Visi įrašai, kuriuos paskelbė Barabas

PEDRO ALMODOVAR “Pati Difuza ir kiti tekstai”

Nesu režisieriaus Pedro Almodovaro (g.1949) gerbėjas, tačiau pamatęs parduotuvės lentynoje gulinčią „Pati Difuzą ir kiti tekstai“ nesusiturėjau paėmiau į rankas ir pažvelgiau apie ką ji. Pasirodo – tai dar vienas Pedro sukurtas moteriškas personažas „tarptautinė pornografinių filmų žvaigždė“ ir „Madrido tūso“ sekso simbolis. Nežinau kas labiau sugundė ar pornografijos paminėjimas, ar kaina (knyga kainavo 7 litus), tačiau knygą nusipirkau. Ne tik nusipirkau, bet ir perskaičiau. Ne tik perskaičiau, bet perskaičiau su malonumu.

Tokiai kaip AŠ, norinčiai pasakyti tiek daug, sunkiausia pradėti.“ – štai taip savo istorijas pradeda Pati Difuza (patidifusa (isp.) – patrakusi, pasiutusi). O kai jau pradeda tada sustabdyti ją nebeįmanoma. Seksas, tūsai, narkotikai ir visa kita. Tačiau už viso šito jaučias toks liūdesys ir vienatvė, kad visa ta laisvė, gaubianti knygos puslapius, ištirpsta lyg nebuvusi. Laisvė – lyg nereikalingas balastas, neleidžiantis gyventi laimingai… Žodžiu, nebuvo nė vieno neįdomaus puslapio. Toliau skaityti PEDRO ALMODOVAR “Pati Difuza ir kiti tekstai”

ALBERT CAMUS „Krytis“

Advokato išpažintis arba kaltės anatomija

Kalbėti apie Albero Kamiu (Albert Camus) asmenybę ir biografiją nelabai yra tikslo – ko gero neatsirastų tarp išsilavinusių žmonių nė vieno, kuris jaunystėje nėra skaitęs jo romanų „Svetimas“ ar „Krytis“ (kitur verčiamo „Nuopolis“), ar esė „Sizifo mitas“, o be to visada yra galimybė viską rasti internete. Alberas Kamiu (rašytojas, filosofas) ir jo romanas „Krytis“ (parašytas 1956 m.) kviečia skaitytoją išklausyti advokato Klamanso išpažintį, kartu su juo pasvarstyti pamatines žmogaus egzistencijos problemas – kaltės jausmą, laisvės, kaip didžiausios atsakomybės tekusios žmogui, idėją, atgailos būtinumą, visuomenės neįgalumą žvelgti į gyvenimą neveidmainiaujant, apie Dievo ir religijos reikšmės sumenkėjimą ar visišką išnykimą. Romanas – monologas. Romanas, kuriame viskas vyksta lėtai, nuosekliai, atidžiai dėliojant sakinius, siekiant, kad kiekviena eilutė atgręžtų skaitytoją į patį save: „Ir portretas, kurį tiesiu savo amžininkams, tampa veidrodžiu.“ Bet apie viską nuo pradžių.

Ar įmanoma aprašyti knygos siužetą, kuriame kalba tik vienas žmogus? Kur vykstantis veiksmas taip persipina su prisiminimais, kad imi abejoti ar šalia pagrindinio veikėjo dar kažkas yra. O gal tai tiesiog seno, pavargusio žmogaus kliedėjimai, išsakomi keturioms sienoms? Toliau skaityti ALBERT CAMUS „Krytis“

Knyga: PETER ACKROYD „Daktaro Di namai“.

Radau šią knygą sandėlyje tarp kitų draugo knygų. Patraukė ji mano žvilgsnį ne autoriaus pavarde ar knygos viršeliu, o apgraužtais kampais: „Tos prakeiktos pelės visur įlenda.“ – pagalvojau ir paėmiau į rankas. Paėmiau ir perskaičiau iki pabaigos. Dabar pabandysiu tuo, ką joje radau, pasidalinti su jumis.

