Žmogus, kaip ir mylėjimasis, neatlaiko ilgos įtampos.

Pristatant argentiniečio Adolfo Bioy‘jaus Casares‘o romaną „Morelio išradimas” būtina pradėti nuo šio kūrinio atsiradimo datos – 1940-ųjų. Būtent tada ši knyga originalo kalba išvydo pasaulį. Tad tuo, ilgu keliavimu iki lietuvių skaitytojų, man priminė Jevgenijaus Zamiatino romaną „Mes“, ir tai, matyt, ne atsitiktinai – kaip „Mes” atvėrė horizontus ne vienam antiutopiniam romanui, taip „Morelio išradimas” paleido į literatūrą virtualaus pasaulio, kuriame siela, atmintis ir siluetai gali gyventi amžinai, idėją. Gaila, jog tos pirmapradės literatūrinės idėjos mus pasiekė tik dabar. Žinoma, geriau vėliau, negu niekad.

„Morelio išradimas” prasideda Casares’o tėvynainio, garsiojo Jorge’o Luis’o Borges’o, prologu, kurį iš pradžių vertinau atsargiai ir kiek skeptiškai, nes romaną Borges’as pavadina „tobulu”. O kaip gi kitaip galėjo vienas rašytojas atsiliepti apie kito rašytojo, draugo ir ne vieno kūrinio bendraautoriaus knygą? Bet Borges’as, tada, kai dar buvo neįgijęs pasaulinės šlovės kaip literatūrinis mistikas, net žinant jo nemeilę romanams, ne iš piršto laužia savo nuomonę. Žinoma, Borges’as giria jaunesniojo kolegos, savo mokinio, knygos siužetą, kuris prieš veik aštuoniasdešimt metų galėjo bet kokiam skaitytojui palikti daug didesnį įspūdį. Šiandien, kai sci-fi literatūra skaitytoją nukelia į kitas visatas, žmogų įgalina kurti savas planetas, transportuoja iš vienos vietos į kitą ir panašiai, Casares’o „išradimas” neatrodo stulbinamas, bet visgi šiai literatūrinei fantazijai virsti realybe dar nepavyko. Tai žavi ir todėl drąsiai galima teigti, jog „Morelio išradimas” yra knyga, verta klasikos vardo, nes savo aktualumo dar neprarado ir laiko išbandymą atlaikė.

Dar jauno, 26-erių, Cesares’o romanas pasakoja apie bėgantį nuo politinio persekiojimo vyrą, savo noru nusprendusį pasislėpti negyvenamoje saloje, iš kurios, anot kitų, gyvas nebegrįši. Bėglys atsidangina į tą salą, kurioje randa apleistų statinių, muziejų, koplyčią, baseiną, vienoje patalpoje aptinka net knygų kolekciją, o rūsyje – neaiškios paskirties variklių. Naujai iškeptas robinzonas veda dienoraštį, kuriame skaitytojas iš pradžių randa rišlų pasakojimą apie gyvenimą saloje, tačiau dienoraščio tekstas greit ima fiksuoti keistus kasdienybės potyrius ir matymus, kuriuos norisi priskirti bėglio haliucinacijoms, sapnams ar prisiminimams iš ankstesniojo gyvenimo, nes dienoraštyje netrūksta faktų apie beprotišką kaitrą, žmogaus gerbūviui nepritaikytą augmeniją, nuodingas šaknis, kuriomis tenka maitintis, o dar ta nežinoma liga, apie kurią jį perspėjo apie salą užsiminęs italas Kalkutoje. Žodžiu, apčiuopiama realybė ima skystėti ir sprūsti iš pirštų, o didžiausiu to kaltininku tampa … žmonės.

Atidus skaitytojas gali iš mano pasakojimo sudaryti sąrašą daugiau ar mažiau stebinančių objektų, situacijų, faktų; pastarasis iš jų, labiausiai stebinantis,- ant kalvos atsiradę tikri gyventojai.

Kartu su žmonėmis saloje pasigirsta ir muzika – du besikartojantys kūriniai: „Arbata dviem” ir „Valensija”. Atsižvelgiant į romano amžių, tai galėtų būti miuziklo „No, No, Nanette” pirmojo pastatymo „Tea For Two” versija, atliekama Helen’os Clark ir Lewis’o James’o:

https://www.youtube.com/watch?v=d7clbkgSaW8

ir viena iš kelių 1926-aisiais įrašytų pasadoblio „Valencia” versijų, pavyzdžiui, instrumentinė Jesse’io Crawford’o sugrota melodija:

