Vakar (sausio 22 d.) Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo visi. Ir Marijonas Mikutavičius, kuris, pasak gandų, silpnumo akimirką Alinos atžvilgiu ištarė „Ji nuostabi”, ir „Opus 3” atstovas Darius Užkuraitis, mąstantis ar Alina tiktų jo perdėm „kislotną” įvaizdį turinčioje radijo stotyje, ir net „Zenka”, tikriausiai kas vakarą klausiantis savęs ką padarė ne taip, kad Alina debiutinį albumą išsileido ne „Bomboje”, bet niekam nežinomoje „MetroMusic”.
Smarkiai abejojęs, ar Šv. Kotrynos bažnyčia nėra per didelė erdvė atlikėjai, grojusiai miniatiūrinėje „Café de Paris” ar P.Kriaučiūno bibliotekoje (Marijampolėje), o ir girdėjęs, kad nemažai jaunų Alinos fanų iki albumo pristatymo neatėjo būtent dėl to, kad buvo išduotos mažos, jaukios erdvės, tuo pačiu turiu pripažinti, kad vakarykštis pasirodymas sudarė bent kelioliką kartų geresnį įspūdį negu tai, ką ji darė iki šiol. Ir ne erdvėse, įgarsinime esmė, bet aranžuotėse, susigrojime – profesionaliame sudėliojime to, kas mp3 pasaulyje bei kone slaptuose koncertuose plaukioja jau gerus metus. Reikia nusispjauti į tai, kad Alina atrodė kaip „Dainų dainelės” konkurso dalyvė per jėgą įsprausta į aplinkos įpareigojančią aprangą ir konstatuoti, kad muzikavimas pakilo iš mokyklinio lygio iki to, ką negėda nei pačiam pamatyti, nei kitam parodyti. Nežinia, kiek ji koncertuos tokia sudėtimi, tad norintiems šią (mistinę, bet apie tai vėliau) personą pamatyti geriausioje formoje, siūlau paskubėti – garantuotai tiek koncertas Kaune, tiek „L’amour” klube bus identiškas vakarykščiam.
Netrūko vakarykščiame pasirodyme ir komiškumo elementų. Publika akivaizdžiai buvo kiek kitokia negu iki šiol. Anksčiau apie Alinos pasirodymus didžioji žiniasklaida nerašė, tad kažkur netoli e-pianino dažniausiai būriuodavosi ištikimi gerbėjai – slaptos muzikinės kultūros garbintojai (beveik, kaip mes). Bet apie ją žinojo… Taip, jos klipai nesisuko televizojoje, dainos – radijo eteryje, bet bent dvi dešimtis dainų grojo ir dvylikametės „Zen” grotuve („iPod” tai publikai per brangūs), ir keturiasdešimtmetės valdininkės kompiuteryje, ir kas gali paneigti tikimybę, kad Valdas Almos keptus blynelius vakare valgė ne klausydamas Alinos (google vaizdų paieškoje įvedus „laukinis šuo dingo”, antrajame puslapyje išmeta jo ekscelencijos fotografiją)? Net skaitant apie vakarykštį koncertą populiariojoje žiniasklaidoje, po daugybės metų pagauna maži malonūs šiurpuliukai – atrandi, kad yra žurnalistų, kurie ne tik aprašinėja, kiek dainų buvo atlikta, kas kūrė atlikėjų įvaizdį, bet kone poetiškai, lyg vasario 14 dienos laiške mylimam žmogui aprašinėja Šv. Kotrynos bažnyčioje patirtą stebuklą.
