arbatlaikis [poetinis]


„Poetry is what happens when nothing else can”

[Charles Bukowski]

Vasarojant nesinori imtis jokių rimtų darbų, sudėtingų knygų, o juo labiau – rašyti joms apžvalgas. Mano arbatos puodeliai jau kurį laiką nutupia ant poezijos tomų, tad arbatlaikis šįkart bus kiek neįprastas,- t.y. ne muzikinis, o poetinis, su pastaruoju metu atrastais ir spėtais pamilti poetais, kurių eiles, kartu su atvėsusia arbata, malonu gerti į save šiltame vasaros pavakaryje. Manau, kad kai kurie kūrėjai bus tikrai girdėti, gal net ir skaityti, bet, tikiuosi, kad tarp jų, kažką gražaus, atliepiančio akimirkos nuotaiką, jausmus, sau atrasite ir Jūs. Gal ir kažkuo pasidalinsite?

*****

Walt Whitman, vienas nuostabiausių amerikiečių „laisvosios poezijos” atstovų, parašęs unikalų ir kontroversiškai vertintą (dėl atviro seksualumo) poezijos rinkinį „Žolės lapai” („Leaves of Grass”), kuris buvo išverstas ir į lietuvių kalbą. Lietuviškos versijos buktynuose dar nespėjau sužvejoti, bet originalo kalba internete šio autoriaus poezijos galima rasti tikrai nemažai. Neturiu vieno mėgstamo Whitmano eilėraščio, nes viskas, ką beskaityčiau iš jo kūrybos, skamba labai artimai, šiuolaikiškai, nesijaučia, kad buvo rašyta prieš pusantro šimto metų.
Trumpas, bet labai intymus..

„To You”

LET us twain walk aside from the rest;
Now we are together privately, do you discard ceremony,
Come! vouchsafe to me what has yet been vouchsafed to none—Tell me the whole story,
Tell me what you would not tell your brother, wife, husband, or physician.

 

*****

Mano paskutinis atradimas – lietuvių autorius Paulius Norvila. Atsitiktinai internete perskaitytas nežinomo poeto eilėraštis man padarė tokį įspūdį, kad iš karto puoliau ieškoti ar jau yra kas nors jo išleista popieriniame pavidale. Dideliai nuostabai ir džiaugsmui sužinojau, kad yra. Ir ne viena, o jau net trys Norvilo rinktinės. Paskutinė „Buitinė” dar visai šviežia, kvepianti spaustuvės dažais.

Paulius gyvenime yra ekonomistas, neturi filologinio išsilavinimo, gal dėl to jo eilėraščiai kitokie, be to perspausto lyriškumo, patoso, būdingo įprastinei lietuviškai poezijai. Jo kūryba primena autentiškas, žaismingas gyvenimiškas improvizacijas iš kasdienybės, ilgesnes, trumpesnes, nebūtinai surimuotas, dažniau  proziškas nei poetiškas.

*****

Kai pirmą kartą perskaičiau šį Raymond Carver eilėraštį, pagalvojau, jog tiksliau ir paprasčiau negalėčiau apibrėžti žodžio „laimė” reikšmės. Tad nedaugžodžiausiu.

„Happiness”

So early it’s still almost dark out.
I’m near the window with coffee,
and the usual early morning stuff
that passes for thought.
When I see the boy and his friend
walking up the road
to deliver the newspaper.
They wear caps and sweaters,
and one boy has a bag over his shoulder.
They are so happy
they aren’t saying anything, these boys.
I think if they could, they would take
each other’s arm.
It’s early in the morning,
and they are doing this thing together.
They come on, slowly.
The sky is taking on light,
though the moon still hangs pale over the water.
Such beauty that for a minute
death and ambition, even love,
doesn’t enter into this.
Happiness. It comes on
unexpectedly. And goes beyond

any early morning talk about it.

*****

Jei dangus kartais pasidaro per žydras, o gyvenimas – per saldus, nėra nieko tinkamiau už šmaikščią, autoironišką ir melancholišką Charleso Bukowskio poeziją. Bukowskio porą poezijos rinkinių („Pragaras skirtas vienišiems” ir „Sriuba, kosmosas ir ašaros”) išvertė ir išleido leidykla „Kitos knygos”, o Gedimino Puloko ir Mariau Buroko vertimus vertinu visai teigiamai.

tai faktas

mes ilsimės,
sėdėdami krantinėje
kvailių kompanijoj,
mėgaujamės netikusiu maistu,
pigiu gėrimu,
žvalgomės tarp iš pragaro atklydusių
ponų ir ponių.
kvailių kompanijoj
išmetame lauk
savo dienas
tarsi vienkartines servetėles.
mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.
mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.
prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks, kaip mes.
telaimina mus
Dievas.

