Ar žiūrovas eina pas teatrą ar teatras pas žiūrovą?

Tikriausia ne vienam teko pastebėti, kad paskutiniu metu padidėjo žiūrovų antplūdis į Lietuvos teatrus – bilietus į kai kuriuos spektaklius reikia užsisakyti prieš kelis mėnesius. Teatralai tvirtina, kad pagal šiuo metu esantį teatrinių pramogų poreikį, galėtų rodyti savo spektaklius kur kas dažniau, bet susiduria su elementaria problema, kad Vilniuje nėra pakankamai teatrui pritaikytų salių.

Tarptautinį pripažinimą turintys Oskaro Koršunovo teatras puikuojasi jam suteiktu Vilniaus miesto teatro vardu, bet ir jis iki šiol neturi ne tik savo salės spektakliams rodyti, bet net ir nuosavos erdvės repeticijoms! „Hamletas“ šiuo metu repetuojams VRM salės patalpose, visi kiti spektakliai – kaip kur papuola: vasarą – Druskininkuose, kitą kart prisiglaudžiant „Domino teatre“ ir pan.

11481466_raudonoji-sena_3_didele.jpg

Situacija turėtų šiek tiek pagerėti, kai bus atremontuotos Menų spaustuvės patalpos. Menų spaustuvė, kurios pavadinimas išreiškia modernią kūrybos sampratą, siekia tapti kūrybinių industrijų infrastruktūriniu kompleksu, orientuotu į per pastarąjį dešimtmetį atsiradusias nevyriausybines organizacijas, kurios neturi kur vykdyti savo veiklos (prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai). Kitais žodžiais – oro uostu, kuriame leistųsi skirtingų kultūros operatorių lėktuvai. Jau iki šiol šiose patalpose vyko įvairūs renginiai: “Naujosios dramos akcijos”, (dažniausia eksperimentiniai) šokio, teatro spektakliai ir kiti įvairūs tarpdisciplininiai menų projektai.46d41a1ef5595c062c2ad26722e9794e.jpg

Lietuvoje per paskutiniuosius pora metų išpopuliarėjo dar viena teatro rodymo forma – lengvi, komedijiniai spektakliai, rodomi įvairių klubų salėse, stebimi sėdint prie staliukų ar baro, gurkšnojant vyną ir t.t. Spektaklių turinys dažniausia apsiriboja amžinai aktualiomis vyrų ir moterų santykių temomis, kurios yra suprantamos, aiškios plačiam žiūrovų ratui. Didelis įvykis Lietuvoje buvo spektaklis „Urvinis žmogus“ apie kurį žinojo net tas, kuris iki šiol gyvenime nebuvo įkėlęs kojos į teatrą. Prodiuseriai perkeldami šį spektalį į laisvesnę, nepretenzigą erdvę (muzikos klubą „New York Club“), tarsi priartino šį meno žanrą arčiau paprasto žmogaus, kuris dažnai neišsiruošia į tikrajį teatrą dėl psichologinio barjero. Prodiuseriai greitai užuodė „aukso gyslą“ šiame žanre ir pradėjo kepti analogus (nors jau ne tokius vykusius, pavyzdžiui – „Laukinė moteris“) rodomus ir kitose klubinėse salėse („Forum Palace“, Kaune „Oazėje“, „Domino teatre“), formuodami naują pramogų verslo kultūros kryptį bei iš to darydami gerą verslą. Bilietų kainos į panašaus pobūdžio spektaklius yra didesnės negu valstybiniuose teatruose ir svyruoja nuo 40 iki 140 Lt.

Kaip tik vakar teko apsilankyti vienoje iš šių naujų erdvių – pirmąjį gimtadienį kino centre „Coca – Cola Plaza“ švenčiančiam teatre. Kalbu apie „Domino“ teatrą įsteigtą privačia iniaciatyva (šeiminininkai – koncertinė organizacija „Makroconcert“). Salė įrengta gan jaukiai, moderniai, o repertuare galima išvysti daugybę spektaklių, pradedant rimtais Oskaro Koršunovo, Cezario Graužinio, Gyčio Ivanausko, Yana Ross, V.V. Landsbergio darbais ir baigiant Kosto Smorigino režisuota „Laukine moterimi“, „Melo detektoriumi“ bei kitų miestų teatro gastrolėmis.

Tai dar vienas įrodymas, kad teatras vis labiau traukiasi į labiau vartotojiškas erdves, įsikūrusias tarp picerijos ir kino teatrų sienų. Be abejo, tai turi savo privalumų ir minusų. Patogesnės automobilų parkavimosi galimybės (negu senamiestyje), kur kas patogesni sėdėjimui krėslai, geografiškai patogesnė vieta suvažiuoti iš visų miegamųjų rajonų ir t.t. Kita vertus, tokia salė niekada neturės šarmo, kurį turi tikrieji teatrai, tos bohemiškos aplinkos ir tiesiog ore tvyrančios teatrinės auros. Tokios salės visada bus mielesnės masiniam žiūrovui, o tikrieji teatro gurmanai į jas prisiruoš nepalyginamai sunkiau. Pagal repertuarą, nors jame yra ir rimtų spektaklių, galima nuspėti, kad šis teatras būtent ir taikosi į pramoginio statusą.

Bet kokiu atveju, sveikiname „Domino teatrą“ su pirmuoju gimtadieniu, bandymu pateikti alternatyvą valstybės išlaikomiems tradiciniams Lietuvos teatrams ir kartu įrodant, kad teatras gali laisvai išsilaikyti ir be valstybės dotacijos, nors tenka pastebėti, kad repertuaro pobūdį tai net labai įtakoja.

