Prieš keletą savaičių su viena teatrologe diskutavome apie Lietuvoje susiklosčiusią teatro situaciją ir iš visos diskusijos man užsifiksavo viena jos mintis, – kad šiais laikais nebėra teatro kulto: nei pačiuose teatruose, nei tarp žiūrovų. Tą patį, tik kitais žodžiais užvakar prieš savo spektaklių video peržiūrą pakartojo Oskaras Koršunovas, pasakodamas apie pirmąjį savo spektaklį  “Ten būti čia”, kurį statė studentaudamas, slapčia nuo savo kurso vadovo, J. Vaitkaus.  Prisiminė apie tuos laikus, kai spektakliai buvo statomi su tokia ugnimi, tikėjimu ir kur kas prastesnėmis sąlygomis nei dabar jas turi kai kurie “nacionaliniai” režisieriai, bet, būtent šie darbai turėjo stebuklingą vidinį užtaisą, kokį retai rasi šiandienos režisierių kūryboje. Su nostalgija O. Koršunovas prisimena laikus, kai jo pirmuosius spektaklius žmonės žiūrėdavo po dešimtis kartų, citatos iš spektaklių tapdavo to laiko lozungais, sklisdavo iš lūpų į lūpas kavinėse, susiėjimuose. Į to laiko spektaklius Jaunimo teatre nusidriekdavo eilės prie bilietų kasų. Teatras buvo tikrąja to žodžio prasme KULTAS. Aktoriai dievino savo režisierius, teatras buvo lyg namai, trupė – lyg šeima. Režisieriai su jaunatvišku maksimalizmu įgyvendindavo savo maištingas idėjas.  Žiūrovai verždavosi į teatrą tų idėjų pasisemti.
Sutiksite, kad šiandien teatras gerokai pakito, tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Pasikeitė ne tik teatras, bet ir žiūrovas. Tai kas gi nutiko?

Daug talentingų režisierių nutekėjo į užsienį, o iš likusių, kone 80% pradėjo leistis į  idėjinius, moralinius, kūrybinius kompromisus. Matyt, todėl savo trupės dešimtmečio proga, O. Koršunovas pagaliau  aktoriams uždavė tokį iš pirmo žvilgsnio paprastą klausimą: “ kas aš esu?”, į kurį pirmiausia turėjo atsakyti kiekvienas aktorius sau. To klausimo esmė – ar tikrai darau tai, ką turiu daryti, ar vaidinu taip, kaip turėčiau/norėčiau vaidinti, ar atlieku tą misiją, dėl kurios pasirinkau kadaise šią profesiją. Nes, stebint kai kuriuos talentingus aktorius ir režisierius, statančius “Urvinio žmogaus” penktą atkartojimą tik kitu pavadinimu ir su kitais aktoriais, apie teatro misijas jau nebegalvoji.

Prakalbti apie teatro paskirtį, kultą paskatino ne tik paklausius O. Koršunovo prakalbų, bet ir pažiūrėjus naująjį Valentino Masalskio spektaklį “Pasaulio gerintojas” pagal Thomo Bernhardo pjesę. Eidama į šio režisieriaus spektaklius, aš kas kartą pagalvoju apie tai, kad jie nebus labai ypatingi režisūrine prasme, nebus visokių efektų, triukų, bet iš kiekvieno spektaklio išsinešu kažką ypatingo, nuoširdaus, kažkokią idėją, viltį, kažką, kas kabo tarp eilučių, kas paskatina nelikti abejingai.

Režisierius – aktorius V. Masalskis “gerino pasaulį” jau gerokai seniau,  nei nusprendė statyti šią pjesę. Man atrodo, kad kiekvienas jo darbas yra bandymas žiūrovą apkrėsti prasme. Neauklėti, nemoralizuoti, bet padrąsinti atsigręžti į save, savo dalyvavimą visuomenėje, šeimoje ir t.t..

“Pasaulio gerintojas” yra pjesė apie akademinės visuomenės atstovą, kuris guli lovoje laukdamas daktaro statuso suteikimo už kadaise parašytą labai garsų traktatą Frankfurto miestui. Visa pjesė ir susideda iš pasakojimo apie tai – už ką, kodėl, kaip jis buvo pagerbtas, už ką dar bus. . Spektaklis persmelktas juoda autoironija ir pasišaipymu iš  akademinės visuomenės šulų ir ne tik. Manau, kad  ši pjesė gali būti ir apie, šiaip, visuomenės “pažibas”, kurių tiek mūsų valstybėje, tiek kitose yra apstu – universitetuose, valdžioje, teisėsaugoje ir t.t.. Laikraščiuose mirga antraštės apie  politikos veikėjus, kunigus, tvirkinančius vaikus, gyvenančius slaptus gyvenimus su keliomis meilužėmis, ir nežinia už kokius nuopelnus papuolusius į seimo sales.  Apie tuos “nuopelnus” jis kalbasi su jį jau daug metų prižiūrinčia “sugyventine” (Eglė Gabrėnaitė), kuri, kaip jis pats prasitaria, kadaise tikėjosi, tapsianti šio žmona.

Scenoje mes matome seną despotą, egocentriką (vadina pats V. Masalskis), kurio “Pasaulio gerinimo planas” iš ties skamba sarkastiškai:  “Pasaulis yra kloaka, kurią reikia išvalyti”.  Čia pat vyksta kasdienės procedūros – apsiprausimas, tuštinimasis, valgymas, siuntinėjimas savo  mažulkos “šen ten”, “taip anaip”. Kiekviena scena be galo komiška, įtikinama, natūrali..

Tiek. V. Masalskis, tiek E. Gabrėnaitė kuria teatrą, kuriuo neina netikėti. Jų abiejų vaidmenys, personažai yra verti auksinių kryžių už vaidybą. Galima diskutuoti dėl pjesės aktualumo, kartojimosi, dėl pačio spektaklio užsitęsimo, bet tai, ką su šiuo tekstu padaro anksčiau minėta aktorių komanda yra daugiau negu eilinis pjesės užpildymas. Stebi vaidybą ir neturi ką prikišti, pamiršti visus trūkumus, mėgaujiesi procesu.

V. Masalskis yra iš tų režisierių, kuris nelinkęs eiti į kompromisus. Jis turi savo idėją, požiūrį  ir, akivaizdu, kad jais stipriai tiki ne tik pats, bet užkrečia ir savo aktorių komandą bei žiūrovus. Man atrodo, kad tai vienas iš šiuo metu Lietuvoje statančių režisierių, kuris nepraradęs teatro kulto. Jis gerbia sceną, žiūrovą, teatrą. Net jei jis kartojasi, bet nenustoja būti aktualus.  Nenustoja žavėti savo nuoširdumu.

Tad apie spektaklį daugiau ir nepasakosiu, tiesiog, tai vienas iš tų nedaugelio sezono teatrinių darbų, kurį visgi rekomenduočiau pažiūrėti nacionalinėje mūsų scenoje, bet tikrai neteigdama, kad tai geriausias šio režisieriaus darbas.   Detalesnes apžvalgas galite paskaityti čia ir čia.

Ir tikrai nesutiksiu, jog  V. Masalskis darosi panašus į A.Večerskį.  Vien dėl to, kad  šio  “Žmogus iš La Mančos”  nė iš toli nepagražina pasaulio tiek , kiek bet kuris V. Masalskio spektaklis.

Artimiausias “Pasaulio gerintojo” seansas – balandžio 24d. 18.00 val. Nacionaliniame dramos teatre.