ALBERT CAMUS „Maras“

Nukelkite skrybėles, ponai!

Aprašinėti, pristatinėti Alberto Camus romanus — darbas nedėkingas, nes nieko jau naujo nebepasakysi, šitas prancūzas-alžyrietis jau kiaurai išilgai išnarstytas įvairiausiais rakursais, išfilosofuotas, pagarbintas ir panašiai. Po „Svetimo“ ir „Kryčio“ buvau tapęs Camus fanu, vėliau sustojau ir leidau sau manyti, kad Camus viršūnę jau pažinau. Tas pažinimas su metais slopo, kol pribrendo metas nuskinti ir paragauti „Marą“ (orig. „La Peste“, 1947), apie kurį čia paliksiu savo glaustus įspūdžius.

Romane autorius literatūriškai romano forma pateikia 194. metų vieno Alžyro miesto Orano kroniką. Paprastas miestas, paprasti žmonės, net tuomet į miestą įsisupęs maras dvelkia kasdieniška Dievo rykšte, su kuria kiekvienam vienokiu ar kitokiu pavidalu tenka susidurti.

Maras — Camus romane gali būti maras, o gali būti ir neįvardytos epidemijos, karo, blokados, gamtos stichijos, politinės diktatūros įsigalėjimo simbolis, toks, kuris paliečia ne vieną asmenį, šeimą, o nusiaubia ištisus kvartalus, visą miestą, toks, su kuriuo šiandien susiduria retas vakarietis (šiandien, sakyčiau, mus labiau kamuoja saramagiškas aklumas, o – ne maras).

Skaitytojas, priviliotas į miesto centrą, tampa įkaitu kalėjime, kuriame nesustabdomai plinta maras, o miestui paskelbiamas karantinas. Camus genialiai perteikia vyraujančią atmosferą, nuo plačių peizažinių vaizdų peršoka prie individualių romano herojų gyvenimo istorijų: nuo vienos nugaišusios žiurkės ir pavienių karščiavimo atvejų, kuriuos fiksuoja daktaras Bernaras Rijė, rašytojas pereina prie panoraminio vaizdo, kuriame nudvėsusių graužikų krūvas keičia į kapines sunkvežimiais vežamų mirusiųjų žmonių stirtos, asmeninės tragedijos tampa tik visuotinės nelaimės dalelyte.

Galima sakyti, „Maras“ padėjo pagrindus, nustatė svarbiausias siužetines linijas, kuriais vėliau naudojosi ne vienas „epideminių“ kūrinių kūrėjas: pirmieji infekuotieji, daktaro paveikslas ir jo asmeninė tragedija, bukas, nepaslankios biurokratinės valdžios aparatas, naujos hierarchijos formavimasis, pavieniai epidemijos atvejai, virstantys visų reikalu, bendruomeninius saitus griaunanti visuotinė panika, palaipsniui pereinanti į abejingumą ir susitaikymą su neišvengiama padėtimi ir neviltimi, dieviškosios rankos epizodai (nuo Dievo tarpininkų iškilimo iki suvokimo, kad „Dievo tikrai nėra, nes jei jis būtų, nereikėtų kunigų“), kasdienės rutinos pokyčiai, valstybinių institucijų (policijos, gaisrinės, teismų, ligoninių, armijos ir kt.) (ne)veikimas, diskusijos apie meilės galios praradimą („meilei reikia rytojaus, o mūsų žinioj buvo tik akimirkos“), žmogaus savanaudiškumą, vienos gyvybės vertę tūkstančių mirčių akivaizdoje ir, pagaliau, apie pačią žmogaus egzistenciją, prasmę, paskirtį, kuri geriausiai atsiskleidžia ribinėse situacijose.

„Mare“ Camus dar kartą atsiskleidžia kaip genialus žmogaus egzistencijos kronikininkas, „būties-nebūties“ preparuotojas, nepaleidžia skambių citatų meistro vadelių. Pastarųjų, tiesą sakant, daugiau nei asmeniškai norėtųsi. Tas sakinių-sentencijų gausumas žiūrisi neskaniai, asocijuojasi su dirbtinumu. Lyg G. Simenonas, specialiai išbraukydavęs visus „per daug protingus“ sakinius, sakė, kad žmonės gyvenime sentencijomis nekalba, o „Maro“ teksto veikėjai sentencijomis tiesiog alsuoja, bet tai mano akyse kūrinio kokybės labai nenumuša. „Maras“ jau visam laikui liks vienas reikšmingesnių ateistinio egzistencializmo perliukų, kurį verta pasukinėti tarp smegenų vingių, tačiau susipažinimui su Camus, rekomenduočiau jo romaną „Svetimas“.

—–

Skaityta iš: Alberas Kamiu „Maras“: romanas/ iš prancūzų vertė R. Jankevičiūtė, Valstybinis leidybos centras, 1994.- 300 p. ISBN 9986-09-035-0.

2 komentarai apie “ALBERT CAMUS „Maras“

  1. Kai pamatau šituos viršelius, norisi kažkam trinktelti į marmūzę. Leido leido su kietais viršeliais Camus knygutes, labai labai gražiai atrodančias ir malonias rankoje laikyti, jas rinkau, sakiau, turėsiu visas, tada, pokšt, nusprendė nutraukti mano renkamą seriją, pradėjo leisti kažkokus su minkštais viršeliais, kas keisčiausia, kad ir tuos pačius perleido, nors laiko buvo praėję nuo anų išleidimo gal metai – dveji tik, ir dar su minkštais išleido tuos kūrinius, kurių man trūko.

    1. „Baltos lankos“ kuriuo tai metu tikrai buvo susipykusios su protu. Gal net dar tebėra. Perleido minkštais viršeliais knygas, kurias dar buvo galima įsigyti kietais. Nueinu kada tai į jų knygynėlį, o ten Murakami knygos su kietais 7 lt, ir tos pačios su minkštais tik naujo leidimo už 15 lt. Buvo ir daugiau kažko, ne tik Murakami. Vienok, kvailystė.

Komentuoti: a p Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.