Pradėti norisi nuo to, kad šokio spektaklis truko ilgiau kaip dvi valandas, tačiau dėmesys buvo prikaustytas iki pat pabaigos.
Spektaklis nuo pat pirmųjų minučių sudomino muzikos pasirinkimu. Mano manymu, šokio pasirodymams visada begalinę reikšmę turi muzika. Ji praturtina judesį, suteikia jam ne tik didesnę prasmę, bet ir sodresnių bei intensyvesnių spalvų. Nuo muzikos gali pasikeisti šokio minties kryptis. Tinkamai parinktų garsų sąskambiai gali vaidinti antraplanį vaidmenį ir taip papildyti pasakojamą istoriją.
„Anos Kareninos“ muzika – šiuolaikiškai aktuali, sukomponuota iš skirtingų detalių. Tarp šokėjų kojų susipina P. Čaikovskis, G. Maleris, G. Faure ir net A. L. Vėberis. Man itin sistemingas muzikos parinkimas atsiskleidė per Anos ir Vronskio meilės scenas, kurios džiugesio pilnos, tačiau muzikos garsai šnibždėjo tą nelaimingos pabaigos pranašystę.
Šokio simboliai – aiškūs net ir pirmą kartą atėjusiam į šokio spektaklį. Grand battement, arba paprasčiau – aukštyn pakeliama šokėjos koja, pradžios scenose neleidžia abejoti rodomu nuolankumu. Yra baleto, yra šiek tiek moderno, visa tai pamaišyta, sudėliota į vientisą judėjimą. Sudomino apdairus kėdžių panaudojimas šokyje. Jos ne tik naudingas scenografijos (kuri, rodos, tokia skurdi, tačiau daugiau nieko ir nereikia – šokis užpildo erdvę) akcentas, bet ir šokio įrankis, jas trinktelnant į scenos grindis. Kėdėmis pačioje pabaigoje sukuriamas per šįrdį pereinantis traukinio dundesio efektas.
Tai, kad sėdėjau gan arti ir šiek tiek trūko platesnio spektro vaizdo, kompensavo šokėjų mimika. Jau nekalbu apie kūną, kuris be abejonės vaidina, tad buvo įdarbintas ir kiekvienas veido mimikos raumenėlis. Būtent tokį pastebėjimą norisi nukreipti į Beatą Molytę, kuri, pasirodo,originally iš iš Klaipėdos muzikinio teatro (nieko keisto, visi šokėjai surankioti iš įvairių kampelių). Taigi, jos vaidmuo stiprus, kulminacijoje itin išgyventas ir išjaustas. Emocija koncentruota ir tiksli, taiko kaip aštriai nusmailintą strėlę – tiesiai žiūrovui į krūtinę.
Štai Anos vyro, Karenino dėmesys nukreiptas ne į ilgesingose akyse galinčia paskandinti žmoną, tačiau į knygų stirtas. Įdomu, kad Karenino vaidmenį kuria aktorius Mantas Vaitiekūnas. Iš pradžių maniau, kaip keista, o dabar man viskas simboliškai ir prasmingai susiveda. Tiesiog šiam personažui nepriklauso šokti gyvenimo dramos. Jam nelemta būti šios istorijos šokėju, jis gali tik pabūti šalia ir pamindžiukuoti. Pagrindinė drama yra Anos, kurios choreografija ir išpildymas, mano akimis žiūrint, buvo nepriekaištingas.
Vronskis, be abejo, kaip ir pridera meilužiui, žavingas, visuomenės pokyliuose, aprėdytas puošnia balta spalva. Jo vaidmuo nėra toks stiprus, kaip Anos, tačiau šokęs Gintaras Visockis sėkmingai susidorojo su pradžioje džiaugsmingu plevenimu, kuris vėliau perauga į dvejones dėl gyvenimo pasirinkimų ir poreikio būti pripažintam.
Beje, visi rūbai puikūs, vaidinantys savo atskirus vaidmenis. Atspėkite iš vieno karto, kieno jie kurti.
Anos ir Vronskio drama leidžia pasireikšti šalia esančiai Kiti ir Levino istorijai. Nuotaikinga bei charakteringa jų vestuvių scena. Išpildytos tarpinės, epizodinės jų scenos, visam pasakojimui suteikiančios gyvybingumo bei vientisumo.
Paveiki pati pabaiga. Skaistus A.L. Weberio „Requiem“ Pie Jesu išgrynina Anos skausmą, ir jos pasirinkimą pateikia dangaus teismui. Man itin prie širdies režisierės traukinio interpretacija. Nepripažinimas visuomenėje tapo tuo ūžiančiu traukiniu, po kurio Anos nebeliko.
Pati A.Cholina sako, kad „Ana Karenina” – jos geriausias spektaklis :)
Mane visada žavėjo Cholinos gebėjimas kurti efektingus spektaklius, nors daug kas jos stilių įvardina „populistiniu”. Ir tebūnie, jei tai tokios aukštos prabos popsas ;)
Man vienas įsimintiniausių jos senųjų spektaklių buvo „Pamišusių merginų šokiai” apie mūzas šlavėjas ir juodają gulbę :) Kažkas labai netikėto, neordinaraus tuo metu, pašiepiančio klasikinį baletą, kurio aš ir pati visą gyvenimą labai nemėgau (man jis kažkoks banalus, nenatūralus ir t.t…) Bet šiuo metu A.Cholinos rodomoj retrospektyvoje, deja šio spektaklio jau neatgaivino :)
Būtent į Kareniną ėjau susidomėjus tuo ‘populizmu’, ir tuo, kad bilietus reikia pirkti kaip į kokį populiaresnį Koršunovo spektaklį – prieš gerus tris mėnesius, jei nori sėdėti gerose vietose.
Suprantu tavo minėta baleto nenatūralumą. Nors, labai džiaugiuosi, kad dar anksčiau teko pamatyti Eglės Špokaitės pasirodymą Kopelijoje – ji savo įstabiais judesiais ten sukūrė kažką neįprasto, ir tą nuobodą baletą perkėlė beveik į kitą materiją.
Taigi, ‘Ana Karenina’ nustebino paprastumu ir aiškumu. Nėra juk daugiau tokio choreografo (kol kas), kuris išlaikytų pilnos salės koncentruotą dėmesį į šokį ilgiau kaip dvi valandas.
Todėl sutinku, tegul tik daugiau tokio aukštos prabos, tikro ir neperspausto ‘popso’, kurį pastato Cholina ir žmonių širdyse bus šviesiau.
Savu laiku, buvau pažiūrėjus visus repertuarinius LNOBT baleto spektaklius, nes draugę turėjau choreografę :) tai sutinku, kad Špokaitė yra/buvo didelė išimtis, ypatingai spektakliuose „Raudonoji Žizel” ir „Rusiškajame Hamlete”. O grįžtant prie A. Cholinos, man pasirodė, kad ji yra geresnė režisierė nei choreografė, nes geba sukurti žiūrovo dėmesį išlaikančią visumą – parinkt muziką, parinkt sceninius efektus, įlieti į šokio spektaklius draminius aktorius, akrobatus, ugnies pūtikus, klasikinį baletą miksuot su modernu ir t.t…