Apie tai, kaip Alinos Orlovos „laukinis šuo dingo“ Šv. Kotrynos bažnyčioje.

whome.jpg

Vakar (sausio 22 d.) Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo visi. Ir Marijonas Mikutavičius, kuris, pasak gandų, silpnumo akimirką Alinos atžvilgiu ištarė „Ji nuostabi“, ir „Opus 3“ atstovas Darius Užkuraitis, mąstantis ar Alina tiktų jo perdėm „kislotną“ įvaizdį turinčioje radijo stotyje, ir net „Zenka“, tikriausiai kas vakarą klausiantis savęs ką padarė ne taip, kad Alina debiutinį albumą išsileido ne „Bomboje“, bet niekam nežinomoje „MetroMusic“.

Smarkiai abejojęs, ar Šv. Kotrynos bažnyčia nėra per didelė erdvė atlikėjai, grojusiai miniatiūrinėje „Café de Paris“ ar P.Kriaučiūno bibliotekoje (Marijampolėje), o ir girdėjęs, kad nemažai jaunų Alinos fanų iki albumo pristatymo neatėjo būtent dėl to, kad buvo išduotos mažos, jaukios erdvės, tuo pačiu turiu pripažinti, kad vakarykštis pasirodymas sudarė bent kelioliką kartų geresnį įspūdį negu tai, ką ji darė iki šiol. Ir ne erdvėse, įgarsinime esmė, bet aranžuotėse, susigrojime – profesionaliame sudėliojime to, kas mp3 pasaulyje bei kone slaptuose koncertuose plaukioja jau gerus metus. Reikia nusispjauti į tai, kad Alina atrodė kaip „Dainų dainelės“ konkurso dalyvė per jėgą įsprausta į aplinkos įpareigojančią aprangą ir konstatuoti, kad muzikavimas pakilo iš mokyklinio lygio iki to, ką negėda nei pačiam pamatyti, nei kitam parodyti. Nežinia, kiek ji koncertuos tokia sudėtimi, tad norintiems šią (mistinę, bet apie tai vėliau) personą pamatyti geriausioje formoje, siūlau paskubėti – garantuotai tiek koncertas Kaune, tiek „L’amour“ klube bus identiškas vakarykščiam.

alina-rek.jpg

Netrūko vakarykščiame pasirodyme ir komiškumo elementų. Publika akivaizdžiai buvo kiek kitokia negu iki šiol. Anksčiau apie Alinos pasirodymus didžioji žiniasklaida nerašė, tad kažkur netoli e-pianino dažniausiai būriuodavosi ištikimi gerbėjai – slaptos muzikinės kultūros garbintojai (beveik, kaip mes). Bet apie ją žinojo… Taip, jos klipai nesisuko televizojoje, dainos – radijo eteryje, bet bent dvi dešimtis dainų grojo ir dvylikametės „Zen“ grotuve („iPod“ tai publikai per brangūs), ir keturiasdešimtmetės valdininkės kompiuteryje, ir kas gali paneigti tikimybę, kad Valdas Almos keptus blynelius vakare valgė ne klausydamas Alinos (google vaizdų paieškoje įvedus „laukinis šuo dingo“, antrajame puslapyje išmeta jo ekscelencijos fotografiją)? Net skaitant apie vakarykštį koncertą populiariojoje žiniasklaidoje, po daugybės metų pagauna maži malonūs šiurpuliukai – atrandi, kad yra žurnalistų, kurie ne tik aprašinėja, kiek dainų buvo atlikta, kas kūrė atlikėjų įvaizdį, bet kone poetiškai, lyg vasario 14 dienos laiške mylimam žmogui aprašinėja Šv. Kotrynos bažnyčioje patirtą stebuklą.