Ir panašu, kad vakar susirinko ta rimtoji publikos dalis, kuri žinojo, klausė, mylėjo, bet… Taip ir nežinojo ką. Nuo scenos žiūrint į perpildytą erdvę, pagaudavo jausmas, kad esi Berlyno zoologijos sode, o ši minia žmonių atėjo pažiūrėti meškiuko Knuto. Ne, tai nebuvo tie žmonės, kurie galėtų garsiai choru traukti „Laužo šviesą” ar ritmingai ploti per „Vasarį” – visi jautėsi arba nejaukiai, arba nedrąsiai. Man ypač įstrigo paskutiniame koncerto trečdalyje vienišas šūktelėjimas „o čia ta daina, geras”, į kurį Alina sureagavo šypsena, kokia gali išsprūsti, kai jaunai mergaitei berniukas pasako, kad tu esi pati nuostabiausia visame pasaulyje. Na ir kas, kad šis dainos atpažinimo džiaugsmas nenuvilnijo per visą salę – reikia įsivaizduoti tą jausmą, kai pirmą kartą esi tokio dydžio ir taip šiltai, nors akivaizdžiai nedrąsiai priimančioje salėje. Ir lieka tik klausimas, kas vakar patyrė didesnį stebuklą: Alina ar publika?
Nežinau, ar apie pačias albumo dainas galiu pasakyti kažką daugiau negu jau esu sakęs. Čia jau ne ta Alina, kuri viena sėdėjo prie pianino (kas nebuvo blogai). 8 kažkieno vienu ar kitu metu užimtos kėdės buvo ne tik bažnyčioje, bet ir studijiniame įraše. Akordeonas, bandža, bosinė gitara, perkusija, etc. – čia jau visas ansamblis. Daug kam „Laukinis šuo dingo” primins Yann Tierseno darbą „Amelijos” garso takelį – stebukliškumu, pasakiškumu, muzinikėmis miniatiūromis. Ir jaučiu, kad Alina ir toliau bus tiek mylima, tiek nekenčiama už tą patį dalyką – paprastumą, nuoširdumą. Vieniem tai bus atgaiva nuo to, kas brukama, kitiem – banalu, „alchemiškai” paprasta. Dar kažkam jos muzika pradės nepatikti, nes ji jau nėra „best kept secret”, kai kas būtent dėl šios priežasties ją atras.
– – –
Kai prieš maždaug mėnesį pirmą kartą išgirdau dainą „Vaiduokliai” iš jos naujojo albumo, sukau kelias dešimtis kartų. Atrodė nuostabu, kad ji taip ilgai neatsibosta. Bet taip buvo/ yra su visomis Alinos dainomis. Kiekviena jų – tai porcija stebuklo. Mintis, kuri man neduoda ramybės – kiekviena tų dainų yra tas pats, toks pats stebuklas. Iš tiesų, ne taip svarbu, ar trisdešimt minučių klausytis vienos Alinos dainos, ar šešiolikos. Net ir žodžiai nėra svarbu… Man ši muzika visada kalbėjo jausmų, emocijų, o ne kažkokių konkrečių vaizdinių kalba – lyg mėgaučiaus užsienio atlikėjo muzika, kur dažnai gerumas atsiranda ne iš to, kas pasakyta, bet kaip. To ir pasigendu – aktualumo man, žinutės – Alina, ką tu man (ir kitiem) nori pasakyti savo dainomis? Nuoširdumas – tai forma, būdas, bet ne žinutė. Gal taip tik man? Gal esu per daug priekabus?
Nerandu tos dainos internete, bet… Jeigu reikėtų išskirti vieną albumo dainą, tai būtų „Nojus”: „Ir iškėlei bures trečią dieną. Ir išplaukei vienas. Kokį didelį laivą tu sukalei. Ir koks jisai tuščias. Koks jisai tuščias…„. . Todėl, kad tai vienintelė kitokia daina arba kitaip – antra daina. Tiek skambesio prasme, tiek tekstų. Kaip ant nežinomo autoriaus pagrojimo pianinu nežinomo skaitovo užskaitytas nežinomo rašytojo tekstas. Tai palieka labai daug vilčių, kad Alina dar bus ir kitokia. Lauksim.
http://www.myspace.com/alinaorlova
Mp3: Alina Orlova – Vaiduokliai (pirma albumo pristatomoji daina).
p.s. nedėkoju už tai, kad ir vėl nebuvo atlikta „Jei tau užaugtų…”.
kartoju.. „renka ne žurnalas, bet skaitytotojai žurnalo, kurio formatas man patinka” :) beje, ar konkrečiai daina d. tikrai atsirado anksčiau negu pravda?
yep, mėnesiu ar dviem ;-D pamenu, kad rašiau apie „kažkokius pijarščikus, tuoj ateisiančius po pravdos vėliava”. bet čia ne apie tai. tiesiog nemėgstu apsimetinėt dėl bendro gero
Išgarsėjimo žymenis.
