Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos” vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis”

Ar žuvys sapnuoja sapnus?(1)

Kas bendro tarp Alphonso Lingio knygos „Pavojingos emocijos” (2002) ir Wernerio Herzogo filmo „Žmogus-grizlis” (orig. Grizzly Man, 2005)? Pirma, kas ateina į galvą – tai filme ne vieną kartą girdėta frazė, kad gyvūnų ir žmonių pasauliai yra du skirtingi pasauliai ir bet koks žmogaus susitapatinimas su gyvūnu yra neįmanomas, o bandymai tai daryti tėra nepagarba gyvūnui: „Žmogus neturi lįsti į lokių teritoriją. Jo elgesys lyg jis pats būtų lokys – tai didžiausia nepagarba lokiui ir jo esybei.“(2) A. Lingis savo tekste taip pat aiškiai pasisako apie žmogaus ir gyvūnų tapatinimą: „Betgi mes nesiekiam susitapatinti su kitu gyvūnu. Juo labiau netapatiname gyvūno su žmogumi.“ (3) Tad kyla klausimas – kas galėtų tapti tiltu tarp šių dviejų skirtingų pasaulių? Algis Mickūnas viename straipsnyje rašo: „A. Lingis nesiekia atskleisti bendrųjų principų, nes jis supranta daiktą savaime kaip „štai šį“ absoliučiai vienintelį visame kosmose individą, kurio negali paaiškinti jokie teoriniai viską nulemiančias priežastis atskleidžiantys voratinkliai. Toks neišaiškinamas, bet įdėmiai patiriamas ir aprašomas daiktas, žmogus, gentis, paukštis, medis, saulėlydis, tema byloja savaime suprantama „nekalta kalba““ (4). Būtent, išgirsti bei įsiklausyti į „nekaltą kalbą“ ir yra tas tiltas, tarp dviejų skirtingų pasaulių.

W. Herzogo filmas „Žmogus-grizlis” – tai bandymas įsiklausyti į „nekaltą kalbą“. Tas įsiklausymas yra labai specifinis, nes perteikiamas ne mažiau specifine kinematografijos kalba. Tačiau būtent ši kinematografijos kalba leidžia betarpiškai pažvelgti į tą, kitą, pasaulį. Anot A. Lingio, „kalba padeda suformuoti ir išgryninti patirtį ir net tampa patirties „atmintimi“ arba „archyvu“, bet taip pat leidžia suprasti savo nepakankamumą. Pastarasis reikalauja tobulinti aprašymus ir ieškoti tikslesnės kalbos, kuri nepaslėptų tiesioginės ir unikalios kokio nors daikto, dalyko ar įvykio patirties. Anot jo, kasdieniškai vartojama kalba yra „per daug kategoriška“ ir subendrina „štai šio daikto“ unikalumą.“ (5) Todėl, A. Lingio kalbą galima vadinti kinematografiška. Kinematografiška ta prasme, kad skaitant jo tekstus vaizdai užplūsta nepaliaujamu srautu ir skaitytojas gali visa tai stebėti „tiesiogiai“, gali išgirsti/pajusti „nekaltos kalbos“ nuotrupas: „nardymo viršūnė – ne išvysti kokią retą žuvį, bet būti jų stebimam. Patiri malonumą, kai viso nardymo metu tave lydi porelė žuvų angelų, plaukiančių šalia akvalango matuoklių ir smaksančių visur, kur tu pats kiši nosį. Pajauti virpulį, kai vandenis praskrodžia didysis ryklys ar stabteli vos per kelis sprindžius tau virš galvos, įsmeigdamas citrinos geltonio akį.“ (6) A. Mickūnas taip rašo apie A. Lingio požiūrį į kalbą: „Lingio kalbos turtingumas yra susijęs su tiksliu ir betarpišku daiktų, žmonių bei įvykių aprašymu. Jo kalba atveria dar nekategorizuotus patirties klodus ir skaitytojui leidžia „pamatyti“ ne ką nors naujo, ką sukuria kalba, bet tai, kas visuomet buvo duota, tačiau liko nepastebėta vien dėl mūsų prielaidos, kad kalba lemia visą patirtį.“ (7)

Vienas žinomiausių prancūzų režisierių Jeanas – Lucas Godardas apie kino kalbos prasmę viename interviu yra pasakęs: „Kino prasmė yra tame sunkiai suvokiamame fakte, kad kinas vaizduoja tai, kas nematoma. Tai tiesiog nuostabu.“ (8) „Vaizduoja“ šiuo atveju padeda pamatyti tai, ką žmogus nepastebėjo, į ką neatkreipė dėmesio, pro ką abejingai praėjo ar tiesiog nebuvo susidūręs. Tai nėra „poetiškas leidimas“ kalbėti alegorijomis, metaforomis ar vaizduote“ (9). W. Herzogas savo filme ir leidžia pamatyti tą, „nematomą“ pasaulio dalį. Režisierius, kurdamas filmą, kaip ir A. Lingis savo tekstuose, išeina už kasdienės kalbos ribų ir betarpiškai tiria „štai šio daikto“ unikalumą bei leidžia pajusti „nekaltą kalbą“: „Filmuodamas Treadwellas ne visuomet suvokė, kad akimirkos, kai tarsi nieko nevyksta, iš tiesų pilnos keisto paslaptingo grožio. Pati gamta kūrė savo filmą, pasakojo savo paslaptingą istoriją.“(10) Žmogaus akys visad krypstą į tą pusę, kurioje yra kažkoks veiksmas, todėl daugelio dalykų tiesiog nesugeba pastebėti, pajusti, išgirsti. Tiek A. Lingio tekstai, tiek W. Herzogo filmas leidžia stabtelėti, įdėmiau pažvelgti ir įsiklausyti į mus supantį pasaulį.

