ADAM ROBERTS „Yellow Blue Tibia“

Adam Roberts – Yellow Blue Tibia, arba apie mokslinės fantastikos autoironiją


Suplakime kokteilį pavadinimu Yellow Blue Tibia. Mums prireiks: 20 ml. Stalino, 50 ml. ateivių, 10 ml. scientologijos ir 100 ml. faktinės painiavos ir istorinių netikslumų. Tokį receptą pateikia mokslinės fantastikos rašytojas A. Roberts‘as. Nors šiuo gėrimu gali mėgautis ne visi, tačiau jo skonis nepalieka abejingų.

Adamas Roberts’as – anglų mokslinės fantastikos istorikas ir rašytojas, du kartus nominuotas Arturo C. Klarko apdovanojimui (Artur C. Clark Award). Jo romanas „Yellow Blue Tibia“ pasakoja alternatyvią istoriją, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Stalinas sukviečia sovietinius fantastus į savo žymiąją dačą (rus. varasnamį). Nacių Vokietijai pralaimėjus, šie rašytojai privalo sugalvoti naują išorinį priešą, kuris galimai suvienys Žemės proletariatą po neišvengiamos ir Stalino apskaičiuotos JAV griūties. Įsiaudrinusi rašytojų vaizduotė sukuria ateivių rasę, keliančią grėsmę savo nematomu radiaciniu ginklu, kuriuo norima susprogdinti atominę elektrinę. Tačiau galiausiai Stalino įsakymu projektas yra uždaromas, o visi dalyviai privalo pamiršti šią istoriją. Visą tai skaitytojui papasakoja knygos pagrindinis veikėjas ir vienas iš ateivių sumanytojų Konstantinas Skvoreckis, kuriam scientologai po keturiasdešimties metų įrodo, kad jo sugalvoti ateiviai jau yra tapę tikrove. Taigi, šis romanas priklauso high-concept literatūrai, kurią puikiai apibūdina teiginys „kas būtų, jeigu būtų… “. 

Dvidešimtojo amžiaus Rusijos istorijoje apstu faktų, kurie galėtų įkvėpti mokslinės fantastikos kūrinį. Jau 1902 m. Konstantinas Ciolkovskis, religinių vizijų kamuojamas keistuolis, savo knygoje teoriškai pagrindžia skrydžio į kosmosą galimybę. Jo darbus praktiškai pritaiko Sergejus Koroliovas, Sovietinės kosminės programos įkūrėjas, sugebėjęs išgyventi Liubiankos kalėjimo kankinimus ir įkalinimą gulage. Taip pat galima prisiminti ir Jurijų Gagariną, pirmąjį kosmosą aplankiusį žmogų. Tačiau romane „Yellow Blue Tibia“ šių istorijų nerasite. Autorius sukūrė mokslinės fantastikos satyrą, kuri pašiepia šio žanro siužetų absurdiškumą. Pavyzdžiui, vienoje romano scenoje pavaizduota, kaip minėti susirinkę fantastai perpasakoja savo kvailų knygų neįtikėtinai skambančias fabulas. Romane taip pat naudojamos mokslinės mistifikacijos, todėl kūrinio pasaulyje nuolatinis rūkymas ir apsinuodijimas radiacija netikėtai išgydo vėžį. Archetipiniai sovietinio žmogaus įvaizdžiai, kurie neretai yra naudojami holivudiniuose filmuose, sukuria bufonadą, kur visi romano veikėjai vienas į kitą kreipiasi kreipiniu komradas (comrade), geria vodką ar rūko machorką. Turbūt romano veiksmo paribėse kažkas net brazdina balalaiką. Be ironijos elementų romanui taip pat būdingos ir nuorodos į jau skaitytojo tikrovėje egzistuojančius mokslinės fantastikos kūrinius (pavyzdžiui, Zamiatino romaną „Mes ar P. K. Dicko kūrinius).

Taip įdomiai, bet dviprasmiškai parašytas šis romanas. Kaip tik todėl „Yellow Blue Tibia“ skaitytojus padalino į dvi stovyklas, o ginčo pagrindu tapo klausimas „kas tai?“ – geniali satyra ir žanro dekonstrukcija ar banalus istorijos ir aprašomų temų neišmanymas? Autorius susilaukė keletą labai rimtų priekaištų, kuriuos pravartu aptarti. Kritikai kūrinyje pastebėjo nemažai faktinių ar paprasčiausių rusų kalbos vartojimo klaidų (neslėpsiu, aš ir pats ne vieną pastebėjau). Taip pagrindinis veikėjas pravardžiuojamas Khorbiu, o ne Kolia, ar apie vieno veikėjo mirties faktą sakoma kad jis smert, o ne umer (šiuo atveju panaudojamas netinkantis kontekstui daiktavardis). Tačiau sunku papasakoti, kiek malonumo man suteikė ilgų apžvalgų, kuriuose stengiamasi atrasti kuo daugiau neatitikimų, skaitymas. Kur dar galima sužinoti, kad aspergerio sindromas, kuris kamuoja vieną romano veikėją, buvo taip pavadintas tik 1992 m., todėl romane šis pavadinimo naudojimas yra netikslus? Aš nemeluoju, man buvo labai linksma skaityti kritikų pykčio protrūkius. Autorius taip pat kritikuojamas už literatūrinio žanro įžeidimą. Mokslinės fantastikos puristai neįvertino A. Roberts’o bandymo pajuokauti, kadangi rytų Europoje tokia literatūra vertinama pakankamai rimtai. Su pastaruoju teiginiu sunku nesutikti, kadangi S. Lemo ar brolių Strugackių romanai be mokslo nagrinėja ir begalės kitų temų. Visgi išsakę tokį argumentą kritikai pamiršta, kad kartais knygos gali tiesiog linksminti, ir kaip tik toks yra romano „Yellow Blue Tibia“ tikslas.

Yellow Blue Tibia“ yra mokslinės fantastikos enfant terrible. Sunku šį romaną vertinti vienareikšmiškai. Aš ir pats negaliu suprasti, ar tai kūrinys, apie kurį galima pasakyti – jis toks prastas, kad jį galima vadinti genialiu. Visgi būtina pripažinti, kad man patiko jį skaityti, taip pat patiko skaityti ir neigiamas knygos apžvalgas. Todėl kiekvieną mokslinės fantastikos fanatą raginu pavartyti šią knygą ir parašyti straipsnį, koks tai prastas romanas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *