Norėčiau būti palaidotas tose vietose, kurias aplankiau ir kurias dar aplankysiu. Galva – tarp žaliųjų Zempleno kalvų, širdis – kur nors Transilvanijoje, dešinioji ranka – Čornohoroje, kairioji – Spišska Bialoje, regėjimas – Bukovinoje, uoslė – Rešinaryje, o mintys galbūt kažkur čia… (p. 7).

Sakinį, kuriuo pradėsiu šią recenziją, perrašiau balažin kiek kartų. Nes norėjosi pasakyti tiek daug vienu ypu: kad slapta pavydžiu lenkams, turintiems tokių subtilių eseistų, kad ši knyga atkeliavo ant mano stalo visiškai netikėtai ir įsėdo mintyse ilgam, ir kad labai gaila, kad į lietuvių kalbą išversta tik ši vienintelė lenkų poeto, prozininko ir eseisto Andrzejaus Stasiuko knyga. Tiesiog „Pakeliui į Babadagą“ yra viena gražiausių ir poetiškiausių skaitytų esė. O ir patys lenkai 2005 m. knygą apdovanojo žymiausia savo literatūrine premija „Nikė“.

„Pakeliui į Babadagą“ kūrinio žanras – kelionių esė. Tekstus į darnią visumą jungia tiek ir aprašomų kelionių kryptis – Europos paribiai, tiek ir tolydus pasakojimo tonas. Andrzejus Stasiukas nedvejodamas ir neslėpdamas žavisi tomis Europos šalimis, kurios ir geografiškai, ir pragyvenimo lygio atžvilgiu, kiurkso pakraščiuose: „Ką gi, mėgstu tą balkanišką balaganą, vengrišką, slovakišką ir lenkišką jovalą, tą stebėtiną materijos svorį, nuostabų mieguistumą, faktų ignoravimą, tą ramų, nuoseklų girtuokliavimą vidury dienos ir tuos miglotus žvilgsnius, be jokių pastangų bėgančius skersai realybės, kad be rūpesčio atsivertų nebūčiai“ (p. 252). Esė beveik neminimi jokie žmonių vardai, o įvardijamos vietovės – tai lankomų valstybių – Rumunijos, Vengrijos, Albanijos ir kt. – miestelių ir kaimelių smulkmė. Stasiukas stebi šalį ten, kuri ji geriausiai matosi – ne praeitį konservuojančiuose muziejuose (nors istorinių faktų knygoje bus), o gerdamas palinką apšiurusiuose, todėl ir unikaliuose, užkampių baruose, fiksuodamas kraštovaizdžio įspaudus, atmintyje kaupdamas vietinių gyventojų buities detales. Stasiukas ir pats yra stebimas lankomų kraštų, leidžiantis neplanuotiems įvykiams tiesiog būti: keliautojas su kompanija arba vienas lakinamas senomis ladomis į vietas, kurios žemėlapiuose veikiausiai nė nepažymėtos. Važiavimas su senais taksi – bene atskira tema knygoje, bene geriausiai atskleidžianti savo ir svetimo santykį aplankomose šalyse.

Tekstuose ne tik jaučiama trauka ir melancholiška meilė nesustabdomam, anot autoriaus, tų šalių natūraliam gyvenimo chaosui ir chroniškam gyvenimo pasyvumui – taikliai Stasiuko esė atsiveria aplankytų šalių esmė, apnuoginama visuma, dabartis ir ateitis: „Juk visos šios vietos – gryniausias irimas, jovalas, kur akmuo vos laikosi ant akmens, arba buvusios šlovės likučiai […] manosios pasaulio dalies išskirtinis bruožas – tas nepaliaujamas nykimas, perpus sumišęs su augimu, tas bukas suktumas – viską įveikti delsimu, tas nenoras eksperimentuoti su savo organizmu, tas amžinas judėjimas puse jėgos, leidžiantis iššokti į laiko upelio krantą ir kontempliuoti, užuot veikus“ (p. 204). Gebėjimas matyti ir susumuoti, paženklinti bendruoju vardikliu nemodernios Europos šalių būtį – turbūt vienas ryškiausių Stasiuko esė tobulumų.

Tačiau „Pakeliui į Babadagą“ – ne vien tik apie šalis ir ne vien tik apie skvarbų žvilgsnį į jas ir jų vertinimą. Tai, žinoma, ir apie patį keliautoją – jo neabejotinai klajoklišką prigimtį ir siekį įprasminti save pasaulyje, įpaišyti save svetimų šalių horizontų brūkšniuose. Taip bėgama nuo suvaidintos modernios Europos blizgančių fasadų, į skaudų, ryškų žemyno pakraščių tikrumą. O ir labai gražiai tas judėjimas įprasminamas: organiškai apjungiama ir jautri, poetiška kalbėsena bei atmatuojama tiesmukos šnekamosios kalbos kąsnių. Ir, priešingai nei gali pasirodyti, knyga neslegia nepamatuotu liūdesiu, o veikiau iš kasdieninių situacijų (pavyzdžiui, važiavimo taksi procedūra) gimsta taiklus humoras.

Tiesa, panašių klajoklio išpažinčių aidus pamenu ir lietuviškoje literatūroje – Valdo Papievio knygoje „Eiti“. Ten fiziškai keliaujama tik vienos šalies erdvėje – Prancūzijoje – tačiau irgi link savęs, o kalba – tirštesnė, tačiau tokia pat gerai pasverta, skambi, žodinga. Tiek Stasiuko esė, tiek ir Papievio romaną primygtinai rekomenduoju visiems atkakliems gerų tekstų medžiotojams, ypač – turintiems nomadų kraujo.

____

Informacija apie knygą: [kelionių esė]/Andrzej Stasiuk; iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. -Kaunas: Kitos knygos, [2006].-288 p. – ISBN 9955-640-20-0