Visi įrašai, kuriuos paskelbė Indrė Audenytė

[interviu:] Režisierė Karolina Žernytė: „Spektaklio pagrindinis veikėjas yra vaizduotė“

Prieš keletą metų lėlininkė ir aktorė Karolina Žernytė su keletu bendraminčių nustebino Lietuvos teatro publiką spektakliu regintiems ir neregintiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. Eksperimentas pavyko: šiandien dvidešimt septynerių metų Karolina dalija savo laiką Lietuvos ir Rusijos publikoms ir toliau sėkmingai improvizuoja teatre. Su Karolina susitinkame pakalbėti apie tai, kas nutinka, kai žiūrovams užrišamos akys ir kuo skiriasi darbas gimtinėje bei svetur. Toliau skaityti [interviu:] Režisierė Karolina Žernytė: „Spektaklio pagrindinis veikėjas yra vaizduotė“

[kinas:] MOON (rež. Duncan Jones, 2009)

Gerty, we’re not programmed. We’re people. Understand?

Britų dramą, rodančią, kokios moraliai sušvinkusios yra Amerikos korporacijos, pirmą kartą žiūrovai išvydo „Sundace“ filmų festivalyje. Moon – debiutinis britų režisieriaus Duncano Joneso (vėliau jis sukūrė dar vieną mokslinės fantastikos filmą Išeities kodas) pilno metražo filmas, kuriam pats Jonesas sukūrė scenarijų. Už šį filmą Jonesas gavo BAFTA, o filmą mačiusieji – kokybiškos fantastikos dozę.

Samo Rockwello (Confessions of a Dangerous Mind) įkūnytas pagrindinis personažas Samas Bellas – astronautas, kuriam liko kelios paskutinės savaitės Mėnulyje, o tada – baigiasi trejų metų kontraktas ir Samas grįžta namo pas mylimą žmoną Tessą ir judviejų dukrą. Bazėje Mėnulyje gyvenantis Samas tuos metus bendrauja tik su robotu Gerty (Kevinas Spacey’is), drožinėja miestelį ir kalbasi su augalais – taip vangiai slenka Samo dienos. Tačiau Toliau skaityti [kinas:] MOON (rež. Duncan Jones, 2009)

[kinas:] VEJANTIS LEDĄ / CHASING ICE (rež. Jeff Orlowski, 2012)

discovered that there was really something special about photographing at night, that places your mind on the surface of a planet. You’re no longer just a human being walking around in the regular world. You are a human animal, striding around on the surface of the planet that’s out in the middle of the galaxy. We as a culture –we’re forgetting that we are actually natural organisms and that we have this very, very deep connection and contact with, and contact with nature. You can’t divorce civilization from nature. We totally depend on it.

Dar vis nesu tikra, kas yra šio dokumentinio filmo pagrindinis herojus – ar tai amerikietis fotografas Jamesas Balogas, ar jo kadrų objektas – ledynai. Aišku tik viena – tai filmas, paliečiantis aplinkosaugos temas, būtent – klimato atšilimą ir jo poveikį gamtai. Balogas – joks ne mokslininkas, tačiau nemenkai susirūpinęs gamtoje vykstančiais procesais, sukuria projektą The Extreme Ice Survey, kurio metu keturiose skirtingose planetos vietose stebėti ledynams pastatomos kameros. Rezultatas, kaip pabrėžia projekto iniciatorius – ir stulbinantys (nes ledynai atrodo įspūdingai, netgi kai jie tirpsta), ir kartu kraupūs. Ledynai traukiasi daug sparčiau, nei turėtų. Ir tai, žinoma, yra problema, kuri aktualizuojama viso filmo metu: fone kartais šmėkšteli koks nors politikas, „kompetetingai“ tvirtinantis, kad mokslininkai, kalbantys apie klimato atšilimą, tiesiog gąsdina visuomenę. Balogas ir jo kolegos ekspeditoriai net neabejoja klimato kaita – jų uždavinys yra vizualizuoti, parodyti šį reiškinį per fotografijas. Toliau skaityti [kinas:] VEJANTIS LEDĄ / CHASING ICE (rež. Jeff Orlowski, 2012)

[kinas:] AFTERNOON DELIGHT (rež. Jill Soloway, 2013)

In my head, I kinda put this all on you, but I think I was asleep, so I’m sorry.