Bet pradžiai šiek tiek apie patį autorių. Peteris Ackroydas (Peter Ackroyd ) gimė 1949 metų spalio 5 dieną Londone. 1971 metais Kembridžo universitete gavo magistro laipsnį, o tada dvejiems metams išvyko į Jeilio universitetą. Grįžęs į gimtinę pradėjo dirbti savaitinio kritikos žurnalo „The Spectator“ redaktoriumi, o nuo 1986 metų pradėjo bendradarbiauti su Londono „Times“, kuriame rašė naujų knygų recenzijas. Savo literatūrinę karjerą pradėjo nuo poezijos – 1973 metais pasirodė jo pirmasis poezijos rinkinys „London Lickpenny“. Iš viso skaitytojus pasiekė trys poezijos rinkiniai. Tačiau rašytojas žinomas tapo tik išleidęs romaną – „Didysis Londono gaisras“ („The Great Fire of London” (1982) ), kuriame rašoma apie Dikenso herojų atgimimą mūsų dienomis. Autorius taip pat parašė nemažai žinomų žmonių biografijų – Č.Dikenso, O.Vaildo, T.Moro ir kitų. Įdomus faktas, kad kai kurie šaltiniai nurodo P.Ackroydą kaip rašytoją homoseksualą, kuris labai domėjosi transvestizmo reiškiniu.

Taigi, „Daktaro Di namai“ – romanas apie miestą, apie žmogų klaidžiojantį mieste, apie žmogų klaidžiojantį savyje, ieškantį magijos pasaulio susilietimo taškų su realiu pasauliu. Tai romanas Toliau skaityti Knyga: PETER ACKROYD „Daktaro Di namai“.

Knyga: RAY BRADBURY „Pradžios pabaiga“

Turbūt kiekvienas turim savo mėgiamus autorius ar autorių, kuriuos mielai skaitome, kai pavargstame ieškoti naujovių. Aš taip pat nesu išimtis. Pažintis su Rėjaus Bredberio pasauliu prasidėjo dar vaikystėje ir tebesitęsia iki pat šiol. Karts nuo karto grįžtu prie jo knygų lyg į gimtus namus, vien tam, kad atsikvėpčiau, įkvėpčiau ir tęsčiau toliau kelionę klaidžiais knygų labirintais.

Rėjus Bredberis Lietuvoje labiausiai žinomas kaip „Marso kronikų“ ( liet.k. pirmas leidimas 1967 m. ) ir „Pienių vynas“ ( 1969 m. ) autorius. Aš pats pirmąją pažintį pradėjau tik 1992 metais išleistu antru „Marso kronikų“ leidimu. Tais pačiais metais dar perskaičiau ir „Pienių vyną“ bei „Pradžios pabaigą“ ( 1982 m. ). Kuo gi traukia šio autoriaus kūriniai? Trumpai tariant – jo apsakymai apgaubti nepalaužiamu tikėjimu žmogumi, tikėjimu, kad žmogaus istorija nusitęs į begalybę, jo kalbėjimo maniera paprasta, neperkrauta ir tokia įtaigi, jog kartais sunku pasakyti, kad tai, ką skaitai, yra mokslinės fantastikos apsakymas ar romanas, o ir pats autorius teigia, kad „aš niekada nerašiau mokslinės fantastikos, išskyrus „451 laipsnis Farenheito“, nes „daugelis mano darbų parašyti Fentezi stiliumi.“ „Fentezi – tai neįmanomo menas, o mokslinė fantastika – įmanomo menas.“ – viename interviu sako rašytojas. Štai tas įmanomas neįmanomumas ir skatina vėl ir vėl versti „Pienių vyno“, „Marso kronikų“ ar „Pradžios pabaigos“ lapus. Toliau skaityti Knyga: RAY BRADBURY „Pradžios pabaiga“