Į mano gyvenimą tu nesiskverbi, atvirkščiai – tu man atrodai kaip ramybės uostas, pasitikėjimo: savo gyvenime nesu sutikęs žmogaus, kuriam (ant kurio?) galėčiau atsidėti, tu vienintelė man tokį jausmą sukeli. Prisibijau tik, kad tai sakydamas, galiu tau apsunkinti gyvenimą. (p. 110)
Pasigėrėjimas apima skaitant šiuos beveik neretušuotus lietuvių kalbininko, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo ir menininkės Aleksandros Kašubienės laiškus. Laiškai – jautrus, kruopščiai (visai kaip Aleksandros kurtos mozaikos) sudėliotas dviejų atvirų širdžių pašnekesys. Šiuos bičiulius skyrė vandenynas (susirašinėjimo laikotarpiu Greimas gyveno Prancūzijoje, Kašubienė – JAV), keturiasdešimt septyneri nesimatymo metai, tačiau laiškai – stebėtinai jaukūs.
Apie ką gali būti šių dviejų kultūros šviesulių pasikalbėjimas? Apie viską – ir buitį, ir būtį. Nesibodima ir pasiskųsti, ir savais kūriniais apsikeisti, laukiant nuomonės: korespondencija apima ir Aleksandros vyro, ilgai sunkiai sirgusio skulptoriaus Kašubos, sveikatos aptarimą, ir pasikalbėjimą apie Greimo paskutiniuosius darbus. Temų galima skirti daug ir įvairių – santykiai, saviralizacija ir pan. Kartais aptinki ir labai intymias išpažintis, skaitant apima net savotiška nejauka, tarsi netyčia pro užuolaidą užmačius svetimai akiai neeksponuojamus dalykus. Arba įsiplieskia lyg ir ginčas (turbūt tai yra įprasta, kai susirašinėja dvi asmenybės), tačiau kibirkštys greit užgęsta ir visad išlieka pagarba vienas kitam. Tačiau labiausiai šiame pasikalbėjime įstrigo ne laiškų turinys, bet kalba – santūri, natūrali. Pavydas apima – tokio grakštaus, mielo susirašinėjimo dabartinėje visuomenėje turbūt visai mažai belikę.
Gražu, verta pasimokyti – tiek susirašinėjimo subtilumo, tiek ir to bičiuliško ryšio, bandymo kalbėtis, išklausyti, patarti ir suprasti vienas kitą.
——
Informacija apie knygą: laiškai/ sud. Aleksandra Kašubienė. Vilnius: Baltos lankos, 2008, 240 p., ISBN 978-9955-23-208-7
Man šita knyga pirmiausiai ypatinga tuo, kad tai TIKRI laiškai, t.y. nesufantazuoti. Aišku, kai skaitai tuos svetimus laiškas jautiesi kažkaip dviprasmiškai, lyg ir smalsu, įdomu, lyg ir „kaip jie galėjo tai paviešinti?!!!” :) Tai tooooooks emocinis intymumas tarp dviejų dvasiškai artimų žmonių, kurį kaži ar išdrįsčiau viešinti ant viso pasaulio.. Kita vertus, atsekiau faktą, kad Kašubienė šiuos laiškus paviešino tik praėjus metams po savo vyro mirties, nors pats Greimas anapilin jau buvo iškeliavęs prieš 16 metų.. ;) Bet čia šiaip detalės.
Kalbant apie laiškų turinį, be intelektualinio jų bendravimo, man ir kažkaip labiausiai užsifiksavo ta begalinė pagarba vienas kitam, net jei ir ne visada dėl kažko sutapdavo nuomonės, net jei kažkuris likdavo nesuprastas, jie visada, vėl ir vėl rasdavo švelnų, brandų priėjimą vienas pas kitą, iki pat Greimo mirties..
Gražu ir pavydu! :)
Jurga, tai džiaugiuosi, kad visgi radai ir perskaitei šią knygą!;) Sutinku, kad dėl tam tikrų intymių detalių man irgi buvo kilusi mintis, kad labai drąsu buvo paviešinti šiuos laiškus, bet man turinys kažkaip atsidūrė antram plane, daug gražiau ir stipriau čia būtent dviejų žmonių emocinis ryšys, ir pagarba (gal recenzijoje reikėjo labiau tą akcentuoti) vienas kitam, tokia besąlygiška. Gražu, jaudina.