Ir panašu, kad vakar susirinko ta rimtoji publikos dalis, kuri žinojo, klausė, mylėjo, bet… Taip ir nežinojo ką. Nuo scenos žiūrint į perpildytą erdvę, pagaudavo jausmas, kad esi Berlyno zoologijos sode, o ši minia žmonių atėjo pažiūrėti meškiuko Knuto. Ne, tai nebuvo tie žmonės, kurie galėtų garsiai choru traukti „Laužo šviesą“ ar ritmingai ploti per „Vasarį“ – visi jautėsi arba nejaukiai, arba nedrąsiai. Man ypač įstrigo paskutiniame koncerto trečdalyje vienišas šūktelėjimas „o čia ta daina, geras“, į kurį Alina sureagavo šypsena, kokia gali išsprūsti, kai jaunai mergaitei berniukas pasako, kad tu esi pati nuostabiausia visame pasaulyje. Na ir kas, kad šis dainos atpažinimo džiaugsmas nenuvilnijo per visą salę – reikia įsivaizduoti tą jausmą, kai pirmą kartą esi tokio dydžio ir taip šiltai, nors akivaizdžiai nedrąsiai priimančioje salėje. Ir lieka tik klausimas, kas vakar patyrė didesnį stebuklą: Alina ar publika?

alina_band.jpg

Nežinau, ar apie pačias albumo dainas galiu pasakyti kažką daugiau negu jau esu sakęs. Čia jau ne ta Alina, kuri viena sėdėjo prie pianino (kas nebuvo blogai). 8 kažkieno vienu ar kitu metu užimtos kėdės buvo ne tik bažnyčioje, bet ir studijiniame įraše. Akordeonas, bandža, bosinė gitara, perkusija, etc. – čia jau visas ansamblis. Daug kam „Laukinis šuo dingo“ primins Yann Tierseno darbą „Amelijos“ garso takelį – stebukliškumu, pasakiškumu, muzinikėmis miniatiūromis. Ir jaučiu, kad Alina ir toliau bus tiek mylima, tiek nekenčiama už tą patį dalyką – paprastumą, nuoširdumą. Vieniem tai bus atgaiva nuo to, kas brukama, kitiem – banalu, „alchemiškai“ paprasta. Dar kažkam jos muzika pradės nepatikti, nes ji jau nėra „best kept secret“, kai kas būtent dėl šios priežasties ją atras.

– – –

Kai prieš maždaug mėnesį pirmą kartą išgirdau dainą „Vaiduokliai“ iš jos naujojo albumo, sukau kelias dešimtis kartų. Atrodė nuostabu, kad ji taip ilgai neatsibosta. Bet taip buvo/ yra su visomis Alinos dainomis. Kiekviena jų – tai porcija stebuklo. Mintis, kuri man neduoda ramybės – kiekviena tų dainų yra tas pats, toks pats stebuklas. Iš tiesų, ne taip svarbu, ar trisdešimt minučių klausytis vienos Alinos dainos, ar šešiolikos. Net ir žodžiai nėra svarbu… Man ši muzika visada kalbėjo jausmų, emocijų, o ne kažkokių konkrečių vaizdinių kalba – lyg mėgaučiaus užsienio atlikėjo muzika, kur dažnai gerumas atsiranda ne iš to, kas pasakyta, bet kaip. To ir pasigendu – aktualumo man, žinutės – Alina, ką tu man (ir kitiem) nori pasakyti savo dainomis? Nuoširdumas – tai forma, būdas, bet ne žinutė. Gal taip tik man? Gal esu per daug priekabus?

Nerandu tos dainos internete, bet… Jeigu reikėtų išskirti vieną albumo dainą, tai būtų „Nojus“: „Ir iškėlei bures trečią dieną. Ir išplaukei vienas. Kokį didelį laivą tu sukalei. Ir koks jisai tuščias. Koks jisai tuščias…„. . Todėl, kad tai vienintelė kitokia daina arba kitaip – antra daina. Tiek skambesio prasme, tiek tekstų. Kaip ant nežinomo autoriaus pagrojimo pianinu nežinomo skaitovo užskaitytas nežinomo rašytojo tekstas. Tai palieka labai daug vilčių, kad Alina dar bus ir kitokia. Lauksim.

http://www.myspace.com/alinaorlova
Mp3: Alina Orlova – Vaiduokliai (pirma albumo pristatomoji daina).

p.s. nedėkoju už tai, kad ir vėl nebuvo atlikta „Jei tau užaugtų…“.

