Kuo daugiau sukausi šitoj visoj karuselėj, tuo stipriau jaučiau „The New Pornographers” kūrybos pilnatvę. Vyrukai padirbėjo iš peties, padarė viską ir iki galo, kad pakviestų mane į didelę šeimą, nuotykingai keliaujančią aplink savo garsų pasaulį per veik 50 minučių. Šeima, verta atskirų credit’ų dalybų – Neko Case, AC Newman, Nora O’Connor (prisidėjo prie Andrew Bird kūrybos), Kathryn Calder (Immaculate Machine), Dan Bejar (Destroyer, Swan Lake) ir, regis, bent dvidešimt kitų, skirtingų kiekvienoje dainoje balsų. Nuo pat albumą atidarančios tikrų tikriausios AC Newman gyvenimo istorijos, iki tokių pat turtingų vokaline ir lyrine prasme Neko Case solavimų. Drąsos „Challengers” netrūksta: paleistos nuo grandinės fleitos, maištaujančios kartu su sluoksniuotom daugia-vokalinėm linijom ir Broken Social Scene vertu orkestru. Čia pat arkadiškos ugnies liežuvius kiša styginių, klavišinių rifai, po lengvai sklandančio vyriško falseto kauke prisidengęs Newman’as, ne, palaukit, visas Newman’ų choras, įsisiūbuojantis iki ironiškų epų, kurie savo įsakmia (kone pikta!) jėga verste verčia nuo kėdės. Prancūziškos triūbos, arfos, ypatingai man patrauklus bandžo, melodionas, tiek daug gyvų instrumentų jėgos nematė nė viena ankstesnė NP daina. Kaip ir nematė prieš tai neprasižiodavusio Dan Bejar, kuris savo nenuspėjamai džiaugsmingu balsu, vargiai panašiu į kokį kitą, įsipina ne tik į dainas, bet ir kelias iš jų praturtina savom „literatūrinėm nesąmonėm”.

Vienoj lentynėlėj su The Shins, ši sklandi, šviesi, smagiai įsibegėjanti kiekviename kūrinyje kelionė man – viena gražiausių šiemet.

P.S. AC Newmanas tikras šaunuolis: ėmė ir pats aprašė kiekvieną albumo dainą >>

Bibliotekininkai gali pasidomėti NP video-biografija-interviu, kurį jie ima patys iš savęs >>

The New Pornographers – „All the things that go to make heaven and earth” (Pitchfork festivalyje)

Man tikrai nieko nemoka už itališko indie-popso prominimą. Nene, jūs nieko panašaus neprisigalvokit. Aišku, čia jums ne Sigur Ros ir ne Under Byen, čia yra itališkas, beveik iki akustinio, išsinuoginęs popsas. Ne, aš irgi nesuprantu, apie ką kalbės dainose, bet tikiu, kad per muziką perleistus jausmus galiu suprasti giliau, nei bandydama išlaužti iš draugo italo bent kokį grubų anglišką vertimą. „Artemoltobuffa” – tai dainų ir tekstų rašytojas Alberto Muffato, įkvėpęs kažkiek teisingų atlikėjų – Bonnie Prince Billio, Yo La Tengo, Red House Painters, Sufjano, Nick Drake, Low – kūrybos, sukūrė albumą, kuris peržengia šios elegantiškos kalbos ribas. Tai lyg jaunas stiebelis šiandieninėje itališkos muzikos tundroje, kažkur tarp versų gracingai slepiantis tėvynainių tradicijas ir tą švelnų, ilgesingą, bet taip retai pasireiškusį Fabrizio De Andre liūdesį.

Gi nepasidarys įrašas blogesnis nuo to, jei žinosim, kad ten Alberto yra garbinamas kritikų už nuostabią, gilią ir prasmingą poeziją, o „L’Aria Misteriosa” laikomas vienu laukiamiausių Italijoje indie albumų po gražaus debiuto. Bet kai ko paslėpti net po nepažįstamos kalbos klodais tikrai neįmanoma – tai ta lyriška, kone kinematografiška gracija lengvai tariamuose žodžiuose – taip kalba tik žmogus, suvokiantis kiekvieno skiemens vertę ir prasmę tarp eilučių; motyvas, kuris čia užlieja pažįstamai skambančia nostalgija, kitur – ramiom pučiamųjų, styginių arba nuotaikingom elektrinės gitaros aranžuotėm, abstrakčiais sintetiniais aikčiojimais arba tyvuliuojančiais pianino klavišais ir palydinčiais atmosferiškais gitaros rifais, ir visa tai skamba lyg žadėta, bet neišgirsta dalis jausmingo garso takelio, skirto La Finestra Di Fronte, Le Conseguenze dell’amore, ir tiems, kas nesipriešins nupučiamas paslaptingo, veneciško oro dvelksmo.

Artemoltobuffa myspace, oficiali svetainė, bei laukiamiausias linkas parsisiuntimui – komentaruose.

Čia turėjo būti A-ketvertuko vertas įrašas apie Sam Beam (Iron & Wine) naująjį darbą. Vietoj to rašinėlio gausit kiek-įmanomą-pagal-Karoliną trumpą, sausoką anonsą, idant nesupyktų viena mielesnių indie leidybinių – Sub Pop, neseniai išplatinusi visiems blogams prašymą išimti ketvirčiu anksčiau nei reikėjo „nusileakinusį” floridiečio albumą. Tiesa, pasirodo „leakintojai” apsigavo: dėdė Semas jau ruošia jums sekantį savo LP. Paima rankas, gitarą ir suraizgo neišeidamas iš namų. Argi ne dream job?

Karpant mano ilgąją apžvalgą.. mėgstu atlikėjus, kurie rizikuoja, su kiekvienu albumu kur nors nueidami. Kur galima nueiti, pradėjus nuo miegamojo sienomis nutrintos lo-fi-alt-folk poezijos? Ogi į visas keturias puses. Su kolektyvu Calexico nukeliavęs nuo bendro turo iki džiaziškų trupinėlių bendram darbe „In The Reins”, prisidėjęs prie garso takelių filmams „In Good Company” bei „Garden State” (šitam coverinęs Postal Service kūrinį), o savo soliniuose įrašuose apnuoginęs viską, kuo kada nors dabinosi folk’as, jis, pasak ankstyvųjų gandų, pateikė vieną labiausiai išbaigtų ir rafinuotų srities darbų. Tik įprastiems savo gerbėjams perprantamą ne taip lengvai. Toliau skaityti Iron & Wine – The Shepherd’s Dog [2007] →