Visi įrašai, kuriuos paskelbė lukas never

lukas never

breaking the waves

BON IVER „For Emma, Forever Ago“ [Jagjaguwar, 2008]

Yra pora priežasčių, kurios kartais trikdo kalbą apie aktualią muziką, – tai albumo išleidimo data ir žanras. Pirmoji pasireiškia net ir tada, kai data labai šviežia (UK/US release skirtumai laike, ankstyvas nutekėjimas piratų dėka ar dėl self-released), todėl imama burnoti „taigi prieš gerą pusmetį atklausyta!“ Antroji kliūtis – žanras – labiau liečia snobus ar, tiksliau, madų nemėgėjus. Sakykit man, kurio iš save laikančių melomanais nenupurto terminas indie rock?

Kaip bebūtų, yra ir daug svarbesnis motyvas aprašyti Bon Iver – tiesiog nedovanotina praleisti tokį svarų kandidatą į metų topus. Nors tai ir „dar vienas kniaukalas“, nors ir „gitarinių laužo himnų gana“. Vietomis tai primena The Hidden Cameras dainuškas, Jenny Wilson vokalo vyrišką versiją ar barzdotą Iron & Wine dėdę – kiekvienam pagal asmeninę patirtį muzikinėje bedugnėje. Toliau skaityti BON IVER „For Emma, Forever Ago“ [Jagjaguwar, 2008]

MARCO BENEVENTO “Invisible Baby” [Hyena, 2008]

Jis atrodo vyresnis už Jose James, kitos spalvos ir nedainuoja. Užtat baigė Berklio muzikos koledžą ir groja „kliapu“! Taip, linkstame į jazz šiais indie-everything laikais, tačiau ar tikrai? Marco Benevento masažuoja įvairius klavišinius, skleidžiančius ne vien tradicinį džiazą primenančius garsus (neapsigaukite). Tarkim, albumo atidarymas „Bus Ride“ tikrai nėra lengvas pasivėžinėjimas, nors ir prasideda tarsi tasai turistinis geltonas atidengtas autobusas, tik paskui pakimba ant storų troleibuso ūsų, jau nekalbant apie kitas metamorfozines stygas. „Record Book“ labiau primena banguojantį dienoraštį – nuo štilio iki smarkesnių pretenzijų. Paprastai ir mielai. Be abejo, iš šių kompozicijų sunku nuspėti, kad vėliau teks įsivelti į „Atari“ – eksperimentinį, labiau pašėlusį žaidimą, kuriame ryškesni nuotaikų kaitaliojimai ir įdomesnis mušamųjų vaidmuo. Kiek juokingiau skamba siūlymas kiekvieną rytą pabusti ir keltis su „The Real Morning Party“ gabalu, be baimės pypsinčiu tokią beveik „happy birthday“ atvirutės nepolifoninę melodiją, žadinančią rankas ir kojas:


Bet palaukit, to nebus daugiau Toliau skaityti MARCO BENEVENTO “Invisible Baby” [Hyena, 2008]

Gala kino festivalis (kovo 28 – balandžio 3 d.)

gala.gifSkubam, skubam iki „Kino pavasario“ apžvelgt lyg ir nekonkuruojančio festivalio, eilinę mėnesio pabaigos kitokių filmų dozę. Šįkart be dviejų keistų Azijos režisierių darbų galėsim išvysti vokišką telefoninį žaidimą, ieškoti „netikro“ amerikiečio laimės ir išsiaiškinti cezarinę grūdo paslaptį. Bet apie viską trumpai-informatyviai.

Garbė režisieriui! / Kantoku Banzai! (Japonija) [imdb: 7.1/10 (347 balsai)]
Rež. Takeshi Kitano

Kaip spėju, šis filmas yra žadėto „Mergaitė ir lapė“ paskutinės minutės pakaitalas, nuvilsiąs gamtos dokumentikos mėgėjus, tačiau galbūt pradžiuginsiąs T.Kitano gerbėjus. Ir koks gi tasai japonų meistras, kažkada užsitarnavęs pagarbą filmais „Lėlės“ ir „Zatoiči“? Pasirodo, pripažintas režisierius ėmėsi analizuoti savo kūrybos ir nūdienos vertybių susikertančias (arba ne) kreives. 2005-aisiais jis truputį apžvelgė savo gyvenimą filme „Takeshis“, dabar gi su didele doze ironijos išbando tikriausiai niekinamus žanrus, tokius kaip banali komedija, konvejerinės rytų kovos, „siaubakas“ ir kt. Prisiekę ir neprisiekę gerbėjai vis svarsto, šis jovalas įgalus labiau prašypsinti ar nuliūdinti, bet jūs tikriausiai jau nusprendėte patys.

Seansai: Kovo 28 d. 18:45 / 29 d. 14:30 / 30 d. 21:10 / 31 d. 20:40 Toliau skaityti Gala kino festivalis (kovo 28 – balandžio 3 d.)

Kinas pasitinkant pavasarį

kinopavasaris2008juodas

Kol už lango vyksta žaidimas „užsnigau-nutirpau“, tikrąjį pavasarį budins kinas. Trumpam kiek užmiršęs tris tęstinius kino festivalius, noriu priminti, kad ekranuose mūsų laukia keletas vis dar besisukančių ir dar tik debiutuosiančių filmų. Šiandien, rytoj, po savaitės, kitos.

Skalvija, pavyzdžiui, paskyrė porą dienų prisiminti civilizacijos iššūkius. Sako, gamtai ir mums. Tiesa, šiandien paskutinė diena, tačiau visgi mūsų laukia dar 3 dokumentiniai filmai. „Linėjaus ekspedicija“ paskirta kiek kitaip paantrinti Al Gore pastangoms įteigti pasauliui, jog pabaigą kuriame patys, ir ieškoti būdų, kaip mokslo pagalba pagerinti gyvenimą nežudant planetos. Kita dokumentika – antiglobalistų džiaugsmas – argentiniečių „Korporacija“ apie tai, ką šiais laikais gali didelės bendrovės ir kaip siekia savo tikslų. Trečiasis – po „Migruojančių paukščių“ sėkmės sukurta antra dalis „Migruojantys paukščiai 2: imperatoriaus kelionė„, kurioje susipina dokumentika, gamta ir netgi drama netgi „vaidinant“ pingvinams. Nors filmas nepretenduoja išvyti žiemos, tačiau nemačiusiems gali būti geras poilsis prieš kiaušinių varžybas arba nostalgija Lolo nuotykiams: Toliau skaityti Kinas pasitinkant pavasarį

MGMT – „Oracular Spectacular“ [Columbia, 2007]

mgmtVadyba, vadyba, visur tik vadyba. Nemažai joje ir vaidybos, kad ir tokiose grupėse kaip Sparks ar Of Montreal. Jei pirmąją senukų partiją galėtume vadinti ManaGeMenT įkvėpėjais, tai būtent antrųjų stiliaus siūlo siekti Pitchfork. Paprastiems dviems amerikiečių vadybininkėliams, save vadinantiems psichiniais piligrimais. Jaunuoliams, kurie planavo tik pašėlusius elektroninius šou ir niekada to neįrašyti. Kaip ten bebūtų, turime MGMT albumą, debiutavusį praėjusiais metais užatlantėje, o šiemet ir mūsų kontinente. Albumą, tarsi susiskaldžiusį į dvi dalis. Nežinau, ar pirmoji yra labiau Oracular ar Spectacular, tačiau joje neabejotinai „sukrauti“ visi albumo potencialūs hitai, velkantys praktiškai nuo pirmos sekundės. Tarkim, pirmoji daina labiausiai primena The Go! Team vieną chorinių himnų ar intensyvesnius Peter, Bjorn and John, tačiau grupė ironiškai apgailestauja, kad jie yra priversti apsimesti:

Kaip yra sakęs V.R.R. vokalistas koncerto L’Amour metu – „hitukas po hituko, ir…“ Toliau skaityti MGMT – „Oracular Spectacular“ [Columbia, 2007]