95 komentarai apie “Apie tai, kaip Alinos Orlovos „laukinis šuo dingo“ Šv. Kotrynos bažnyčioje.

  1. kreivas atspindi, o ne ka mate autorius :) del koncerto – tikejausi, kad „minutines dainos“ sumazes iki minimumo, ir kad visos dainos bus papildytos instrumentuote, bet, deje, liko siek tiek senu tradiciju + atiduota duokle klausytojams su bonus track’ais

  2. sumazes = nebeliks, t.y. taps ilgesnemis, su pragrojimais ir t.t.

  3. suprantu kad pavadinimas mandras, bet ar iš tikro neturi būti „Dingo“. asmeniškai esu tikras, kad albumas pavadintas pagal filmą ar to paties pavadinimo R. Frayermano knygą „Laukinis suo Dingo, arba apysaka apie pirmaja meile“. Nors jei gerai pamenu LT vertė knygą Dingas. Graži istorija.

  4. dainos lyg koks skanestas – uzsimerki, pradedi megautis, ir kuri tau atima pries bandant atsikasti :) ar aiskiau siek tiek?

  5. offca, sunku pasakyt, nes:
    „Paklausta, kodėl pasirinko tokį neįprastą pavadinimą albumui, Alina juokavo: „Sako, kad Australijoje gyvenantys šunys Dingo kaukia tarsi dainuotų. Kažkuria prasme aš irgi kaukiu. Ir toks dviprasmiškas pavadinimas, jeigu parašysi „Laukinis šuo dingo“.“
    http://whatson.delfi.lt/news/music/article.php?id=15479785

    bet aš iš mažosios rašiau dėl paprastos priežasties – ant albumo didžiosiomis nėra parašytas nė vienas žodis“ ;)

  6. liudai, turiu pripažint, kad tu šiandien mintis reiški labai neaaiškiai. ar tu pats bandai lėtai perskaityti tai, ką parašai?

  7. Man tikrai labai patiko. Seniai nieko gražesnio negirdėjau. Atmosfera buvo tiesiog pasakiška, aplinka užbūrianti, publika nepakartojama, nors kažkiek nedrąsi. Patiko, kad be ilgų kalbų ir prisistatymų, sudainavo 16 dainų. Juk žmonės atėjo būtent dainų.
    „Ramuma“ tiesiog… aammm… nerandu žodžių… galima buvo eiti vien tos dainos pasiklausyti.

    O M.Mikutavičiaus iš tiesų keleta kartų po koncerto pakartojo: „Ji nuostabi…“

  8. na bent jau neapsimelavau.. o gal kas galėtų patikslinti.. visi mini šešioliką dainų (tiek yra albume), bet.. mano minima „nojus“ ar skambėjo? galėjau ir neužfiksuoti, bet šiaip viskas „limpa“, nes papildomai skambėjo „daina Lietuvai“ :)

  9. Nu jo, man tai ispudis toks idomus – trumpa ir vientisa lyg viena daina koncertine miniatura. Bet labai gerai sutvarkytos instrumentuotes, aranzuotes, daug stipresnis ispudis negu mateme „Tamstoje“. Pamačius bažnyčioje susirinkusią tokia gausią solidžių ziurovu, muzikologų auditorija, didelį fotografų, filmuotojų būrį apėmė jausmas, kad atėjau ne i ka tik mokykla baigusios debiutuojancios atlikejos albumo pristatyma, o i koki kamerinį Monserat Cabalje koncerta :) Net tie plojimai irgi kaip filharmonijos koncerte :) Ypatingai po dainu su styginiu kvartetu..
    O šiaip koncertas visai smagus, net galvojau jei butu ilgesnis tikriausia tas „tokspatumas“ atsibostu, o cia visko kaip tik – nei per daug, nei per mažai, jokiu nereikalingų tuščių frazių tarp dainų, net muzikantai gale koncerto pristatyti buvo „dainuojamaja poezija“ :)
    Jautesi, kad Alinai tą vakarą tiek publikos ivairove( kurios galetu pavydeti bet kuris atlikejas), tiek pati vieta, prašmatnus fortepionas, tiek tie aukstakulniai su suknelem apnuoginanciom nugara – viskas reiškė, kad šnd žengiau žingsnį į kitą pakopą, kur viskas truputį glumina dėl iškilmingumo, o kartu įpareigoja kažkiek pasitemti, nes šnd yra ta diena kai oficialiai pasitinku savo pripažinimą! Ir tada pradėdama koncerta ji šypsodamasi ištaria žodžius:
    „Sveiki atvyke į šią šventą vietą, šį gražų švento antradienio vakarą..“

