Lisabona. Miestas, kuris po pusdienio rėkė man „leave now and never come back” visgi nepaleido iš karto. Gi sutemoms apgaubus portugališkus kalnelius daug žadančio pavadinimo „Paradise Garage” vietoje turėjo įvykti Anathema. Ji ir įvyko. Ir aš ten buvau, eilėje, kokių mūsų sostinėje nepamatysi, atstovėjau. Įspūdžių pasisėmiau ir buvau įtikintas, kad portugališkas verslas (bent koncertų organizavimo srityje) nedaug skiriasi nuo lietuviškojo.

Taigi, apie viską sistemiškiau.

Eilė ir mamos pyragai. Eilė lauke netirpo nuo pat durų atvėrimo, nes prie vienintelio įėjimo į „Rojų” neskubriai bilietus plėšė tik vienas apsauginis. Per tą laiką spėjo pagroti apšildantys Mother’s Cake, kurių visgi pavyko išgirsti trejetą paskutinių šmotų. Geriau būčiau negirdėjęs – jaunuolių ambicijos draskė ausis, tačiau trijulei akivaizdžiai trūko ir patirties, ir papildomos instrumentinės jėgos scenoje.

Paradise Garage pragaras. Netoli 25 de Abril tilto įsikūręs klubas lengvai talpina gal apie tūkstantį dvikojų, bet buvo sold out‘as, tad kiek daugiau žmogelių klubą pavertė kimštine statine, kurioje niekas net negalvojo įjungti ventiliacijos. Draudžiantys rūkyti ženklai vietiniams kėlė juoką, tad be pirties karščio teko per prievartą ir parūkyti. Vienintelė atgaiva – vienerios įėjimo durys būdavo atidaromos tik tada, kai eilinį kartą iš klubo pasišalindavo į kaimynų skundus reaguojanti policija. Taigi, Anathema teko mėgautis nuo tarpdurio.

Priežastis likti. Taip. tai Anathema. Britų albumo „Weather Systems” pristatymo Plovdido amfiteatre su simfoniniu orkestru įamžinimas, pavadintas „Untouchable”, kėlė didybės ir pretenzingos visumos įspūdį, tad keista buvo sėkmės viršūnėje besisukiojantį kolektyvą išvysti permirkusių nuo prakaito kūnų statinėje. Juolab, kad dabartinis grupės skambesys labiau tinka kamerinėms Viktorijos laikų menėms, nei alumi sulaistytų grindų kabokams. „Distant Satellites” pristatymas nenutolo nuo albumo atmosferos: lengva, erdvia ir lyriška nata, su Lee Douglas angelišku vokalu, su dviem perkusininkais, su broliais Cavanaghais, su rankšluosčiu braukiančiais prakaitą nuo veidų atlikėjais, su žiūrovais, dainuojančiais garsiau už atlikėjus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Oy5iOZq5LLU

The Lost Song (visos trys dalys), Untouchable (dvi), Ariel ir panašus paskutiniųjų albumų grožis skleidėsi profesionaliai ir laikė prikausčius iki pabaigos, kurios laukė ir senesni grupės fanai. O jų netrūko, ir juos buvo lengva atpažinti – vos prasidėdavo kiek kietesnė mušamųjų partija, jie imdavo džiugiai kratyti galvas ir kelti į viršų rankas. Paskutinioji „Fragile Dreams” jiems ir buvo skirta – ji sudaužė visas, veik pora valandų kurtas svajones, paversdama realybe.

ps. Smagiausias vakaro (ok, po Anathema) dalykas buvo grupelė estų, atvykusių pusantros valandos po durų atidarymo ir nustebusių, kad nebėra bilietų.