ALICE MUNRO „Brangus gyvenime”

Sakome apie kai kuriuos dalykus, kad jie nedovanotini ar, kad mes niekada sau neatleisime. Bet juk atleidžiame – nuolat atleidžiame.

Kanadietė Alice Munro – tryliktoji moteris rašytoja, praėjusiais metais pelniusi Nobelio premiją už literatūrinius nuopelnus pasauliui ir tokios rekomendacijos, sakyčiau, savaime pakanka, kad vienintelę lietuviškai išleistą šios rašytojos knygą, kartu su kitomis nobelistėmis (Herta Müller, Elfriede Jelinek, Selma Lagerlöf) įtrauktum į privalomų perskaityti knygų sąrašą.

Alice Munro išgarsėjo kaip trumpų istorijų žanro meistrė, per gyvenimą išleidusi 14 apsakymų rinkinių. Pagal rinkinį „Pabėgimas” (orig. „Runaway”), apie moterį „bėgančią” nuo nesėkmingos santuokos, filmui statyti teises nusipirko garsi australų režisierė Jane Campion, laimėjusi Oskarą už filmą „Pianinas” („The Piano”).

Lietuvoje mes neseniai sulaukėme paskutiniojo Munro rinkinio „Brangus gyvenime” (orig. „Dear life”) vertimo. Knygoje yra 14 apsakymų, iš kurių keturi paskutiniai verčia atkreipti didesnį dėmesį, nes jie turi autobiografinių nuorodų. Pati rašytoja prisipažįsta, kad tiek atvira sau leido būti pirmą ir paskutinį kartą.

Jei reiktų trumpai nusakyti, apie ką Alice Munro rašo, pasakyčiau: apie paprastus žmones mažų miestelių fone, apie atsitiktinumus, kurių dėka jie susitinka ir prasilenkia arba ne. Apie romantikos ir intymumo ilgesį. Apie netikėtai pražystančią meilę, prilyginamą sąmonės užtemimams. Apie akimirkos nušvitimus, kurių dėka griūva iliuzijos, atveriančios naujus sielos horizontus. Apie auklėjimo įtaką ir svorį, bei bandymą nuo viso to atsiriboti. Apie paklydimus, skausmą ir visa kita, ką apibendrinus, galėtum pavadinti „Brangus gyvenime”.

Munro apsakymai turi stiprų psichologinį užtaisą. Rašytoja įžvelgia užuomazgas, pradžių pradžią, kada žmonės ima žlugdyti vieni kitus. Daugelyje jos apsakymų pagrindiniuose vaidmenyse dominuoja moteris – užguita motinos, vėliau vyro, išnaudojama savanaudžio meilužio ir pan. Munro svarbu perteikti tą momentą, kai moterys pavargsta gyventi praeities šmėklų, dogmatiško auklėjimo ar primesto patriarchato šešėlyje, kada prasideda tikrasis kelias į savo individualybės paieškas.

Pradėjusi skaityti pirmuosius „Brangus gyvenime” apsakymus, stebino netikėtos apsakymų pabaigos, kurios savo lengvumu labiau primindavo šviesias, daug žadančias pradžias. Pavyzdžiui, pirmasis apsakymas „Kad jis pasieks Japoniją” užbaigiamas taip: „Ji nebandė pabėgti. Stovėjo ir laukė kas bus toliau”. Skaitydavau tą patį apsakymą vėl iš naujo, kad pagaučiau esmę, kad suprasčiau, ką norėjo šia istorija pasakyti. Ir tik vėliau supratau, kad Alice Munro kūryboje nereikia tikėtis didelių dramų, įvykių, intriguojančio siužeto, skambių frazių, užslėptų metaforų ar įvaizdžių, supratau, kad visa esmė yra niuansuose, detalėse, tuose trumpuose akimirkos nušvitimuose, kai jos kuriami personažai staiga suvokia, atranda kažką labai svarbaus, reikšmingo, gal net esminio.

Munro kūryba pakeri paprastumu, realistiškumu, skaitant, kartais net leidžia įžūliai pagalvoti, kad „ir aš taip galėčiau”,- t.y. traukti iš savo gyvenimo istorijų fragmentus, kurių nereikia su niekuo sieti, prie nieko rišti, pakaktų tik užčiuopti akimirkos šerdį, tą vienatinį momentą, kuris paprastą istoriją paverčia nepaprasta, arba, kitaip tariant, verta Nobelio.

Kanadietės regimas pasaulis pats iš savęs pakankamai keistas ir įdomus, jo nereikia gražinti stilistiniais apdarais, įmantriomis formomis. Tai aiškiai pastebima jos autobiografiniuose apsakymuose, pvz., kad ir šis sakinys: „Rolis Greinas buvo jo pavardė, ir tolesniame mano tekste jam vietos nėra, nors pavardė kaip trolio, bet čia ne apsakymas, o gyvenimas”. Tarsi ji laisvai galėtų šiam „troliui” sukurti atskirą istoriją, bet ne dabar, nes šiuo metu ji pasakoja kur kas įdomesnę istoriją apie savo pačios gyvenimą, tikrą, o ne išgalvotą.

