Žiemos vakarai su stalo žaidimais: vakarėlių žaidimai

Per porą mėnesių, G. startavus rubrikai „Žiemos vakarai su stalo žaidimais“, spėjome susipažinti su įvairių kategorijų žaidimais: loginiais, strateginiais, ekonominiais, visai šeimai skirtais žaidimais. Visą šį laiką savo patirties ir žinių negailėjo šios rubrikos partneris „Rikio pramogos“. Jei kažkam pasirodė, kad tai komercinė, reklaminė rubrika, tai galiu išsklaidyti visas sąmokslo teorijas viešai pareikšdama, kad “Rikis” nesumokėjo G. nei lito, kad užsitikrintų mūsų lojalumą, minint jų pavadinimą. Tiesiog liekame ištikimi savo principams: kalbėti, rašyti (be jokio atlygio) apie tuos dalykus, kurie mums patiems atrodo verti dėmesio, ir skubėti apie juos pranešti jums, mieli mūsų lankytojai. Tai, kad be pokerio, šachmatų ir alias per praėjusį pusmetį atradome daug kitų, kur kas įvairesnių, įdomesnių stalo žaidimų, esam dėkingi būtent www.rikis.lt šeimininkams, Juditai ir Mindaugui Korsakams, be kurių tikriausia nebūtų gimusi ši rubrika, ir be kurių mūsų vakarai nebūtų tokie azartiški ir gyvybingi, kokie yra dabar. Tad už visa tai, dar kartą dėkojame būtent jiems! Skaityti toliau…

Dienos daina: Soy Un Caballo – “Robin”.

Šiek tiek net nesmagu, kad apie “Soy Un Caballo” tenka užsiminti giliai paslėptame “dienos dainos” įraše, bet toks gyvenimas – debiutinis grupės albumas išleistas dar 2007, o dabar juos miniu tik dėl to, jog už akių užkliuvo informacija, kad kartu su “Tunng” jie išleidžia vienos dainos (“Robin”) dviejų versijų plokštelę. Patiks – atsiknisit patys, o kol kas būtent “Soy Un Caballo” dainos versija:

Apžvalga: IX Lenkų kino savaitė.

Šiandien Vilniuje, po savaitės Klaipėdoje (teko girdėti, kad ir Kaune nusimato, tad gal kas žino, kaip iš tiesų yra?) prasideda IX Lenkų kino savaitė. Visi suprantam, kad kaimyninėje šalyje situacija su kinu negali būti kardinaliai kitokia negu Lietuvoje, tad klausimas, ką pamatysim: filmus, kurie nostalgiškai apgaubs lenkų mažumą Vilniuje ar kažką, kas vienodai vertinga tiek lietuviams, tiek lenkams, tiek žiūrovams iš viso likusio pasaulio?

Labiausiai, kaip visada, traukia naujų filmų sąrašas. Deja, čia kone nykiausia programos vieta. Nors tarp filmų net klasiko Krzysztof Zanussi naujas darbas, iš šios grupės norisi išskirti tik “Laikas mirti”, kuris savo šalies apdovanojimuose gavo tuo pačiu ir kritikų, ir žiūrovų prizą bei apdovanojimą pagrindinei aktorei. Aišku, visada galima užsukti į “Kaip gyventi?” ir pasižiūrėti šiltų gyvenimiškų istorijų arba “Pagrindinis liudininkas” (vietiniuose apdovanojimuose gavęs apdovanojimą už geriausią vyrišką vaidmenį) pažiūrėti į lenkišką veiksmo filmą, bet… Ar yra daugiau priežasčių juos žiūrėti nei tai, kad jie lenkiški? Skaityti toliau…

Naujų filmų premjeros Lietuvos k/t (vasario 27 d.)

Nusimato geras, o gal net tobulas savaitgalis kino teatrų lankytojams. Be Lenkų kino savaitės (apie kurią dar parašysiu), bus dar keturi filmai iš kurių vienas jau matytas prancūziškuose “Žiemos ekranai” – “Visada svajojau būti gangsteriu”. Štai, ką apie jį rašiau tada:

“Prancūziška versija, kaip Aki Kaurismäki mato “Pulp Fiction” – taip trumpai galėčiau reziumuoti Samuel Benchetrit darbą. Filmas padalintas į keturias istorijas, kurių kiekviena bent per 100 m priartėja prie 17-jame greitkelyje esančios jeigu ne nuošalios, tai bent menkai lankomos užeigos (Cafeteria). Kas čia turėdamas visai kitų tikslų įsidarbina, kas ateina apiplėšti, kas dalinasi nostalgiškais prisiminimais apie nusikalstamą praeitį, kas paskiria susitikimą dėl išpirkos, o kas tiesiog atsiteisia skolomis iš serijos “akis už akį”. Svarbiausia, kad nepaisant “gangsterinio” motyvo, nespalvota kina juosta į salę įneša tik nostalgiją, šilumą, melancholiją, lengvą nusivylimą ir sugeba išspausti šypseną kiekvienoje šių būsenų. Tai lyg šviesioji visų tų neišsipildžiusių svajonių pusė, kai nepaisant to, jog gyvenime tau ne viskas sekasi, tu tame gali atrasti ir kažką šviesaus – bent jau žiūrovas išsinešti tikrai turi ką. Ir dar jeigu būtų galima šiek tiek kritikuoti istoriją (nors man ji tiek pat kritikuotina, kiek “Kino pavasaryje” rodyta “Tu gyvendamas džiaukis”, kur istorijos tylus moralas paliekamas pačiam žiūrovui, o režisierius tik duoda mėsą iš kurios tą moralą turi pasigaminti), tai vargiai ką prikiši scenarijaus detalizavimui, dialogams – malonumas girdėti ir sekti. Prie to dar reikia pridėti gerą ir nuolat skambančią muziką, puikų aktorių parinkimą bei jų vaidyba ir galiausiai kameros darbą, ko pasekoje nelieka nieko kita, kaip tik mėgautis. Rekomenduotina.” Skaityti toliau…

