ANTAKALNIO MUZIKOS TURGELIS, KURIAME PASISLINKO LAIKAS

bagazineJeigu kas nors ant mano miesto numestų atominę bombą, geriausia būtų slėptis Antakalnio muzikos įrašų turgelyje. Ta vieta nepavaldi nei laikui, nei ekonomikai, nei apokalipsei. Tenykščiai Vyciokai ir Ženios nenužudomi nei bomba, nei kontrabandinėmis cigaretėmis, nei limonadu Darida, atskiestu pigiausiu brendžiu.

Nepamenu, kada tiksliai pirmą kartą atsidūriau Antakalnio turgelyje, kurį visi vadina baracholke arba barakais. Varysi į barakus sekmadienį? Jo varysiu. Tai susitiksim. Pavadinimas barakai, matyt, susijęs su tuo, kad iš turgelio teritorijos skaidrią dieną matyti Niujorko dangoraižiai aka Saulėtekio bendrabučiai. Baracholkėj pirmą kartą apsilankiau dar prieš Nepriklausomybę. Tai buvo metas, kai magnetines kasetes žmonės naudojo iš būtinybės, o ne iš poreikio išsiskirti iš kitų. Tai buvo metas, kai Vilniaus andergraundas grojo gitaromis, o ne ukulelėmis. Tada dar nebuvo kompaktinių diskų arba apie juos Vilniuje žinojo tik nedaugelis. O tie, kurie apie tai žinojo, vis tiek neturėjo jiems pinigų.

Pamenu, kad tą sekmadienį Vilnių apglėbė saulėtas ruduo. Valakampių miškelyje ties Antakalnio troleibusų žiedu jau buvo prikritę lapų. Tai buvo metas, kai mieste buvo gausu senų keturračių trantų, o metalistai kovojo su depešistais. Dabartinė Baltic Petroleum (kurią visi tebevadina Lukoil) degalinė šalia baracholkės vadinosi Lietuvos Kuras ir joje sustodavo ne šiam rajonui labiau būdingi Lexus, bet visų vienodi Žiguli ir Moskvič.

Tą dieną mano kiemo metalistų direktorius Tamošius nusipirko Death vinilą Leprosy už 80 rublių. Už tiek pinigų žmonės pragyvendavo pusę mėnesio, jeigu ką. Stebėti šį ėmimo dangun procesą suvažiavo visa mano kiemo metalistų gauja. Vinilas vėliau buvo saugiai pargabentas į Žvėryną šarvuotu troleibusu ir buvo pagarbiai klausomas slaptuose susibūrimuose pas Tamošių bute. Vinilo vokas buvo vartomas, uostomas bei glaudžiamas prie kožūchų. Naktimis mes verkdavome ir galvodavome apie Death „Leprosy“ vinilą.

Nors metalą visuomet laikiau ribota muzika, tas Death vinilo aktas ko gero išliko pačiu gražiausiu prisiminimu iš barakų. Kai kartas nuo karto susitaupydavau pinigų (juos visada taupiau tam pačiam tikslui – muzikai), muzikos rinką užgriuvo padirbti kompaktiniai diskai. Į Antakalnio turgelį jie buvo pradėti vežti bagažinėmis ir priekabomis – visokie bulgariški ar kiniški, nelegalūs. Antakalnio turgelis pagyvėjo, nes radosi daugybė prekeivių, mainytojų ir žioplių, kurie mindžiojo Valakampių miškelio kalveles ir gėrė gaiviuosius gėrimus nuo dešimtos ryto. Tada į turgelį dar ateidavo amžiną atilsį Baras iš I.V.T.K.Y.G.Y.G ir visaip kultūrindavo susirinkusius.

photo (5)Dalykai būdavo labai gyvi – čia pat išsimainydavai nepatikusį albumą, pasišaipydavai iš muzikoje nesigaudančių nelegalios produkcijos prekeivių, pasiklausydavai senų vilkų pokalbio apie tai, kaip jie šiąnakt sapnavo, jog gėrė su John Lennon. Tuo metu aš jau buvau metęs metalą ir pradėjau domėtis The Fall, Future Sound Of London, Front 242 bei kitais velniais, kurių už gerą ir nelabai kainą galėjai gauti tiek originaliame, tiek padirbtame pavidale. Turgelio kontingentas, kurį sudarė melomanai iš prigimties, palengva atsiskiedė prekeiviais iš pašaukimo.

