Permetu akimis šių dienų k/t repertuarą ir neriu į G. archyvą „recycle’inti” apžvalgų – net du geri filmai iš „Kino pavasario” ir vienas įdomus darbas rodytas „Gala” festivalyje.
Iš kitos pusės (Auf der Anderen Seite) rež. Fatih Akin
Pirmą kartą pamatytas debiutuojančiame „Kauno kino festivalyje” (antrasis jau netrukus – spalio 9-20 dienomis; ir iš kart užbėgdamas įvykiams už akių pranešu, kad kitą savaitę pranešim kaip sumaniausios plunksnos kinomanas iš Kauno galės G. laimėti akreditaciją į visus festivalio filmus), man jis top5 liko ir vėliau Vilniuje vykusiame „Kino pavasaryje”.
Šį kartą Vokietijoje gyvenantis turkas Fatih Akin sumezga tokią istoriją, kurioje persipyna kelių abiejų minimų šalių gyventojų likimai, kad Kanams belieka jį apdovanoti už geriausią scenarijų. Tokių filmų siužetinė linija tuo pačiu ir itin primityvi, ir paini, ir neįtikėtina. žmonės gyvenime susitinka ir prasilenkia net nežinodami kokių aplinkybių sukūryje jie visi sukasi, bet kaip sakė vienas filmo “Magnolija” herojų apie varlių lietų: “taip būna”. toks ir Fatih Akino pasakojimas, kurio scenarijus, kaip minėtos “Magnolia” ar “Babelis” parašytas pagal taip vadinamą “nonlinear” formulę.
[youtube i8rhDyhIloM]
Kartais prasilenkia laikai, kartais herojai, kartais jie visi praeina vienas pro kitą, bet net žinodami apie jų egzistavimą, taip ir nesusipažįsta – aplinkybės nesuveda. Bet kaip ir visa gyvenime, tai yra į gerą. Visa, kas mums nutinka yra į gerą, jeigu iš to gauname pamoką. Būtina pamatyti.
Sutrikusi Ana (Caótica Ana)
rež. Julio Medem
[youtube Zxkt2phFV8Y]
Menas. Ir tai pirmas geras šio festivalio filmas, kurio niekam per daug nerekomenduosiu – istorija čia tiek užvelta ir mistifikuota, kad kartais nelieka nieko kito, kaip tik mėgautis vaizdu. Pavyzdžiui, Vaidas Jauniškis iki galo neištvėrė… Tuo tarpu aš šio filmo atžvilgiu taikau labai retai išsprūstantį apibūdinimą (beveik apdovanojimą) – aš tokio nepadaryčiau! Yra daugybė neįtikėtinai gerų filmų, kurių gerumo formulę gali atsekti žingsnis po žingsnio ir yra “Sutrikusi Ana”, Darren Aronofsky “The Fountain”, etc.
Paprasta menininkė vardu Ana ją atradusios mecenatės yra pakviečiama studijuoti į Madridą. Tai visai kitas meno ir menininkų pasaulis, kuriame, atsitiktinai ar ne, dažnai dominuoja nuogas kūnas, minčių/ veiksmų laisvumas – tiesiog užlenktas meniškumas. Šiame pasaulyje Ana įsisuka į hipnozės seansų žaidimą, kurio dėka keliauja iš kartos į kartą, tūkstantmečiais ar net iki pradžių pradžios, kad atrastų save, savo istoriją ir net mylimą žmogų. Turinio atpasakojimas šiuo atveju prilygtų apžvalgos savižudybei, nes jeigu šiame filme nesugebėsi mėgautis kelione – vaizdais – tikslas-atsakymas nebus toks saldus. Žiūrint iš toli, “Sutrikusi Ana” pasakoja apie vyriško ir moteriško prado, gėrio ir blogio, kovą, santykius, išminties, filosofijos perdavimą iš kartos į kartą, stereotipinius paveikslus, galop – tai, kur link mes einam ir kas mūsų laukia. Esu beveik įsitikinęs, kad kiekvienas turės savas išvadas.
Garbė režisieriui! / Kantoku Banzai!