Jei A. Lingio tekstai vienalyčiai ir nuoseklūs tiek savo „vaizdais“, tiek mintimi, tai W. Herzogo filmas „Žmogus-grizlis” man savyje turi du skirtingus požiūrius, du skirtingus pasakotojus, kurie ne visada tarpusavyje sutaria. Pirmasis pasakotojas – tai tarp lokių gyvenęs ir juos filmavęs Treadwellas, kuris yra tas betarpiškai patiriantis ir tą patirtį bandantis perteikti kitiems. O pats W. Herzogas – tas pasakotojas, kuris interpretuoja pirmojo patirtį. Ypatingai nesutarimas tarp pasakotojų pasirodo tada, kuomet kalba pakrypsta apie požiūrį į pačius lokius. Treadwellui lokys – tai „jo draugas, jo išgelbėtojas“ (11), tas, kuriuo reikia rūpintis ir jį ginti. Tuo tarpu, W. Herzogui lokys tėra abejingos gamtos dalis: „Nė viename lokio snukyje, kuriuos nufilmavo Treadwellas, aš neįžvelgiau nei artimumo, nei supratimo, nei pasigailėjimo.[..] Šis bejausmis sustingęs žvilgsnis išduoda tik susidomėjimą maistu.“ (12) Kyla klausimas – kuris požiūris artimesnis A. Lingiui? Galbūt atsakymas glūdi filmo įžanginiame sakinyje: „Atsiskleidė žmogaus ekstazė ir vidinė sumaištis, lyg jis būtų norėjęs išsilaisvinti iš jį įkalinusios žmogiškosios prigimties.“ (13)

Treadwellas žvelgdamas į lokius eina tradiciniu keliu – žvėryje ieško žmogiškų bruožų, žmogiškų emocijų. Tuo tarpu A. Lingio žvilgsnis krypsta kita linkme. Jis mano, kad ne žvėryje pasireiškia žmogiškos emocijos, bet priešingai – žmogaus emocijos yra perimtos iš gyvūnų: „Ar ne gyvūniškos emocijos leidžia mums suprasti savo jausmus?[…] Tik išvydę paukštę, kuri puola katę, tris dienas gedinčią ir negyvą drambliuką nešiojančią dramblę, patikime, jog motiniška meilė išties egzistuoja.“ (14) Šiai A. Lingio minčiai labai artima ir paties W. Herzogo pozicija: „O kol mes stebime gyvūnus besidžiaugiančius buvimu, tokius gražius ir nekaltus, mane persmelkia mintis, kad mūsų žvilgsniai nukreipti ne į laukinę gamtą, į savo pačių vidų, į savo prigimtį.“ (15)

Tik betarpiškai įsiklausant į „nebylią kalbą“ klausimas ar žuvys sapnuoja sapnus nebebus juokingas ir nevertas filosofo dėmesio, galbūt paskatins ne tik kelti tokį ar panašų klausimą, bet ir ieškoti atsakymo į jį. O atsakymą rasti ten, kur pradžioje nebuvo galima tikėtis to padaryti: „Išorinė aplinka – ne tik emocinių jėgų iškrova, bet ir jų ištakų vieta. Argi ne ūkai ir stipri kruša, žydinčios prerijos ir vasarinės kregždžių rapsodijos atvėrė mūsų širdis platesnėms tikrovės erdvėms, dar toliau už visa tai, kas mus patenkina ir įtikina? Meilė nėra jausmas, kurį patiria vien žmogiškos būtybės, ir ji neišsivysto dėl vidinių reikmių bei norų.“ (16)

Naudoti šaltiniai:

1 Frazė iš Werner Herzog filmo „The Bad Lieutenant: Port of Call New Orleans” (2009);

2 Svenas Haaksonas, Aleutų muziejaus direktorius; iš Werner Herzog filmo „Grizzly Man” (2005);

3 Alpnonso Lingis „Pavojingos emocijos”, Poligrafija ir informatika, Kaunas 2002, psl. 35;

4 Algis Mickūnas „Tarp filosofijos ir metafizikos (Emanuelis Levinas ir Alphonsas Lingis)”, Žmogus ir žodis 2011 IV, psl. 10;

5 Ten pat, psl. 11;

6 Alpnonso Lingis „Pavojingos emocijos”, Poligrafija ir informatika, Kaunas 2002, psl. 37;

7 Algis Mickūnas „Tarp filosofijos ir metafizikos (Emanuelis Levinas ir Alphonsas Lingis)”, Žmogus ir žodis 2011 IV, psl. 10;

8 Iš Wimo Wenderso filmo „Room 666” (1982);

9 Algis Mickūnas „Tarp filosofijos ir metafizikos (Emanuelis Levinas ir Alphonsas Lingis)”, Žmogus ir žodis 2011 IV, psl. 10;

10 Iš Wernerio Herzogo filmo „Grizzly Man” (2005);

11 Ten pat;

12 Ten pat;

13 Ten pat;

14 Alpnonso Lingis „Pavojingos emocijos”, Poligrafija ir informatika, Kaunas 2002, psl. 39 – 40;

15 Iš Wernerio Herzogo filmo „Grizzly Man” (2005);

16 Alpnonso Lingis „Pavojingos emocijos”, Poligrafija ir informatika, Kaunas 2002, psl. 23 – 24;

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos” vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis”

  1. Nu tai pats zmogus yra protinga bezdzione.
    O del teksto, tai sakyciau pirma reikejo gal pristatyti apie ka kas yra. Apie ka filmas lyg aisku, nes maciusi, bet apie ka knyga, taip ir likau nesupratus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.