Tyliai, be reklamos, į didįjį ekrana atkeliavo puikus švedų darbas Leisk man užeiti (Låt den rätte komma in), tad kol dar yra galimybė jį pažiūrėti, keliu į viršų įrašą, kurį padariau tais laikais, kai juosta buvo parodyta festivalio „Gala” programoje.

Jau pirmoje filmo dalyje apėmęs įspūdis, kad greitai sulauksim jo „remeiko” Holivude pasitvirtino – 2009 metais velniško populiarumo Švedijoje sulaukusios knygos adaptacijos imsis amerkietis Matthew Reeves. Panašiai nutiko su japonų „Skambučiu” ir dabar galvoje sukasi tik vienas klausimas: kam perdaryti tai, kas jau ir taip tobula?

Iki šiol vargiai kam girdėtas švedų režisierius Tomas Alfredson ir knygos bei filmo scenarijaus autorius John Ajvide Lindqvist jau sublizgėjo ne viename (kad ir ne pačiame didžiausiame) festivalyje, puikuojasi gausybėje 2008 metų kritikų išrinktų geriausių indie (ir ne tik) filmų viršūnių ir net sugebėjo įsibrauti į imdb geriausiai įvertintų filmų top250. Kaip tai įmanoma su iš pirmo žvilgsnio keista ir naivia dviejų vaikų pažinties istorija?

Kai kurie filmai tiesiog alsuoja tinkama atmosfera ir už tokius dalykus galvą reikia lenkti režisieriui. Nebūtina gera muzika (prisiminkim „Šioje šalyje nėra vietos senukams”) ar staiga prieš akis iššokanti kruvina kaukė, jog suprastum, kad žiūri siaubo filmą. Būtent toks yra  „Leisk man užeiti”. Visiškai nedirbtinas kontrastas, kurį Tomas Alfredson sugeba išspausti tarp išbalusio berniuko Oskaro ir gražiaakės Eli draugystės istorijos bei siaubo filmo, išskiria šį darbą iš jūros kitų, kur ir gąsdinimo priemonės tradicinės ir minties vingiai pakankamai šabloniški (juk siaubo filmas turi gąsdinti, ko jūs iš jo dar norit?!?).

„Leisk man užeiti” istorija vyksta Švedijos provincijos miestelyje, kur gyvena bendraamžių engiamas ir tėvų nelabai prižiūrimas savyje užsidaręs drovus berniukas Oskaras. Vieną dieną kaimynystėje įsikuria kartu su tėvu atvykusi jo amžiaus mergaitė Eli. Jis nėra toks, kaip visi, bet juo labiau nėra ir ji – elgiasi keistai, atrodo keistai, kvepia keistai ir iš karto, dar Oskarui nepratarus nė žodžio, pareiškia, kad jie negalės draugauti. Kas ji dar tik paaiškės, bet iš karto matai, kad tai dvi vienišos sielos suradusios viena kitą. Ir nepaisant visų „negalim draugauti” bei „nelemta būti kartu”, jiems mirtinai reikia vienas kito. Kažkurią akimirką Eli Oskaro paklaus: „Ar tu su manim draugautum, net jeigu aš nebūčiau mergina?” ir bent jau man tai bene gražiausia filmo puošmena, kurioje tą pačią akimirką sprogsta vienišumo burbulai, bet gimsta artimos sielos. Reikalas tame (tai ne spoiler’is, tiesiog filme tai subtiliai nutylima) Eli iš tiesų yra ne mergina, bet vaikystėje kastruotas vaikinas – net aktorės balsas montaže buvo uždėtas kitas, nes originaliai buvo per aukštas, per daug mergaitiškas. Apie tai galima sužinoti tik paskaičius knygą arba vieną kitą interviu su režisieriumi, bet gerai pagalvojus to nutylėjimas labai aiškus – draugystės linijai tai neturi įtakos. Tai yra draugystė, poreikis vienas kitam, o ne filmas apie pedofiliją arba vaikų pornografiją, kaip kai kas mėgsta sakyti.

Dar labai svarbu, kad ši nuoširdi, bet tuo pačiu ir pakankamai žiauri (bus kraujo ir žudymų) istorija pateikiama su skandinaviško santūrumo, šaltumo ir estetikos doze. Operatoriaus ir filmo meno vadovo bei apšvietėjų darbus galima vertinti atskiru punktu, bet visa tai nėra labai svarbu, kai filmas viena koja vis bando užgriebti tobulybę. Bent jau savo žanro, ir kultiškumo statuso, tai tikrai.

Nuorodos:
„Leisk man užeiti” rodymo laikas Lietuvos k/t ->