Aistroko pergalė: AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ” @ Forum Palace, 2008 11 25.

Pradėsiu pompastiškai: ponios ir ponai, tai – įvyko. Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“, padedami Kauno kamerinio orkestro bei charizmatiškojo Andriaus Kulikausko, be didelio vargo surinko pilną „Forum Palace“ „balsas.lt“ salę (buv. „Galaxy“).  Jeigu kam nors atrodo, kad tai – mažai, galiu priminti, kad šiuo metu tai yra pagrindinė padoresnių vietinių ir šiek tiek nišinių užsienio grupių arena (tas past Andrius Mamontovas, Marc Almond, De Phazz ar B. Grebenščikovas). Deja, šiuo metu Lietuvoje neliko nieko, kas galėtų surinkti pilną „Siemensą“ ar „Uteną“ („Telebimbam“ – išimtis) – paskutinį kartą tai sugebėjo „Antis“ per patį „Paksogeito“ įkarštį, bet spėju, kad dabar ir jai tai nepavyktų. Šis „Skylės“ koncertas tarsi vainikavo ilgai lauktą sėkmės istoriją žmonių, kurie pamažu, atkakliai, neišduodami savo svajonių, neparsiduodami „realybių šou“ debilizavimo konvejeriams ir glamūro žurnalams, sugebėjo pasiekti populiarumą. Tokį populiarumą, kuriuo galima didžiuotis ir dėl kurio galima džiaugtis, ne – džiūgauti! Aistroko bangos nušniokštė per Lietuvą ir nesudužo nei į tautiečių abejingumą, nei į radijo stočių dambas. Nes taip ir turėjo būti.

Taigi, antradienio vakaras gal ne pats tinkamiausias laikas koncertui, bet „balsas.lt“ buvo pilnas: per fojė vyniojosi rūbinių klientų žalčiukai, amfiteatre – švietė užsėsti staliukai ir šurmuliavo stovinčių žiūrovų parteris. Veidai – cha, būtent tokie, kokie čia būna grojant „Akvariumui“: šviesūs, įdomūs ir skirtingi. „Akademinis jaunimas“ – ir jau įpusėjęs gyvenimo akademijas, ir dar tik pradedantis.

Pasirodymas vėlavo – spėju, kad ne dėl atlikėjų „sužvaigždėjimo“, o dėl žiūrovų nepunktualumo bei lėtų rūbinių. Žvelgiant į nedidelę sceną, baisiai rūpėjo, kur gi padės tą žadėtą „kamerinį orkestrą“? Bet štai įsižiebė šviesos ir mįslės netruko spręstis: kamerinis orkestras puslankiu susėdo už plastikinės širmos, jam vadovauti stojo raudonu fraku pasipuošęs maestro Andrius Kulikauskas. Grupė gi „išsidėstė“ tradicinėse pozicijose: priekyje – Aistė Smilgevičiūtė, iš abiejų šonų palaikoma (netiesiogiai) dviejų aukštų vyriškių: Roko Radzevičiaus (ak. gitara, muzika, tekstai) ir Kęstučio Drazdauskio (fleita, barškučiai, šokiai). Šiek tiek už jų – kiti grupės nariai (Mantvydas Kodis – klavišiniai ir akordeonas, Gediminas Jaunius – el. gitara, Gediminas Andriškevičius – bos. gitara, Skirmantas Kunevičius – mušamieji, Tomas Ramančiūnas – violončelė. Beje, Tomas ir subūrė „kamerinį orkestrą“).