Rež. Takeshi Kitano
[youtube l3-b8y-2gqA]
Apžvalgą norisi pradėti „Visiems žinomas Takeshi Kitano pristato…”, bet suprantu, kad ne visi naktimis nemiegojo ir žiūrėjo naktines televizijos transliacijas arba drąsiai gali įvardinti „Zatoichi”, „Lėlių” režisierių. O šiame filme režisieriaus braižo, filmų atpažinimas – labai svarbus, gal net esminis dalykas. Maža to, filme gausu citatų iš kitų Japonijos grand’ų kūrybos – filmo pradžioje matoma kone meditatyvi arbatos gėrimo ceremonija – 1:1 skolinys iš Lietuvoje rodytų Yasujiro Ozu filmų (tie, kam teko tai patirti, greitai atgamins). Bet nors filmas norint panašėja į kino enciklopedijos citavimą ir pajuokavimą citatų atžvilgiu, jį galima žiūrėti ir be specialaus pasiruošimo – galutiniam rezultate tai yra komedija, o po darbo lietuviai į kiną/ teatrą dažniau juk eina ilsėtis, pramogauti, o ne „dirbti”.
„Garbė režisieriui” – Takeshi Kitano pažado pildymas. Pažado daugiau nebekurti filmų apie jakudzas, mafiją. Tai ką jis dabar turėtų daryti, klausia balsas už kadro? Takeshi Kitano į šį klausimą atsako vaizdais – trumpomis istorijomis skirtinguose žanruose: siaubo, (siaubo) komedijos, ašarą spaudžiančios dramos, filmu apie nindzias. Kiekvienas žanras – atskira, su kitomis nesusijusi ir visiškai neišvystyta istorija, galima sakyti, jog tik jos užuomazgos, fragmentai, juodraštis. Kaip Takeshi Kitano sekasi su tuo tvarkytis? Tragiškai, labai blogai. Juokinimas, kurį viso filmo metu demonstruoja japonas, nėra itin aukšto lygio. Didžiąja dalimi tai parodija, komedija, kažkas į „Paties baisiausio filmo” pusę, tik skoningiau, profesionaliau, ne taip idiotiškai – net kai bajeriai pasisuka link antro galo. Stilių filmas turi.
Blogiausia „Garbė režisieriui” – juokinimas be aiškaus siužeto, charakterių išdirbimo. Tiesiog tai filmas ne apie kažką (kitą), bet patį režisierių, deja, mažai pasakantis ir apie jį – tik tai, kad jo galvoje dabar „creative destruction”. Vienoje filmo vietoje, Takeshi Kitano su savo lėle-klonu atėjus pas daktarą, monitoriuje vis keičiasi pavardės – visos jos priklauso Japonijos žymiausiems kino veikėjams. Tai lyg ir filmo iškodavimas – tu negali pabėgti nuo savęs. Ką tu bedarysi, kuo tu beapsimetinėsi, tu visuomet liksi savimi, tuo, kas yra tavyje. Ar tu kovosi su nindzėmis, ar verksi dėl moterų – visur jausis ta lėlė – nepajudinamas Takeshi Kitano. Tai gal neverta nuo savęs bėgti, jeigu tai nepavyksta ir laikas vėl pradėti sukti gerus filmus. Taip, kaip jauti, išeina. Antraip naujų gerbėjų nerasi. A, Kitano?
_ _ _ _ _
Ieškom žmonių norinčių/ galinčių bent kartą per savaitę prisidėti prie G. turinio (kinas, muzika, kt. kultūros reiškiniai (dailė, šokis, fotografija, etc.)). Jeigu jauti prasmę šioje kultūriškai švietėjiškoje iniciatyvoje – brūkštelk paulius[a]g-taskas.lt
Apie „Garbė režisieriui”
Tai, kas minima kaip blogiausia, šiame filme yra svarbiausia, bet tikrai ne blogiausia. Siužetas ir aktoriai čia išvis ir neturi būti išdirbti, nes visas kūrinys yra režisieriaus pašlovinimas, ką ir pats pavadinimas sako.
Todėl iš pradžių reikėtų mėgautis komedijos – parodijos epizodais, kuriems, kaip, pavyzdžiui, amerikietiškoms situacijų komedijoms, siužeto ar veikėjų tobulumo ir nereikia. Vėliau, prasidėjus klasikinei šių laikų japoniškai komedijai, nereikėtų jos atstumti kaip nesusipratimo. Kaip tik tai proga pajusti kuo mes kitokie, tuo labiau, kad ir jų komedija pati yra autoironiška, nutrūktgalviška ir labai jau eklektiška.
