AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ ir SKYLĖ „Broliai“ [VIA ARTIS; 2010]

Tokie darbai, kaip „Broliai“ tik dar kartą įrodo, kad krizė – ji pirmiausia „musyse“. Ir dar – kad istorija – ne tik valstybės, bet pirmiausia – mūsų visų reikalas. Tai mes suteikiame istorijai gyvybės, tai mes ją priimame arba atmetame. Ir nors prie albumo aptarimo nesinori apie tai kalbėti, bet, panašu, privalu.

Tai, ką padarė Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius, Mantvydas Kodis ir visi kiti „Skylės“ dalyviai, yra didelis antausis valstybei. Arba – valstybinei atminties politikai. Taip, valstybinis „Genocido ir rezistencijos tyrimo centras“ bei jo darbuotojai vienu ar kitu pavidalu šmėkščioja albumo metrikoje, bet, kiek suprantu, sumanymas pavyko daugiausia dėl neįtikėtino „skylėnų“ entuziazmo. 18 dainų! Ištisa istorija. Tad galbūt kaip tik valstybei reiktų padėkoti, kad ji nesikišo į procesą? Nes štai pažiūriu į vakar atidengtą 1949 m. vasario 16 d. partizanų Nepriklausomybės deklaracijos memorialą su gražiu paminklu, bet ta netikra trobele, atrodančia it pirtis iš nacionalinio parko, ir kažkaip gaižu (bent jau rąstus galėjo pasendinti…)

O štai „Skylės“ darbo rezultatas – nepaprastai įdomus. Lietuvos partizanų karo kaip reiškinio tyrinėtojas ir šlovintojas Bernardas Gailius yra rašęs (perpasakoju iš atminties), kad vienas iš svarbių dalykų, formavęs mūsų supratimą apie šią kovą, buvo tai, kad nesužalotoje tautos sąmonėje, kiekvienas pasipriešinimas praeina tarsi du etapus: pirmasis yra heroizavimas, o antrasis – nešališkas tyrimas ir balto bei juodo paieškos ir pagrindimas. Lietuva visuotinio heroizavimo galimybės neturėjo – sovietinė propaganda padarė viską (ir ypač jau įveikusi pasipriešinimą), kad šis karas būtų tik juodas. Kad jis netaptų tautos savastimi, kad jis nebūtų suprastas kaip neišvengiamas, net ir su blogybėmis. Todėl tai, kas pasipriešinime buvo blogo, tapo esme, o tai, kas gero – tik slaptomis disidentų žiniomis. Pavėluotą virsmą bandyta įgyvendinti atkūrus Nepriklausomybę, tačiau, matyt, jau buvo per vėlu ir visa tai daroma per daug valdiškai blogąja prasme – neįdomiai, nerangiai, be širdies. Užuot nešus teigiamą žinią, ji neretai buvo keičiama sakymu „o dabar tai jau visiems tiems blogiečiams parodysim, kokia buvo tiesa!“ Tad antrasis suvokimo etapas prasidėjo reiškinį jau pastačius aukštyn kojomis, ir jo atradimai buvo bejėgiai ką nors pakeisti. Todėl mes iki šiol kalbėdami apie partizanų karą retai turime pusiausvyrą – dažniausiai arba vienas, arba kitas kraštutinumas. Kur čia įsiterpia „Broliai“? Atrodytų – tokio klausimo net negali kilti, žinoma, pašlovinimas, žinoma, heroika („Žengia broliai aitvarai, nugalėję mirtį“ – „Broliai aitvarai“).

