TREČIAS ROLANDO RASTAUSKO TOMAS
„Trečias tomas“ mano akiratyje atsirado ne atsitiktinai. Menkesnė iš priežasčių yra ta, kad knyga yra nominuota – pelnytai nominuota – pelnyti metų knygos vardą, o svarbesnė, veikiau asmeniškesnė, yra ta, kad RoRa yra viena iš didžiausią įtaką mano meniniam suvokimui padariusių literatūrinio pasaulio figūrų, ir ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip užburiantis sakytinio žodžio žonglierius, kurio klausytis ir kurį girdėti (apmaudu, kad tai pavykdavo ne visada ir palyginus nepakankamai ilgai) man buvo suteikta galimybė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto didžiojoje auditorijoje kelis mano iššvaistytos jaunystės metus.
Trečioji rašytojo esė rinktinė, trečiasis jo gyvenimo prozos tomas – „Trečiasis tomas“ – kiekvienu sakiniu, kartais peraugančiu į visą pastraipą, kvėpuoja ir kvepia rašytojo asmeninių išgyvenimų branduoliu, kuris meistriškai slepiamas, sąmoningai ir skrupulingai maskuojamas, apipinant jį žodžių sruogomis. Taip pat meistriškai, kaip iš plaukų kasos patyrusios kirpėjo rankos suka lelijos žiedus, sutvirtindamos juos trumpais lako papurškimais, kuriais RoRos atveju tampa intuityviai įvaldyti skliaustų spąstai ir taškų nutylėjimai, naudojami išsiliejusių sakinių sruogynui sutvirtinti. Jautiesi paskandintas ir užliūliuotas to kalbėjimo į tave ir su tavimi. Suvoki, kad net kai kurie dramos kūriniai neturi tiek dialogų, kiek jų turi RoRos bedialogės (kaip norisi sakyti dialogueless) esė. Toliau skaityti ROLANDAS RASTAUSKAS „Trečias tomas”