Visi įrašai, kuriuos paskelbė Indrė Audenytė

RAY BRADBURY „451° Farenheito”

 

Geri rašytojai dažnai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį. Blogieji išprievartauja jį ir palieka musėms.

Nors leidyklos užvertė naujomis knygomis, visgi šį kartą – apie amerikiečių prozininko Rayʼaus Bradburyʼio tekstą, išleistą gan seniai. „451° Farenheito“ (…temperatūra, kurioje užsiliepsnoja ir ima degti popierius) – antiutopinis romanas, palaikantis kompaniją Jevgenijaus Zamiatino „Mes“, Georgeʼo Orwello „1984-ieji“, Aldouso Huxleyʼio „Puikus naujas pasaulis“ romanams. „451° Farenheito“ nukelia į ateitį, kurioje daug reikalų už individą sprendžia valstybė. Tokios išsamios individo veiklos mechanizacijos, kaip, tarkime, Zamiatino romane, čia nebus. Bradburyʼiui įdomu fantazuoti, kodėl valstybė staiga uždraudžia pramanus – literatūrą. Pagrindinis knygos personažas Gajus Montegas – gaisrininkas, kurio darbas – ne gesinti gaisrus, o deginti knygas. Toliau skaityti RAY BRADBURY „451° Farenheito”

[interviu:] Muzikantas Algirdas Fediajevas: „Pasaulyje daug problemų yra sugalvota“

Algirdas Fediajevas – muzikantas, keliautojas, nemažai rašęs apie muziką, o dabar lendantis į filosofijos vandenis, pernai žiemą išleido solo albumą „Vieškeliu į Araratą“. Vos 200 egzempliorių tiražu išleista kompaktinė plokštelė, talpinanti aštuonias kompozicijas, įrašyta nedidelėje įrašų studijoje Bratislavoje, o albumo viršelis – spontaniškas latvių menininkės Renāte Miļūne darbas. Algio teiraujuosi apie kelionių adrenaliną, muzikos favoritus ir ateities planus.

Kaip pristatytum savo albumą?

„Vieškeliu į Araratą“ – pirmasis mano albumas, išleistas prieš pusmetį. Šis albumas man – šiek tiek metaforiškas: žodis „vieškeliu“ nukelia į kelionės vaizdinį, nurodo į gyvenimo kaip kelionės filosofiją. Araratas yra aukštumos, kažkas paslaptinga ir mistiška, o vieškeliu pereinama per daug įvairiausių dalykų – duobes, nesėkmes, purvą – mėgstamą mano kūrybos motyvą. Juk elementaru, jog gyvenimas nėra paprastas. Albume Toliau skaityti [interviu:] Muzikantas Algirdas Fediajevas: „Pasaulyje daug problemų yra sugalvota“

Premjera: „MOTERS PORTRETAS“ (rež. Dalia Michelevičiūtė)

Mylėjomės lazdynuos

Po saulašarėm saugūs,

Sausų žolių ir lapų,

Pribiro į plaukus[1].

Paskutinįjį šių metų vasario savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė pasipuošė premjera: aktorė ir režisierė Dalia Michelevičiūtė pristatė spektaklį „Moters dalia“, kurio įkvėpimo šaltiniu ir pasakojimo pagrindu tapo lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos eilėraščiai. Tai nestebina, žinant, kad aktorė yra dalyvavusi poetės kūrybos skaitymuose, tad spektaklis – iš dalies lauktas žingsnis, kuomet noras kalbėti apie save ir moteris per tam palankius poetės tekstus sukrenta į darnų pasirodymą. Toliau skaityti Premjera: „MOTERS PORTRETAS“ (rež. Dalia Michelevičiūtė)

[interviu:] Komiksų autorė Miglė Anušauskaitė: „Kiekvienas komiksas reikalauja ir pastangų, ir frustracijos“

Kai rašiau apie pirmąjį vilnietės komiksų autorės Miglės Anušauskaitės ziną „I have no teeth“, palinkėjau jai sukurti grafinę novelę. Nuo to laiko smalsiausieji išnaršė Miglės blogą, jos komiksais spėjo pasidžiaugti kultūrinio savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ skaitytojai bei „Literatūros ir meno“ mylėtojai. Šiemet palinkėjimas išsipildė: Miglė su kolege Gerda Jord intensyviai pristatinėja komiksų knygą apie lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno nuotykius „10 litų komiksas“. O mes su Migle kalbamės apie tai, kaip jos gyvenime atsirado komiksai ir ką piešti – įdomiausia. Toliau skaityti [interviu:] Komiksų autorė Miglė Anušauskaitė: „Kiekvienas komiksas reikalauja ir pastangų, ir frustracijos“