Pasirodę žmonės protagonistą gąsdina, nes bet koks žmogus jam dar tebekelia asociacijas su persekiojimu, todėl bėglys stebi juos iš tolo, pasislėpęs, bet tie patys žmonės jį ir traukia. Ypač žadina viltį gražioji Faustina, kuri vakarais sėdi ant uolų ir stebi saulėlydį. Ji tampa pabėgėlio išsigelbėjimu, savotiška psichoterapija, siekiu, galimybe, nors apie ją ir sukasi neaiškus tipas Morelis. Su Faustina, primenančia jam paliktą meilę, bėglys ryžtasi užmegzti kontaktą, tačiau greit supranta, kad arba salos gyventojai jo nemato ir negirdi, arba tyčia ignoruoja. Tokia situacija ima kelti maudulį, sielvartą ir manymą, kad sapnuoja, išprotėjo ar pradėjo kliedėti, kad lyg Beckett’o herojus atitolo nuo apčiuopiamos realybės, tačiau naujasis įsimylėjėlis nepasiduoda. O tas nepasidavimas sukuria nuostabią, nors ir tragišką, meilės istoriją, kuri romane subtiliai susipina su kitomis siužeto linijomis, bet vis tiek lieka svarbiausia varomąją knygos jėga, kuriai skirti ir paskutiniai kūrinio sakiniai, nusakantys priešmirtinį bėglio troškimą.

Knygoje reguliariai „skambančios” „Arbata dviem” tekstas papildo bėglio dienoraštyje išliejamą jausminę būseną. Tiesa, dainos teksto rašytojas necituoja, bet primygtinai rekomenduoju su juo susipažinti prieš skaitant knygą ar įpusėjus skaityti. Antroji melodija, „Valensija”, tinkamai atliepia salos įsibrovėlių kasdienybės atmosferą – tai lyg nerūpestingų vasarotojų kasdienybės muzika, skambanti sode visuomenės grietinėlei gurkšnojant arbatą bei vedant neįpareigojančius pokalbius (galinčius būti Thomas’o Love’o Peacock’o „užustalinių” romanų dalimi).

Saloje vykstančių magiškų keistenybių (bėgliui matomų dviejų saulių, žmonių atsiradimas ir dingimas, jų reguliariai besikartojanti kasdienybė ir kt.) priežastis knygos pabaigoje bus paaiškinta. Joje ir slypi mokslinės fantastikos žanro, lipinamo „Morelio išradimui”, šaknys, bet nesinori per daug konkretizuoti, kad neskaitę knygos neapkaltinų siužeto atskleidimu. Knygos prologe Borges’as darė aliuziją į Herbert’o George’o Wells’o „Daktaro Moro salą”, o šiandien galima pridurti, kad „Morelio išradimas” gali būti ta knyga, kuri įtakojo prancūzų filosofo Jean’o Baudrillard’o „Simuliakrus ir simuliaciją“, brolių/seserų The Wachowskis „Matricą” ir daugybę garsių virtualaus skaitmeninio pasaulio siužetų (Sergejaus Lukjanenko „Dyptauną”, Vernor Vinge „Kur baigiasi vaivorykštės”, Robert’o J. Sawyer’o „Mirtiną eksperimentą“ ir kt.).

Geriausia „Morelio išradime” dar yra ir tai, kad tai trumpa knyga, labiau apysaka, nei romanas, kurį perskaityti gali per pusdienį, bet tame mažos apimties tekste, žodžio lengvume yra susukta pakankamai daug dinamiško siužeto linijų, gelmės, simbolių ir literatūrinių įdomybių (pavyzdžiui, teksto išnašos, kurios nepriklauso nei vertėjai, nei leidyklai, o yra dienoraščio neįvardijamo radėjo-redaktoriaus pastabos, skirtos skaitytojui).

Casares’as rašo lengvai, naudoja trumpus sakinius, taiklius žodžius, netuščiažodžiauja, kaip priklauso tikram dienoraščiui – fiksuoja esmę, asmeniškumus, nesileidžia į detales, geba vienu metu būti egzistenciškai skaudus (aprašydamas bėglio kasdienybės pragarą) ir poetiškai romantiškas (bėglio ir Faustinos sankirtose).

Casares’as nepasiekė savo mokytojo, genialiojo Borges’o, teksto daugiaprasmiškumo, mistiškumo, simboliškumo, bet tikrai yra arti to. Ir tas jo gretinimas su Borges’u kitus gali ir išgąsdinti, nes Borges’as gi, oi, ne kiekvienam, ne kiekvienam, o Casares’as tikrai daug universalesnis, galimas rekomenduoti tiek šiaip įdomesnės literatūros mėgėjams, tiek klasikinės mokslinės fantastikos gerbėjams.

Žodžiu, tai dar viena vertinga knyga iš „Charibdės” Moderniosios klasikos serijos, tinkamai išversta, pavyzdingai suredaguota, tik nežinia kodėl neskoningai, sugriaunant ankstesnių serijos knygų dizainą, nugeltoninta nugarėle.

ps. Keista skaityti kitų skaitytojų atsiliepimus, kuriuose dėstoma, jog „Morelio išradimas” palieka daug klausimų ir vietos interpretacijoms – man iš pirmo karto viskas sugulė į savas lentynas, visi taškai susidėjo ant i ir romanas pasirodė išbaigtas, logiškai sudėliotas ir be neatsakytų klausimų.