Dienos daina: The Ting Tings – “We Walk”.

Tik užsimanyk parašyti “dedu gražų, nors ir nežinomos grupės video”, kai paaiškėja, kad tai šešta “nežinomos grupės” pristatomoji daina iš jų debiutinio albumo, kurio pirmoji jau pabuvojo UK Top40 #1. Pabuvojo ten ir pats albumas, tad norintiems nusiimti “tundros” šydą nuo ausų, siūlau:

I Monster – A Dense Swarm Of Ancient Stars [Twins Of Evil, 2009]

Dariau vieną darbą, bet peršokau prie pranešimo apie naują I Monster albumą „A Dense Swarm Of Ancient Stars“. Tiesiog užsidėjau ir nebepakėliau rankos spausti next. Kažkas naujo ir džiugaus paskutinėmis žiemos dienomis.

Internetas duoda informacijos, kad kad šitas kolektyvas gyvuoja jau nuo 1997-ųjų. Gėda, kad kažką praleidau ir natūralu, kad visko neišgirsi.

Pasirodo, jų pirmąjį hitą „Daydream In Blue“ aš girdėjęs, kaip ir tikriausiai kiti. Lengva užvedanti ir niekada nepabostanti royksoppiška elektronika:

Tačiau naujas albumas nepateikia nieko panašaus į švelnią elektroniką. Čia vyrauja monstriško cirko tematika. Pirmas įspūdis – dainelės vaikučiams, antras – man tai patinka, ir dzin, kiek man metų.

Su valiūkišku lengvumu I Monster kuria semplų prisotintą indie pop psichodeliką, vietomis linksmai absurdišką ir balaganiškai eksperimentinę, vietomis rimtą ir gilią, vietomis gyvą lyg transliaciją iš humoristinio šou. Daug kampų, kurie sudėti į vieną duoda vientisą diską, įdomų muzikine puse, originalų ir lengvai klausomą net bijantiems eksperimentų. Kažkas panašaus į De-Phazz ir Stereo Total bandančius kartu groti vaikams nujazz stiliumi; vyriškas vokalas ramaus lotyniško ritmo fone panašus net į Brazzaville („Goodbye Sun“, „Cool Coconuts“), o alternatyvesniame įpakavime – į Radiohead („She’s Giving Me The I“). Va, tokią muziką tikrai reikia vadinti indie.

Dainos apie vampyrus, kokosus, monstrus gali kelti ir kreivą šypseną, bet šiandien bet kokia šypsena yra gerai. Jei I Monster keistumo neužtenka jų muzikoje – aplankykite oficialią grupės svetainę ir pažvejokite (veik tiesiogine prasme) jų diskografiją.

O pirmąjį savo albumą “These Are Our Children”, jau tapusį kolekcine vertybe, I Monster savo bloge dovanoja gražučiame 320 kbps pavidale.  Einu klausyt, kas buvo iki tol…

www.myspace.com/imonsteruk

www.imonstermusic.com

Naujienos/Kinas: „Kino pavasaryje“ varžysis Naujosios Europos kino atradimai.

Kovo 19 d. startuosiantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ pirmą kartą savo istorijoje žiūrovams pristatys konkursinę filmų programą “Nauja Europa – Nauji vardai”. Joje varžysis 8 debiutiniai filmai, sukurti režisierių iš Naująja Europa vadinamų Rytų ir Centrinės Europos, Balkanų šalių.

„Vienas svarbiausių tarptautiniams festivaliams keliamų reikalavimų – konkursinė programa, kurioje dalyvaujantys filmai vertinami tarptautinės žiuri. Šiam “Kino pavasario” žingsniui ruoštasi ilgai ir atsakingai”, – teigia festivalio direktorė Vida Ramaškienė.

Konkursinėje programoje „Nauja Europa – Nauji vardai“ varžysis filmai, sukurti Latvijos, Estijos, Bulgarijos, Vengrijos, Kroatijos, Slovakijos bei Bosnijos ir Hercegovinos režisierių. Į šią programą pateko tik debiutiniai – pirmieji arba antrieji, režisierių filmai.

Festivalio direktorės teigimu, tokia konkursinės programos dalyvių geografija pasirinkta siekiant prisidėti prie jaunųjų kino kūrėjų iš besivystančių šalių populiarinimo Europoje.

„Dauguma konkursinei programai atrinktų filmų yra iš šalių, tokių kaip Lietuva, kur kino kūrėjams itin sudėtinga gauti finansavimą filmų gamybai. Jų vardų populiarinimas, tikimės, padės jauniesiems režisieriams ateityje gauti finansavimą naujiems filmams, kurie bus verti dar didesnių apdovanojimų“, – sako V.Ramaškienė.

Visi konkursinei programai atrinkti filmai žiūrovams sukurti 2007-2008 metais. Dauguma programos dalyvių savo šalyse jau yra gerai įvertinti kritikų ir gavę įvairių apdovanojimų.

“Vengrų kino atradimu vadinamas Attila Gigor už debiutinį filmą „Tyrėjas“ yra gavęs 4 prizus Vengrijos kino savaitėje bei kino kritikų asociacijos premiją Varšuvoje. O bulgaras Jarov Gardev už filmą „Žgutas“ pernai Maskvoje apdovanotas kaip geriausią debiutinį filmą pristatęs režisieriaus. Jo filmas buvo lyginamas su Quentino Tarantino ir brolių Coenų šedevrais” , – apie “Kino pavasario” konkursinės programos dalyvius pasakoja programos koordinatorė Greta Akcijonaitė.

Programos „Nauja Europa – Nauji vardai“ repertuare taip pat yra 9 iš 14 nacionalinės premijos nominacijų laimėjęs slovako Juraj Nvota kūrinys „Muzika“, geriausiu Kroatijoje filmu pripažinta ir „Oskarui“ pristatyta Arsen A. Ostojic kriminalinė drama „Niekieno sūnus“, bulgarų režisieriaus Stefan Komandarev komedija “Pasaulis yra didelis, ir išsigelbėjimas slypi už kampo”, kaimyninių Estijos ir Latvijos šalių filmai – Ain Mäeots “Tarka” ir Janis Nords “Mėgėjas”.

Konkursinėje programoje kol kas nėra nė vieno lietuviško filmo. “Ekonominė krizė neaplenkė ir Lietuvos kūrėjų. Todėl savo filmų vis dar nespėjo pabaigti Šarūnas Bartas ir Saulius Drunga. Juos labai tikėjomės pristatyti konkursinėje programoje”, – apgailestauja festivalio direktorė Vida Ramaškienė.

Geriausiu pripažintam konkursinės programos “Nauja Europa – Nauji vardai” filmui bus skirta piniginė premija. Antrosios ir trečiosios vietos laimėtojams bus skirti specialūs žiuri prizai. Filmus vertinsiančios žiuri narių pavardės, kol kas dar neatskleidžiamos.

Konkursinės programos atsiradimas – ne vienintelis festivalio pasiekimas šiais metais. Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ taip pat tapo CICAE – tarptautinės nekomercinių kino teatrų ir festivalių asociacijos – nariu.

Dienos daina: Depeche Mode – “Wrong”.

Niekur nedingsi, duoklę klasikai reikia atiduoti. Taigi, belaukiant balandžio 17 d. pasirodysiančio grūpės “Depeche Mode” albumo nr.12 pavadinimu “Sounds of the Universe”, klausom pirmosios pristatomosios dainos iš jo -- “Wrong”:

Laimėk knygą: Jaroslavas Melnikas “Rojalio kambarys”

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla dovanoja G. skaitytojams Jaroslavo Melniko apsakymų ir apysakų rinkinį “Rajolio kambarys”.

Kuo ypatingas rinkinys galite pasiskaityti čia.

O anotacija skelbia tokią informaciją:

Savito stiliaus ir originalių temų kūriniuose rašytojas sukuria paslapties, dažnai ir absurdo atmosferą. Jis meistriškai manipuliuoja vietos, laiko, erdvės sąvokomis, pasiekdamas ne tik dramatinės įtampos ir meninio įtaigumo, bet ir filosofinių įžvalgų. Skaityti toliau…

Knyga: JOHN BOYNE “Berniukas dryžuota pižama”

Filmą pagal šią knygą rodė Lietuvoje metų pradžioje, bet atgarsių jokių nepagavau, tad pirma ėmiausi knygos.

Pagal apimtį šią knygutę labiau tiktų vadinti apysaka: perskaitoma per porą valandų, bet atminty lieka ilgiau, bent truputį ilgiau.

Nesudėtinga istorija perteikiama devynmečio berniuko Bruno akimis. Jis dar mažas, nepatyręs gyvenimo žiaurumų ir tiki idealia draugyste savo idealiame pasaulyje, kuriame siaučia karas ir holokaustas. Bruno tėvas paaukštinamas tarnyboje ir su visa šeima išsiunčiamas iš Berlyno į Aušvicą, kur vadovauja koncentracijos stovyklai. Tai nėra pasakoma tiesiogiai: berniukas lyg nesuvokia, kad aplinkui vyksta karas, nenaudoja sąvokos „koncentracijos“, nesupranta, ką reikšią „žydas“, net fiurerį vadina „Furoru“, Skaityti toliau…

Kitas puslapis »