Anuomet turgelyje buvo žaidžiamas toks žaidimas – patrolink ekonominę policiją. Kaip dabar pamenu mano originalius kompaktinius diskus apžiūrinėjantį pareigūną ir save, aiškinantį, kad oranžinė Pet Shop Boys „Very“ dėžutė yra originali ir, kad bulgarai ar kas ten, tokių dėžučių tikrai negamina. Nors prekiavau tik originaliais diskais iš savo kolekcijos, kažkokiu būdu ano meto žurnalistai mane nufotografavo ir įdėjo į straipsnį apie nelegalią prekybą padirbtomis laikmenomis. Ech, būtų jie žinoję, kas darysis įsibėgėjus internetui. Internetas nužudė ne tik muziką, bet ir ekonominę policiją, kuri prižiūrėjo nelegalią prekybą padirbtais diskais. photo (4)

Nors dalis Antakalnio turgelio šiandien jau apstatyta prabangiais namais, susidaro įspūdis, kad ta vieta niekada nenumirs. Pastaruoju metu barakai pagyvėjo dėl vinilų atgimimo, kuriuos konteineriais iš Europos blusynų pradėjo vežti melomanai entuziastai. Tik vinilai dabar atsiduoda ne gaiviu rudeniu, bet naftalinu, sklindančiu nuo jų vokų ir turinio. Saulėtais sekmadieniais braukiu pirštais per tuos vinilus ir girdžiu tuos pačius pokalbius. Vycka su Ženia jau trečią dešimtmetį ginčijasi, kelintame Physical Graffitti albumo gabale Jimmy Page pirsteli ir ko konkrečiai padauginęs kojas užvertė John Bonham. Jų istorijos tokios įtikinamos, kad atrodo, jog Vycka yra grojęs pas Ozzy, o Ženia dirbo studijoje pas Claptoną. Vycka su Ženia baigia savo ginčą apie muzikantus ir pradeda politikuoti.

Aš vėl slenku nuo bagažinės prie bagažinės. Nors dauguma prekių – pirdylų rokas, tačiau gerai paieškoję čia rasite ir retesnį vinilą. Ne kokį Fairy putomis išplautą Olandijos turguose pirktą Adam Ant už 0.99 ir čia parduodamą penkiaguba kaina, bet, pavyzdžiui, įdomesnio leidimo Kraftwerk ar net ECM leiblo džiazo.

photo (2)Kai kurie sekmadieniai būna tušti, bet tik dėl to, kad daug vinilų čia cirkuliuoja iš Vyckos rankų į Ženios rankas ir atgal. Galvoju, kaip čia praskiedus šitą naftalinu trenkiančią kraujomaišą. Jeigu Vilniaus melomanai pasiknistų savo fonotekose ir kurį sekmadienį gausiau susirinktų į Antakalnio turgelį, galbūt ir tų, iki gyvo kaulo įgrisusių, istorijų nebesigirdėtų. Ir šurmulio būtų. Vėl svajoju, kad baracholkė atgautų savo jėgas – kad pirkėjų būtų daugiau negu prekeivių ir, kad nuo plokštelių taip netrenktų senove. Tai kažkaip noriu pasakyti – ateikit su visokia muzika ar pas ją. Ateikit. Pažadu, kad pasilabinsiu ir prie jūsų prieisiu pirmiausia. photo (1)

6 komentarai apie “ANTAKALNIO MUZIKOS TURGELIS, KURIAME PASISLINKO LAIKAS

  1. Ten laikmetis tikrai sustojęs. Ir ne tik pokalbiuose, bet ir bagažinėse. Jau mano žodyne net radosi frazė „Antakalnio muzika“.
    Pačiam teko gal triskart ten pabūti už pardavėją. Buvo visai fun: pirmą kartą senbuviai apipuolė lyg ištroškę šviežio kraujo – paskui supratau, kad tikrai mano parduodamos plastmasės nebuvo ten žinomos, todėl kažkiek įdomios, bet tuo pačiu nebuvo ir populiarios, nes ten hebra vis dar AC/DC klauso taip, kad naujas jų albumas yra pasaulinės reikšmės įvykis.

    Prieš kelis metus atsirado Vilniuje naujų pardavimo vietų: Mokytojų kiemelis, Akropolis ir keli senbuviai iš Antakalnio pabėgo. Kai kurie su tomis pačiomis bagažinėmis, bet atsirado ir supratusių, kad šitą stovėjimą galima paversti ne tik sekmadieninio buteliuko išlenkimo vieta ir pabazarinimu apie „kaip buvo tada, kai Led…“, bet ir šiokiu tokiu uždarbio šaltiniu. Tad yra jau ir vežančių dar užpakuotus vinilus, nors tokie labiau sėdi Akropoly.
    Juokingiausia, kad kai kurie iš tų pirdūnų nežino, kad jau yra internetas su pasauline pasiūla ir įkainuoja patrintą naftalininę Eurythmics „GH“ 15 eurų.
    Vienok, malonu ten geru oru pašmirinėti. Nors melomanui blogo oro nėra. Yra tik bloga muzika ir mažai pinigų visai muzikai.

  2. Asortimento kaitos ten tikrai trūksta, bet dalykas legendinis tikrai.

  3. smagus rašinys apie nostalgijas, kurios virkdo :) tiesa… o kam reikalingi vinilai?

    1. Tu ne kurse? Gi vinilas ant bangos. Pardavimai kasmet dvigubėja. Tai jei neturi kur dėti, priglausiu :)

  4. Ujujuj…,kiek metų čia praleista…,ką praleista,užaugta šitame miške :D !!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.