Vis dėlto japoniškojo humoro dalis yra ir labai simboliška – kuomet pradžioje vaizduojamas Kitano blaškymasis tarp labiau vakarietiškų filmų, vėliau jis atsiduoda tarsi sau artimiausiai, japoniškajai, kultūrai. O dar vėliau ir ją susprogdina, parodydamas, kad ir kaip ten bebūtų, Takeshi (ar apskritai režisierius) yra svarbiausias savo filme, kas (pasikartosiu) ir sakoma filmo pavadinime.
O kodėl apie „Sutrikusi Ana”, kuri man paliko neįtikėtinai gerą jausmą, sakau „niekam per daug nerekomenduosiu”, galite paskaityti pas Dainių Blyną: http://www.kitizaidimai.lt/kiti-zaidimai/2008/8/28/caotica-ana-1.html Žmogus net iš kailio neriasi bandydamas pasakyti, koks nevykęs filmas tai yra. O kaip kitiems?
„Garbė režisieriui” – bene geriausias Takeši Kitano filmas. Kai kurie, be abejo, tiesiog fiziškai negali priimti jo savižudiškos autoironijos. Jie dūsta iš pasiutimo – ir tai suprantama, nes šitame filme jis be jokio gailesčio apnuogina viską – kino verslą, žanro standartus, galų gale pats save. Jei nebaisu, būtinai pasižiūrėkite. Šedevras.
Ačiū Dievui, tikrai ne geriausias :)
Tiems, kuriems tobulas filmas yra „Magnolija” arba kad ir Tavo minimas „Fontanas” – tikrai ne. Jiems verčiau „Garbė režisieriui” ir nežiūrėti, tik susinervins, ir tiek.
Tarp „Magnolijos” ir „Fontano” – milijono žingsnių skirtumas. Tame tarpe puikiai telpa ir „Garbė režisieriui”. Pasižiūrėjau, nesusinervavau, bet nepaisant visų niuansų (autobiografija, japonijos kinematografo istorija, etc.), kurių tu ir pats garantuotai nežinai ir kurių pateikimą aš priėmiau bei pateisinau, tai vis tiek yra „nišinis” filmas ir jo gerumas yra nišinis – žiūrint tam tikru kampu.
Žinoma, nišinis. Negi kasinis… :)
Ne=inau nė vieno šedevro, kuris būtų ne „nišinis”.
O va koks „Fontanas” arba banali iki skausmo „Magnolija” – beveik kasiniai. Toks elitinis menas namų šeimininkėms…
Kad, manau, trys valandos su iš dangaus skraidančiomis varlėmis yra nepalyginamai labiau nišinis dalykas negu bukas Kitano juokinimas. Tu sakai autoironija, etc., o man tai tas pats (tik papasakota kito žmogaus, turinčio kitokią patirtį, požiūrį), kas „pats baisiausias filmas” pagal Kitano. Jeigu neklystu, Kitano bent jau savo šalyje yra labai kasinis veikėjas, ar ne? O va iš „Magnolia” Lietuvoje žmonės traukė.. Kas po vieną, kas po du. Žinai, bet koks snobizmas anksčiau ar vėliau ima kelti juoką. Gali sakyti ką tik nori, bet tai vargiai paneigs tai, koks axujabienas yra „Magnolija” scenarijus, forma (kuri dabar tapo tokio nelinijinio pasakojimo etalonu), vaidyba – na, bendras darbas už kurio stovi režisierius. O, jeigu geras darbas per klaidą ima ir patinka žiūrovams, tai nuo to jis blogesniu netampa. Aišku, čia galime įsivelti į kvailą diskusiją, kuri smarkiai susijusi su ausimis ir muzikine savišvieta, bet čia kaip su Bjork… Moteriškaitė stebina vienu albumu po kito savo novatoriškumu, bet albumus perka taip, kad nuolat į kokį topą įsiverčia. Popsu jos nepavadinsi, populiaria muzika – taip. Bet jos muzika turi vertę nepriklausomai nuo to ar aš Lietuvoje girdėjau „Sugarcubes” bei ar įsivaizduoju kokia nuostabi Islandijos gamta.
