AMELIE NOTHOMB „Plak, širdie“

Ar meilė be atsako nėra tūkstantį kartų baisiau nei prastai pasibaigusi meilė?

Pats nepastebėjau, kaip tapau prancūziškai rašančios belgės Amélie Nothomb gerbėju. Matyt, viskas prasidėjo nuo jos garsiausios knygos „Baimė ir drebėjimas“, kuris parodė, kad ši moteriškė turi savitą ir žavų stilių, pasireiškiantį nedidele, per pusdienį perskaitoma knygos apimtimi, paprastu, lengvai skaitomu žodynu, nesudėtinga struktūra, prancūzišku laisvumu ir kiek sarkastišku humoru. Taip Nothomb per pastaruosius 26-erius metus parašė daugiau kaip 26 knygas, kurių, džiugu, ne vieną turime ir lietuviškai.

„Plak, širdie“ (orig. Frappe-toi le cœur, 2017) – vienas paskutiniųjų Nothomb romanų, kuriame autorė jau kiek per daug atkartoja pati save. Iš esmės visą savo gyvenimišką patirtį Nothomb atskleidė autobiografiniame romane „Alkio biografija“, kuriame paaiškėjo iš kur kilo jos pomėgis nuolat gvildenti temas apie grožio standartus, baletą, anoreksiją, savo kūno fizinį alinimą, motiniškos meilės klaidas, visam gyvenimui sukeliančias vaikams psichologines pasekmes.

Dalį minėtų temų randame ir romane „Plak, širdie“, kuris pasakoja apie jauną, gražią moterį Dianą, nepatyrusią motinos Mari meilės, apie pavydą, kuris graužė Mari ir kuriuo kitiems, ja besižavintiems, atsilygindavo Diana. Dianą supa ir per gyvenimą lydi kitos moterys: mama, sesuo, draugės, dėstytoja Olivija ir jos dukra – visos jos kažką duoda ir formuoja Dianos charakterį, kuris žavi pasiaukojimu, užsispyrimu, nesavanaudiškumu ir kiek gąsdina, nes skaitytojas ima įtarti, kad visos Dianos kančios vieną dieną turės būti atpirktos. Dianos nemigos naktys, sekinantis pasiaukojimas vardan Olivijos ir jos dukros atrodo tikrai keistai, net įvertinus tai, jog Diana sąmoningai ar ne siekia Olivijos dukrai suteikti tai, ko pati negavo iš savo motinos.

Nothomb, kaip būdinga daugumai jos kūrinių, ir į „Plak, širdie“ 130 puslapių geba sutalpinti daug veiksmo, įvykių, veikėjų pokyčių. Trumpais sakiniais ir labiau akcentuodama veiksmą, nei veikėjų psichologiją, labiau kurdama alegoriją, pasaką, nei rimtą psichologinį tekstą (tuo ji primena man Maxence Fermine ir Alessandro Baricco) Nothomb trumpi pasakojimai apima daug kūrinio veikėjų gyvenimo metų. Tai kiek kliūva, nes šuoliavimas per esminius herojaus brendimo momentus dažnai palieka tokį neišbaigtumo, pradėjimo ir nepabaigimo jausmą, kuris kyla iš tam tikros aprašomos situacijos keistumo, įdomumo, tačiau tai nė kiek neleidžia skaitytojui giliau pažvelgti į personažų vidų, suprasti jų poelgių motyvus. Todėl Nothomb man lieka tokia lengvai šyzova rašytoja (net gyva ji sudaro gan keistokos, paplaukusios asmenybės įspūdį), kurianti neįprastų situacijų tekstus, dažnai – pabrėžtinai kategoriškų, su per daug sutirštintų archetipinių bruožų veikėjais, kurie lyg gyvena visą gyvenimą apsėsti tam tikros manijos.

Tokie yra ir „Plak, širdie“ herojai: Diana (siekianti motinos meilės ir trokštanti padėti kitiems pasiekti savo norų) ir jos mama (su beprotiškai nesveika meile savo antrajai dukrai), nepripažinta mokslininkė Olivija (vardan karjeros ir pripažinimo išduodanti net artimiausius žmones) ir Olivijos dukra Marielė (nesugebėjusi gyventi be meilės be atsako). Per romano herojes Nothomb pateikia komplikuotą mamų-dukrų santykių pjūvį, tačiau jis nėra gilus, kraujuoja baisiai, tačiau per tą kraują neįmanoma pamatyti, ką tas pjūvis atveria.

„Plak, širdie“ yra standartinis Nothomb romanas. Bet tai nereiškia, kad jis neįdomus ar nevertas dėmesio. Juolab, kad Nothomb turi ir dar vieną nepaminėtą bruožą – netikėtas kūrinių pabaigas. Kartais ji jų pateikia net dvi („Gyvsidabris“), kartą kūrinio pabaigoje nužudo save („Tikrinių vardų žodynas“), ne nuobodesni ir „Plak, širdie“ paskutiniai puslapiai, pervertę šeimyninę dramą į kriminalinį romaną ir priverčiantys iš naujo pergalvoti pagrindinės herojės veiksmus – kiek Diana tikslingai siekė, numatė ir galėjo numatyti tai, kas įvyko paskutiniuose puslapiuose.

Taigi, „Plak, širdie“ greičiausiai netaps metų knyga, bet, jeigu dar nesate skaitę Amelie Nothomb, ši knyga gali padėti atrasti šią rašytoją, o jeigu skaitėte – bus puiki proga dar kartą pasidžiaugti jos vienu šviežiausiu kūriniu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.