siūlo unikalią galimybę laimėti akreditaciją į visus festivalio filmus. Skaityti toliau…

Vilnius Jazz 2008 artėja: David Murray Black Saint Quartet (JAV)

Kad “Vilnius Jazz 2008″ artėja, g. skaitytojai, mačiau, užfiksavo karts nuo karto spusteldami nuorodą dešinėje. Kadangi pats daug ką sugebu praleisti, tai dar neparuošęs atskiro įrašo (gal ir nereikia?), dedu šiek tiek informacijos atėjusios iš organizatorių. Tiesa, prieš tai smulkus, bet kai kam svarbus aspektas – nežinau ar tai truks amžinai, tačiau kaip ir ankstesniais metais, perkant bilietus į visus 6 festivalio koncertus vykstančius Rusų dramos teatre su moksleivio ar studento pažymėjimu – abonemento kaina tik 130 Lt. Daugiau…

“David Murray Black Saint Quartet” į Vilnių atvažiuos vieni, bet kad toliau sekantis tekstas būtų skanesnis, pasigardinkit jį kūriniu “Prophet of Doom” iš naujausio grupės darbo “Sacred Ground”. Vokalas čia, žinoma, priklauso Casandra Wilson:

“David Murray Black Saint Quartet” iš JAV – ryškiausia “Vilnius Jazz 2008″ žvaigždė. Saksofonininkas, klarnetininkas, grupių lyderis ir kompozitorius Davidas Murray’us (g.1955) – viena šlovingiausių Niujorko džiazo scenos figūrų. Skaityti toliau…

Savaitgalio renginiai (Rugsėjo 25 – 27 d.) [papildyta].

Šios rubrikos rengėja Jurga šį savaitgalį parsidavė komerciniam renginiui (už keturženklę sumą, kad ją kur Ibelhauptaitė…), tad G. skaitytojam tesugebėjo atrasti tik kelis vertingus renginius artimiausioms dienoms. Ką gi, sąrašą pildom ir rekomenduojam savaitgalį namie nesėdėti. Na, bent jau gražiu oru pasigrožėkit, jeigu ką…

Prieš atvykdamas į Vilnių (kitą penktadienį), Vilniaus Goethe’s institutas 26 d. kauniečius pakvies apsilankyti kasmetiniame vokiškų filmų festivalyje “Guten Film!”. Lauksim įspūdžių iš laikinosios sostinės. Daugiau…

***

.

Pradėdama penktadienį, “Skalvija” iki spalio 3 (ir ne tik) siūlo mėgautis Europos kinu. Šį kartą kviesdama užsukti į Vilniaus tarptautinį vaikų ir jaunimo filmų festivalį. Čia toks universalus renginys – ir vaikams, ir šeimoms, o ar ir kinomanams kol kas sunku pasakyti – kartais gerų dalykų būna ir šiame festivalyje.

***

Rugsėjo 26 d. sostinės klube „Funky Munky” startuos „Opus 3 talentai”. Šis vakarėlis pristatys jaunus, talentingus, jau girdėtus ir beveik nepažįstamus, tačiau tuos, kuriuos tiesiog verta išgirsti.DIVAH DEE & 1000 V (Daiva Starinskaitė ex „Saulės kliošas“), Rut (Butterflies in my mouth) – su buvusia grupės „Sheezzanova“ vokalistė Rūta ir dar keli tipai. Skaityti toliau…

Pendulum vs. London Elektricity

Drum & bass ignoravau iki 2005-ųjų, kol ausyse nepradėjo drumbsėti Pendulum „Hold Your Colour“ ir London Elektricity „Power Ballads“. Prėjo trys metai ir vėl abu vardai leidžia pasidžiaugti naujais albumais: Pendulum „In Silico“ ir London Elektricity „Syncopated City“.

Australai Pendulum iš standartinio drum & bass neišlipo, tačiau akivaizdžiai stengėsi sugriežtėti ir surokėti: neprarastas savitas kompiuterinių tembrų braižas išliko, tačiau šalia to turime daugiau vokalo, daugiau gyvo atlikimo įspūdžio ir glitaus nirvaniškai rokiško palikimo. „Different“ tikrai skamba kitaip, taip lyg kartu su Apollo 440 purvinomis elektrogitaromis atliktų „lėtą“ gabalą. Tuo tarpu „The Other Side“ panašėja į griežtesnį synthpop gabalą, kurio fonas – smuiku sukurptas iš kažkur girdėtos simfonijos, o kompiuterizuotas vokalas nupigina kūrinį iki Apoptygma Berzerk lygio; panašiai ir su „Granite“ bei „Propane Nightmares“ - nupopsėta. Paskutinis „The Tempest“, nebūdingai d‘n‘b grupei, prasideda minimaliu muzikiniu fonu ir DM baladžių stiliumi masinančiu dainavimu, bet paskui išsivysto į pseudopunkrockinį 7-ių minučių džeržgimą, kurio tik pabaigoje išgirsime d‘n‘b. Taigis, Pendulum kryptis aiški Skaityti toliau…

