Aleksandro Rogožkino „Sibiro tranzitas“

Paskutinį vasaros mėnesį sulaukėme visais atžvilgiais vertingo filmo. Ruso Aleksandro Ragožkino (Александр Рогожкин) pavardė (nedažnas atvejis – jis stato filmus tik pagal savo, be pagalbininkų, parašytus scenarijus) turėtų daug lemti sprendžiant ar žiūrėti naują autoriaus filmą…

transitas.jpg

Jeigu kas primiršo, ar neidentifikuoja šio ruso, privalau pasakyti, kad žiūrovų meilę jis išsikovojo prieš dešimtmetį sukūręs filmą „Nacionalinės medžioklės ypatumai“. Vėliau, aišku, ir tęsinius. Kaloringi tipažai, atpažįstami įvykiai ir didelė humoro dozė tapo šviesuliu tuomet dar krizinėje situacijoje buvusiam Rusijos kinui. Tiesa, kritikai raukėsi dėl akivaizdaus kino darymo iš anekdotų, bet kūrėjų populiarumo tai nesumažino.

Prisipažįstu, mažai mačiau visai stilistiką keičiančio režisieriaus darbą „Blokpostas“, bet 2004 m. pasauliui išvydus „Gegutę“ („Кукушка“), tapo akivaizdu koks stiprus autorius yra Aleksandr Rogožkin. Kamerinis filmas kupinas skoningo humoro apie trijų tautų nesusikalbėjimą, charakterio savybes ir istorinę lemtį, parodant tai vos per tris veikėjus atstovaujančius savo tautoms, buvo šiltai priimtas ne tik žiūrovų bet ir kritikų – gavo geriausio Rusijos metų filmo prizą.

Ir naujausiame filme „Sibiro tranzitas“ („Перегон“) režisierius-scenaristas A. Rogožkinas daug dėmesio skiria tautų kultūriniams skirtumams, įpročiams ir, žinoma, nesusikalbėjimui. Šiuo atveju, ypač tiesioginiam. Vėl trijų tautų atstovai, tačiau labai skirtinga filmo atmosfera – trims tautoms atstovauja trys dešimtys veikėjų. Per beveik 2,5 val. filmo autorius sugeba puikiai juos atskleisti.

Veiksmo pagrindas – tikras epizodas II Pasaulinio karo metais, kurį Rogožkinas perdirba į išraiškingą filmą. SSSR sąjungininkai (JAV) neskubėdami atidaryti antrą frontą, įvairiais būdais teikė materialią pagalbą. Tolimojoje Čiukotkoje, buvusių politinių kalinių, jaunų karo lakūnų bei vietinių čiukčių apgyvendintoje bazėje „Dalnyj“ priimami prastoki JAV lėktuvai, kuriuos pilotuoja simpatiškos amerikietės. Tai tikras faktas. A. Ragožkinas iš to padaro tarsi dokumentinį tų laikų įvykių demonstravimą (pats nesistengia aiškia nurodyti, kurie herojai jam patinka, o kurie yra blogi – tai paliekama žiūrovui) teigdamas, kad net tragiškiausiose gyvenimo epizoduose žmogus išlieka savimi. Niekur nedingsta humoras, meilės troškimas, pavydas, karjerizmas, padlaižūniškumas, kvailumas ir kitos neišvardytos charakterio savybės. Atseit, žmogus vis tiek susitaiko su esama situacija ir „net ir kariamas pripranta”. Todėl susidaro nuomonė, kad net į akivaizdžiai nykių personažų lūpas bei veiksmus įdedama kažko žmogiško, kartais net ir išminties. Pvz., nežmoniška nuomonė apie simpatiškąjį paršiuką Tarasiką, galiausiai pasirodo buvusi logiška – amerikonai išaiškino. Arba, atrodytu, nesimpatingas, pasipūtęs dėl pareigų bei tautybės, NKVD (tuometinės KGB, jei jaunimas nežinos) karininkas, „pasuka“ filmą iš komedijos į detektyvą (!), beveik visiems bazės gyventojams išrėždamas kone viską, ką apie juos galvoja. Autorius neapsiribojo vien neigiamybių suteikimu personažui – „įdėjo“ jam ir aštrų protą. Daugiau kalbėti apie filmą – nusikaltimas. Reikia pamatyti…