Kad GARBĖ REŽISIERIUI – geras filmas, nekyla abejonių.
Kad jį priimti europiečiui „iki galo” neįmanoma dėl kultūrinių skirtumų (hunoro jausmo suvokimo) – nekyla abejonių.
Ir kad GARBĖ REŽISIERIUI nėra geriausias Takeshi Kitano filmas internacionaline prasme – taip pat nekyla abejonių…
P.S. Sugarcubes radikaliai skyrėsi nuo dabartinės Bjork. Tik balsą tokį pat rodė. Sceninis įspūdis – grupė su gan ryškia dainininke. Tačiau kuri nepakyla aukščiau bendro grupinio muzikavimo konteksto…
M, vienas jos paskutiniųjų albumų iš vis be grupės, jokių instrumentų. Tik vokalas (tiesa, ne tik jos). Ir vėl.. Originalu, pripažinta. Bet gal nepradėkim apie muziką, nes tuoj persimesim dar toliau, pavyzdžiui iki Sabonio.
Aš neužvedžiau jokių temų…
Labai lietuviška: jei ką, tuoj pat apšaukti snobu… :)
Kitano ten ir šaiposi iš savęs – kasinio režisieriaus. Net nesišaipo – tyčiojasi, ir skaudžiai. Tai, ką tu vadini buku humoru, iš tiesų yra skaudus ir labai nelengvas prisipažinimas, autoišpažintis. Suicidas, jei nori. Sepuku. Savižudybė – o kartu ir nužudymas: visų tų „nelinijinio pasakjimo etalonų” ir kitokių kino gamybos standartų. Anaiptol ne buka – ir netgi, sakyčiau, nelabai juokinga. Kitano, manau, puikiai žino, kaip kiekviena šviežia naujovė tampa rutina, o menas – pinigų gaminimo mašinėle. Jo pašaipoje – daugybė skausmo. Kino industrijai šitas jo filmas – nuodai, ne veltui kritikų buvo pasitiktas tokia pikta lemiančia tyla, o paskui vos ne atviromis patyčiomis. Kitano pasikėsino į jų šventą teritoriją. Ta prasme tai iš tiesų „pats baisiausias filmas”… O šiaip – tai ne parodija, ir ne bukas juokinimas. Yra, žinoma, gausybė citatų, sąmoningų pastišų, bet tai net ne komedija, toli gražu.
Garantuoju: daugumai žiūrėsiančių labai labai nepatiks, iki įsiūčio.
Ir dar garantuoju: tai šedevras.
O mano giliu įsitikinimu tu smarkiai per rimtai priėmei šį filmą. Galima pagalvoti, kad kalbi ne apie Kitano.
Mano giliu įsitikinimu, tu jį žiūrėjai labai neatidžiai. Tikėjaisi tradicinio Kitano, tai susierzinai ir nusprendei, kad čia viskas „po prikolu”. Ir įsižeidęs pasipūtei. Tiesiog pažiūrėk jį dar kartą. Po kokių dešimties metų. :)
Jeigu manai, kad ten yra nors kas nors ne „po prikolu”, tai pačiam ir reiktų dar kartą pažiūrėti tą filmą. Filmas juk gimęs labai natūraliai – Kitano vietinės kritikos buvo apkaltintas kartojimusi, tai jis ir pabandė perteikti, kaip jis norėtų transformuotis (debilai jūs bl..). O gavau aš iš tos serijos iš kurios ir tikėjausi. Tiesa, nepalyginamai kukliau.
Beje, kai filmas mane suerzina, aš jį palieku. Nesvarbu, pirma tai minutė ar priešpaskutinė. GR pažiūrėjau iki galo.
Na va, tai, pasirodo, b8siu ir atspėjęs dėl „po prikolu” Kaip pirštu į akį. :)
Savęs tiražavimo pavojai žinomi kiekvienam ką nors rimčiau darančiam menininkui – kaip ir tai, kad publika, atseit laukdama iš savo numylėto režisieriaus permainų, iš tiesų nepakęstų jokio pasikeitimo: jie nori atpažįstamo, ir į permainas reaguoja kaip į asmeninę išdavystę. Kitano sugebėjo į tai – ir į save patį – pažvelgti iš ironiškos distancijos.