MARC ALMOND Vilniuje ir galimybė laimėti kvietimą

Rugsėjo 29 dieną, „Forum Palace“ rūmuose, talkinant keturiems muzikantams, koncertuos Marc Almond. Bus gyvai pristatomas paskutinis albumas „Stardom Road“ ir atliekami seni soliniai Almondo bei „Soft Cell“ kūriniai. Albumas – tai daininiką įtakojusių dainų koveriai nuo Dusty Springfield “I Close My Eyes and Count to Ten”, Charleso Aznavouro „I Have Lived“, Davido Bovie „London Boys“ iki Frank Sinatra „Stranger In the Nght“ ir „The Ballad of the Sad Young Men“, kurią albume atliko kartu su Antony Hegarty iš „Antony And The Johnsons“. Tuo pačiu labai tikėtina, kad išgirsime kažką iš G. minėto, bendro darbo su Michaelu Cashmore‘u „Gabriel and the Lunatic Lover“ ir Jacques Brel’s anglišką “If You Go Away”.

Mažai tikėtina, kad bus kažkas iš greit turinčio pasirodyti naujo rusiškų romansų įtakoto darbo “Orpheus In Exile”, bet jau įvykusiuose trijuose pasirodymuose buvo ir “Ruby Red”, ir “Bedsitter”, ir “Torch” ir, žinoma, “Say Hallo Wave Goodbye”.

Po paskutiniojo pasirodymo Vilniaus VRM rūmuose praėjo penkiolika metų, po avarijos su motociklu – trys, bet Marcas Almondas tebeturi išlaikęs puikią formą tiek vokalinių sugebėjimų, tiek judesio scenoje atžvilgiu. Tuo galite įsitikinti čia:

“Teenage Dream” (live)

Skaityti toliau…

G.era naujiena – šiandien dar turi galimybę pamatyti Jo Strømgren spektaklį “VISUOMENĖ”

Prisipažinsiu, kad šių metų teatro festivalio „Sirenos“  kai kuriuos spektaklius, be sąžinės graužimo išmainau į renginius „Menų spaustuvėje“. Pasirinkimas kol kas manęs nenuvylė, net gi priešingai – po „Menų spaustuvės“ stogais vis dažniau randu sau artimesnio, įdomesnio teatro ir kitų meno projektų, nei kitose kultūrinėse sostinės įstaigose.

Tas pats įvyko ir šį savaitgalį. Šeštadienį aplankiusi norvegų choreografo-režisieriaus Jo Strømgren  spektaklį „Polaroidas“ su aktoriais iš Grenlandijos salos, supratau, kad  tikrai nepraleisiu ypatingos progos, Vilniuje pamatyti minėto kūrėjo naujausią darbą, spektaklį „Visuomenė“. O pamačiusi žinojau, kad būtinai rekomenduosiu jį visiems, kurie bent kiek neabejingi jei ne teatrui tai detektyvui, jei ne detektyvui tai satyrai, jei ne satyrai, tai šokiui, o jei trumpiau ir  konkrečiau -  tiesiog nepažįstu žmogaus, kuris šiam spektakliui galėtų likti abejingas. Stengsiuos rašyti labai kompaktiškai, nes nėra laiko ilgom paklodėm, šiuo atveju svarbiau tiesiog laiku pranešti jums G.erą žinią.

Nors anonse apie spektaklį buvo galima rasti trumputį aprašą, jog tai spektaklis – šokio detektyvas, kuriame užkietėjusių kavos mėgėjų klubo nariai vieną dieną aptinka šokiruojantį radinį – panaudotą arbatos maišelį. Bet patikėkit tai kur kas daugiau nei paprastutė komiška istorija, kurią palydėjus audringais aplodismentais, dar stabtelėjom su kolegom Menų spaustuvės tarpuvartėj aptarti, padiskutuoti apie prasmių prasmes ir kitus lobynus, užkoduotus šiame kūrinyje. Skaityti toliau…

Kitas puslapis »