Bet geriau pagalvojus man atrodo, kad tai – vis dėlto ėjimas dar kitu, atminties ir apmąstymo keliu. Kuo daugiau galvoju apie šį albumą, kuo labiau į jį gilinuosi, tuo labiau man jis atrodo kaip viena didelė rauda. Arba – Requiem. O gal – didingas antkapis. Bet ant jo kritusių ramybę saugo ne kalaviju pasirėmęs karys, o sielvarte rankas grąžanti motina ar kuklumu gilus rūpintojėlis. Tuo požiūriu šis albumas yra giliai lietuviškas, net, sakyčiau, aukštaitiškai lietuviškas (prisiminkime J. Strielkūną – „Visos pievos, upės apraudotos, graudžiose lietuvės raudose“). Mažos tautos ant didžiųjų kelio sunkus apmąstymas apie savo lemtį, kai didvyriškumas tiesiog negali tapti pergale. Toji mintis prasimuša net iš pažiūros optimistinėje, itin energingoje ir galingoje albumo pradžioje. „Tie, kas šalį mūs puolė – prapuolė“ („Žalia daina“) – atkreipiu dėmesį, ne „buvo nugalėti“, o „prapuolė“; ir netrukus ji tampa pagrindine mintimi: „Kad laimėsim – pažadas per daug jau lengvas, kad grįšiu gyvas – galbūt per sunkus“ („Minutė prieš“). Net ir prisikėlimo motyvas „Broliuose aitvaruose“ skamba kaip dvasinės, ne karinės pergalės motyvas. Tad apdainuojamas būtent paradoksas – pasipriešinimas dėl pasipriešinimo (o pamenate, kaip sunkiai šį klausimą apmąsto ir Lionginas Baliukevičius – Dzūkas savo dienoraštyje?), ir – ta begalinė neviltis, begalinis kovos vienišumas. „Kas gi paukštį nupraus, jei ne pirštai lietaus? Kas suteiks jam sparnus, jei ne brolis dangus?“ („Kas gi paukštį nupraus“), „Nebelauki manęs, nesvajoki, ten pėdas pašilėj greitai vėjas užneš“ („Nebelauki manęs“), taip pat ir patarimas – „Glauskis prie medžio širdies“ („Stelmužė“). Dainų, kurios teigtų, telktų, keltų į kovą – vos kelios („Priesaika“, „Žalia daina“) ir, pirmiausia, žinoma „Karingei augo“ bei „Oi, vija, pinavija, visą naktį kulkom lija… Neisim, broliai, į vergiją!“ („Pinavija“). Visos kitos, net jeigu tempu gyvesnės – vis tiek ant raudos ribos, net ir iš pažiūros energinga „Aštuoni karžygiai“ – tai daina ne tiek apie karžygystę, kiek apie karžygį kamuojančius klausimus. O ypač nustebau, kai jau gyvai girdėta „Stelmužė“, kurią pagal gyvus atlikimus laikiau vos ne „powerballad“, albume irgi pavirto rauda. Bet to nelaikau trūkumu – sakyčiau, kaip tik toks požiūris ir yra pagrįstas. Juk šis partizaninis karas nebuvo šlovingų mūšių karas (tiesą sakant, joks partizaninis karas tokiu nėra. Todėl jis ir partizaninis), o labiausiai – bandymo išlikti, išsilaikyti, šimteriopai galingesnį priešą erzinti ne karine jėga, o jo absoliučios galios ginčyjimu. Tad sakyčiau, kad albumu ir jo nuotaika tiesiog tobulai pagauta „vienui vieni“ (ne filmo, metaforos) atmosfera – pasipriešinimas kaip ilgas, žinomai pasmerktas pralaimėti, bet kaip savastį, savo orumą, savo garbę lemiantis reikalas.

Kai kas albume buvo netgi šiek tiek keista. Pavyzdžiui, tai, kad albumas yra giliai ir net visiškai gamtatikiškas, nors kai kur vartojamas žodis „Dievas“, tačiau jis vargu ar turi ką nors bendro su katalikybe („Vėl liepsnoja aukurai ir vėl šypsos Dievas“ („Broliai aitvarai“)) – pasaulėjauta, žodynas, tikėjimas – viskas kreipiama tik į gamtą, o gamtos jėgų įvaizdžiai plaukte plaukia per visų dainų tekstus. Kodėl keista? Todėl, kad partizanai buvo religingi žmonės. Vanago, Juozo Lukšos – Daumanto ir kitų atsiminimuose akivaizdu – katalikybė ir bažnyčios parama judėjimui buvo labai svarbi. O čia tiek gamtos sudievinimo, kad jeigu nebūtų kokį trejetą kartų paminėtos „kulkos“ ir vieną kartą – „granatos“, niekaip nepasakytum, kokio laikotarpio apdainavimui kūrinys skirtas (viena iš išimčių turbūt „Minutė prieš“, skambanti itin moderniai). Bet, ką gi, į meninį kūrinį reikia žvelgti kaip į meninį, o ne kaip į istorinį. Vis dėlto, jeigu būčiau nusiteikęs kritikuoti, turbūt įvaizdžių vienodumas ir pasikartojimas ( „paukštis“, „Mėnulis, „medis“, „vėjas“, „žaibas“ bei ypač daug „lietaus“) kliūtų labiausiai, ypač kai nuolatinis žaidimas simboliais kartais net nelabai leidžia atspėti, kas gi iš tiesų norėta pasakyti (pavyzdžiui, tokia „persimbolinta“ daina man atrodo „Klajūnė“, nors už „neišdavus genties / su dalgiu jaunaties / ant peties“ leidžia atleisti už kai kuriuos neaiškumus).

