Atgrubnagis buvo užsiminęs, kad „Basos bossanaktys” anuo gyvenimo etapu yra jo paskutinis muzikinis įrašas, tad netikėtai į pašto dėžutę įkritęs siuntinys su „Trumpai” maloniai nustebino. Edinburge gyvenantis kūrėjas daug nesiteisino ir neaiškino, tik užsiminė, norėjęs tam tikrą gyvenimo ciklą užbaigti su skaičiumi 7, bo trejetas ir septynetas yra jam ypatingi skaičiai. Dabar galima spėti, jog „Trumpai” arba pažymi Atgrubnagio 37-ąjį gimtadienį, arba yra tiesiog septintasis įrašas, su kuriuo jau tikrai galima daryti pauzę. Pastarasis spėjimas man atrodo arčiau tikrovės, bet paliekam įrašo priežastis ir žiūrime į turinį.

„Trumpai” – tik septyni (vėl tas ypatingas skaičius) takeliai, nuotaika primenantys „bossanaktis”, tačiau viduje slepiantys daug liūdnesnį, ramesnį ir brandesnį turinį. Prisimenant, kaip Atgrubnagis pjaustė gitara „Užkrate”, galima ir nustebti – „Trumpai” neša į kažką iš mūsuose tokios populiarios dainuojamosios poezijos, o dar labiau – į akustines jau girdėtų tekstų versijas. Bet neapsigaukite, tai originalūs kūriniai, nors ir mažai savo leksika nutolę nuo ankstesnės Atgrubnagio poezijos (gi tikrai jau buvo apie raukšles, praėjusias dienas, gyvenimo upę), todėl jau iš pirmojo karto atrodo matyti ir girdėti.

Trys instrumentinės kompozicijos „Dreifuojant”, „Palengva migruojant į pietus” ir „Tiek tau ir tespėjau pasakyti” pasako ne tiek ir mažai. Ypač „Dreifuojant”, kuri skamba taip gyvai ir varijuojančiai, jog nuneša į tarpdurį, kur viena koja skęsta Viduržemio pajūrio smėlyje, o kita linguoja į taktą paryžietiško vynbario rūselyje. Šiaip visas „Trumpai” alsuoja tokiu gaiviu, pietietišku brizu, kurio gali pavydėti net tose pačiose sultyse užsisukę Brazzaville. O geriausias ir, matyt, svarbiausias albumo takelis „Pagal laikrodžio rodyklę”, kuris pasako visą esmę:

Tiesiai į tikslą visa galva pasinert
Svajones savo iki dugno išgert
Ir bent jau tuo aš tikrai šventai tikiu
Teisingu kad einu keliu

Ir aš laimingas – aš dainuoju ir šypsaus
Man visiškai pakanka ir to trupučio dangaus
Ten telpa viskas, ko taip geidžia mana širdis
Kasryt atidarydama duris

Įtariu, jog Atgrubnagio kūryba kiekvienam atidaro skirtingas duris, tačiau, manau, kiekvienas supranta ir jaučia, jog visi septyni Atgrubnagio albumai yra pradėti, išnešioti ir paleisti į pasaulį iš širdies. Be jokio pataikavimo klausytojui, radijo programų sudarinėtojams, leidėjams, prodiuseriams, vadybininkams ir t.t. Be noro susikrauti turtus, be siekio prasimušti į eterį skambiomis antraštėmis, be reklamos ir dirbtinų paskatų. Su atsakymu į retorinį „jei gali negroti, negrok” klausimą – „negaliu negroti”. Akivaizdu, kad Atgrubnagis tikrai negalėjo ir visą tą negalėjimą išgrojo. O ar ateityje dar gros, parodys ateitis.

Tiek trumpai.