A. Rogožkinas pripažįsta, kad visi personažai yra sugalvoti, nes „nieks neatsimena kiek iš tikrųjų tuo laikmečiu kainavo pvz. duonos kepaliukas“. Žiūrint priekabiai, galima įžiūrėti rodomų SSSR šiaurės žemės žmonių tipažų schematiškumą. Jauniems žiūrovams prieš 15-a ar daugiau metų neturėjusiems jokių kontaktų su sovietinės armijos figūromis, filmas gali pasirodyti ir patęstas, tačiau, kad tai stiprus kinas, nuginčyti būtų sunku. Darbas jungiantis savy „Blokposto“ ir „Gegutės“ stilistikas, tikrai vertas dėmesio ir svarstymų. Neabejoju, kad jis irgi bus tarp pretendentų teikiant Rusijos kino apdovanojimus už 2006metus…

http://www.peregonfilm.ru/

fb-share-icon

2 komentarai apie “Aleksandro Rogožkino „Sibiro tranzitas“

  1. aciu kertukui uz super operatyvia recenzija (tiesa, kitur :D) – jau buvau pabugusi, jog paskutiniojo pakvietimo i FCV taip ir nepavyks isnaudoti.. bet, po riebios kone 2 menesiu petraukos vel trumpam isitaisiau raudonuose kresluose.. 2.5 valandos yra niekas, prisiminus KP svaiguli :))

    atidedant i sali visas emocijas, kurias sukelia ilgai nelankytas kino teatras, is pradziu man /tranzitas/ atrode perdem dirbtinas – aktoriai, lyg scenoje, per repeticija, skaitantys kazkur salia pasideta teksta, kameros kiek nenaturaliai perteiktos balta ir zalia spalvos (ciukciai besitaikant i sajungininku lektuvus :) bado aki, veikejai suvarzyti to paties rezimo, isprausti i nematomus bet apciuopiamus sovietizmo remus.. sedziu ir galvoju – jus manes niekuo neitikinsit :(

    bet stai praeina tiksliai pusvalandis ir filmas pradeda skleist.. jausmus, komiskas intrigas, backstage’us, tikruosius uzsleptus veidus, ju istisas virtines, raizgalynes, kaip veliau issireiks detektyvas – niekas neaisku, kiek ten pas juos privelta visko.. o velnias, butu neprotinga ir neatsargu is mano puses pasakyt kazka daugiau, po kertuko issamios recenzijos belieka paskatinti ir patvirtinti – filmas vertas laiko ir pastangu ji suprast (y)

    beje, man itin patiko filmo pabaiga, juk ten idealus momentas buvo pateikt tokia lengva gyvenimiskos, paprasto zmogaus isminties doze…

  2. Taip, daug kur savo pojūčiuose, žiūrėdama filmą, tu reagavai teisingai. Kad ir neabejotinai talentingame filme, vis dėlto prasimuša lyg koks veikėjų „plakatiškumas”. Manau, tas galėjo įvykti dėl akivaizdžiai juntamo autoriaus noro „suschematizuoti” tų laikų herojus. Tokie, kokie jie rodomi, buvo iš tikrųjų jų štampai „pagal pareigas, laikmetį, tautybę, etc.” Todėl ir rašiau, jog ypač artima turėtų būti tiems, kurie betarpiškai ragavę sovietinės armijos papročius ir rutiną. Netgi gerokai po II pas. karo laikų.
    Ir norėdamas tuos štampus sudėti į kuo daugiau charakterių, Aleksandras Ragožkinas nežymiai persūdo ir čia. Reikėjo revizijos ir susimąstymo – ar būtina bandyti atskleisti tiek veikiančiųjų asmenų? Štai žūva vienas iš leitenantų. Kaip mat galvoji, kuris gi buvo tas žuvęs. Nors likusieji jį ir charakterizuoja, identifikuoti, prisiminti jo veidą, tipažą filme nėra taip paprasta.
    Nors šios pastabos – gan nežymūs filmo trūkumai, tačiau jų esama…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.