Aleksandr Sokurov „Saulė“ (Солнце)
Aleksandr Sokurov „Saulė“ – tik k/c „Skalvija“ rodomas filmas. Ant kino juostos, tiesa, be spalvinių sodrumų, specialiai patamsintų tonų, tarsi būtų filmuota ant garsiosios sovietmečio rusiškos CBEMA juostos. Galima numanyti, kad tai daryta specialiai – filmas apie tragišką ir niūrią Japonijai II Pasaulinio karo pabaigą, kai jų dievinamas imperatorius Hirohito (Saulė) buvo priverstas prarasti garbę, orumą ir valdžią prieš nugalėtojus amerikiečius. Filmas – trečia trilogijos (ankstesnės buvo: „Молох“ ir „Телец“) dalis. Darbas kamerinis, į kiną reikalaujantis atidaus, ne pramoginio žvilgsnio, prisijaukinimo prie stiliaus. Todėl negaliu visiems rekomenduoti. Gali būti ir nepriimtina, nes apie japoniškos ir Vakarų (amerikietiškos) kultūros sankirtas pasakojama visai kitaip negu daugeliui priimtiname puikiame Sofijos Coppola „Vertimo sunkumai“ („Lost in translation“). Kitos nuotaikos, kitokia būtinybė susikaupti… Neįmanoma paneigti, kad filmas orientuotas „elitiniam“ žiūrovui. Todėl suprantama, kodėl nedavė jam prizo Berlyno kino festivalis, nors kada pamatėme, koks yra tų, 2005m. laureatas (afrikiečių „Karmen“), keista tapo daug labiau…
Įdomu, kad Sankt Peterburgo adresato filme, ekrane matome tik japonus su anglais (vaidinančius amerikiečius), bet nėra rusų.
Nenoriu daugiau užimti vietos, nes geriau, negu SAULIUS MACAITIS nieks filmo neapžvelgs:
http://www.omni.lt/index.php?base/z_261568
Pažvelgti į pasaulį vidinio vaiko akimis šį savaitgalį kviečia jauni ir ambicingi spektaklio „NA-MAI“ kūrėjai. Šokio ir muzikos dermę jie ėmėsi kurti netradicinėse, tačiau originaliose ir autentiškose erdvėse – Aukštosios Fredos bei Žeimių dvaruose.
nelengva vertinti atskirai vieną filmą iš trilogijos. pasak mačiusių, “jautis” ir “moloche” yra labiau išbaigti, nors iš esmės, gal tai tik dėlto, kad pirmųjų dalių “herojai” stalinas ir hitleris mums labiau pažįstami ir įsigyvenę galvoje, nei imperatorius hirohito. gal per daug teigiamas buvo? :) pats filmas – toks slow motion’as. lėti judesiai, mimikos derinami su niūria atmosfera, nušluoto miesto vaizdais ir poezija. visa tai – kelionė. kelionė iš savęs, iš imperatoriaus į laisvą, šeimos žmogų. be tarnų ir ceremonijų.
Is tikruju ejau i Sorokova zinodama ko galima tiketis, nes buvau macius “Moloche”. Kaip ir perspejo Kertukas, kad jei numigsi pradzios kokia 30 min. nelabai ir ka praleisi, tai taip ir buvo. Viena isimintiniausių filmo scenu, kai Hirohito savo kieme pozuoja amerikiečių kareiviu foto objektyvams, siems primindamas zymuji Charlie Chaplina arba jo povyza ir laikysena bendraujant su amerikieciu karininku ar tai ambasatoriumi. “Moloche” ar kituose tetralogijos filmuose buvo galima stebeti vaizduojama personažų nežmoniškumą, jų abejingumą viskam, kas gyva, o “Saulėje” Sokurovas atvirksciai vaizduoja imperatoriu labai teigiama, zmogiska, kuris priima tegu ir nepopuliarius, žeminančius, bet jo manymu tautą gelbejincius sprendimus. Sokurovas parodo herojaus vidine drama kuri atsispindi kiekviename jo veiksme, scenoje, judesyje, zodyje, istorinese detalese ir t.t..
Filmas tikrai liuks, nors ir labai specifinis.
… bet dabar rodomas mano filmas įdomesnis…
http://www.biteplius.lt/lt/2forum.showPosts/450185.462-=(357440253
http://www.biteplius.lt/lt/2forum.showPosts/551598.462-=(1105898742