Darius Užkuraitis per savo laidą LR1 pasidžiaugė pristatymu ir Alinos talentu ir pateikė „Vasarį”.
Kadangi nurodytas linkas neatsidarys, cituoju:
Po bažnyčios skliautais – plojimai jaunai kūrėjai
DEBIUTAS. Albumo pristatymas žiūrovus sujaudino iki ašarų
Ramūnas ZILNYS
LR korespondentas
2008-01-24
„Tai – vakaras, kurio niekada nepamiršime“, – kalbėjo antradienį po dainininkės Alinos Orlovos koncerto Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčioje besiskirstanti publika.
Internete per porą metų pasklidusiomis dainomis iki šiol gerbėjus džiuginusi devyniolikmetė atlikėja koncertą bažnyčioje surengė albumo „Laukinis šuo dingo“ išleidimo proga.
Daugiau nei 500 žiūrovų valandą trukusio koncerto klausėsi lyg užhipnotizuoti. Liūdesio persmelktos dainos sukūrė ypatingą nuotaiką – įsidrąsinę žiūrovai triukšmingiau elgtis ir niūniuoti melodijas pradėjo tik koncerto pabaigoje.
Kerėjo svajingomis dainomis
Prie fortepijono sėdusi A.Orlova su bendraminčių muzikantų būreliu kukliai pasisveikino ir iškart prikaustė dėmesį naujais ir klausytojams jau girdėtais kūriniais.
Aukštas virpantis balsas, Alinos vizitine kortele jau tapę keistų posūkių kupini dainų tekstai lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, skoningos aranžuotės pakerėjo klausytojus nuo pirmų taktų.
Svajingus kūrinius apie meilę, mirtį ir liūdesį dainuojanti iš Visagino kilusi atlikėja publiką prajuokino tik sykį – daina „Lietuvai“, kurioje atsirado vietos kirčiui šalies popmuzikos žvaigždėms „Yvai“ ir „Delfinams“.
Šilumos ir išgyvenimų kupinos dainos skeptikus privertė pamiršti palyginimus su panašią muziką atliekančiais Niujorko atlikėjais „Antony & The Johnsons“ ar „CocoRosie“.
Po koncerto prie staliuko su A.Orlovos kompaktinėmis plokštelėmis išsirikiavusi eilė liudijo – ši kukli raudonplaukė suvirpino klausytojų jausmus.
Dėl šurmulio jautėsi nejaukiai
Dainininkės albumą išleidusios įmonės „MetroMusic“ atstovai džiaugėsi, kad koncertas žiūrovų priviliojo beveik be reklamos – pakako tik kelių užuominų žiniasklaidoje.
Išgirsti A.Orlovos dainų veržėsi marga publika – nuo studentų iki politikų, nuo verslininkų iki muzikantų ir kritikų.
Pastarieji iš anksto Alinos įrašą vadino geriausiu metų albumu. Alinos kūryba susižavėjęs dizaineris Aleksandras Pogrebnojus šiam koncertui ją papuošė juoda suknele.
Pati dainininkė dėl tokio ją užklupusio šurmulio jautėsi kiek nejaukiai.
„Man tai buvo tiesiog koncertas, prieš kurį mažai repetavome, padarėme klaidų. Kai kurios senesnės dainos, kurias ten grojau, man jau nebeaktualios.
Žinoma, buvo smagu, kad pavyko surengti koncertą bažnyčioje, ypatingoje aplinkoje. Fortepijonas buvo geras. Man sakė, kad susirinko nemažai žinomų žmonių, bet aš daugumos jų nepažįstu. Nesakau, kad užgriuvęs dėmesys – neužtarnautas. Bet man jis nelabai patinka, nes tai prideda atsakomybės“, – kuklinosi Alina.
Išleistą albumą ji norėtų pristatyti koncertais didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau kol kas yra susitarusi tiktai dėl pasirodymo Kauno valstybiniame dramos teatre.
Iš pirmų lūpų
Marijus Mikutavičius, dainininkas, TV laidų vedėjas
„Ji nuostabi. Noriu tai sakyti daugybę kartų. Tik užvakar pirmąsyk išgirdau kelias jos dainas internete ir supratau, kad privalau ateiti į šį koncertą. Stovėjau bažnyčioje, klausiausi ir jaučiau, kaip tvenkiasi ašaros, – taip buvo gera. Maniau, kad taip jaustis jau nebesugebu.
Neatsimenu geresnio koncerto už šį. Turėdama slaviškas šaknis ji laisviau ir talentingiau rašo lietuviškus dainų tekstus nei patys lietuviai. Balsas – tiesiog unikalus. Viskas buvo nuostabu – ir muzikantai, aplinka. Alina įrodė, kad žiūrovą sužavėti galima ir be fejerverkų ar didelių ekranų už nugaros. Be to, ji nuostabiai valdė publiką. Ji – įdomi asmenybė, tai matyti iš pirmo žvilgsnio. Tai, kad susirinko pilna salė, rodo, kad bent jau Vilniuje publika jau ištroškusi įdomesnės muzikos. Daviau jos albumą paklausyti penkiems bičiuliams – visi ketina jį pirkti“.
Dar vienas straipsnis apie TAi:
http://www.eb.lt/lt.php3?vid=56&cat=43&nid=27408
čia offcai citata iš minimo straipsnio:
„Intriguojantis albumo pavadinimas „Laukinis šuo dingo“ nereiškia užslėptų Alinos simpatijų Australijai, kuriuose gyvena sulaukėję šunys Dingo. Tai viso labo tik duoklė jaunoms dienoms. „Vaikystėje skaičiau apsakymą tokiu pavadinimu. Nebepamenu kas jame vyko, atrodo buvo pasakojama kažkokios „neprijaukinamos“ mergaitės pirmosios meilės istorija – su laiminga pabaiga, kiek pamenu.
Tik pavadinimas ir įstrigo. Taip kartais būna – įlenda į galvą kažkoks bereikšmis žodžių junginys, visaip vartosi joje ir kryžiuojasi, kol įgauna visai kitą prasmę bei spalvą ir tampa artimu“, – debiutinės kompaktinės plokštelės paslaptį padėjo įminti Alina Orlova. „
nu įgavo kitą prasmę, bet junginys tai pavadinimo plagiatas, todėl reiktų rašyti iš D. :D
ai px tai
ne, offca, čia graži transformacija.
Hm, o neturėtų būti Laukinis šuo dingas? O gal „dingo” tai yra veiksmažodis?
o Alina Orlova yra tikrinis daiktavardis, tai nesuprantu kaip ji gali ant albumo pasirasineti mazosiomis raidemis?! a? kaip taip galima? cia tikrai reiktu paskusti kokiai kalbos komisijai, dievazi!!! (be jokiu juoku)
Tiesa snd alfa.lt uz 45min. (t.y. 15.00val.)transliuos su Alina vaizdo konferencija (cia tiem kam dars jos negana siom dienom..)
http://www.alfa.lt/straipsnis/165886
Tiesa pasakius jau seniai bemaciau toki staigu ir dideli zurnalistu antpludi, taip mazai isreklamuotam „produktui”..
Panašu, kad pati Alina tikrai šiom dienom bando susigaudyti – kas gi čia atsitiko?! :)
jo, as jai turiu klausima apie tai, kodel man latga-a sako, jog ji jau seniu seniausiai yra ju nare, del ko dabar esu verciamas moketi mokescius uz muzikos naudojima klipe :D
alfa.lt komentaruose uzduodami klausimai mazdaug vienodo debilavoto lygio kaip ir delfi
:) gal dar spesiu..
man atrodo, kad ten blogiau yra ne klausimai, bet tas tonas/ balsas, kuriuo jie užskaitomi :)
smagus interviu :)
M1 ir Radiocentras pradejo transliuoti „Vaiduoklius”
alina ka tik nuejo i tualeta :P
3,14****lis ;)
beje, kur galima isigyti albuma?
grazus straipsnis
Kur albuma gauti?????? Bomboj nera….niekur nera…
tai ir sake, kad parduotuvese pasirodys tik po keletos savaiciu, tad viskas in ordnung :) o siaip galite rasyti klausimus vadybai emeilu: management@metromusic.lt
Šiandien gavau.
nu ir kaip ispudžiai?
Labai geri iš senesnių įrašų. Dar apie šį negaliu nieko pasakyti.
Is kur gavai Arumai?
Arunai*
Sakykim, kad ten jau nebeliko…
žiū, Arūns pradės cd pirkt :)
Deja, neturėčiau kur dėti. Bet jei mašinoje kada įsirengsiu klausymosi aparatą, kažką reiks galvoti.
Todėl ir nesakau, kaip ten atsirado Alina…
DVD turi tokį esminį privalumą, kad internete dažnai dedami originalai. O CD – tik mp3 ar net 4. Vien dėl kokybės apsimoka CD pirkti.
Pasiaiškinau. Iki šiol tikrai „Laukinis šuo dingo” nebuvo pardavinėjamas. Bet nuo vasario yra taip, kad kiekviena diena gali tapti ta, nuo kurios pradės pardavinėti šį CD.
Taigi, jau pasirodė CD visur. 30 Lt.
Norėjau dar prieš šį faktą brūkštelti nuomonę, nes netyčia pasigyriau, kad susipažinau su albumo turiniu anksčiau. Dabar jau nebėra prasmės, nes tuoj pasirodys išsami analizė čia.
Teko jau ginčyti dukros nuomonę, kad ankstesni įrašai buvo geresni. Nesutikau. Tačiau atmetus principus, kad naujas dalykas privalo būti žingsniu priekin, tenka pripažinti, jog kūrėja bei atlikėja yra organiškesnė, kada viena atlieka prie fortepijono savo kūrinius. Kaip bevartysi, tokios dainos kaip Vasaris, Mėnulis yra fainiausios naująjame albume. Pajungimas violončelių, akordeono, kai kada elektronikos, o vienoje dainoje net pilnavertiškų mušamųjų, nėra „išdirbta” iki galo ir šiuo metu, mano nuomone, yra „pratinimo” prie atlikėjos stadijoje. Ypač komplikuotai nuskaba „shanson” tipo dainos (lyg ir trečiasis disko dainų blokas) – mano ausiai, tai gerokai nedera prie kūrėjos stilistikos. Mat ji ryški lyrikoje, romantikoje. Ogi dramatizmo dar neįsisavino. Edith Piaf derino šiuos tris raiškos būdus lygiaverčiai. Alinai Orlovai tai dar priešakyje…
Kai kuriose naujuose dainose prastesnė artikuliacija, nei senuose įrašuose. Tai yra – sunkiau suprasti žodžius. Teko atremti dar vieną kritiką – naująjame CD atlikėja kai kada „cypauja”. Žinoma, to nėra. Bet kas be ko, žmogui, pirmą kartą išgirdus šią muziką, tektų „dėti pastangas susitapatinti” su tokios aukštos tonacijos daininkės balsu. Senuose įrašuose, aišku, tas buvo, bet ne taip aštriai reiškėsi. Kur ten mūsų aukštabalsėms žvaigždėms (Jurgai, Aistei S.) iki Alinos AUKŠTOJO pilotažo…
Šiaip, reikia tik sveikinti sužibus Lietuvos orbitoje naujai žvaigždei su reikšmingu CD. Norėčiau tikėti ir linkėti, kad kūrėjos ateityje dar tebelieka stipriu pradu PERSPEKTYVUMAS.
Visa tai surašiau, nes „Laukinio šuns dingo” apžvalgoje čia bus surašyti visai kitokie pastebėjimai.