O „Garbė režisieriui” žiūrėjau keturi kartus. Po kurio laiko pažiūrėsiu ir dar – jis to vertas.
Ir tau linkiu.
gg absoliutina ir sureikšmina gerąsias antrojo trilogijos filmo puses (Pirmasis – Takeshis’ (2005). Jame kūrėjas yra kryžkelėje kaip AKTORIUS ir su tuo savuoju prototipu aiškinasi tokiu pačiu stiliumi kūrybinę situaciją. Trečiasis ką tik Venecijoje pristatytas „Achilas ir vėžlys” (2008) – Europos kritikai vėl vadina keistu Kitano komikavimą, kuris filme siejamas su žiaurumu. Filmas nesulaukė plataus atgarsio festivalyje).
Tikiuosi įvertindamas GARBĖ REŽISIERIUI, oponentas yra matęs ir specifines Kitano komedijas, kurios visiškai nepopuliarios už Japonijos ribų, nors suteikė tėvynėje autoriui komediografo titulą. Jos gi panašios pagal stilių į šią trilogiją. Tik joje Kitano sublizga komikavimo priežastingumu, rodo tarsi savianalizę, kas kilsteli komedijų prasmę.
Ir neabejoju, kad nustatydamas geriausią filmą, yra matęs stipriausiu Kitano filmu laikomą egzistencinę parabolę FEJERVERKAS (aš buvau „apakęs” nuo įspūdžio) bei kokį KIKUJIRU…
Jei taip, tai šių naujausių kūrinių priskyrimas patiems patiems, yra išties keistoko skonio apraiška…
P.S. Sabui dabar sunkios dienos – atsirado per daug akcijų…
o man „sutrikusi Ana” pasirodė pernelyg mistfikuotas (mistika vardan mistikos) ir ilgas, ties kiekvienu nauju etapu nieko naujo neatskleidžiantis filmas. Toks jausmas kad iškirpus filmo vidurį nebūtų didelio praradimo. ir neva žalio jaunimėlio stiliumi gan paviršutiniškai užkabinamos vyriškos/moteriškos prigimties temos negelbsti padėties. trūksta brandumo – mano manymu niekaip neprilygsta „Versmei”. tarsi įvadas rimtesniems pamąstymams.
ir labai panaši į tiesą tavo nurodyta nuomonė:
„…perskaičius scenarijų nesunku suprasti, kad siužetą, mintį derėjo apgalvoti žymiai giliau.
…matyti, kad filmo kūrėjų entuziazmą kursto ne ideologija, o noras paprastai ir lengvai atsakyti į esminius klausimus, kurių neįveikė net giliausi žmonijos protai.
…žalių studenčiokų bandymas atsakyti į evangelijos keliamus klausimus. Išeina snipštas ir tiek.”
mano supratimu – baltu siūlu daigstyti apmatai. aš taip žiauriai nelazdavočiau – tiesiog brandumo ir gylio trūksta – paviršutiniška kaip tokioms temoms.
Vita, pasakyk tą nors vieną žingsnį toliau, kurį padarė „Versmė”. Tiek vienas, tiek kitas – viena paprasta ir kartais jau gal net banali mintis. Bet čia lyg priekaištauti mylimam žmogui, kad jis nuolat kartoja „myliu”, sakant „c’mon, pasakyk ką nors nauja”.
Pauliau, ne toliau, o giliau. Tai lyg priekaištauti paaugliui kad jo kitas suvokimo lygis nei brandžios susiformavusios asmenybės. negali pykti ; ) Mano manymu, Versmėj subtiliau ir ne taip elementariai/tiesmukiškai – ten menamas gylis/erdvė juntama. man kliūna kalbėjimo maniera. o versmėj tarsi labiau motyvuota mistika. tai mano asmeniniai įspūdžiai/santykis. Manau jei bučiau 18-20 metų būtų pats tas – gal tikslinė auditorija ir yra būtent panašaus amžiaus. Bet man labiau prie širdies Sent Egziuperi – visoms amžiaus grupėms – tik retai pasitaiko pan. šedevrų.
o ir Versmė man nėra prie tų labiausiai patinkančių – matyt bėda tame kad mistiką vidutiniškai mėgstu. bet Versmėj ta mistika labiau istoriniais/psichologiniais dalykais remiasi.