Rachel (Kathryn Hahn) – nedirbanti mama, gyvenanti su vyru jaukiame name ir laisvalaikį leidžianti atlikdama namų ruošą ir su mamų klubu rengdama įvairius renginius. Tačiau jos gyvenimas, atrodo, apkarto – Rachel sėdi pas psichiatrę, tačiau net negali būti su savimi atvira ir pasakyti, kas jos kasdienybėje yra šaukštas deguto. Tačiau žiūrovui tai įvardinti bus nesunku: pagrindinės herojės problema yra patogaus gyvenimo monotonija. Tad po kelių epizodų Rachel su vyru Jeffu (Josh Radnor) atsiduria striptizo klube, kur Rachelei jauna mergina McKenna (Juno Temple) sušoka pilvo šokį. Moteris pajunta jaunai merginai simpatiją, užuojautą ir po kelių dienų parsiveža ją namo dirbti aukle. Tačiau McKenna nelinkusi atsisakyti savo, „sekso darbuotojos“, kaip ji pati vadina prostituciją, amato, todėl pastangos padėti tampa išbandymu Rachel santuokai.

Toliau skaityti [kinas:] AFTERNOON DELIGHT (rež. Jill Soloway, 2013)

[kinas:] THE MISSING PICTURE (rež. Rithy Panh, 2013)

A political film should unearth what it invented. And so, I make this picture, I look at it, I cherish it I hold it in my hand like a beloved face. This missing picture, I now hand over to you so that it never ceases to seek us out.

Demokratinė Kampučijos Respublika gyvavo vos penkerius metus – nuo 1974 iki 1979 metų. Valstybę įkūręs raudonųjų khmerų režimas siekė beklasės, etniškai „švarios“ visuomenės bei geresnio gyvenimo piliečiams ir valdymo laikotarpiu sunaikino beveik du milijonus šalies gyventojų. Apie šį radikalų komunistinį režimą pasakoja Kambodžos režisierius Rithy Panh savo naujausiame filme „The missing picture“, nominuotame „Oskarui“.

Toliau skaityti [kinas:] THE MISSING PICTURE (rež. Rithy Panh, 2013)

Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai (1988-1992)

Į mano gyvenimą tu nesiskverbi, atvirkščiai – tu man atrodai kaip ramybės uostas, pasitikėjimo: savo gyvenime nesu sutikęs žmogaus, kuriam (ant kurio?) galėčiau atsidėti, tu vienintelė man tokį jausmą sukeli. Prisibijau tik, kad tai sakydamas, galiu tau apsunkinti gyvenimą. (p. 110)

Pasigėrėjimas apima skaitant šiuos beveik neretušuotus lietuvių kalbininko, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo ir menininkės Aleksandros Kašubienės laiškus. Laiškai – jautrus, kruopščiai (visai kaip Aleksandros kurtos mozaikos) sudėliotas dviejų atvirų širdžių pašnekesys. Šiuos bičiulius skyrė vandenynas (susirašinėjimo laikotarpiu Greimas gyveno Prancūzijoje, Kašubienė – JAV), keturiasdešimt septyneri nesimatymo metai, tačiau laiškai – stebėtinai jaukūs. Toliau skaityti Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai (1988-1992)

[namų kino teatras:] August: Osage County, rež. John Wells, 2013.

–  I’d prefer to think my parents loved all their children equally.

–   I’m sure you’d  prefer to think that Santa Claus brought you presents at Christmas, too.

Kalbėti apie visuomenės pamatu laikomą šeimos instituciją niekad negana: štai amerikiečių režisierius Johnas Wellsas (iki šiol – stiprus prodiuseris) prie šios temos grįžo adaptuodamas Tracy Lettso dramą „August: Osage County“. Filmo istorija sukasi apie Vestonų šeimą – netikėtai dingus tėvui, palaikyti vėžiu sergančios motinos grįžta trys dukros. Artimųjų susitikimas netrunka tapti kivirčų zona: draskomos senos žaizdos, suvedinėjamos sąskaitos. Filmas – žvilgsnis į vienos šeimos gyvenimo epizodą, kur išlenda visas šeimos purvas, melas ir paslaptys. Toliau skaityti [namų kino teatras:] August: Osage County, rež. John Wells, 2013.