Būtina dar paminėti, kad rašytoja turi talentą netikėtai įvesti naujus veikėjus, kurie pradžioje pasirodo lyg tarp kitko, lyg prašaliečiai, bet būtent jie vėliau nukreipia ir transformuoja pasakojimą netikėta kryptimi. Apsakyme „Traukinys” tokiu prašaliečiu pasirodo klajūnas, buvęs kareivis, pasakojime „Dolė” – nuo durų iki durų vaikščiojanti kosmetikos pardavėja,”Vaizde į ežerą” – moters, bijančios prarasti atmintį, atsitiktinai sutiktas sodininkas, su kuriuo užsimezgamas gan intymus, atviras pokalbis. Munro pastebi, jog atsitiktinumas yra labai galinga jėga, kad gyvenime atsitiktinai sutikti žmonės gali tapti pavojingai svarbiais, kartais svarbesniais, nei mes norėtume ar galėtume tikėtis.

Pabaigai pridursiu, kad rinkinio „Brangus gyvenime” apsakymai – lyg maži fragmentai, ištraukti iš skirtingų žmonių gyvenimų. Tie fragmentai ypatingi tuo, kad visus juos sieja viena – pojūtis, kad čia ir dabar yra tikrasis gyvenimas, su visais paklydimais, atradimais, skauduliais, su visa palete jausmų, emocijų, prisiminimų. Tai svarbu priimti kaip savaime suprantamą, svarbu suprasti, kad visa tai žmogų daro Žmogumi, o gyvenimą – Brangiu.

fb-share-icon

7 komentarai apie “ALICE MUNRO „Brangus gyvenime”

  1. Reiks ir man paskaityt, nes atrodo, kad gerai.:)

  2. Tikrai neblogai :) Ėmiau po vieną/porą apsakymų kasdien prieš miegą ir kuo tolyn, tai tuo vis labiau laukdavau vakaro, kad sužinot apie ką bus kita istorija.. ;)
    Apie vertimą irgi negaliu nieko blogo pasakyt, internete skaičiau jos keletą apsakymų iš kitų rinkinių originalo kalba, tai nepajutau, kad anie „skambėtų” kaip tai žymiai ypatingiau..
    Tekste dar pamiršau paminėti, kad stilistiškai Alice Munro lyginama su Čechovu ir kita nobeliste Grazia Deledda.

  3. Perskaičiau. Galiu pasakyt tik vieną žodį – nuobodu. Gerai, tvirtai sukalti apsakymai, yra turinys, bet po kelių tekstų jau nujaučiau kai kuriuos siužeto vingius, tekstai skaitėsi gan sklandžiai, ir vertimas ok, bet nežinau, iki pilnos laimės ir pasimėgavimo gerokai pritrūko. Gal ugnies tekste, gyvumo, gal kažko artimesnio, universalesnio (viena draugė, kuri irgi rašys recenziją, sakė, kad gal mes nepajėgūs suvokti konteksto). Nežinau, bet jau antrą kartą užšoku ant nuobodžių nobelistų- Le Clezio „Auksinė žuvelė” nuobodoka, o „Brangus gyvenime” – irgi toks pat. O gal čia tiesiog ruduo ir aš vis dar noriu tokių nuostabių esė kaip „Pakeliui į Babadagą”:)

  4. Indre, kai perskaičiau pirmus apsakymus, mano irgi buvo panaši reakcija. Galvojau, kad kažką praleidžiu, kažko nesuprantu..` Kitus apsakymus pradėjau skaityti lėčiau, atidžiau, kai kuriuos net po kelis kartus ir nžn kas atsitiko, bet ėmiau užčiuopti šerdį tų jos pasakojimų, man jie ėmė patikti, pradėjau juos „jausti”. Ką ir rašiau apžvalgoje:
    |”Alice Munro kūryboje nereikia tikėtis didelių dramų, įvykių, intriguojančio siužeto, skambių frazių, užslėptų metaforų ar įvaizdžių, supratau, kad visa esmė yra niuansuose, detalėse, tuose trumpuose akimirkos nušvitimuose, kai jos kuriami personažai staiga suvokia, atranda kažką labai svarbaus, reikšmingo, gal net esminio.”
    ;)

    1. Aš suprantu ir sutinku, kad gal reikia kažkaip atidžiau į viską žiūrėt- aš ir bandžiau žiūrėti ir lyg ir užčiuopiau tuos visus niuansus, frazes, nutylėjimus. Bet vis tiek skaityt buvo nuobodu, net nežinau, ką čia bepadaryt:) Tiesiog kai kurių tekstų ir mano charakteris nesutampa:)

  5. Aš kažkaip tarsi savaime suprantu, kad nei visi žmonės, nei žmogaus ar gamtos kūriniai negali visada vienodai tave veikti. Kad yra muzika „vežanti” ir raminanti, kad yra spalvos – ryškios ir pastelinės, kad yra pavasaris ir ruduo, yra sangvinikai ir cholerikai, yra gyvenimu verdantys megapoliai ir maži jaukūs miesteliai. Kad yra gyvenimo įvykiai, momentai (ir pasakojimai apie juos) pilni gyvenimiškos aistros, jaudulio spalvų arba kitokie – kupini išminties, savipakankamumo, ramybės.. Net jei iš šalies atrodo labai nuobodžiai, jie pulsuoja branda. Man būtent tokia pasirodė A. Munro kūryba.
    Bet tikrai suprantu Indre tave, ką tu turi omenyje ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.