VALDAS PAPIEVIS „Vienos vasaros emigrantai“

Yra miestų, kuriuose gimstame, yra miestų, į kuriuos studijuot išvažiuojame, yra miestų, iš kurių išsikraustome ir į kuriuos įsikraustome, yra miestų, kuriuose gyvena mūsų draugai, yra miestų, kuriuose mes neturime nė vieno pažįstamo, yra miestų, kuriuos mes per atostogas su kelionių vadovais aplankome, yra tokių, į kuriuos niekada nenuvyksime ir kuriuos pažinsime tik iš žemėlapiuose pažymėtų vardų, – yra mums artimesnių ir visai svetimų miestų, yra begalės visokių miestų, kuriuose gyvena įvairių spalvų, įvairiomis kalbomis šnekantys žmonės, ir tarp tų tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save  (p. 382–383). Toliau skaityti VALDAS PAPIEVIS „Vienos vasaros emigrantai“

[opera:] TRUBADŪRAS (rež. Dalia Ibelhauptaitė, 2014)

Ankšta Vilniaus Kongresų rūmų scena, anot scenografo Marijaus Jacovskio, yra kiekvieno scenografo košmaras. Tačiau išbandymą M. Jacovskis išlaikė, kaip ir visa Vilnius City Opera komanda,  artėjant šventėms žiūrovams padovanojusi Giuseppe Verdi operą Trubadūras. Tad gruodį Kongresų rūmų sceną okupavo niūrios uolų imitacijos, o jose kamavosi jausmingi operos personažai. Toliau skaityti [opera:] TRUBADŪRAS (rež. Dalia Ibelhauptaitė, 2014)

WILLIAM FAULKNER „Kai aš gulėjau mirties patale“

kai-as-gulejau-mirties-patale_z1

Nes žmogus kartkartėmis pamato, kad vaikai už jį daugiau nutuokia. Bet jis nenori šito pripažinti tol, kol vaikams ima barzdos želti. O kai jiems ima barzdos želti, laiko nebeturi, nes nežino, ar bepavyks kada grįžti į tuos laikus, kai, barzdoms dar nepradėjus želti, buvo tokie nuovokūs, todėl tuo metu jis jau nesibijo pripažinti žmonėms, kurie, kaip ir jis pats, rūpinasi tuo, kuo rūpintis neverta, kad jis toks, koks yra. (p. 122)

***
Jaučiuosi it imirkusi sėkla, šėlstanti karštoje akloje žemėje. (p. 59)

Kai aš kartais ilgas valandas kamuojuosi su blankokais romanais, galvon šmėsteli nepadori mintis, jog aš daugiau laiko sugaištu tas knygas skaitydama negu autoriai – jas rašydami. Užtat po tokių nykumų pasiėmus gerą kūrinį, Williamą Faulknerį pavyzdžiui, skaitymas vėl tampa pasiutusiai maloniu nuotykiu. Toliau skaityti WILLIAM FAULKNER „Kai aš gulėjau mirties patale“

[kinas:] THE GRAND SEDUCTION (rež. Don McKellar, 2013)

I can’t begin to explain the joy we feel at the end of the day just to be… a little tired.

Holivudinis, nuspėjamas, kartais – banalokas, tačiau kartu – labai mielas ir jaukus filmas visai šeimai sekmadienio popietei. The Grand Seduction  siužetas neįmantrus: žvejų kaimelyje, tfu, įlankoje, jau seniai nebėra žuvies, o kartu – darbo ir pragyvenimo šaltinio visiems 125-iems gyventojams. Visi gyvena iš pašalpų ir tikisi, jog padėtis pagerės, kai įlankoje didžiulė kompanija įkurs fabriką. Planas neblogas, tačiau tam, kad pritrauktų investicijas, kaimelis turi turėti nuolatinį reziduojantį gydytoją. Bet jau kelerius metus joks gydytojas nesiryžta apsigyventi nuobodokame užkampyje. Toliau skaityti [kinas:] THE GRAND SEDUCTION (rež. Don McKellar, 2013)