Visi įrašai, kuriuos paskelbė Barabas

Alain Robbe – Grillet žaidimai labirinte

Prieš pasineriant į žaidimų labirintą reiktų tarti keletą žodžių apie rašytoją, scenarijų autorių ir režisierių Alainą Robbe – Grillet. Jis gimė 1922 metais  Breste, Finistre, šiaurės vakarų Prancūzijoje. A. R. Grillet literatūrinis kelias prasidėjo 1951 metais, kai buvo išleistas jo romanas Trintukai (Les Gommes), po kurio autorius tapo vienu naujojo romano srovės lyderiu. Kaip režisierius A. R. Grillet debiutavo 1963 metais su filmu Nemirtingasis (L’immortelle), kuriam scenarijų parašė pats. Reiktų paminėti, jog kai kuriuos jo filmus kritikai vadina filmais – novelėmis (cine – romans)[1]. Įdomu dar ir tai, kad prancūzų filosofas G. Deleuze‘as savo knygose Cinema I ir Cinema II apie A.Robbe – Grillet kalba išskirtinai tik kaip apie režisierių, niekur neužsimindamas apie jo literatūrinį kelią[2]. Tačiau kyla klausimas – ar toks požiūris yra teisingas? Gal A. Robbe – Grillet tekstuose galima rasti nuorodų kaip žiūrėti jo filmus? Kaip išplėsti filmuose išdėstomas mintis ir vaizdinius? Lietuvių kalba yra išleistas A.R. Grillet romanas Labirinte[3], kuris atidžiau įsiskaičius tampa galimu raktu į jo kinematografijos pasaulį. Toliau skaityti Alain Robbe – Grillet žaidimai labirinte

Karas, kaltė ir kiti „demonai“ filmuose „Plonytė raudona linija“ ir „Prieš lietų“

Gali kilti klausimas, kodėl kalbant apie karą remiamasi būtent šiais dviem filmais: Terence‘o Malicko Plonytė raudona linija ( The Thin Red Line, 1994 ) ir Milcho Manchevskio Prieš lietų (Before The Rain, 1994). Atsakymą būtų galima rasti Kurto Vonneguto knygoje Skerdykla Nr. 5. Romano pagrindinis veikėjas rašo knygą apie Antrąjį Pasaulinį Karą, kuriame jam teko dalyvauti, tačiau jo draugo žmona pyksta: „Jūs pavaizduosit, kad buvot ne vaikai, o tikri vyrai, ir jus vaidins filmuose visokie gražuoliai Frenkai Sinatros ir Džonai Veinai ar kiti karą įsimylėję šlykštūs seniai. Ir karas atrodys nuostabus, tai kodėl mums nepakariavus dar ir dar? O kariaus vaikai – kaip tie, kur žaidžia viršuje.“[1] Knygoje moteris pyksta, nes mano, „jog knygos ir filmai iš dalies skatina kariauti“[2]. Tačiau šiuose dviejuose filmuose nėra jokios karo romantikos, juose nėra didvyrių, kuriais reikia sekti, norint nugalėti priešą, nes priešas lygiai taip pat slegiamas šios naštos. Tai istorijos apie karo suluošintus žmones, kurie pasineria į šią beprotybę be jokios vilties ir net išlikus gyviems nebėra vidinių resursų, kurie leistų tuo pasidžiaugti. Toliau skaityti Karas, kaltė ir kiti „demonai“ filmuose „Plonytė raudona linija“ ir „Prieš lietų“

[namų kino teatras:] KONTROLL (rež. Nimród Antal, 2003), arba Ar reikia Vilniui metro?

Visi, ko gero, dar pamenam tą, grandiozinį, Vilniaus mero A. Zuoko planą – pastatyti Vilniuje metro. Tai vat, čia aišku ne visai į temą, tačiau neseniai pažiūrėjau vengrų kilmės režisieriaus Nimród Antal filmą Kontroll (2003), kurio visas veiksmas vyksta požeminėse metro stotyse. Pažiūrėjau ir pagalvojau – nieko sau, turbūt metro ir yra ta vieta, kurioje susitelkia didžiausia keistuolių koncentracija. Būti keistuoliu – čia tampa ne tik garbės reikalu, nes praleidžiant tiek daug laiko kažkur giliai po žeme kitaip ir neišgyventum.

Tai apie ką filmas? – netekę kantrybės galit paklausti ne vienas. Na, tiesą sakant, šimtu procentų nesu tikras – lyg apie maniaką, stumiantį žmones ant metro bėgių, lyg apie meilę giliai po žeme, lyg apie metro kontrolierių darbą, lyg apie savęs paieškas ar bėgimą nuo savęs, o gal apie nepritapėlius, kuriems kontrolieriaus darbas – tai paskutinė galimybė kažkam kažką įrodyti ar tiesiog rasti dar didesnių nevykėlių, kuriems galėsi išrašyti baudos kvitą, o gal galų gale apie visa tai iš karto. Kaip ten bebūtų, filmo kuriama atmosfera superinė – amžina prieblanda, kurioje kartas nuo karto tampa visiškai tamsu, kur didžiulius žmonių srautus netikėtai keičia visiškai tušti tarpai, dar reiktų pridėti pagrindinio veikėjo Bulčiu klajones metro labirintais, kuriais jis keliauja kiaurą parą, jo vizijas sapnus ir NEO grupės muziką. Sudėjus visą šitą gaunamas puikus kokteilis, su kartoku prieskoniu ir tamsiai šviesia nuotaika, o svarbiausia nė vienos scenos ant žemės paviršiaus. Toliau skaityti [namų kino teatras:] KONTROLL (rež. Nimród Antal, 2003), arba Ar reikia Vilniui metro?

[filosofija kine:] Deleuze, Welles, postapokaliptinis kinas: dviejų jėgų susidūrimas kinematografe

Pradedant kalbėti apie kino filosofiją, norom nenorom į pirmas gretas išeina prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as ir dvi jo knygos – „Kinas 1: vaizdinys-judėjimas“[1] ir „Kinas 2: vaizdinys-laikas“[2]. Šios knygos yra tas pagrindas, nuo kurio atsispyrus galima kurti savas teorijas, susijusias su kinu, su kino filosofija, su politika ir taip toliau. Šios Deleuze’o knygos – tai „sodas išsišakojančiais takais“[3], kurios leidžia tyrinėti kiną įvairiausiais rakursais ir rasti bendrus taškus su filosofija, paverčiant kino filosofiją viena iš įdomiausių filosofijos atšakų. Būtent šeštame „Kinas 2“ skyriuje „Melo potencija“ išskirtinio Deleuze’o dėmesio susilaukė amerikiečių kino režisierius Orsonas Wellesas ir nemenka jo sukurtų filmų dalis. Iš kur toks dėmesys šiam režisieriui, kurio filmai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti banalūs ar moralizuojantys?

Deleuze’o teigimu, Welleso kūryboje skiriama daug dėmesio tiesos sampratos kritikai. Ši tiesos kritika didžia dalimi pasiskolinta iš Friedricho Nietzsche’s („teisingas pasaulis“ neegzistuoja). Kodėl „teisingas pasaulis“ negali egzistuoti? Atsakymas paprastas: „Tikras pasaulis numato ‘teisingą žmogų’, besiveržiantį į tiesą, tačiau jo poelgių motyvai gali būti keisti, tarkim, kerštas, todėl gali atrodyti, jog jame slepiasi kita esmė.“[4] Kas slepiasi už žmogaus motyvų? Toliau skaityti [filosofija kine:] Deleuze, Welles, postapokaliptinis kinas: dviejų jėgų susidūrimas kinematografe

Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos“ vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis“

Ar žuvys sapnuoja sapnus?(1)

Kas bendro tarp Alphonso Lingio knygos „Pavojingos emocijos“ (2002) ir Wernerio Herzogo filmo „Žmogus-grizlis“ (orig. Grizzly Man, 2005)? Pirma, kas ateina į galvą – tai filme ne vieną kartą girdėta frazė, kad gyvūnų ir žmonių pasauliai yra du skirtingi pasauliai ir bet koks žmogaus susitapatinimas su gyvūnu yra neįmanomas, o bandymai tai daryti tėra nepagarba gyvūnui: „Žmogus neturi lįsti į lokių teritoriją. Jo elgesys lyg jis pats būtų lokys – tai didžiausia nepagarba lokiui ir jo esybei.“(2) A. Lingis savo tekste taip pat aiškiai pasisako apie žmogaus ir gyvūnų tapatinimą: „Betgi mes nesiekiam susitapatinti su kitu gyvūnu. Juo labiau netapatiname gyvūno su žmogumi.“ (3) Tad kyla klausimas – kas galėtų tapti tiltu tarp šių dviejų skirtingų pasaulių? Algis Mickūnas viename straipsnyje rašo: „A. Lingis nesiekia atskleisti bendrųjų principų, nes jis supranta daiktą savaime kaip „štai šį“ absoliučiai vienintelį visame kosmose individą, kurio negali paaiškinti jokie teoriniai viską nulemiančias priežastis atskleidžiantys voratinkliai. Toks neišaiškinamas, bet įdėmiai patiriamas ir aprašomas daiktas, žmogus, gentis, paukštis, medis, saulėlydis, tema byloja savaime suprantama „nekalta kalba““ (4). Būtent, išgirsti bei įsiklausyti į „nekaltą kalbą“ ir yra tas tiltas, tarp dviejų skirtingų pasaulių.