Bet kol kas daugiausia kalbėjau apie albumo tekstus. Jų autorių šįsyk gerokai daugiau, nei įprasta „Skylei“. Tai ne tik vis labiau poetėjančio Roko Radzevičiaus bei Aistės Smilgevičiūtės bei jau ilgalaikio jų bendražygio, profesionalaus poeto Rimvydo Stankevičiaus eilės, bet ir autentiškos partizanių moterų Dianos Glemžaitės, bei taip ir neatpažintos, slapyvarde „Laukinukė“, taip pat – grupės kanklininko ir bosisto Gedimino Žilio tekstai, o albumą atidaro bent jau man negirdėtos autorės Mildos Paškauskaitės tekstas.

Ką galima pasakyti apie muziką? Ji šimtaprocentiškai „skylinė“, susiformavusi per „Jūratę ir Kąstytį“ bei „Povandenines kronikas“. Jokių didelių revoliucijų, tik šįsyk labai daug Mantvydo Kodžio akordeono, matyt, turinčio priminti ir partizanų laikų palydovę – armoniką. Ir vėlgi, jeigu jau kabinėtis, tų liaudiškų motyvų (ne archajinių, su jais kaip tik viskas tiesiog puiku), būdingų XX a. viduriui, gal net kiek trūko. Man labai patiko Jono Krivicko elektrinė gitara, kurios drąsus skambesys anksčiau „Skylei“ nebuvo itin būdingas, ir bendrai, vietomis fūzas bei vos ne stadioninio roko elementai (pavyzdžiui, „Per Brolių galvas“ pabaiga) suteikia daug jėgos. Be abejo, ypatingo muzikinio postūmio prideda ir galingas unisoninis vyriškas choras, „užvedantis“ ir sukrečiančios galios „Karingei augo“, ir „Pinaviją“. Albumo pradžia yra tiesiog neįtikėtinai sodri ir pagauli. Aranžuočių puošmenos – tai styginių kvartetas, išradinga perkusija, kartais – ryški boso linija ir neofolkinį skambesį duodančios kanklės. Aistės Smilgevičiūtės balsas laukiniškai rytietiškuose vokalizavimuose visada skamba puikiai, nors man kartais jis vėlgi atrodė iš kitos epochos. Istorija albume pasakojama ne tik žodžiais, bet ir muzikinių temų atsikartojimais, tik gerai įsiklausęs įveiki ir tam tikrą monotoniją, bet ji leidžia viską klausyti vienu prisėdimu, kaip labai vieningą kūrinį. R. Radzevičiaus kaip melodijų kūrėjo sugebėjimai taip pat auga su kiekvienu nauju darbu – dainos lengvai įsimena, noriai atsikartoja.

Bent jau man susidaro įspūdis, kad šis albumas yra tiek vieningas, taip dramaturgiškai suręstas, kad būtų nedaug darbo perdarant jį į miuziklą. Ir norėčiau tikėti, kad koks nors talentingas režisierius pasiūlys „Skylei“ šią galimybę, juolab, kad miuzikluose jie turi patirties daugiau už bet kokią kitą Lietuvos grupę.

Pagaliau – apipavidalinimas. Čia „Skylė“ visada buvo labai kruopšti (ir bendrai – jie savo sumanymus visada labai gražiai įgyvendina nuo įdėklo iki įrašo) – imdamas į rankas tokią disko dėžutę jauti, kad imi meno kūrinį, vieningą su muzikiniu. Slapyvardės, apranga ir nuotraukos, simboliai – o, to niekaip nepatirsi muziką atsisiuntęs internetu. Būtent taip ir reikia kurti pridėtinę albumų vertę, jeigu norite, kad juos ne tik klausytų, bet ir įsigytų.