[nostalgija] DEAD CAN DANCE “Spiritchaser” [4AD, 1996]

dcdKažkada pasaulis nebuvo toks sudėtingas ir toks individualus. Jei nusikeltum į ankstesnes civilizacijas, tave gali užburti benduomeninis tiesmukas prigimtinis jausmas, užvaldydavęs ginant savo kaimą arba garbinant dievus. Ar girdi kaip muša būgnus žynių pagalbininkai? Artėja daugybė ritualų – saulės pasveikinimas, kolektyvinė malda derlingumo deivei, siauresnis šeimyninis šokis gimimui, vestuvėms ar laidotuvėms, auka nakties valdovui.. Pasiruošk.. Nori išvalyti savo sielą nuo piktų minčių, pasiųsti jausmus stabams? Gali pritarti choru, gali džiaugsmingai ar skausmingai šūkčioti, gali būti pakerėtas tautos šamano giesmės. Visa tavo energija nukreipta į Nieriką, pritariant actekų protėviams.

Panašiai prasideda itin vizualus ir potraukį ritualams sugrąžinantis australų grupės DEAD CAN DANCE, kurie Toliau skaityti [nostalgija] DEAD CAN DANCE “Spiritchaser” [4AD, 1996]

YIP-YIP “Two Kings of the Same Kingdom” [S.A.F., 2008]

yipyip„…pirmadienį svarbu pabust…“ Dviems šachmatiniams klounams visai nesvarbu, patinka jums jų žaidimai ar ne. Dviems šachmatiniams arlekinams nėra taisyklių, kaip ir nėra išimčių. Jų psichodelinėj elektroninėj sintezatoriaus karuselėje suktis tikrai ne kiekvienam. Nors tai jau 5-asis duo albumas, niekas negali pasigirti jų stiliaus formuluote. Tai kažkas tarp „Battles“, „Ratatat“, „Jackson And His Computer Band“, „Girl Talk“, „Vitalic“, „Autechre“ ir „Aphex Twin“ – tereikia sugrūsti į mikserį ir gerai išplakti. Klounams galėtų panosėj sutartim mojuot leidybinė firma „Warp“, tačiau kam to reikia – jie juk du šachmatiniai teletabiai.

Jų cypt-klak-kliuk-pipyyyp-nanana-tirlipirli-tarambaram-aržinai spektaklyje 12 gabalėlių, 25 minutės ir nulis sekundžių nuovargio ar nuobodybės. Ten pat spragsi būgnas, čiauškia saksofonas, kvatoja gongas, ką jau kalbėt apie kitus nukvakusius varlėtus klavišus ir mygtukus. Paklausykit ir suprasit, kurlink evoliucionuos vaizdo žaidimų garso takeliai. O gal ir ateities laikų (robotų) muzika bei šokiai. Toliau skaityti YIP-YIP “Two Kings of the Same Kingdom” [S.A.F., 2008]

JOSE JAMES “The Dreamer” [Brownswood, 2008]

jose james„… ir repas tapo džiazu…“ Jis tikrai daug svajoja. Stovi, sėdi, guli, sapnuoja. Balsu taip lengvai žongliruojama, pakartojama, stebinama, kad pradedi nebeskirti, ar tu bėgioji lengvais zebriniais klavišais, ar šokinėji bosinėmis stygomis, ar vien pasiduodi vokaliniams žaidimams, pasakoms, lopšinėms. Taip, tai džiazo albumas, kurį „pasiglemžė“ žinomas radio DJ, prodiuseris, naujuoju John Peel pravardžiuojamas Gilles Peterson. Tačiau visus nuopelnus reikia priskirti ne jam, o juodukui, vardu Jose James. „Infekuotas“ soul ir hiphop ritmų bei stilistikos, šis amerikietis dainininkas ir kompozitorius visiškai paskendęs laisvajame vokaliniame džiaze, kurį puoselėti ir puošti stipriai padeda jam talkinantis trio (fortepijonas, kontrabosas ir būgnai). 7 autorinės dainos ir 3 koveriai. Puikiai tinka vakarui, nakčiai, tingiam sekmadienio rytui, dienai, vakarui, darbiniam fonui, prie paukštienos, kiaulienos ir jautienos, salotų ar deserto – žodžiu, nepretenzinga subtili svari jazz muzika daugeliui gyvenimo fragmentų paskaninti.

Viena albumo dainų, Freestyle Fellowship koveris „Park Bench People“ gyvai:

Daugiau (ir kokybiškiau) paklausyti galite atlikėjo maispeise, o koncertas paslėptas čia.