  10. Pauliau, gal jei negaila imesk nuorodas kur radai kitur liaupses apie si koncerta, kur ten taip fantastiskai beprotiskai aprašyta? :D

  11. Mačiau garso operatoriaus lapą, tai ten buvo užrašyta, kad bus sudainuota 16 dainų (beja, „Daina Lietuvai“ ir „Ramuma“ buvo tame lape, todėl tas „… o dabar paskutinė daina“ buvo tik žaidimas su publika)
    Dėl dainos „Nojus“ nesu tikras, kažkaip neužfiksavau.

  12. liudai, viska supratau. man irgi panasiai: buvau nustebintas, maloniai pritrenktas paties koncerto lygio – jis daug geresnis uz pries tai matyta/girdeta tamstoje. aisku, ir erdve savo padare, ir publika, ir tas aziotazas del debiutinio cd. kas liecia muzika – siek tiek nusivyliau. ne tai, kad buvo blogai – anaiptol, buvo tikrai gerai, bet tiesiog tikejausi daugiau. ir vienas is lukesciu buvo dainu trukmes pailgejimas, nes su jom tikrai norisi pagyvent ilgiau, kad ir su uzdainiu „lialialia“. is pradziu tai nekliuvo ausims, bet paskui pamasciau „ale to dainu trumpumo nei smuikais, nei akordeonais, nei hoksilos sypsena nepaslepsi“. laimei, koncertas baigesi labai laiku. be to, skirtingai nei jurga, noreciau pagirt butent pabaiga, kai alina ekspromtu (?) dainuodama pristate muzikantus ir suplieke bis’ine dainuska „lietuvai“, kurioje matosi, kaip atsigauna reggae ritme hoksilius :)

  13. manau, kad ne ekspromtu pristate muzikantus, o buvo surepetuota.. Ir man irgi kazkaip fainas ir netiketas tas buvo jos atsigrezimas pries daina Lietuvai su: „o ko jus juokiates? “ :)
    Be to man si karta labai smuikas patiko, ypatingai kai buvo grojama su pirštais.
    O kad atlikejai visada buna rezerve pasilike pora dainu bisui, tai cia nieko naujo..

  14. aš tai irgi nesuprantu ko prie tos nuotraukos prikibot? Man ji tikrai atspindi Alinos nuostaba ir vidini tramdoma dziaugsma.. Net jei biski virš pasišiaušusios, paziurekit kokios jai virš galvos žvaigždės sužibo, saule nušvito, kokie sėkmės ir populiarumo spinduliai apgaubė ir t.t..!? :)

  15. aš taip ir isivaizduoju ta momenta, kada ji taip stovėjo ranka prie širdies pridėjus, va būtent tada kai jai ATSISTOJUS publika plojo bisus. Visi Bliuvšteinai, Užkuraičiai ir t.t.. Vienu žodžiu pagauta afekto būsenoj :D

  16. jus ginkites kaip norit, afektas ne afektas, ploja bliuvsteinas ar pats dzordzas busas, bet yra kaip yra – atsidarau g. titulini ir matau pries akis baisoka nuotrauka. :)

  17. toks jausmas, kad ji tuoj apsivems :) va ka as matau nuotraukoje. ar cia nuo ziurovu supykino? o publika buvo rami, gal del aplinkos baznytines, maza kas..

    paulius.rymeikis
    Sausis 23rd, 2008 3:51 vakare Redaguoti
    liudai, turiu pripažint, kad tu šiandien mintis reiški labai neaaiškiai. ar tu pats bandai lėtai perskaityti tai, ką parašai?

    del viso pikto parodziau kolegai komentarus, sake: nu, normaliai, o kas neaisku? :D

  18. pauliau, is kur zinai, kad zen klausau ir pinigu ipodui neturiu? Bet siaip, nepirkciau ,jei ir tureciau. Ir dar , man ne 12 ,o septyniolikti eina..