P.S. šiuos išvedžiojimus surašiau prisivertęs vienintelį kartą išklausyti albumą gal ir ne iki pabaigos, nes turėjau išvykti. Todėl visai nelaikau šių pastabų kaip kilusių įsigilinus.
Pirmą kartą girdžiu, kad čia dar bus apžvelgtas šis albumas :) Manau, kad mes apie Aliną jau ir taip prišnekėjom tiek, kad jai jau bloga. Užteks. Jokių apžvalgų, jokių interviu ;)
Jūs šnekėjote apie koncertą. Pats esi sakęs (Skylės atžvilgiu), kad tai ne tas pats. O albumų apžvalgos jūsų arkliukas…
Iš dalies tu teisus, bet kitos reikalo pusės tai nepakeis – apie albumą čia pasakyta keliais sakiniais, bet daugiau nebus. Man visai nesvarbu kaip ten gerai susiplaka įvairios instrumentuotės, skirtingi stiliai, nes pagrindinę problemą matau kitur – Alina rašo puikias dainas (beveik be išimčių, tik su skonio skirtumais), bet su jų suguldymu į albumą jai sekasi nekaip. Dainos per trumpos, pernelyg panašios, nublanksta, kai visos yra vienoje vietoje.
LTV2 šiuo metu transliuoja šį koncertą, jei kas norėtų pamatyti. Ir, gerbiami, titruotojai: „twinkle twinkle” dainos žodžiai nėra Emilijos Ferdmanaitės. tai tiesiog angliška lopšinė.
Š*das, pirmą kartą gailiuosi, kad televizoriaus neturiu.. :(
Transliavo visą koncertą?? Jei taip, tai tikrai kažkaip tyliai praėjo. Būtų buvę be protiškai fantastiška jį pamatyti.. Ech, gaila. Gal kas nors bus nuripinęs bent..
Alinos gerbėjai dar turės progą išgirsti ją dainuojant balionėlių ir širdelių dienos proga (vasario 14d.) per TV3. Kartu su kitais POP kultūros atstovais.. :/ http://www.tv3.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=4228&ttid=24454
pirma nuotrauka – puiki…neklausyk, Alina, komentatorių…jie tiek pat supranta apie fotografiją, kaip ir …
matos daugiausiai 2ia reiškiasi merginos, kurios labai pavydi ;(((
ipod’as daug kainuoja ? tai kam duoti ipod’ą paaugliams, jie vis tiek jį pragers =)
Dieviška muzika, Dieviškas balsas, Dieviška Alina!
Kada bus koncertas alytuje?
♥♥♥
Si menininke tai tikrai nebloga :) tikuosi kad cia tik pradzia ir viena grazia diena ateis galas visoms lovoms ir kovoms :D
Ką gi, šiandien Šv.Jonų bažnyčioje nemokamame koncerte, skirtame Konstitucijos dienai, buvo nerealus anšlagas, kur kas viršyjantis JAV pianino virtuozo koncertą, kuris g-taske buvo aprašytas.
Perskaitęs apie anuometinius Alinos debiutinio koncerto įspūdžius, nemanau, jog stipriai kažkas pasikeitę. Atrodo, kitas smuikininkas Simas, nėra bandžos. Ir įspūdis puikus. Esu pakerėtas. Ir nė kiek neabejoju, kad perduodami apie jos sėkmę ir pripažinimą Maskvoje bei Londone, laikraštininkai nė kiek neperdėjo.
Buvo naujų dainų – bent kurių nebuvo „Laukinyje Dingo”. Nepasirodė, kad visos dainos per trumpos – buvo instrumentuotės. Kai kada kvartetas akompanuotojų imdavo soft rock ar folk rock motyvus.
Mėgėjiškumas likęs judesiuose. Nesakau, reikia jausmo raiškos, bet balansas kiek neišlaikytas. Atrodo, kaip „apsinarkašinusi”. Bet tas suteikė ir nepakartojamo šarmo…
Ryškus talentas skurdžioje LT pop scenos padangėje.