23_nuotrauka1_1_093455.jpg

Baigdama noriu paanonsuoti naujausią šio teatro planuojamą sensacingą premjerą – situacijų komediją „Vilnius – Dakaras“. Pjesė parašyta S. Parulskio, režisierius – Kostas Smoriginas, vaidina I. Jankauskaitė ir V. Šapranauskas. „Domino“ teatro vadovas Egidijus Baranauskas apie premjerą atskleidžia dar keletą įdomių faktų: kiekvienam spektakliui reikės dviejų maišų smėlio, jam specialiai pirktas automobilis Londone, o aktoriams pasiūti tikri ralistų kostiumai!

Na iš pateiktos info galima spėti, kad į artimiausius pusės metų spektaklius bilietų , matyt, jau nėra šansų gauti, bet dėl to gal ir neverta labai pergyventi. Juk kam reikia, tas žino, kad į pačius vertingiausius spektaklius bilietus neišperka taip greitai kaip į „Meilės grafikus“, „Urvinius vyrus“ ir visus kitus „Boeing‘us..“ ir „…Dakarus“.

fb-share-icon

9 komentarai apie “Ar žiūrovas eina pas teatrą ar teatras pas žiūrovą?

  1. Dėl tos salės šarmo, tai manyčiau jis atsiranda iš tos akustikos, tos erdvės, kuri atsiveria virš žiūrovų. Nors galbūt ir nepastebime, tačiau erdvė yra labai svarbi. Juk visą laiką visi mes uždaryti patalpose, rėmuose, kvadratuose, standartuose… O teatras suteikia tos erdvės, todėl tas vaidinimas, tas jausmų perteikimas turi kur susitelkti, susikaupti. Lyg smilkalų kvapas delnuose ;)

  2. Savotiškai žavu, kino teatre žiūrėti spektaklį.. jei jis netradicinis.. ir ne daugiau nei du kartus.. bet ką daryt, kai tokia graudi situacija Lietuvoje..

  3. Teatras turi tureti savo aura, kur zmones eina kaip i svente i maza stebukla. Ne saves parodyti ir i kitus pasiziureti.
    Domino teatras to neturi.
    Viskas komercializuojasi. Jei yra paklausa bus ir pasiula.
    ir kai protingi zmogeliukai sako kad mums nereikai „sunkaus” teatro, o reikia tokio, kuris butu lengva pramoga.
    Večerskio pamastymai:
    http://www.alfa.lt/straipsnis/151391

  4. Pikciausia yra tai, kad sokio teatras AURA neturi teatro patalpu jau 20 metu ir repetuojasi nedidukeje studijoje ir Kauno savivaldybe nelabai kreipia demesio:///

  5. Čia kažkur buvo išreikštas moralas, kad pasirodo, jog teatras gali gyvuoti ir be įsikišimo iš valstybės. Ar tikrai viskas išbandyta?

  6. Rasa,
    daug teatrų neturi patalpų, nors „Aura” tikrai yra iš tų kurie nusipenlė jau jas turėti. O Letukaitės užsispyrimo, atkaklumo tai galima pavydėti, ji Kaune kaip ledlaužis stipriai kovoja dėl palanksenių sąlygų modernaus šokio plėtojimui (kur beje Kaunas yra šios meno rūšies lopšys) ir manau vieną dieną ji tas patalpas normalias turės.
    Kaip ir OK teatras, jau dabar savo strategiją pakreipė link to, kad būtų kuriams tiesiog Vilniaus miesto teatras, kuriame galėtų statyti spektaklius ne tik OK, bet ir kitų nevalstybinių teatrų režisieriai ir trupės.

    Kalbant apie teatro išsilaikymą be dotacijos, be abejo suprantu, kad tai nėra lengva ir matyt natūralu, kad repertuarą tai labai įtakoja/-tų. Bet kita vertus, toki režisieriai kaip OK, G. Varnas, A.Cholina, manau puikiai išsilaikytų ir nenukrypstant labai komercinėn pakraipon. Dar vienas pastebėjimas, kad „Domino” teatrui vadovauja Egidijus Baranauskas, kuris yra baiges kultūros vadybą ir galbūt mažiau kompetetingas meninėje teatro srityje (užtenka jog yra teatre meno vadovai), bet jis turi daugiau marketinginės, vadybinės patirties ir žinių, priešingai nei pas mus 90% teatrų vadovauja buvę aktoriai, režisieriais ir t.t.. Todėl manau, kad problema Lietuvoje dar yra ir tame, kad tarsi trūksta profesionalių vadovų, kurie atrastų kompromisą tarp to, kad teatro repertauras neprarastų savo meninės vertės, o kartu surastų būdų kaip užsidirbti, kaip surasti pinigų iš įvairių fondų, tarptautinių organizacijų organizuojant gal dar papildomai įvairius projektus ir t.t..
    Nes pvz. snd man yra baisu, kad uz mano kaip mokesciu moketojos pinigus, Nacionalinio dramos teatro repertuare yra tokie spektakliai kaip „Meilės grafikas”. Gal tegul juos tokius ir rodo visokie „komerciniai teatrai”, bet kad tokią kultūrą formuoja nacionalinis teatras ir sunkiai užleidžia scenines erdves trupėms su kur kas vertingesniais (menine prasme) spektakliais, man yra liūdna.

  7. Rasos komentaras manau yra labai teisingas. Manyciau teatrams labai praverstu marketingo vadybininkas. Siulau savo paslaugas :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.