*****

Nobelisto T.S. Elioto vardą žinojau jau seniai, bet tik prieš keletą mėnesių susipažinau su juo išsamiau. Tiems, kas ieškote intelektualios, modernios, labiau proziškos, o ne poetinės poezijos, turinčios savyje ne vieną, ne du ir ne tris posluoksnius, Eliotas tikrai tiks. Lietuviškai yra išleistas T.S. Elioto poezijos rinkinys „Pavasaris žiemos viduryje”, bet rekomenduočiau šį poetą skaityti originalo kalba. Kornelijaus Platelio vertimas dar pusę velnio, bet Tomo Venclovos vertimas, su nežinia kam papildyta sintakse, Elioto kūrinius palieka be eiliavimo, ritmo bei dažnai ir be prasmės.

Vienas iš labiausiai vertinamų T. S. Elioto kūrinių – poema „Bevaisė žemė“ („The Wast Land”), kuri vadinama Vakarų dvasinės krizės, susvetimėjimo simboliniu paveikslu, išreiškusiu didmiesčio civilizacijos kuriamą siaubą. O mano mylimiausias rinkinys iš šio rašytojo kūrybos – Keturi kvartetai („Four Quartets”). Maža ištrauka iš „East Coker“:

*****

Vyrai, norite sužinoti ko nori moterys? Amerikiečių poetės-novelistės Kim Addonizio eilėraštis „What Do Women Want?” (iš rinkinio Tell me) – kaip tik apie tai. Šis eilėraštis pulsuoja tokia stipria moteriška galia, pasitikėjimu, jausmingumu, lyg būtų parašytas ir dedikuotas visiems vyrams nuo paskutinės pasaulyje likusios moters, kuri neturi ko prarast, tad nusimetusi savo kuklumo rūbą, pagaliau apnuogina ir visus savo troškimus – ko gi ji iš tiesų nori?

 

„What Do Women Want?”

I want a red dress.
I want it flimsy and cheap,
I want it too tight, I want to wear it
until someone tears it off me.
I want it sleeveless and backless,
this dress, so no one has to guess
what’s underneath. I want to walk down
the street past Thrifty’s and the hardware store
with all those keys glittering in the window,
past Mr. and Mrs. Wong selling day-old
donuts in their café, past the Guerra brothers
slinging pigs from the truck and onto the dolly,
hoisting the slick snouts over their shoulders.
I want to walk like I’m the only
woman on earth and I can have my pick.
I want that red dress bad.
I want it to confirm
your worst fears about me,
to show you how little I care about you
or anything except what
I want. When I find it, I’ll pull that garment
from its hanger like I’m choosing a body
to carry me into this world, through
the birth-cries and the love-cries too,
and I’ll wear it like bones, like skin,
it’ll be the goddamned
dress they bury me in.

*****

Ši savaitė – karščiausia metuose, o gal net ir per visą šimtmetį,  gal todėl į šį arbatlaikį prašosi bent vienas eilėraštis apie lietaus laukimą.. Ilzė Butkutė mūsuose išgarsėjo „atleidusi šefą”, bet man įdomesnė jos rečiau demonstruojama grakšti lyriškoji asmenybės pusė.

 

Kai laikas lyti

išlykime abu, kaip lyja liūtys

kurios susikaupė per tūkstantį
ir tūkstantį raudų, kai mūsų laukė
griausmu dangaus užtrauktukus užtrauki
ir debesis įgudusia ranka kartu
čia tiek vandens – dievai turėjo griūti

Pompėja? pelenų nebus, tai – tvanas
tektoninis dviejų pasaulių bučinys
ir mes kažkur visai krašte, kur baigias

žemėlapiai ir karas, miego snaigės
ant tų, dar įsikibusių nakties – kuris
anksčiau nukris žemyn, tas – išgyveno

*
rytoj čia kalendoriai negaliotų
tačiau rytojais tik vadinome vaikus
kurių pradėti niekad neišdrįsom

išlyki liūtimi, išlyki visas
o gailiai gęstanti ugnis primins namus
kažkur tarp apleistų pakrantės grotų

 

*****

Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės” yra daugiau nei eilėraščiai ar koks juokas. Kukutis yra archetipinis tautos personažas, kuris džiugina širdį ir įrodo, jog ir mūsų šalies poetai turi puikų jumoro jausmą, geba kurti intelektualią, žaismingą satyrą. Labai mėgstu Kukutį ir jo nuotykius, prasidedančius Žuveliškėse ir siekiančius išsvajotą Paryžių.

Kukutis džiaugiasi savo buvimu

Kaip man butų tamsu,
jei manęs nebūtų.
Visa, kas man priklauso,
pasiimtų kiti –
neturėčiau net žodžių
kam pasiskųsti.

Kažin, kieno būtų mano vaikai,
net nežinodami,
kad jie mano?
Kas būtų dirbęs
mano sugalvotus darbus
ir nešiojęs mano kepurę?

Kaip gerai, kad esu,
kad atsiimu,
niekam neužleisdamas,
kas priklauso
mano rankoms, akims ir galvai.

 

*****

Prisipažinsiu, turiu silpnybę amerikiečių poetams, todėl šiandien čia miniu ne vieną. Būtent šiame žemyne susiformavo labai savotiškas poezijos stilius – kur kas laisvesnis, demokratiškesnis, o kartu spalvingesnis, nei kūrėjų iš kitų kraštų. Tad beveik pabaigai dar vienas amerikietis – Allen Ginsberg, kuris rašė apie žmonių teises bei laisves, politiką, socialinį gyvenimą bei asmeninius išgyvenimus. Ginsbergas žavi aistra ir gebėjimu aprašyti pasaulį, domėtis juo, stengtis suprasti ir pajausti jį. Be viso to, Ginsbergo kūriniuose radau labai gražios lyrikos. Vienas gražesnių eilėraščių „Pažinčių skelbimas” iš rinkinio Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai, kurį kadaise gavau dovanų, tik tada nežinojau kieno jis parašytas. Malonu jį buvo atrasti ir prisiminti iš naujo, ir būtent pas Ginsbergą.

 

*****

Apie Gintaro Grajausko poeziją jau esame rašę G.. Pasikartosiu, kad tai vienas iš Lietuvos poetų, rašytojų, dramaturgų, kurį gali atsiversti, bet kokios nuotaikos, bet kokiu metų laiku, dėl bet kokios priežasties ir visada atrasi tai, ko ieškojai ir neieškojai, ir dar daugiau.

fb-share-icon

8 komentarai apie “arbatlaikis [poetinis]

  1. Jurga, ačiū už tavuosius mėgstamus, aš tai pasidalinsiu tokiu kiek vaikišku, bet man jis labai labai: (tiesa sakant, net nežinau, kieno, tiesiog kažkada kažkas pasidalino FB ir man taip patiko:)
    „We had been trying to be adults since we
    were 15
    When we finally reached 18, nothing
    changed
    It wasn’t until we were lying on the
    bathroom floor
    Drunk and high in two different states
    That we realized
    Age is just a number
    And reality is learning there’s no such
    thing as being an adult
    You only grow older
    And if you’re lucky
    Maybe a little wiser”

    O šiaip dievinu Wislavą Szymborską, visi jos vertimai internete yra čia:
    http://www.tekstai.lt/buvo/versti/szymbors.htm
    http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116220338/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=972&kas=straipsnis&st_id=17342
    Ir dar Gediminas Kukta:
    http://www.satenai.lt/2013/05/24/gediminas-kukta-eiles/

    :)

    1. Indre, dėkui ir už savo pasidalinimą. Wislava man ir patiko ;)

  2. Jurga,
    tingiam atostogų pavėsyje su didžiuliu smalsumu ir smagumu perskaičiau tavo poetinį arbatlaikį, nors ir praignoravai visus europiečius – Rembo, Rilkę, Boudlerą… ;)
    Aišku, kad labiausiai patiko Kim Addonizio „What Do Women Want?“ :))
    Iš tavo minimų, man ir labai patinka amerikietis senukas Vitmanas, o iš nepaminėtų lietuvių poetų – Julius Keleras.

    Kažkur skaičiau tokį filosofinį straipsnį apie poeziją, ten buvo minima, kad yra dviejų kategorijų žmonės – poetiški ir racionalieji. Poetiški kiekvienoje savo kasdienybės akimirkoje regi ir atranda poeziją, net ir be poezijos tomų. Tu juk supranti, ką tuo norėjau pasakyti? ;)

    1. tipo, kad nesu racionali? ar atvirkščiai, nes man vis dar reikia poezijos „iš svetur” semtis? :)

    2. tipo pirmas variantas :) nes arbatlaikis tai ne apie racionalumą ;)

    1. čia tai geras. O aš galvoja kad tik aš degradavęs.. ;) bet pasirodo Bukowskis pranešė.. :D

Komentuoti: Gerardas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.