A. Jankevičiaus premjera „Poliklinika” arba anesteziologiniai pasakojimai.

3881_s.jpg Šį savaitgalį turėjome galimybę pasidžiaugti dar vienu, po rekonstruojamais „Menų spaustuvės“ skliautais, užgimusiu meno produktu – jaunas režisierius Agnius Jankevičius pristatė šviežiai pastatytą spektaklį „Poliklinika“.

Šeštadienio vakarą (jau antrą premjeros dieną) bilietų, deja, nebuvo, o su kolega juokavome, kad sterilioje spaustuvės fojė aplinkoje, pilnoje lūkuriuojančių interesantų, besibraunančių prie „ligonių kasos“ (t.y. bilietų pardavimo punkto), vaizdas iš tiesų kažkuo priminė poliklinikos priimamąjį, tik betrūktų to, kad atsidarytų durys ir pasigirstų balsas – „sekantis!“. Bet balso taip ir neišgirdom, matyt, tai būtų pernelyg banalu ir tiesmuka. Agnius Jankevičius pakvietė mus šį kartą į kitokią polikliniką, kur diagnozuojamos žmonijos dvasios ligos, aiškinamasi sielos skausmo fiziologija ir leidžiama stebėti „ligonio“ būklės įvertinimą prieš anesteziją ir operaciją…

Kvadratinėje juodoje scenoje, iš visų keturių pusių apšviestoje prožektoriais, stovi keletą kėdžių, ant grindų nupieštas Lietuvos geografinis trafaretas, o priekyje du TV monitoriai. Vaizdas niekuo nesiskiria nuo studijos, panašios į tą, kurioje filmuojamos televizinės pokalbių šou laidos. Betrūksta tik „nuoširdžiųjų“ pasakotojų, už 50 Lt parduodančių savo asmenines istorijas televizijoms, keletos kamerų ir to užkadrinio balso, diktuojančio studijoje sėdintiems žiūrovams kada ir kaip stipriai reikia ploti.

O štai ir „ligoniai“, vienas po kito iš užkulisių lendantys į rampų šviesą, ir įtaigia vaidyba išpažįstantys skirtingų visuomenės atstovų gyvenimo istorijas: Björk fano; prasigėrusio neįgalaus Kauno daugiabučio gyventojo; chamiškos merginos, kuriai gyvenimą apverčia I.Bergmano „Rudens sonata“ ir vaikino, kuris yra joks. Tai keturių chroniškų, mūsų visuomenę kamuojančių ligų atspindžiai: fanatizmo, alkoholizmo, susvetimėjimo, vertybių nebuvimo.

Nuo pat pirmų spektaklio akimirkų paperka jaunų aktorių vaidyba (vaidmenis atlieka: Tautvilas Gurevičius, Jonas Verseckas, Paulius Tamolė, Agnė Ramanauskaitė) Aš nežinau, ar jie tokie įtikinamai ir išraiškingai žiūrėtųsi didžiojoje scenoje, kur juos stebėtume iš toliau, bet nedidelei scenai „Menų spaustuvėje“ šiems vaidmenims jie tiko tiesiog (beveik) tobulai. Žinoma, galbūt tai įtakojo tai, jog aktoriai tas istorijas pasirinko patys, galbūt buvo susidūrę su panašiais žmonėmis ar kažkiek patys jais buvo. Galbūt tai buvo taip tikra ir įtikinama, nes, kaip skelbė „Menų spaustuvės“ info: „remdamiesi ne literatūriniu tekstu, o savo asmenine patirtimi bei kasdienybės stebėjimais, kūrėjai pasirinko realiai gyvenime sutiktus žmones ir pabrėždami tam tikrą jų asmenybės aspektą su jais susitapatino. Spektaklyje viskas – pradedant Kalniečių mikrorajonu Kaune, „britvomis“, „SSG“ dainomis, „ukolais“ ir baigiant barbitūratais – autentiška ir nesumeluota iš tikrovės atraižų susiuvinėta meno realybė“.