žinai juk, ir meilę išsakyt/parodyt kartais ne vien vardan įvairovės verta netiesiogiai.
c’mon, pasakyk TAI naujai/kitaip : ) va apie ką kalba
Labai pritariu Vitai dėl Sutrikusios Anos. O versmė -tai Aronofskio „Fontanas”? Tada žymiai brandesnė filosofija nei pas MENEMĄ. Nors ir išjuokta kritikų…
Rasa Paukšytė („Mūzų malūnas”). Nekomercinio kino aklavietė:
http://www.lrytas.lt/-12214568091221273930-p1-kult%C5%ABra-nekomercinio-kino-aklaviet%C4%97.htm
O pratęsiant vieną iš diskusijų.. Sakau, gan sunku diskutuoti apie reikalus, kurie kabina (arba ne) jausmus. „Versmę” arba „Fontaną” dalis žiūrovų ir kritikų sudirbo lygiai taip pat, kaip dabar kai kas sudirbinėja „Ana”. Tam tikra prasme „Fontanas” netgi ir dar labiau kritikuotinas – apie vieną ir tą patį dalyką ten reikėjo trijose plotmėse kalbėti. Sakyčiau tuščiažodžiavimas, jeigu norėčiau kabinėtis, biudžeto švaistymas, bet… Ko gero, kiekvienas geras filmas turi tau perduoti kažkokią žinutę ir tobulu atveju – vieną vienintelę. Ar tai bus perduoda trimis istorijomis, ar vieno žmogaus kelionėmis po buvusius gyvenimus – smulkmena. Jeigu žmogus sugebėtų didžias tiesas įsikalti jas išgirdęs vieną kartą, pasaulyje nebūtų tiek liūdnų ir kenčiančių žmonių :) O, kad kažkam pasakojimo forma/ tonas yra nepriimtinas – čia jau kitas reikalas. Protas turi savo išsilavinimą, sielą savo, jausmai savo. Su savuoju išsilavinimu (atitinkančiu 18 metų ar kiek ten) sėdžiu toje duobėje į kurią įkrito tokie grand’ai Aronofsky su „Fountai”, Medemas su „Caótica Ana” ir Vinterbergas su „It’s All About Love”. Sudirbti nuo A iki Z, o aš juos žiūriu ir kaifuoju.
tai juk ir gerai – kiekvienam savo. žmonės, ačiū Dievui, skirtingi : ) ir uogienę vienas mėgsta mėlynių, o kitas agrastų : )
tai jau tik neįsijausk į 18-mečio vaidmenį ;) jei tau ta stilistika tinka tai nesitikėk kad dabar stebuklingai atjaunėsi iki 18-kos. ką man dabar reiktų verkti kad turiu konservatyvios pensininkės skonį ; D
aha, Pauliau, o apie proto sielos ir jausmų išlavėjimo skirtumus taikliai pastebėjai – kartais net keista koks gali būti didelis atotrūkis tarp jų
„Auf der anderen seite” visiskai nykus filmas, kai ji paziurejau, man buvo gaila tu praleistu valandu. Toks jausmas susidaro, kad kuo filmas silpnesnis ir prastesnis, tuo jis siais laikais ivairiuose festivaliuose sulaukia daugiausia kritiku aplodismentu, bet visgi man viskas cia kvepia siek tiek tam tikra politika. Anksciau buvo eskaluojama zydu problemomis, dabar persimete i Europos emigrantu temas, pigoka :)
Truxer komentarą būtų galima ištrinti, kaip parašytą „ne į temą”, bet.. Turbūt ir patys suprantat – pažįstat žmonių, kuriems net ir „Šindlerio sąrašas” pasirodė niekas, nes apie…
Pauliau, truputi suklydai del Shindlerio, ten butent „stiprus” filmas, vertas pagarbos ir visu tu liaupsiu, bet atsiprasau, auksciau mano mineta filma vadinti kaip labai vertinga stebukla, no way :) Megstu ivairu netradicini ir neholivudiska kina, bet ir tarp tokiu filmu juk pasitaiko visiskas boringas, todel issakiau tik savo nuomone, nieko cia blogo:)
Dėl to, kad nieko bloga, tai tikrai. Aš tik tavo įžvalgoje neįskaičiau jokio kito blogumo, kaip, kad tik „politika”. Scenarijus prastas? Vaidyba? Operatoriaus darbas? :)
Jei manes filmas nepagauna ir neveza, as nesigilinu ar ten scenarijus blogas, ar operatorius kamera ne taip laiko, tiesiog jauciasi, kad po Gegen die Wand Fatih Akinas galbut issiseme, ar per daug „uzsiciklino” ant tos emigrantu temos. Scenarijus gal but patiks turkams iseiviams kaip aktuali medziaga, taciau mano supratimu tokiu lekstu istoriju be jokios paliktos intrigos pilni zurnalai moterims :) Taigi su siuo filmu jis tikrai nuvyle..