Toliau skaityti Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos“ vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis“

[filosofija kine:] Asmens tapatumo problema K. Kieslowskio filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas“

„Tik kūnas yra ta neigiančioji, ribojančioji, koncentruojančioji, glaudinančioji jėga, be kurios asmenybė išvis neįmanoma. Atimk iš savo asmenybės kūną – ir iš jos nebeliks nieko. Kūnas – tai asmenybės pagrindas, jos subjektas.“(1) – knygoje „Krikščionybės esmė“ rašo vokiečių filosofas Ludwigas Feuerbachas (1804 – 1872). O kas nutinka tuomet, jei tuo pat metu, bet skirtingose vietose ima egzistuoti du visiškai identiški kūnai, identiškos asmenybės? Kas nutinka toms asmenybėms, kuomet jos viena apie kitą sužino? Ar tikrai su kūno pabaiga užsibaigia ir asmenybė? Tokius klausimus savo filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ (La double vie de Véronique, 1991) kelia lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis (1941 – 1996).

Jau filmo pradžioje pagrindinė herojė Veronika pokalbyje su tėvu pasakoja apie keistą susidvejinimo jausmą:

„- Patiriu keistą jausmą…man atrodo, kad neesu viena.
– Kaip tai „viena“?
– Kad aš ne viena pasaulyje.
– Tu ne viena.
– Nežinau.“(2) Toliau skaityti [filosofija kine:] Asmens tapatumo problema K. Kieslowskio filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas“

PETER STAMM, JUTTA BAUER „Kodėl mes gyvename šalia miesto“

PATI KEISČIAUSIA KNYGA VAIKAMS

Gerai nepamenu, kurioje knygų mugėje nusipirkau šią šveicarų rašytojo Peter Stamm pirmąją knygą vaikams “Kodėl mes gyvename šalia miesto”. Pamenu, kad pirkau su mintimi, jog laikui atėjus paskaitysiu ją vakarais savo vaikams. Ilgą laiką ji gulėjo lentynoje kartu su kitomis vaikiškomis knygomis, kol netyčia paėmiau pavartyti ir nuspręsti, gal jau atėjo laikas vakarams su šia knyga.

Pradėjau skaityti ir… sunku nupasakoti, ką ten radau, bet galiu tvirtai pasakyti, kad tai keisčiausia vaikiška knyga, kurią esu skaitęs, vartęs, žiūrinėjęs ar dar kaip čiupinėjęs. Tai kažkas tarp L. Carrollio „Alisos“ ir J. L. Borgeso fikcijų. Tai aštuoniolika trumpučių tekstų prasidedančiu fraze – Kai mes gyvenome. O gyventa pasirodo buvo nuo buto mieste iki troleibuso, nuo smuiko iki sapno, nuo bažnyčios stogo iki patilčių ir t.t. Kiekvienas persikėlimas į kitą vietą turi savas priežastis. Štai iš viešbučio išsikėlė todėl, kad “brolis suvalgė muiliuką ir susirgo”, o gyvenimas jūroje nutrūko, nes “tėvas po vandeniu nieko nematė” ir panašiai. Toliau skaityti PETER STAMM, JUTTA BAUER „Kodėl mes gyvename šalia miesto“

GEORGES ‘as BATAILLE’is: nuo erotinės beprotybės į bepagrindybės siaubą

Apie G.Bataille‘į kalbėti pradėsiu cituodamas prancūzų rašytojos, „naujojo romano“ krypties atstovės, dramaturgės, scenaristės ir filmų režisierės Marguerite Duras žodžius: „Kritika bijo jau vien Bataille vardo. Metai eina, o žmonės taip ir gyvena iliuzija, kad kada nors galės kalbėti apie Bataille. Jie taip ir numirs, naišdrįsę susigrumti su šiuo buliumi, nes pernelyg rūpinasi savo reputacija.“(1) Gal po tokios pradžios nekils klausimų, kodėl pasirodžius G.Bataille‘io knygoms lietuvių kalba jos tik „tyliai nusėdo paskirų skaitytojų ir bibliotekų lentynose“(2) , tarsi nieko nebūtų įvykę ir šios knygos neturėtų jokios reikšmės pasaulinėje literatūroje bei filosofijoje.

Pabandysiu aptarti tik du iš trijų, lietuvių kalba išleistus, rašytojo ir filosofo romanus. Pirmasis jų – tai 1997 metais pasirodęs „Akies istorija“. Verta žinoti, kad nei šio, nei kitų erotinių romanų rašytojas nepasirašė savo tikruoju vardu. „Akies istorija“ buvo pasirašyta Lordo Aucho vardu ir pasirodė 1928 metais 134 egzempliorių tiražu. Žinant šios knygos turinį nenuostabu, kad rašytojas sulaukė tiek kritikos ne tik pačiai knygai, bet ir savo asmeniui, o tiražas stebina ne tiek savo mažumu, bet veikiau verčia pagalvoti – kas vis tik išdrįso surizikuoti išleisdamas bent tiek šios knygos egzempliorių? Toliau skaityti GEORGES ‘as BATAILLE’is: nuo erotinės beprotybės į bepagrindybės siaubą