  19. ai, kada nors susitiksiu ir paklausiu. man šiuo (alinos) klausimu jau bendrai norisi patylėti, nes pirmame g. puslapyje ji minima bent 3 atskirose temose.

    liudai, niekada nerašyk knygos „kūno kalbos paslaptys“. o jeigu rašysi, tai tik tikruoju vardu – kad apsirikęs nenusipirkčiau.

    daina d., argi taip galima? apie jūsų žurnalo išrinktą metų naujokę? :) čia tas pats, kas aš sakyčiau, jog neskaitau „pravdos“. juk nesakau. nesakau, ar ne? :)))

  20. pauliau, kada zadi baigti knyga „as ir mano ego“? noriu nusipirkti

  21. delfi komentatoriai kaip visada, slyksciais komentarais bando save perspjaut :-/

  22. tampi nuspejamas :-/ ir neidomus. teks knygas leisti uz savo pinigus :)

  23. beskaitydamas komentarus ir užmatęs vardą agnė, prisminiau vakar matytą vaizdelį – debilizmo viršūnę: sėdi agnė š. nagų bare, prie pat lango, ir kol jai tvarko vieną ranką, kita ji pati valdo savo nuostabųjį sony vaio. tiesa, tuo metu, kai aš ėjau pro šalį, ji į jį tik žiūrėjo, nes tuo metu kalbėjo mobiliuoju telefonu. yeah, baby, yeah.

  24. nepretenduoju į delfi komentatorius, kątik radau kitą sektiną pavyzdį

  25. aha, ir skaitysim vienas kito knygas, ir rasysim recenzijas :) ir tavo knyga bus butinai idomesne.

  26. o dabar apie koncerta: dideli pliusai uz kokybiska garsa, styginiu kvarteta, akordeona, musamuosius su hoksila. prie minusu priskirciau pasirinkta aplinka, kuri zmones veike nejaukiai (ne visus zinoma), dainos, kurioms pritruko turtingesnes instrumentuotes. ir dar: suknele su iskirpte nugaroje atrode keistai. lyg netiktu prie bendros nuotaikos. manau, kad viska pasakiau, ka norejau :)

  27. apie vietą teko su ja persimesti keliais žodžiais ir.. tiesą sakant, turint omeny, kad čia yra albumo pristatymas, žmonių turėjo tilpti gan nemažai, ką geresnio galėtum pasiūlyti? čia ir dabar.

  28. Koncertas buvo tikrai geras, privertė mane sustoti ir įsiklausyti.
    Neklausiau pačio albumo, bet Vaiduokliai nelabai man sukėlė simpatijų. Ten Alinos balsas kažkoks pertemptas, nenatūralus…

  29. liudniausia, kad idealios vietos tiksliai negaleciau ivardinti, kiekviena turi savo minusu, nes nebuna dideliu Cafe de Paris. galbut muzikos specifiskumas ir apsunkina vietos pasirinkima. galbut tai nera muzika didelems erdvems. ka manai?

  30. tai aš tą ir turiu omeny, kad situacija (albumo pristatymas) vertė išlipti iš įprastiniu ir gerokai labiau tinkančių rėmų, bet.. atsižvelgiant į tai, vargiai yra kažkas labai geresnio. tik aš apie erdvę labiau svarstau, kaip ne super-duper tinkančią pačiai atlikėjai, o ne susirinkusiems. tiek antony, tiek į jį panašūs daro koncertus tokiose vietose ir puikiai. kai skaitai delfi komentarus gali pagalvoti, kad alina koncerto metu nuolat mat’ais svaidėsi.

  31. Pauliau, atsiprasau. Ji sauni mergiote, gerai varo ir man dziugu, kad pernai laimejo. Ir dainos jos galbut grazios, bet ne man jos. Ir juk ne zurnalo vardu kalbu, o savo :-) (Kuris atsirado anksciau, nei zurnalas).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.