Apibendrinu skambiais žodžiais: dramaturgiškas, išjaustas, didingas, gamtatikiškas ir aukštaitiškai lyriškas albumas. Rauda šventoms girioms ir jų broliams atminti: „Speigas gegužę – kulkom pražydo linai, o mūsų drabužiai – vien samanos ir pelenai. Klausyk, drauguži, glauskis prie medžio širdies, kol žydi Stelmužė, kol dar turim ugnies“ (R. Radzevičius, „Stelmužė“). Man labai patiko. Ir dabar labai laukiu jo pristatymo gyvai.

P.S. Seniai seniai, kokiais 2004 metais parašiau Roko Radzevičiaus ir Rimvydo Stankevičiaus roko operos – miuziklo „Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys“ apžvalgą į tinklapį fantastika.lt ir susirašiau su Roku. Jis, kaip jam tuo metu gana įprasta, padūsavo, kad malonu, kad kažkas dar rašo apie tokią muziką, nes geros muzikos niekam nereikia, o paskui paklausė nuomonės, ką aš kaip fantastas manyčiau, jeigu jis imtųsi Fausto temos. Aš pasakiau, kad tema galbūt kiek nuvalkiota ir… pasiūliau – o kodėl jam nepagalvojus apie rezistencijos temą? Man pačiam ši tema brangi nuo tų laikų, kai svajojau parašyti apie tai nuotykių romaną, na, kažką panašaus į Luji Busenaro „Kapitonas pramuštgalvis“, bet tai ir liko svajone. Ką Rokas atsakė – jau neatmenu, turbūt kalba nukrypo apie kitus dalykus. Bet kai pirmą kartą išgirdau apie „Brolius“ – šyptelėjau ir viduje kiek pasididžiavau. Ne, gink Dieve nemanau, kad mano žodžiai nors kažką lėmė. Turbūt buvau vienas iš daugelio, užsiminusių apie tai. O kūrinys gimsta tada, kai ateina laikas. Kai tema suskamba ne vieno, o daugelio mintyse ir širdyse.

8 komentarai

  1. aciu uz apzvalga, grazu ir taip tiksliai parinkti zodziai. ryskus pozityvas ir toks atsidavimas grupei, saliai, istorijai. intelektualu! aciu, kad netylejai :)

  2. Autoriau, paskaitykit Liongino Baliutavičiaus- Dzūko dienoraštį ir pamatysit,kad katalikybė partizanams buvo labai svarbi, bet ne visuotinai reikalinga. Dzūkas rašo, kad tarp partizanų daug ateitininkų ir daug skautų, jie nevengia pasiginčyti dėl pasaulėjautos. Pats Dzūkas renkasi skautus- jie esą žvelgia plačiau. Rokas negalėjo kurti perdėm katalikiško albumo, kaip kai kas bandė jį įtikinti. Ir šaunuolis. Jis ištikimas sau. Ne jezusmarijų kiekis tekste lemia jo vertę.

    1. Mariau, kaip galėjote pastebėti iš apžvalgos, skaitęs aš tą dienoraštį. Ir kadangi esu laisvamanis, man tam tikras katalikybės trūkumas yra įdomus tik kaip klausimas, kokią vietą „Broliai“ randa istoriniame kontekste. Pagaliau, palikit erdvės ir kritikai ;)

  3. Prieš du metus kas vakarą skaitydavau Dzūko Dienoraštį. Savo turiniu, sakyčiau.prilygstantį Lietuviškai Evangelijai. Šventas laukimas: kaip Dzūkas laukė sugrįžtančio 1949 02 16 Laisvės Kovų Sąjūdžio Deklaracijos signataro Vanago. Vyriškos draugystės pagimdytas ilgesys. Skaitant tas eilutes, širdis virpa. Ir galvoju, kokia baisi Vanagaitės išdavystė, žmoniškumo išdavystė. Ji pati save nuteis, jei mūsų Prokuratūra to nepadarys. Greičiausiai nepadarys..
    O Skylės recenzija–sklidina lietuviškos doros, kurios vedini ėjo vyrai į mišką, kaip Pilėnai į liepsnas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *