Visada tikėjau, jog į užmarštį grimztančios leidyklos „Eridanas” vietą netruks perimti kita leidykla, tačiau ilgą laiką ta vieta buvo tuščia ir net po kelių metų situacija pakito nežymiai. Įvairios leidyklos nedrąsiai, tačiau imasi fantastikos suaugusiems. Kas Pratchetą, kas Martiną, kas Rothfussą. Smagu, jog šio žanro neaplenkia ir leidykla „Kitos knygos”, greta jau seniau „Eridano” išleistų knygų pakartojimo, inicijuodama ir naujų, dar neregėtų lietuviškai, kūrinių leidimą. Vienas tokių (sąlyginai neregėtų, nes jau buvo 1967-aisiais išleistas „Drąsiųjų kelių” serijoje, P. Želviui darant vertimą iš labiau cenzūruoto teksto) yra Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanas „Sunku būti dievu” (orig. Трудно быть богом), kurio aktualumas po jau amžinatilsio Aleksejaus Germano 2013-ųjų ekranizacijos vėl iškilo į paviršių.

Iš pradžių broliai turėjo sumanymą parašyti smagią, pilną nuotykių, pramoginę istoriją apie feodalizmo laikus išgyvenančią planetą, kurioje netikėtai atsiduria pora žmonių, jau įvaldžiusių kosminių kelionių paslaptis; turėjo būti tokia Stevensono, Dumas, Verne‘o stiliumi, kur netrūktų širdžių damų, špagų, piratų, būtų karalius, kardinolas ir inkvizicijos. Tačiau tuo metu, maždaug apie 1962-uosius, Tarybų Sąjungoje politinė situacija buvo tokia, jog cenzoriai įgavo antrą kvėpavimą ir be skrupulų ėmėsi visą kultūrą kreipti „vardan komunizmo”. „Sunku būti dievu” cenzūrą visgi įveikė ir po kelių atmetimų, po šiokių tokių korekcijų (kurių skaudžiausia – pakeitė vieno pagrindinio veikėjo vardą iš Rebijos (aliuzija į Beriją) į Rebą), romanas 1964-aisiais buvo išleistas. Detaliau apie išleidimo peripetijas galite pasiskaityti lietuviškojo leidimo knygos pabaigoje, kur įdėta ištrauka iš Boriso Strugackio atsiminimų knygos.

O dabar apie „Sunku būti dievu” tekstą – nors ir prasuktas pro sovietinių cenzorių mechanizmą jis ir šiandien tebėra kietas ir aštrus, kertantis lyg užgrūdintas ugnyje kardas. Kietas ir aštrus viskuo – literatūriniu audiniu, pasakojamu siužetu, kūrinio struktūra, veikėjų paveikslais, skaitytojo smegenyse kuriamu įtaigiu vizualumu.

Romanas pasakoja apie ateitį, kurioje žmonės iš Žemės, atvykę į svetimą planetą, apgyvendintą humanoidų, vykdo eksperimentą – įsilieja į vietinių gyvenimą, stebi, fiksuoja faktus, perduoda informaciją į Žemės tyrimų centrą, o taip pat lengvai prisiliečia prie dar viduramžius išgyvenančios teokratinės visuomenės kasdienybės. Daryti radikalius, visiems matomus veiksmus, žemiečiams uždrausta, tad dažnai tenka tiesiog sukandus dantis stebėti aplinkui vykstančią neteisybę ir tamsumą.

Siužeto centre – vienas stebėtojų, Antonas, Arkanaro karalystėje besidangstantis kilmingo dono Rumatos asmenybe. Rumata jau spėjo pagarsėti savo kilnumu, jėga ir net kelių stipruolių neįveikiama savigynos technika. Rumata turi pilnus kapšelius aukso, kuriuos naudoja keistiems tikslams – švarioms paklodėms, kasdien keičiamiems apatiniams, maudynėms, o taip pat karalystės šviesuomenės, rašytojų, mokslininkų, kuriuos persekioja karalystės valdovas, gelbėjimui. Rumata žaidžia dvigubą žaidimą. Žaidžia ir net negalvoja, jog tame žaidime gali būti didesnių profesionalų už jį. Ir čia jis suklysta, neįvertinęs vietinių troškimo laimėti šį sostų žaidimą…

Taip, ne atsitiktinai miniu G.R.R. Martino romano pavadinimą – „Sunku būti dievu” nors ir be fantasy kvapo turi daugybę paralelių su „Ledo ir ugnies giesme”. Pradedant kova dėl valdžios, kilmingųjų intrigomis, dviveidiškumu, baigiant žmogėnų brutalumu, lavonais nusėtomis gatvėmis ir detaliomis mirusiųjų kūno scenomis.

Ir, žinoma, Arata Gražusis turėjo abi sveikas akis. Dešinė akis iššoko iš orbitos po šaunaus barono smūgio vėzdu, kai dvi- dešimttūkstantinė valstiečių armija, vaikydamasi po metropoliją baronų draugoves, atvirame lauke kaktomuša susidūrė su penkiatūkstantine imperatoriaus gvardija, buvo akimirksniu išpjauta, apsupta ir sutrypta spygliuotomis kovinių kupranugarių pasagomis…

Tiesa, kvapą užgniaužiančiose scenos, kuriose juodieji vienuoliai užima valdžią, primena hugenotų skerdynes Šventojo Baltramiejaus naktį iš Alexandre Dumas „Karalienės Margo”. Kita knyga, kitas autorius, kiti žmonės, kita situacija, tačiau esmė ta pati – ir anksčiau, ir dabar žudomi žmonės dėl tamsumo, kuris gajus tarp valdžioje esančiųjų ar trokštančiųjų ten būti.

Strugackių romanas nėra storas, tačiau klampus, vienu prisėdimu sunkiai įveikiamas, demonstruojantis sunkiasvorės tarybinės fantastikos viršūnę, kurioje negalima praleisti nei vieno žodžio, nes tas praleistas žodelis gali būti akmuo, padėsiantis įveikti Olimpą. Bet nereikia to klampumo baidytis, jis ne tik lėtina skaitymą, tačiau taip pat į pasakojimą įklampina skaitytoją, kuris nebenori knygos paleisti iš rankų.

Taip, „Sunku būti dievu” kaip ir kita garsiau pasaulyje nuskambėjusi tarybinė (socializmo paveikta) fantastika, turi tą, vieniems labiau. kitiems mažiau patinkantį, filosofinį, moralinį, socialinį užtaisą, kuris gali sprogti skaitytojo galvoje tiek moksline fantastika, tiek šimtmečius menančių istorinių įvykių, tiek esamos politinės situacijos kritika. Joje ryški takoskyra nuo anglakalbės fantastikos, kuriai labiau būdingas veiksmą vejanti fabula, pramogai orientuotas siužetas, o ne rimtų problemų kėlimas, nūdienos alegorinė kritika, gilinimasis į veikėjų charakterį, vidinį pasaulį, literatūrinių formų paiešką, žodyno turtingumą. Tad tas dostojevkiškas tarybinės fantastikos bruožas Strugackių fantastikoje tikrai nėra joks trūkumas. Ir net jei kokį paauglį romanas „Sunku būti dievu” nuvargins ir atgrasys nuo rusiškosios fantastikos, ši knyga vis tiek liks literatūros etalonas, laikui nepavaldi klasika, kurią subrendęs skaitytojas gebės įvertinti tik teigiamai, kuri skaitytojui perteiks visą pagrindinio personažo gėdą, apmaudą, neviltį, beatodairą ir įniršį.

Sunku būti dievu, pamanė Rumata.
– Jūs nesuprasit manęs, – kantriai atsakė jis. – Gal dvidešimt kartų mėginau jums paaiškinti, kad nesu dievas, – o jūs vis tiek nepatikėjote. Ir jūs nesuprasite, kodėl negaliu padėti jums ginklais…

Į lietuvių kalbą knygą neįtikėtinai vaizdžiai ir tinkamai išlaikydama strugackišką atmosferą bei žodžio tikslumą išvertė Dalia Saukaitytė, o „Kitos knygos” nusipelno atskiros pagyros už knygos kokybę – tiek dėl korektūros, tiek dėl kieto, super tinkančio turiniui viršelio dizaino.

Informacija apie knygą: romanas, iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė, 224 p., leidykla: Kitos knygos, 2016, ISBN 9786094272356