Šis Agniaus teatrinis eksperimentas man kažkiek priminė „Atvirą ratą“. Skirtumas tas, kad „Poliklinikoje“ išpažintys išliks kas kartą vis tos pačios, nesikeis kaip „Atvirame rate“. Bet tiek ten, tiek čia bus jaučiamas operacinės medikamentų kvapas, instrumentų žvangėjimas ir laukimas, ką rasime, kai pagaliau be jokio gailesčio išskrosime paciento vidurius.. Ir, ar šis, po narkozės pabudęs, ant operacinio stalo aptikęs gulintį save, visą tvarsčiuose, vis dar jaus pirmykštį per tiek laiko spėjusį įsisenėti, vidinį skausmą, ar jau tik išorines sielos randų siūles, be kurių neišvengiama nei viena chirurginė procedūra? Ar ligonį pavyks reanimuoti? Ar teatrine anesteziologija pavyks reanimuoti žiūrovą?

Turiu pasakyti, kad A. Jankevičiaus darbai pasižymi tuo, kad jų beveik neįmanoma papasakoti, neįmanoma įvardinti atmosferos, apibūdinti tų realistinių tekstų, šaržuotų herojų mimikų, gestų, slango ar bendros nuotaikos. Neįmanoma kalbėti apie šio režisieriaus darbus taip, kaip išmokė ligšiolinis mūsų teatro vertinimas. Matyt, tai būdinga visiems eksperimentiniams projektams. Net jei į jaunųjų menininkų darbus stengiuosi žvelgti šiek tiek atlaidžiau nei senųjų scenos vilkų, bet pasakysiu tiek – juokiausi daug ir nuoširdžiai, klausiau su tikru susidomėjimu, stebėjau nuostabią vaidybą be jokios užuominos į nuobodulį. Istorijos, visuomenės prototipai ir bendra spektaklio idėja atskleista gan vykusiai. Turiu pastebėjimų tik dėl trukmės, man pasirodė ji per daug ištęsta (beveik 2 valandos) ir manau išliktų didesnis efektas, jei kūrėjai esmines mintis labiau sukoncentruotų ir pateiktų lakoniškesne apimtimi. Nes kai kas kartojasi ir spektakliui įsibėgėjus nebedarė tokio stipraus įspūdžio kaip pirmoje kūrinio pusėje.

O šiaip, sveikinu visą kūrėjų grupę, mano manymu, tai vykęs teatrinis eksperimentas, kuriam prognozuoju populiarumą žiūrovų tarpe. Džiaugiasi mano jauna teatro gerbėjos širdis, kad Lietuvoje tokios įstaigos kaip „Menų spaustuvė“ inicijuoja ir remia mūsų jaunuosius menininkus, suteikia galimybę jiems atsiskleisti, ieškoti savo stilistikos, savo auditorijos ir galų gale pateikia alternatyvą mūsų nacionalinių teatrų repertuarams.

fb-share-icon

68 komentarai apie “A. Jankevičiaus premjera „Poliklinika” arba anesteziologiniai pasakojimai.

  1. kaip suprantu, diskutuot gali tik profesionalai, o vat nuomonemis svaidytis – mes, mirtingieji, g.rasytojai/g.skaitytojai. ar jau bus ramu, ar cia iki teismo eis? :) toks jausmas, lyg tas peticijos del krepsinio spamas igavo poliklinikos ruba.

  2. Jankevičius gal ir nėra genialus režisierius, bet Tamolė yra puikus aktorius debiutantas. Nežinau, gal tai bus jo vieninelis toks puikus pasirodymas per jo aktoriaus karjerą, nes jo tipažui tiko šis vaidmui. gal visur kitur pastebesiu vien jo technini nepasirengima ir t.t.. Taip pat man patiko ir Ramanauskaitė, gal ne taip stipriai kaip Tamolė, bet man patiko. ir jei tu teigi, kad aktorių vaidyba buvo niekinė šitame spektaklyje, tada mes tikrai neprieisime prie vieningos nuomones. Nes mane jie itikino. Galiu pritarti, del simtu dalyku kuriu galbut stigo siame spektaklyje, kurie atrode ne itin profesionaliai. Bet del vaidybos, tikrai daugiau nesileisiu i diskusija, gincydamasi apie technikos niuansus. Kaip tu man irodysi, kad ta technika buvo netvarkinga, pavaizduosi raidemis kaip jie krioke ar kaip jie ne toje vietoje ikvepe oro ar ka? ir tebunie jie krioke, bet tai kaip jie butent „krioke”, man ir padare ispudi. Kartais klaidos buna grazesnes uz tobuluma. Aš nesakau, kad šitas spektaklis buvo sterilus, kokybiškas. Aš sakau, kad jis patiko dėl to, kad tokiu nebuvo, o aš vis tiek smagiai praleidau laika. ta pati pasake recenzente ir menufakturos recenzijoje. Niekas negiria technikos, bet visi prisipazysta, kad: „logiką išjungi ir stebi sau personažus, klausaisi jų tekstų ir juokiesi” tiesiog juokiesi.. Gal tas aktorius neturi technikos bet turi šarmą..?!

  3. eisim iki teismo Lukai :D o palauk dar kai like visi paziures, kaip diskusijos virs toliau :))

  4. miela Jurga, tai kam apskritai kalbet, jei viskas ir taip gerai: uzsimeskim „ratuka” ir eikim valgyt „suduko”, o del „tokiu” nebuvimo, tai tiesiog pleskim akirati.

  5. Smagu, kad uzvirė tokia košė. Norėčiau sugrįžti prie keliu dalykų ir kontraargumentuoti visažinančiui(-iai)”jurgaI M”.
    1. teigiate, kad vaidyba stampiska.
    pvz. Rumsas vyresnysis (teatleidzia aktorius, tiesiog tinkamas pavyzdys)didesniais stampais apauges nei poliklinikos jaunieji aktoriai. O jie, tik pradejo vaidinti ir iskart stampais apsaukti!Ir ka gi jie stampuoja? mestelkit konkretesni pavyzdi, o ne abstraktu „stampiska vaidyba”. Be konkretesniu kaltinimu nera erdves ir atsakymams.
    2. Kuris personazas buvo bomzas? Tamoles sieras? Joks jis ne bomzas, nors ir kvepia siek tiek tokiu. Taciau Bomzai yra valkatos, kurie neturi namu, o sieras pas kristina gyvena. Logiska? taigi, kad logiska. Pramiegojot detales, o paskui saukiat apie „neisieskotus bomzus”. galima priekaistaut fanui, gal siek tiek kristinai del neisieskojimo.Sie personazai ne tiek, kad neisieskoti, kiek nublanksta, uzgoziami siero ir pauliaus. O stai sieras ir pauliu – tikrai idomus, netiketi personazai. Kokia zavinga, komiska detale tampa nuolatinis siero kosciojimas. Versecko pauliaus ekspresyvi kuno plastika taip ir kausto zvilgni. ironiskai atrodo toji prismeigta morka kristinos rankose.
    o „JOKS” yra puikus apibudinimas zmogui kuris yra joks. Sis apibudinimas sukelia daugiau asociaciju nei tarkim „kompleksuotas”, „Nedrasus” ar kiti is tiesiogines reiksmes apibudinimu serijos. Teatre ne viskas kuriama pagal taisykles. o jei kazkas neturi vaizduotes ir reikalauja konkreciu apibudinimu, tegu geriau ziuri filmus ir i teatra nevaiksto.
    3. „jie” nera sokejai. Jie yra sokejai – aktoriai. ir spektaklyje nieks nebaubia. Saukia,rekia, bet ar tai blogai? tuo labiau, jei saukiama nes to organiskai reikalauja personazo vidus atitinkamose sceninese aplinkybese. Buna spektakliu kai triuksmu norima paveikti, sokiruoti ziurovus, keismazodziais isbudinti sustingusia publika. Poliklinikoje nieko panasaus. keista, bet net smagu buvo klausytis tu keiksmazodziu, nes jie pateisino veikeju mintis ir veiksmus.
    Tamoles-siero balsas tikrai netobulas teatro scenai, taciau kiek charizmos, sarmo jis suteike! Pykit-nepykit,taciau jei ne specifinis siero balso skambejimas, puse personazo zavesio nebutu.
    4. Vaidmenys netolygus. Taciau, J. Verseckas tikrai nesistenge atlikti vaidmens. jam to nereikejo, nes jis tuo vaidmeniu scenoje tiesiog gyveno. Puikus pavyzdys: buvo momentas, kuomet J. V taip isijaute saukdamas savo personazo varda „pauliau pauliau”, kad netiketai jam is lupu issprudo „Jonai Jonai”:)
    5. net jei ir viskas „Ant vienos natos” galima pabandyti isiklausyti ir isgirsti, kaip graziai ji skamba. Juk nieks ir neskelbia kad poliklinika sedevras. Taciau, elementarios kulturos kritikuojant deretu tureti: nebuna tik juoda arba balta.
    6. taip. cezejo uzkulisiai. primindami, kad teatras ne tik scenoje, bet ir aplink ja. Ziurovai taip pat buvo itraukti i veiksma: lojo, miauke.

    ne viskas juoda siame spektaklyje. ir „Š.dais” negrazu rasinetis. net jei uz slapyvardziu slepiamasi.

  6. Ganetinai idomu ziureti spektakli apie save… dalis tiesos tikrai buvo… bet, manau, pauliui nepavyko atskleisti to, kad sieras yra JOKS…

  7. Lapkričio 15-22 d. kultūrinėje apžvalgoje minėta teatralė Vaiva Grainytė taip pat komentuoja spektaklį:

    „Interneto erdvėje pasiskirstę į dvi grupes, doroja Agniaus Jankevičiaus „Polikliniką“ – sausio pradžioje Menų spaustuvėje parodytą teatrinį eksperimentą.
    Ko taip piktintis „Poliklinika“ – nesuprantu. Juolab kad pagrindinis pykčio šaltinis yra personažų rusiški keiksmažodžiai, neįprasta spektaklio forma, chaotiškas ir šizofreniškas padrikumas, aiškios fabulos nebuvimas. Bet juk Jono Basanavičiaus „Auszra“ savo misiją jau atliko, Žemaitės „Marti“ perskaityta mokyklos laikais, o „Žaldokynė“, kartais pasirodanti Nacionalinio dramos teatro repertuare, lieka muziejinė vertybė. Galima priekaištauti, kad režisieriaus sumanymas kalbėti apie vertybių nebuvimą, fanatizmą, alkoholizmą ir susvetimėjimą kiek neatitinka gauto rezultato – scenoje matai smagų eksperimentą, bendrą režisieriaus ir aktorių kūrybinio proceso produktą… Mat statant spektaklį nesiremta jokia dramaturgija: personažai ir situacijos gimė iš realios kūrėjų patirties…
    Vis dėlto anesteziologinis „Poliklinikos“ chaosas ir kūrėjų eksperimentavimas yra sveikintini, nes savo chuliganiška raiška pagyvina monotonišką teatrinį peizažą. Pavyzdžiui, aš žiūrėdama „Polikliniką“ juokiausi ir man to gana – galbūt mano sąmonės išsivystymas atitinka minėtųjų XIX a. ūkininkų, kurie po sunkių dienos darbų žiūri „Barzdaskučius“ ir jiems svarbiausia prisijuokti. Geras sąmojis dažnai yra paveikesnis negu egzistencialistinis patosas. Į metafizikos sferą man įdomiau ir prasmingiau patekti per visa ką demaskuojantį juoką, kuris net už didžiausių prasmių parodo stovint ne ką kita, o Tuštumą.”

  8. menų spaustuvės svetainėje ir apie Dobrovolskio koncertą nieko nėra. atostogauja kažkas matyt :)

  9. tikrai nebuvo, aš specialiai aptikus eb.lt ejau susitikrinti, bet nebuvo. Apskritai http://www.menuspaustuve.lt kiek esu tikrinusi menesio repertuara kad parodytu, tai snipsta rodo, niekada nieko neisideje buna. Dabar irgi visa savaite kabejo tik arbuzu cukrus. Anei Poliklinikos, anei Šarkos nerode..

  10. tai ir sakau, kad tik dabar idejo, pries tai nebuvo.

  11. siaip spaustuve sklaida taip buksuojanciai rupinasi. net neaisku, svarbu jiems , kad apie ju veikla kas zino ar ne.

  12. Jau paaiškėjo kasmetinių „Auksinio scenos kryžiaus” apdovanojimų nominantai:

    „Debiuto“ kategorijoje į apdovanojimą pretenduoja Akvilė Garbenčiūtė už Luizos Lein vaidmenį spektaklyje „Bučiuok mane, Keit“, Miglė Polikevičiūtė už Doros vaidmenį spektaklyje „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ (LNDT) ir Paulius Tamolė už Siero vaidmenį spektaklyje „Poliklinika“ (Menų spaustuvė).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.