Pradeda styginiai – deja, girdisi jie prastokai, o kai įsijungia kiti instrumentai, visiškai užsigožia. Garso operatorius karštligiškai ieško skambesio suderinimo, tai per daug, tai per mažai duodamas vienam ar kitam instrumentui – atlikėjui. Patys „skyliečiai“ irgi šiek tiek susikaustę – nelengva, kai reikia derinti tokį ansamblį. Nuskamba „Šventaragis“, Aistė, pasislėpusi po plačia, pilnai dengiančia tamsiai žalia, undiniška suknele, papasakoja istoriją apie knygą, priplekšnotą žuvų uodegomis. Vienas po kitos ima ristis „Povandeninių kronikų“ raibuliai. Albumo tvarkos nesilaikoma, bet taip dar geriau – „Šaukiu liūtį“, „Skaičiašalmis karys“, „Adonio plaukuose“, „Eliziejaus laukai“. Gal po kokių penkių dainų Kęstutis atsidūsta: „na, atrodo jau geriau. Ir mes atsipalaidavome, ir jūs apšilote“… Įterpiama vienintelė man negirdėta daina (kaip išsiaiškinau vėliau – niekur neįrašyta) – pavadinimas berods „Rasos“, į kurios ritminį dalę įtraukiama ir publika. Erdvė laisvėja, tampa vis smagiau, o per „Sesuo“ finalą „kamerinis orkestras“ griežia atsistojęs! Uch, gražu! Prieš „Baltą brolį“ Aistė laisvu liaudišku balsu žemaitiškai užtraukia žiauroko teksto dainelę, o „Išmintis“ atliekama be galo subtiliai su gausiu kamerinio orkestro akompanimentu (ir tuo metu vienas nesusipratęs pilietis man už nugaros ima šnekėti mobiliu telefonu. Kaip jam pasisekė, kad nesu didelis ir baisus…) Ilgas ir sodrus garsu „Gimęs ruduo“, nors ir be Nedos Malūnavičiūtės fleitos, nuplukdo į meditacijas –  atsitoki tik tada, kai Kęstutis lepteli prakalbą: „kadangi koncertas eina į pabaigą“… Ką?! Jau?! Bet teisėtą pasipiktinimą keičia geranoriški paplojimai rėmėjams, džiaugsmas, kad pagaliau perleista „Lukiškių pieva“ ir pereinama prie albumo perlų: „Teogonijos“, „Jūržolių šokio“ bei – vai-vai-nu-kaip-gražu-tuoj-raudosiu (© nepažįstama mergaitė per tris žmones į kairę) – „Jūratės ir Kastyčio“ duetų. Kažkuriuo metu Aistė išsivaduoja iš sunkių žalių klosčių, suplevėsuodama lengva žydra suknele. Taip daug gražiau! Bet, panašu, jie nejuokavo. Koncertas tikrai baigiasi, o smagioji antroji dalis – nenusimato. Plojimai – trepsėjimas – švilpimas. Dar! Pakartot! Rokas sumurma: „Maestro Kulikauskas nurodė kartoti „Jūržolių šokį““. Tinka. Groja. Dainuojam iš paskos. Mažai, duokit dar! Mano gerklėje jau paruoštas šūksnis „Sieliai!“, bet iš akordų suprantu, kad bus „Lukiškių pieva“. Tinka – truputis fūzo, truputis tos senosios „Skylės“ – ne tokios tvarkingos, ne tokios profesionalios, bet tokios savos! Ką, dabar jau tikrai viskas? Plojam! Plojam! Ech, publika jūs publika – na, kas gi skirstosi po vieno biso… Bet publikai matyt labiau rūpi nubėgti iki „Skylės kioskelio“ ir ten nusipirkti kompaktų, suvenyrą „Skylė and puodo“ (t.y. puodelį su grupės emblema) bei gauti grupės narių autografus. „Skylininkai“ išrodo šiek tiek pavargę, bet patenkinti – Aistė, kaip ir visada, kukliai šypsosi ir nuleidžia akis po kiekvieno pagyrimo, Rokas, kaip visada, flirtuoja su gerbėjomis, teiraudamasis „ar galiu parašyti „su meile“?“. Tik „pilkasis kardinolas“ Mantas santūriai deda autografus, kol Kęstučiui šaukia jo dukrelė – „tėti, kur pabėgai, tavęs prašo pasirašyti!“…

Tad – kaip tikriausiai supratote – buvo gražu. Buvo akimirkų, kai siela kilo į palubę, buvo užsiliūliavimo muzika ir ištirpimas joje, buvo noras plėšti visu balsu „pamiršęs viską šok!“ (tačiau gi reikia pasigailėti buvusių aplink). O jeigu jau priekaištauti – tai, žinoma, pirmiausia dėl garso. Styginiai nors ir geriau girdėjosi koncertui įpusėjus, vis tiek jie buvo užgožti. Ir – „Lukiškių pievos“ perleidimo proga juk buvo galima sugroti kad ir „10 000 nuogų mėnulių“ ar ką nors iš tų anų, „akademinio jaunimo“ laikų. Netikiu, kad Maestro Andrius Kulikauskas nebūtų sugebėjęs padaryti fantastiškos aranžuotės. Bet, žinoma, prie kiekvieno norų juk atlikėjai neprisitaikys. O „Skylės“ viena iš vertybių ir yra, kad jie buvo ir išliko ištikimi sau – nepataikaudami, nesižemindami, o pamažu, atkakliai ir kruopščiai didindami tą nišą, tą skylę, kur ir jiems, ir mums gerai. Ir man gerai dabar važinėtis bei – pagaliau! – kokybiškai klausytis „Žiogo“. Pamenate – „Šią naktį akmenys lengvi tarytum skraidančios sraigės.“ Beje, šįryt dukrytei iškilo klausimas – kaip čia sraigės gali skraidyti? Gal jūs žinote?

Tekstas: Justinas Žilinskas,
Nuotraukos: Rolandas Kuprys

fb-share-icon

2 komentarai apie “Aistroko pergalė: AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ IR „SKYLĖ” @ Forum Palace, 2008 11 25.

  1. Gegužės-birželio mėnesiais pasirodys naujas grupės SKYLĖ dvigubas albumas SAPNŲ TROFĖJAI (darbinis pavadinimas)

    1 CD bus „vyriškas”, linksmesnis su pankizmo elementais. Jame bus ne vienas gyvuojančios nuo 1991 m grupės autentiškas įrašas. Kai kurie iš jų – niekada nepublikuoti ir negirdėti. Bus ir girdėtų, pvz. daina apie fermerį – vampyrą ERNESTAS iš 1994 m. albumo PERIKLIŲ GIESMĖS.

    2 CD jau soluos AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ ir išgirsime vaivorykštę naujų dainų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.