Aš kaip žmogus rašantis ir filmuose pirmu numeriu dažniausiai vertindamas scenarijų/ istoriją, „Iš kitos pusės” vertinu kaip retos vertės aukso grynuolį. „Apie ką” yra visiškai nesvarbu lyginant su „Kaip”.
„Šindlerio sąraše” puiki, profesionali maestro Spielberg spekuliacija TUO KUO REIKIA….
Kiekvienas mato tai ką norisi jam matyti…
Pauliau, prajuokinai su tuo aukso grynuoliu, „Sindleri” prisimeni ir po tiek metu, idomu ar po pusmecio prisiminsi si filma? Va tada ir issryskes jo aukso verte arba ne :)
Truxer, kad jau cieli metai praėjo nuo to laiko, kai mačiau „Iš kitos pusės” ;) beje, „sindlerio sarasas” man papuola i visu laiku „top25”, „is kitos puses” – ne. bet tai niekaip nenuraso labai gero filmo.
Gerai, kad dar ne į top 5…
Atleiskit Liam Neeson fanui..
gerai kaunatės ;)
“Apie ką” yra visiškai nesvarbu lyginant su “Kaip”?
Pauliau? ar tau apskritai tokia vertinimo sistema priimtina ar tik šį kartą? čia jau aš likau nesupratus
:) kas ten tokio „labai gero” tame filme? Ar tai, kad jis buvo rodytas „Kino pavasaryje”? Liamas man irgi patinka :)
Kvailiausia, kada ginčyjiesi, matydamas, jog esi kvailesnis…
Pvz. įrodinėt, jog gauti geriausio Europos scenarijaus prizą, tą patį Kanuose (http://www.imdb.com/title/tt0880502/awards) esant nerealiai „boringam” filmui yra, atleiskit, nelogiška situacija.
Žinoma, teisingiau būtų nutylėti ir nesigraužti…
O Liamas, aišku, geras bičas ekrane…
…Tam tikra prasme “Fontanas” netgi ir dar labiau kritikuotinas – apie vieną ir tą patį dalyką ten reikėjo trijose plotmėse kalbėti. Sakyčiau tuščiažodžiavimas, jeigu norėčiau kabinėtis, biudžeto švaistymas, bet… Ko gero, kiekvienas geras filmas turi tau perduoti kažkokią žinutę ir tobulu atveju – vieną vienintelę. Ar tai bus perduoda trimis istorijomis, ar vieno žmogaus kelionėmis po buvusius gyvenimus – smulkmena. Jeigu žmogus sugebėtų didžias tiesas įsikalti jas išgirdęs vieną kartą, pasaulyje nebūtų tiek liūdnų ir kenčiančių žmonių :)…
man rodos čia tiktų posakis tikslas pateisina priemones(versmėj), bet „anoj” man to vieno dykumos gyvenimo būtų ir užtekę pagrindinės minties iškėlimui, o likusieji praeities epizodai tik užvelia pagrindinę mintį.
pažiūrėjus „it’s all about love” jokių prieštaravimų nekilo – viena paprastutė, bet esminė mintis apie susvetimėjimą ir abejingumą, bei vatotojišką požiūrį į aplinkinius/aplinką – viskas labai organiškai susideda į visumą ir kalbėjimo maniera neišmuša iš bendros tonacijos. ir apskritai gražus akiai :) – kaip tik mano konservatyvios tetulės skoniui :)
nesakau kad Ana negražiai nufilmuotas – visai smagi pietietiška estetika, bet man jis tikrai pernelyg popsinis atrodo.