AGNES OBEL – Aventine [2013]

Brangakmenis iš Danijos.

Visų pirma, nuostabus muzika – ne kartą pagalvojau, jog galima būtų apsieiti ir be vokalo.

Akustiškas, gyvas, kamerinei aplinkai tinkantis, folko ir klasikinės muzikos įtakotas skambesys žavi derme ir plaukte plaukia. Jau vien plika fortepijoninė įžanga „Chord Left” leidžia suprasti, kad tai bus kažkas tyro, gryno ir nuostabaus. Vėliau prisijungia violončelė ir smuikas. Ir tai – daugiau nei pakanka.

Debiutinis Agnes albumas „Philharmonics” (2010) taip pat buvo neprastas (ypač „Riverside” ir merginai padariusio įtaką John Cale „Close Watch” interpretacija), bet per tuos trejus metus merginos skambesys dar labiau subrendo, išsigrynino ir tapo gilesnis, nors iš gražaus liūdesio ir melancholijos rėmų nepasitraukė.

httpv://www.youtube.com/watch?v=6h9XUYj96ho

The Curse

„Aventine” alsuoja intymumu ir kažkokia moteriška paslaptimi, kurią klausydamas albumą kažkelioliktą kartą imi manyti pradedąs įminti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=VBLCqJNPoBw

Aventine

Agnes Obel kiek nenuskilo dėl to, jog neturi išskirtinio balso tembro ir dar nerado ar negeba rasti ypatingesnės, savotiškos dainavimo manieros. Tai jai neleidžia užlipti ant to paties laiptelio, ant kurio palypėjo Ane Brun su savo „It All Starts with One”, Feist ar mūsoji Alina Orlova. Obel vokalas ir maniera dažnai labai neša į minėtąją Ane Brun, tačiau, ei, tai Ane jau sudainavo. Ir man čia netinka mintis, kad visa muzika jau sugrota ir visi žodžiai sudainuoti. Bet čia kaip Interpol ir Editors – tam tikrais atvejais abu gali būti lygiaverčiai. Ir – klausomi.

Ypač trapus Agnes Obel gyvas pasirodymas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=j1wgaFJ0750

The Curse (Berlin Live Session)

Agnes Obel facebook

fb-share-icon

5 komentarai apie “AGNES OBEL – Aventine [2013]

  1. Ačiū, puiki muzika, keliauja tiesiai į grojaraštį. Nieko nėra smagiau už liūdinčias merginas :)
    Beje, Orlovai su savo taip supaprastintu, kad kone rusišką popsą primenančiu skambesiu labai toli iki šios muzikos. Šiuo atveju orkestruotė yra tiesiog fantastiška, esu linkės manyti, kad tai tikrai ne mėgėjiškas pasigrojimas, o profesionalių prodiuserių darbas.

  2. Tas ir įdomiausia, jog prodiusere nurodoma pati Agnes Obel, kurios profesionale prodiusere nepavadinčiau.

    1. Sunku patikėti,kad prie šios muzikos neprisidėjo išmanančiojo ranka. Esu linkęs manyti, kad noras visiems įteigti, jog tai, kad ji visą muziką pati prodiusuoja, tėra reklaminis triukas. Labai tikėtina, kad kaip ir Orlovos atveju, o ji to net neneigia, kad su ja dirbantys profesionalūs muzikantai nemenkai prisideda prie galutinio muzikinio skambesio. Kaip bebūtų, bet neabejoju, kad daugumai rūsiuose grojančių yra labai smagu tikėti, kad galima būnant neprofesionalu rašyti labai profesionalią muziką.

  3. Taip, šitas albumas geras. Philharmonics, kurį susiradau jau po šito, pasirodė prastesnis/vienodesnis. Pati Agnes augus namuose, pilnuose muzikos, grojus ir tuo ir anuo ir ten ir šen, čiupinėjus studijos aparatus – matyt išmanymo pakanka pačiai, arba šalia yra gerų draugų.

Komentuoti: bevardis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.